Kartais kino teatrų žiūrovai animacinį filmą žiūri vien dėl to, kad ten esančius personažus įgarsina žymūs Holivudo aktoriai. Jie dažnai net pageidauja, kad jų balsas būtų atpažįstamas ir nesikeistų.
O anksčiau šis darbas būdavo patikėtas universalias balso stygas turintiems aktoriams. Tačiau laikai keičiasi, kaip ir filmų reklamų taisyklės.
Universalumas „vežė“
Amerikos animacijos aukso amžiuje sėkmingą karjerą padarė „tūkstančio balsų žmogus“ Melas Blancas (1908-1989 m.), įgarsinęs ne vieną „Looney Tunes“ personažą – „Triušį Kvankį“, Antiną Dafį, Paukštuką Tvytį, Paršelį Porkį, Katiną Silvestrą, Gaidį Foghorną Leghorną, Kaubolų Semą, Kojotą Vilį, o kartais ir visus personažus tame pačiame filme. Didžiausią pėdsaką jis paliko „Warner Bros.“, „Hanna-Barbera“ kompanijų kūriniuose. Taip pat įgarsino Geniuką Vudį, „Flinstonų“ Barnį Rablą ir dar daugelį kitų.
„Šių vaidmenų kredo – universalumas”, – CNN teigė balso aktorė-veteranė Nancy Cartwright, geriausiai žinoma kaip Barto Simpsono garsintoja, teigianti, kad balsą būtina derinti prie animacinio herojaus fizinių savybių. „Kuo visapusiškesni esate, tuo jūsų šansai gauti vaidmenis yra didesni. Turėdamas vieną balsą to nepasieksi“, – teigė moteris. Taip pat ji yra įgarsinusi „Simpsonų“ personažą Nelsoną, Ralfį, aštuonmetį Flandersų sūnų Todą, plikį Kernį.
Pasikeitimų vedliai
Persilaužimas animacijos pramonėje įvyko 1992 metais, kai Džiną („Aladinas“) „ne savu balsu“ įgarsino Robinas Williamsas. Vos po dviejų metų „Liūto Karaliaus“ personažus užsimanė įgarsinti visas aktorių penketukas – Matthewas Broderickas, Jeremy Ironsas, Whoopi Goldberg, Rowanas Atkinsonas, Jamesas Earlas Jonesas. 1995 m. filme „Pocahontas“ Melas Gibsonas įsikūnijo Džono Smito vaidmenyje.
Johnas Travolta atsidūrė šunelio Bolto kailyje. Iš serialo „Draugai“ pažįstamas Davidas Schwimmeris „Madagaskare“ įgarsino žirafą Melmaną.
Netruko ir Tomas Hanksas „persikūnyti“ į kaubojų-medinuką Vudį („Žaislų istorijos“), Eddie Murphy neatgrasė ir protingo Asilo balsas („Šrekas“), o George Clooney tapo Šauniuoju ponu Lapinu.
Neseniai „Megamainde“ apsireiškė Willas Ferrellas, Bradas Pittas, Tina Fey, Davidas Crossas ir Jonahas Hillas. Chameleonu Rango tapo Johnny Deppas Morphas, Anne Hathaway „persikūnijo“ į „Rio“ papūgiuką Jevlą, o Katy Perry įsispraudė į Smurfės kailį.
Tačiau šių laikų įžymybės nelinkusios „varijuoti“ tonais ir pageidauja, kad jas atpažintų.
Tikrą kung- fu didmeistrį Pandą Po „įbalsinęs“ J. Blackas džiaugiasi – nereikia nei grimuotis, nei kostiumų vilktis. Lyg tiesiai iš lovos, o į studiją užsukti tereikia vos keletui valandų per mėnesį.
Kalti pinigai?
Garsenybių, kitaip nei dar nežinomų aktorių, balsai naudingi ir viešųjų ryšių akcijose – girdimi pokalbių šou laidose, o jų veidai matomi 2001 m. pradėtų teikti „Academy“ apdovanojimų metu.
Studijos šiam įžymybių bumui gerai pasiruošė – animacinių filmų plakatai skirti vaikus vedantiems tėveliams informuoti, kokių žvaigždžių balsus jie išgirs. Juk jie, o ne mažyliai, perka bilietus.
Šio kino pramonės sektoriaus sėkmė pastaraisiais metais vis auga. Boxofficemojo.com duomenimis, „Šrekas 2“ ir „Žaislų istorija 3“ susižėrė daugiau nei 400 milijonų JAV dolerių pelną.
„Svarbiausia tėvus įtikinti, kad dvi valandos kino salėje nebus tokios „skausmingos“. Kai suaugusieji žino, kad animacinius herojus įgarsino A lygio žvaigždės, patys veržiasi į sales kupini smalsumo ir žingeidumo“, – aiškino „Total Film“ redaktorė Aubrey Day. Esą į „Bitės filmą“ atviliojo Jerry Seinfeldo, o į „Skruzdėliuką Z“ – Woody Alleno balsas.
Tačiau ne visiems animaciniams filmams žiūrovų pritraukimui pakanka didžiųjų įžymybių balsų. Štai 2010 m. į didžiuosius ekranus įpuolusio „Meškino Jogio“ neišgelbėjo net ir Danas Aykroydas bei Justinas Timberlake’as.