Laba diena, Evelina. Norėčiau patarimo iš Jūsų. Jaučiuosi psichologiškai palaužta. Esu 21 metų, ištekėjusi, auginu sūnų (jam jau 4 metukai). Šis laikotarpis, kurį išgyvenu, tikrai sunkus. Išvažiavau gyventi ne savo noru į Anglija, vyras susirado darbą ir jis mato geresnes galimybes čia gyventi, nei Lietuvoje. Blogiausias dalykas tai, kad aš turėjau mesti savo mokslus. Susipykome labai, aišku, aš pasidaviau, nes vyras leido suprasti, kad galiu po laiko susitaikyt su mintimi, kad sūnus bus pas jį. Ši mintis nebuvo mano vyro, o anytos, supratau tik tą, kad ji perteiks šią mintį mano vyrui. Aišku, turiu savo tėvus, kurie už mane – visą laiką, bet jiems to nesakiau. Dabar suprantu tik tiek, kad buvau bailė ir išsigandau, negalvojau pati. Prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas pasidaryt kažką sau negero, bet nuvijau mintis, nes turiu dėl ko gyvent, dėl sūnaus, kurį labai myliu. Per šią mano gyvenimo krizę pamiršau, kad labiausiai skaudinu savo berniuką, nes būnu pikta ir ant jo išsilieju (nepagalvokit, ne, nemušu aš jo) baruosi ant jo, ignoruoju kartais, nebemoku būt jam nuoširdi, t.y., nori apkabint mane aš užsisklendžiu savyje šalinuosi jo. Suvokiu tą, kad elgiuosi labai blogai, tiesiog esu bloga mama, nes savo problemas perteikiu jam savo irzlumu, pykčiais. Gailėjimuosi savimi skriaudžiu tą, kurį labiausiai myliu. O apie vyrą ką galiu pasakyt – myli jis mane, žinau, bet jis myli egoistiškai. Daug kas man iš šalies sako, kad esu laiminga, kad tokį vyrą turiu. Gal ir teisybė. Bet kartais pagalvoju apie ateitį. Kažkodėl aš niekada jo ir nematau su mumis, sunku man planuot kažką ir tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo su juo. Tokios mintys man buvo nuo pat mūsų susirašymo. Aš gal jo net nemyliu, pati nežinau, dar ieškau savyje atsakymo, bet nerandu, gal ne taip ieškau, o gal nemoku. Baigdama norėčiau Jūsų paprašyti, kad padėtumėt patarimu. Gal apskritai Jūs šioje situacijoje įžvelgsit, kad aš esu kalta, kad man reikia geros lazdos, nes man tikrai sunku.
Justė
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Nepažįstamoji. Perskaičius Jūsų laišką, iškilo nelaimingos paukštės, uždarytos narvelyje ir išvežtos į svetimą šalį, vaizdinys. Jūs tai pati patvirtinate, sakydama, kad esate psichologiškai palaužta. Kur čia nesijausi sulaužyta, kuomet gyventi į kitą šalį išvykai ne savo noru, mokslus metei ne savo noru, pasidavei šantažui, jog neteksi sūnaus, ir paklusai psichologinei prievartai, o dabar savo nuoskaudą ir pyktį lieji ant to, kuris negali apsiginti, taip pat kaip pati nepajėgi apsiginti nuo savo vyro spaudimo.
Pykstate, greičiausiai, ant savęs, ant vyro, o nesąmoningai nukreipiate savo nuoskaudą ir pyktį į savo sūnų – štai taip susiformuoja ydingas užburtas ratas, kuriame užstringama. Laimei, Jūs pati suvokiate susidariusios situacijos absurdiškumą, kad skaudinate tą, kurį labiausiai mylite, ir dėl kurio taip „pasiaukojote“ – rašau tai kabutėse, nes drįstu abejoti tokio pasiaukojimo tikrumu ir vertingumu. Gali būti, jog būtent dėl tokio priverstinio pasiaukojimo nesąmoningai pykstate ir ant sūnaus – juk būtent dėl jo (sūnaus) Jūs jaučiatės buvusi priversta taip „pasiaukoti“. Na, aš tik keliu prielaidas, Jūs pati sau galite pabandyti sąžiningai atsakyti, ką iš tiesų jaučiate sūnui, vyrui ir pati sau, ką Jums davė tas pasiaukojimas, o ką atėmė, ir ar verta tokiu būdu aukotis.
Aš bandau Jums parodyti Jūsų situaciją pagal turimą informaciją tarsi iš šalies – tai gali padėti pamatyti aiškesnį vaizdą nei tik žvelgiant iš vidaus. Pavyzdžiui, Jūsų pasakojimas apie šantažą, kad Jūs prarasite sūnų, nes jis neva liks su tėvu, kuomet Jūsų anyta, Jūsų manymu, įteigs šią mintį Jūsų vyrui, man, tiesą sakant, pasirodė kaip „šakėm ant vandens“. Todėl ir Jūsų pasiaukojimas vardan sūnaus man, kaip jau minėjau, pasirodė toks nelabai tikras.
Iš šalies žiūrint, nesimato jokio realaus pagrindo, kad taip turėtų atsitikti, o panašiau į Jūsų pačios išpūstą baimių burbulą, kurį aš šiaip gyvenime ironiškai vadinu „kas būtų, jeigu būtų“. Be to, jei iš tiesų būtų keliamas toks klausimas, tai Jūs, kaip supratau, turite užnugarį – savo tėvus, turite palaikymą, tad man neaišku, kodėl Jūs nesikreipėte paramos ir palaikymo į savo tėvus ar kitus artimus žmones, jei jautėtės tokia užspeista į kampą ir verčiama elgtis taip kaip nenorite. Todėl kyla klausimas, o ar Jūs pati žinote, ko norite?
Kartais mes elgiamės labai keistai su savo gyvenimu, kuomet patys nežinome ką su juo daryti – leidžiame su juo elgtis kitiems taip kaip jiems patinka, patys sau nesąmoningai pasiskirdami tam tikra prasme patogų nelaimingos aukos (pvz., šantažo aukos) vaidmenį. Savęs gailėjimasis yra vienas tokio pasirinkimo požymių, o Jūs, laimei, atpažįstate jį savyje – tai labai gerai, nes tuomet galite leisti jam neišsikeroti, o pakeisti jį sveika užuojauta sau, kuri, priešingai nei savęs gailėjimasis (kuris skatina gailėtis savęs, kaltinti kitus, nieko pačiam nekeisti ir visą atsakomybę perleisti kitiems), skatina veikti, atsitiesti ir pradėti pačiam rūpintis savo gyvenimu.
Jūsų laiške labai daug neiginių ir abejonių – „nemoku, nežinau, neįsivaizduoju, nerandu, gal tai teisybė“, tad gal jau būtų laikas kažką pradėti teigti – ko norite iš savęs, kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą, ką iš tiesų jaučiate ar nejaučiate savo vyrui, kaip jaučiatės pati, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime ir pan. Iš tokios neaiškios ir miglotos situacijos, kuomet viskas atrodo blogai, bet neaišku, ką padaryti, kad būtų geriau, gali padėti kapanotis konkretūs vidiniai sprendimai ( myliu – nemyliu – myliu kažkaip, noriu tęsti santykius – nenoriu, noriu mokytis – atsisakau mokslų ir pan. ) bei juos sekantys išoriniai sprendimai, kurie gali būti aptariami su kitais (vyru, tėvais ar kitais artimais žmonėmis) ir priimami bendrai arba priimami asmeniškai, jei jaučiate, kad Jūsų gyvenime tai būtų teisingas sprendimas, nors kiti galbūt tam ir nepritaria (pvz. grįžtu į Lietuvą, pasilieku užsieny, bet pradedu mokytis ir pan.).
Miela Nepažįstamoji, aš čia tiek prirašiau, nes tikrai noriu Jums kuo nors padėti, užjaučiu Jus, bet esmė tame, kad tik Jūs pati galite padaryti tuos konkrečius sprendimus ir žengti konkrečius žingsnius, ir tik Jūs pati vidujai žinote ar nujaučiate, kokie sprendimai šiai dienai būtų teisingi Jūsų tolimesniam gyvenimui. Todėl jokių konkrečių patarimų negaliu Jums duoti, tik štai tokį atspindėjimą iš šalies ir kažkokias asmenines įžvalgas, kurios gali būti teisingos, o gali tokiomis ir nebūti. Na, bet pabaigai norėčiau vieną konkretų patarimą visgi duoti – nekaltinkite savęs apibendrintai – „ esu bloga mama“ ir pan. – tokie kaltinamieji savęs ir kitų apibendrinimai yra labai žalingi, nes skamba kaip nuosprendis ir atima pasikeitimo viltį. Tai, kad mes nesame tobuli ir karts nuo karto ar net dažnai pasielgiame blogai, nepadaro mūsų apskritai blogais žmonėmis, mamomis, tėvais, draugais, todėl ir vertinkime konkrečius savo ir kitų poelgius, o ne visą asmenybę.
Taigi, Jūs nesate bloga mama, tik esate sutrikusi, easte sunkioje gyvenimiškoje situacijoje ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, pasielgiate visai ne taip kaip norite, kaip nori Jūsų mylinti širdis. Tokie jau mes visi netobuli: Šv. Paulius ir tas skundėsi: „Aš žinau, kas yra gerai, bet vis tiek darau, kas yra blogai“. Na, bet yra paprastas būdas tokiais atvejais ištaisyti padėtį – atsiprašyti vieni kitų, pasidalinti savo išgyvenimais: suprasdami ir atleisdami vieni kitiems, tik išlošiame – mūsų santykiai tampa artimesni. Vaikai dažniausiai apskritai daug atlaidesni už suaugusiuosius – greit atleidžia ir pamiršta, kas buvo bloga.
Taigi, kalbėkitės su savo sūnumi. Jūs galite jam pasakyti, kad Jums liūdna ar bloga nuotaika, atsiprašyti jo, jei jaučiatės jam nusikaltusi. Tai nereiškia, kad ant jo vaikiškos galvelės turite išpilti visus savo pergyvenimus, bet kažkuo jau galite pasidalinti – keturmečiai sugeba suprasti ir užjausti kitą žmogų, be to jie būtent taip šito meno mokosi, vietoj to, kad pradėtų jausti nuolatinę kaltę, kad mama ant jo pyksta, ir galiausiai padarytų išvadą, jog tai reiškia, kad jis yra blogas berniukas. Štai taip ir įprantame daryti apibendrinančius savęs, kitų ir pasaulio kaltinimus, kurie iškraipo mūsų pasaulėjautą ir atima gyvenimo džiaugsmą.
Taigi, Jums, miela Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu sėkmingai ir viltingai vaduotis iš visų užburtų ratų bei netikrų vaidmenų, ištrūkti iš savo pačių susikurtų ar kitų primestų narvelių, atsisakyti senų ir neieškoti naujų lazdų, kuriomis vanotume save ar kitus, bet drąsiai, atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jo autentiškumą, grožį ir svorį. Autentiškas gyvenimas visuomet yra gražus, bet nebūtinai visuomet sklandus ir lengvas, protarpiais jis būna netgi labai sunkus. Belieka pridurti – tepadeda mums Dievas.
P.S. Visiems, kam aktuali prisiimtų žalojančių vaidmenų tema, siūlau paskaityti Verena Kast knygą: „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“.