Vaikystėje tėtis sakydavo, kad pasaulyje egzistuoja tokia niekaip iš mados neišeinanti naujienų agentūra VBS (viena boba sakė), o mama auklėjo, kad nuo apkalbų liežuvis apauga plaukais. Nors plaukuoto liežuvio pamatyti neteko, netikiu, jog šiame gyvenime neliežuvavau ar pati likau neapkalbėta. Kodėl sklinda gandai ir pikti liežuviai plaka?
Sukurti liežuvauti
Evoliucinė psichologija teigia, kad ir žmogaus kūno, ir psichikos funkcija – užtikrinti mūsų išlikimą. Šiandien sąlygos, kuriomis turime išgyventi, nuo pirmykščių laikų pasikeitusios negrįžtamai, ir nors kūnas šiek tiek spėjo prisitaikyti prie tokių pokyčių, psichologinėms savybėms laiko neužteko.
Evoliucionistai net mėgsta sakyti, jog aukštųjų technologijų pasaulyje gyvena žmonės, kurių protus valdo akmens amžiaus dėsniai! Žmonijos evoliucijoje liežuvautojams tenka labai garbinga vieta – juk liežuvauti mus paskatino pati Motina Gamta.
Gamta žmonių gentį apdovanojo stulbinančiu fiziologiniu pranašumu – gebėjimu artikuliuoti ir suteikė kalbos instinktą: smegenyse esantys kalbos centrai leidžia mums patirti kalbos išmokimo stebuklą. Tiesa, gandai yra kur kas daugiau nei tik mergiotiškos šnekos: anot žymaus evoliucinio požiūrio šalininko prof. Nigelio Nicholsono, žmonija yra dūzgiantis komunikacijos avilys, o paskalos parodo, kaip mes, socialiniai gyvūnai, lipdome savo korį… Jam pritaria prof. Robinas Dunbaras, sakydamas, jog dauguma žmonių iki paryčių gali prašnekėti apie gyvenimą ir žmones todėl, kad mūsų protas sukurtas socialiniams, ne techniniams dalykams. Iš tiesų, pabandykite visą naktį prakalbėti apie kvantinę fiziką…
Jei gamta niekais neužsiima ir nieko nesukuria veltui, tai kam gi reikalingi gandai? N. Nicholsonas nustatė, kad apkalbos padeda pasiekti socialinį stabilumą, plėtoti įtaką ir užmegzti tarpusavio ryšius.
Tik niekam nesakyk
Liežuvavimas – naudingas malonumas: tam tikra informacija dalijamės su tais, prie kurių norime prisiderinti. Jei norėčiau pritapti prie prisiekusių dietininkių būrelio, praverstų pasakymas: „Jūs šaunuolės, turite valios nevalgyti, o ta apkūnioji mano kaimynė pasidarė skrandžio perrišimo operaciją!“ Ak, kokia nuostabi proga padiskutuoti apie tinginio ištiktas pažįstamas! Jei prie šios intriguojančios paskalos dar pridėčiau stebuklingą frazę „Tik niekam nesakykit, tai paslaptis!“, kažkur giliai suvoktumėte, kad vertinu jūsų draugiją ir rodau pasitikėjimą – juk niekas nepatiki paslapčių nemokančiam laikyti liežuvio už dantų. Pasidalindama intriguojančiu gandu, tarsi patvirtinu jūsų vertingumą ir primenu, jog už šį gestą mane taip pat derėtų vertinti. Bet prašymas „prisiek, kad niekam nesakysi“ – puikus akstinas išdavystei. Tad šnekai pasisukus apie bendrus draugus reikėtų vadovautis posakiu „Jei neturi ką gero pasakyti, verčiau patylėk.“
Gandai – puikus rodiklis, kas priklauso grupei, o kas yra už jos ribų: jei esate vertingas grupės narys, gandai būtinai pasieks jūsų ausis. Prof. Lynette Gochenaue nustatė, kad vyresnio amžiaus bendruomenės senbuvės nešioja mažiau paskalų nei jaunos bendruomenės naujokės. Juk gandų klausymas ir jų skleidimas – būdas tapti grupės nariu. Anot N. Nicholsono, žmonės pasinaudoja informacija tam, kad sudarytų kuo naudingesnes socialines sąjungas, užtikrinančias stabilumą labai nepastovioje socialinėje hierarchijoje. Net tada, kai mūsų socialinė padėtis kitų atžvilgiu yra stabili, stengiamės neužmigti ant laurų ir toliau mezgame savo įtakos tinklą: pavyzdžiui, radę progą, siekiame padaryti gerą įspūdį tiems, kurie ateityje galės mums būti naudingi. Deja, taip susiduriame su savotišku savęs pardavinėjimu ir noru įsitikinti, jog kiti žmonės susidaro apie mus teigiamą įspūdį. Apkalbėdami kitą, mes stengiamės kilstelėti savo vertę.
Kartų klijai
Reklamuojamės sutikę nepažįstamus asmenis – juk artimieji jau seniai žino, kokie iš tiesų esame. Reklamavimasis menkinant kitus (arba tiesiog apkalbos) pasitarnauja, nes padeda užmegzti ryšį. Pavyzdžiui, žiniasklaida nuolat suteikia akstino pokalbiams ir neleidžia tiesiog tylėti, atsidūrus su menkai pažįstamais žmonėmis prie bendro stalo. Geroji gandų pusė ta, jog nuogirdos sujungia žmones į bendruomenes ir padeda pasidalinti kolektyvine tapatybe. Maža to, dažnai apkalbos pasitarnauja kaip „kartų klijai“: po garsiojo sekso skandalo, į kurį įsivėlė Billas Clintonas ir Monica Lewinsky, apie oralinį seksą pradėta kalbėtis net tose šeimose, kuriose sekso tema apskritai buvo tabu!
Gandai – tai ne tik kartų, bet ir socialiniai klijai, tai tarsi grupę vienijantis moralinis kodeksas, būdas aptikti nepriimtiną elgesį. Apkalbomis perduodama informacija apie visuomenės taisykles: jei neištikimybė yra nepriimtina, sklinda gandai apie kairėn nuėjusius asmenis, garsiai piktinamasi neištikimybės aktais – taip dar kartą parodomas nepritarimas.
Tad norėdami suprasti visuomenės taisykles nepaskęskite tarp liežuvautojų linksniuojamų pavardžių – atkreipkite dėmesį į gandu perteikiamą moralinę žinutę. Apskritai liežuvautojams būdingas tikėjimas, neva jų moralė tikresnė: ką nors murkdydamas šmeižto baloje, paskalūnas apsimeta auka ir tikisi pelnyti žmonių simpatijas. Štai jums ir liežuvautojo moralė. O iš tiesų apkalbos reikalauja didelio savęs apgaudinėjimo talento.
Tiesa, apkalbos naudingos tuo, jog dažnai sukelia juoką. Anot R. Dunbaro, juokingos paskalos sukelia ekstazę, todėl visai nesunku suprasti, kodėl žmonės deda tiek daug pastangų, norėdami vienas kitą prajuokinti.
Liežuvauju, nes nerimauju
Sociologas, knygos „Rumor and Gossip: The Social Psychology of Hearsay“ bendraautoris ir gandų tyrinėtojas Gary Allenas Fine‘as teigia, kad liežuvavimas – tai būdas pasakyti, jog mums kas nors labai rūpi. Mes nesivarginame plakti liežuviu apie mums visiškai nesvarbius asmenis. Taigi, jei apkalbėjote, turėkite drąsos pripažinti: tu man svarbus. Jei pats tapote apkalbų objektu, paklauskite, kodėl aš jiems rūpiu?
Šiai nuomonei pritaria G. A. Fine‘o kolega ir minėtos knygos bendraautoris Ralph‘as Rosnow. Pasak jo, gandai visuomet yra apie mus, žmones. Paskalomis ir nuogirdomis mes kovojame su nerimu bei netikrumu. Skamba sudėtingai? O yra gana paprasta. Egzistuoja dvi gandų rūšys: kai tikimės, kad visa tai, ką išgirdome, yra tiesa ir gandai, verčiantys melstis, jog visa tai – nieko bendra su tikrove neturintis melas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: jei pasklis kalbos, jog iš darbo bus atleista nemėgstama kolegė, tai jums suteiks viltį, kad nuo šiol gyvensite geriau. Bet nugirdęs piktus liežuvius plakant, kad kitą mėnesį gausite perpus sumažintą atlyginimą, kaip reikiant sunerimsite.
Pasak R. Rosnow, įnikę liežuvautojai apskritai kur kas labiau jaučia nerimą. Įdomu tai, kad nerimavimas kyla ne dėl pačios informacijos svarbos, o iškart po to, kai pasidalijama gandu su kitais. Matyt, nejauku: ar tik nebūsim išvadinti liežuvautojais? Prof. Susan Anthony nustatė, kad nerimastingi žmonės daug labiau linkę apkalbinėti ir būtent jie perduoda gandą kuo didesnei auditorijai. O L. Gochenaue, nustačiusi, jog bendruomenės naujokai yra gerokai didesni liežuvautojai už kitus, mano, kad naujokų polinkio į gandus priežastis gali būti nerimas dėl bendruomenės nepažinojimo.
Apkalbos išduoda ne tik nerimą, bet ir artumo stoką: nustatyta, jog artumo išsiilgę žmonės kur kas dažniau apkalba kitus, ypač visuomenėje žinomus asmenis, nes paskalų nešiojimas – tai siekimas suartėti. Apskritai gandai stimuliuoja mūsų vojeristinę prigimtį: mes žūtbūt norime žinoti apie kitų asmeninį gyvenimą. Maža to, prie žmonių, apie kurių nesėkmes nieko nežinome, net jaučiamės nepatogiai…
Komerciniai gandai
Tyrimai rodo, jog tokios bendravimo formos kaip gandų skleidimas, apkalbinėjimas ir dalijimasis nuogirdomis, turi panašumų į ekonomiką – juk gandų ir paskalų „vartojimas“ primena prekių ir paslaugų vartojimą. Negana to, stulbinančios knygos „Rumor in the Marketplace: The Social Psychology of Commercial Hearsay“ autorius prof. Frederickas Koenigas teigia, kad egzistuoja du komercinių gandų tipai: sąmokslo ir vardo suteršimo.
Pavyzdžiui, būtų gana panašu į sąmokslą, jei pasakyčiau, kad kavos gamintojai, norėdami sukelti vartotojams priklausomybę, į savo produkciją deda narkotinių medžiagų. Turbūt išvadą, jog energiniai gėrimai daug sveikesni, nesunkiai padarytų ne vienas patiklus vartotojas… O jei pasidalinčiau tuo, ką man sakė pas vieną verslininką dirbusi pažįstama? Verslininkas, tebūnie jis V. M., norėdamas pasinaudoti dailiomis moterimis, į jų gėrimus įpila šlakelį klofelino. Panašu į verslininko vardo teršimą? Panašu. Norėtumėte pas jį dirbti? Ne. Smalsu, kas tas niekdarys? Labai…
Iš tiesų komercinė gandų reikšmė tokia didelė, kad pasaulinio garso prekių ženklų ir rinkodaros specialistas Jeanas Noelis Kapfereris Paryžiuje net įkūrė gandų studiją. Juk verslas seniai pamėgo psichologiją. Be to, pigesnės ir efektyvesnės reklamos nei ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas, dar niekas nesukūrė. Taigi, įgyvendinti tokią reklamos strategiją – kiekvieno save gerbiančio reklamos kūrėjo svajonė. Maža to, J. N. Kapfereris teigia, kad kadaise per pasaulį nuvilnijęs gandas, jog vieno greitojo maisto restorano mėsainiai yra užkrėsti kirmėlėmis, įtartinai sutapo su apskritai itin padidėjusiu visuomenės susirūpinimu greitojo maisto žala sveikatai. Anot gandų studijos įkūrėjo, neretai paskalos yra pagrįstos ksenofobinėmis idėjomis ir atskleidžia visuomenės baimes, manijas bei troškimus.
Gandų malūnas niekad nesustos
Psichologai sako, jog mes turime ne tik kalbos, bet ir pasakojimo instinktą – tai pagrindinė socialinės aplinkos pažinimo priemonė, padedanti skleisti informaciją apie svarbiausias žmonių idėjas, kasdienybėje tykančius pavojus ir pasaulį reguliuojančias taisykles. Negana to, iš pasakėčių moralų sužinome, kaip tapti laimingiems. Bet pasakojimas – tai ir pagrindinė apkalbų priemonė: kasdieniame gyvenime balsu tarsi „atrajojame“ vaikystėje „nurytas“ pasakas, savo pačių pasakėčiose tapdami herojais ir nekaltomis aukomis. Kadangi autorystės teisių čia niekas negina, pridarome klastočių, pavyzdžiui, pateikiame save kaip svarbiausią įvykių grandinės dalį, nors labai gali būti, jog taip nutikę būtų ir be mūsų pagalbos…
Taigi, gandai yra neišvengiami ir patys savaime nėra sutepti – problema yra apkalbų turinys, kuris atspindi tai, kas vyksta žmonių sąmonėje ir su kuo liežuvautojai save sieja. Profesorius Jackas Levinas sako, jog apkalbos niekada neišeis iš mados. R. Rosnow sutinka: liežuvavimas niekur nedings, nes tai – dalis žmogaus prigimties. Net jei visas pasaulis sutartų niekuomet nebeliežuvauti, tai truktų tik tol, kol vienas vienintelis žmogus suvoktų, kad iš apkalbų galima gauti finansinės ar emocinės naudos. Ir visi likę šoktų atgal į apkalbų traukinį.
.jpg){kind=small}