emigracija

Lietuvė kirpėja Londone apdovanojimus skina vieną po kito
Lietuvė kirpėja Londone apdovanojimus skina vieną po kito

Daugelis lietuvaičių ryžtasi laimės ir platesnių galimybių ieškoti užsienyje, o viena iš dažniausių emigracijos krypčių yra Anglija. Kirpėja – stilistė Vaida Urbaitė taip pat rinkosi šią šalį, kurioje ne tik sėkmingai tęsia veiklą, bet ir pelno prestižinius apdovanojimus.

„Blusų festivalis“ – iš emigracijos Airijoje parsivežta idėja
„Blusų festivalis“ – iš emigracijos Airijoje parsivežta idėja

Nuo to laiko, kai Aivaras Žydelis po devynerių emigracijoje praleistų metų sugrįžo į Lietuvą, praėjo 12 mėnesių. Iš Airijos sostinės Dublino namo jis parsivežė ne tik daiktus, bet ir pasikeitusį požiūrį, naujas žinias ir idėjas, kurias suguldė į profesinę ir kūrybinę veiklas.

Emigracijos banga slūgsta?
Emigracijos banga slūgsta?

Pastaruosius kelerius metus Lietuvos statistikoje pastebimi migracijos rodiklių pokyčiai. Per 2012 metus iš Lietuvos emigravo 42 tūkst. gyventojų, tai yra 20 proc. mažiau negu per 2011 metus. Imigracijoje taip pat pastebimi ženklūs pokyčiai: per 2012 metus imigrantų užregistruota 30 proc. daugiau negu per 2011 metus. Emigracijos mažėjimo ir imigracijos didėjimo tendencija verčia svarstyti, kokios priežastys tai sąlygojo.

Didžiosios Britanijos mokykla
Didžiosios Britanijos mokykla, kurioje kalbama dvidešimčia kalbų (tarp jų – ir lietuviškai)

Tai, kad Didžioji Britanija yra viena populiariausių emigracijos krypčių, turbūt nieko nestebina. Natūralu ir tai, kad gimtinę palikę bei svetimoje šalyje savo laimę kuriantys emigrantai tai daro kartu su savo atžalomis arba jų susilaukia jau gyvendami svečiame krašte. Visgi šių dviejų savaime suprantamų dalykų rezultatas kiek stebina – Gladstono pradinėje mokykloje nė vienam iš 450 jos moksleivių anglų nėra gimtoji kalba.

Psichiatras L. Slušnys: emigruoti ir palikti vaikus yra milžiniškas nusikaltimas (interviu)
Psichiatras L. Slušnys: emigruoti ir palikti vaikus yra milžiniškas nusikaltimas (interviu)

Gyvenimas mažame bute arba net vagone, darbas dvylika valandų per dieną ir daugiau – su tokia kasdienybe neretai susiduria emigrantai. Tačiau, nepaisant to, dažnai galima išgirsti juos pasakojant, kokie yra patenkinti, o Lietuva – ta šalis, kurioje sunku išgyventi. „Tai kas neleidžia susispausti iki tokių sąlygų čia?“ – klausia vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Apie pasikeičiantį žmonių mąstymą emigracijoje, problemas, kurias sukelia šis procesas tiek vaikams, tiek suaugusiems, kalbamės su „emigranto duonos“ taip pat ragavusiu L. Slušniu.

LAIKAS „Scanoramoje“: „Antra klasė“ - užfiksuota emigrantų realybė (apžvalga)
LAIKAS „Scanoramoje“: „Antra klasė“ – užfiksuota emigrantų realybė (apžvalga)

„Antra klasė“ (Second Class), Švedija, Lietuva, 2012, 53 min.

Lietuvius emigrantus konsultuojanti psichologė: „Išvykus nuo savęs juk nepabėgsi“ (interviu)
Lietuvius emigrantus konsultuojanti psichologė: „Išvykus nuo savęs juk nepabėgsi“ (interviu)

Emigracija – procesas, kuris neretai gali atnešti neigiamų pasekmių ne tik valstybei, bet ir patiems emigrantams. Užsienyje tenka prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų, neįprastos kultūros, klimato, diktuojamo ritmo. Atsižvelgus į tokias iškilusias problemas, Lietuvoje dar 2008 m. startavo emigrantams skirtas projektas – psichologinė pagalba internetu. Šiais metais pradėtas darbas tęsiamas: profesionalūs psichologai konsultuoja programa „Skype“ arba elektroniniu paštu.

PLJS idėja – pasmerkta gyvuoti?
PLJS idėja – pasmerkta gyvuoti?

Praėjusį savaitgalį, liepos 12-15 dienomis, Prienų rajone esančiame Visuomenės harmonizavimo parke įvyko pirmasis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS). Didėjant migracijos mastams ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nenuostabu, kad ne tik Lietuvos išeiviams, bet ir vietiniam jaunimui tokie renginiai yra gana aktualūs ir svarbūs, o svarbūs – ne tik emocine, bet ekonomine prasme. Kodėl? Tokie susitikimai ir idėjų dalinimasis su savo tautiečiais, kurie gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose, suteikia galimybę patiems praplėsti akiratį ir paieškoti naujų alternatyvų, kuriant geresnę ateitį savo šalyje.

Emigraciją ir savižudybes lietuviai suvokia kaip lygiavertes alternatyvas
Emigraciją ir savižudybes lietuviai suvokia kaip lygiavertes alternatyvas

Emigraciją ir savižudybes žmonės Lietuvoje suvokia ne kaip priešingas, bet kaip lygiavertes alternatyvas išeiti iš socialinės situacijos, kuri jų netenkina. Vienoje iš atliktų studijų konstatuota, kad savižudybių ir emigracijos lygis Lietuvoje per aštuonerių metų laikotarpį yra susijęs, bet kinta priešingomis kryptimis: didėjant emigracijai savivaldybėse mažėja savižudybių. Šis dėsningumas, kaip teigiama, greičiausiai žymi dramatišką dilemą: kaip pasitraukti iš individo netenkinančios socialinės situacijos – emigruoti ar nusižudyti.

Aistra muzikai – Danijoje gyvenančios Agnės sėkmės garantas (Interviu)
Aistra muzikai – Danijoje gyvenančios Agnės sėkmės garantas (Interviu)

Agnei Lastauskaitei dar tik 26-eri, tačiau ji jau dirba muzikos licencijavimo vadove Rusijos, Ukrainos, Baltijos ir kitų šalių regionuose „ Apollo Music“ atstovybėje Kopenhagoje. Kaip žurnalui „Laikas.lt“ pasakojo pati mergina, jos gyvenimo šūkis labai paprastas – „niekada nesustoti, net jei tai patogu“, o savo sėkmės formulę ji apibrėžtų kaip „aistrą muzikai ir… gebėjimą pasitikėti savimi“.

Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“ (Interviu)
Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“ (Interviu)

Monika Fedoraviciute (28) Didžiojoje Britanijoje gyvena jau šeštus metus ir šiuo metu dirba struktūrizuotų produktų investavimo grupėje viename didžiausių Japonijos investicinių bankų Londone. Merginos kelias į sėkmę buvo kupinas įvairių iššūkių ir vingių, o kaip ji pati pasakojo, viską pasiekti jai padėjo ryžtas ir noras kovoti dėl užsibrėžto tikslo. Apie savo pradžią ir karjerą Londone Monika papasakojo ir mums.

Gal pradėkime nuo klausimo, kaip atsidūrei Didžiojoje Britanijoje? Pastūmėjo mokslai ar noras išbandyti kažką naujo? Monika Fedoraviciute

Mane visuomet traukė studijos užsienyje ir jau baigusi mokyklą žinojau, kad anksčiau ar vėliau išvažiuosiu į užsienį studijuoti. Mokydamasi 3 kurse, vasarą kartu su draugėmis išvažiavau į Londoną: pakeliauti, užsidirbti, pagerinti anglų kalbos įgūdžių, taip pat pasidomėti šalies universitetais. Besisvečiuodama Didžiojoje Britanijoje, supratau, kad būtent Londone norėčiau toliau studijuoti, nes mane užbūrė šis didmiestis: jo įvairiapusiškumas, nuolatinis judesys ir daugybė galimybių.

Kuomet grupės draugai ėjo švęsti bakalaurų diplomų įteikimo, aš tos pačios dienos vakare, iškart po diplomų įteikimo ir šampano taurės kartu su tėvais, buvau pakeliui į Vilnių laikyti anglų kalbos stojamojo egzamino (IELTS). Taip prasidėjo mano „greitasis“ gyvenimas. Netrukus susikroviau žodynus, knygas ir, itin entuziastingai nusiteikusi, jau buvau pakeliui į Londoną.

Trumpai papasakok apie mokslus Didžiojoje Britanijoje. IŠIMK JEI PER DAUG TEKSTO

Įstojau į paskutinį bakalauro kursą Vestminsterio universitete. 2006 metais mokslai Didžiojoje Britanijoje nebuvo labai brangūs, bet žinau, kad dabar kainos yra labai išaugusios. Bakalauro studijos kainuoja pigiau (iki 10 000 svarų sterlingų per metus), o magistro studijos brangiau – didelę įtaka kainai daro universiteto vardas ir pasirinkta studijų programa. Mokslas čia yra labai įdomus ir kokybiškas. O svarbiausia, kad jis yra orientuotas į dabartinę situaciją – teorinės žinios yra derinamos su praktika, pastarajai skiriant labai daug dėmesio. Taip pat būtina paminėti, jog egzaminams išlaikyti neužtenka vien tik paskaitos konspektų, būtina nuolatos domėtis dalykais, kuriuos studijuoji, skaityti įvairius žurnalus, laikraščius ir nemažai papildomų knygų. O ir tie patys egzaminai nereikalauja įvairių apibrėžimų kalimo, svarbiausia tai, kad studentas sugebėtų tinkamai išanalizuoti, įvertinti situaciją, pritaikyti savo žinias. Dėstytojai yra labai malonūs ir visuomet pasiruošę padėti. Vienas didžiausių jų privalumų yra tas, kad dauguma jų yra profesionalai, t. y. dirbę ar vis dar dirbantys tose srityse, kurių disciplinas dėsto. Tai užtikrina, kad studentai gauna nemažai praktikoje pritaikomų žinių.

Ar sunki buvo pradžia? Kokie didžiausi sunkumai laukė ir kaip su jais susidorojai?

Iš pradžių buvo tikrai labai sunku: ir dėl kalbos barjero (nors ir gerai mokėjau kalbą, iš pradžių buvo sunkoka su specifine terminologija bei anglišku studentišku slang‘u), ir dėl didelės studijų apimties (vieno dalyko analizei parengti reikdavo perskaityti 3–4 knygas, šeštadieninius „Financial Times“, įvairių ekonomistų komentarus bei nuolatos domėtis finansinio sektoriaus naujienomis). Tačiau praėjus keliems mėnesiams, perskaičius daug knygų, praleidus nemažai bemiegių naktų, viskas pasidaro įmanoma. Paskui jau greitai įsivažiavau į anglišką studentišką gyvenimą. Tėvai ir būsimas vyras labai palaikė mane ir tai įkvėpė siekti savo tikslų.

Šiuo metu dirbi viename didžiausių Japonijos investicinių bankų „Mitsubishi UFJ Securities International plc“ (MUSI). Kaip ten patekai?

Didžiojoje Britanijoje pabaigusi universitetą (2007 metais), supratau, kad darbo paieškos tikrai nebus lengvos. Nors ir turėjau „lietuviškos“ darbo patirties, to neužteko norint susirasti darbą iškart po universiteto studijų, tad ilgai nelaukusi nusprendžiau atlikti nemokamą praktiką vienoje startup kompanijoje, kad įgyčiau „angliškos“ darbo patirties. O po kelių mėnesių jau žengiau į MUSI banko biurus pradėti darbą Teisės departamente. Man pasisekė, kad ten patekau prieš pat finansų krizę, nes „Lehman Brothers“ bankrotas 2008 metais paveikė daugelio žmonių karjerą ir darbo vietų tik mažėjo, daug žmonių buvo atleista. Banke man pradėjus dirbti struktūrinių deritatyvų (išvestinių finansinių instrumentų – aut.) teisininkų asistente, prasidėjo mano pažintis su finansiniais sandoriais. Iš pradžių mano darbas apėmė labai daug administracinių užduočių, bet paskui vadovai, pastebėję mano sugebėjimus, ėmėsi mane supažindinti su įvairių finansinių produktų teisinėmis subtilybėmis ir sandorių struktūromis. Neilgai trukus jau pradėjau dokumentuoti finansinius sandorius. Tačiau manęs teisiniai dalykai netraukė ir Teisės departamentas buvo tik pirminė stotelė žengiant į bankinį sektorių. Mano svajonė buvo pereiti į Front Office dirbti tiesiogiai su finansiniais produktais, t. y. prekiauti jais, aiškintis PnL, rizikas, įkainoti produktus ir aktyviai dalyvauti rinkose.

Iš pradžių labai trūko pagalbos iš šalies, labiau patyrusių žmonių patarimų. Dabar, suprasdama, kaip svarbu pradedančiajam specialistui kitų pagalba, jau antrus metus dalyvauju mentoring programoje (Big Brother, http://www.ltbigbrother.com/), kuri yra organizuojama Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir stengiuosi padėti jaunimui studijų klausimais, ieškoti praktikos vietų, galimybių gilinti žinias ir t. t.

O kaip darbo aplinka? Ar didelis darbo krūvis?

Mūsų grupė (ang. Structured Trading Group – STG), kurioje dirbu, prekiauja struktūrizuotais finansiniais produktais – tai sintetiniai investavimo instrumentai, kurie kuriami derinant įprastus finansinius instrumentus ir išvestines finansines priemones. Šie produktai yra labai sudėtingi ir reikalauja daug žinių, laiko, pastangų stengiantis suvaldyti jų sukurtas rizikas bei bandant daugiau uždirbti. Kadangi turime suspėti į visas 3 laiko zonas (Tokijus, Londonas, Niujorkas), mūsų darbo diena prasideda 7.30 val. ir baigiasi apie 18.30 vakare, o kartais ir vėliau. Esu vienintelė mergina tarp 10 vaikinų, dirbančių STG. Mano akimis, visi jie prilygsta profesoriams: turi prestižinių universitetų diplomus, daug darbo patirties, išsiskiria analitiniu mąstymu, tad man, kaip jaunesniajai grupės narei, yra iškelti dideli reikalavimai, kad nuo jų neatsilikčiau. Bendradarbiai man – autoritetas ir labai geras pavyzdys, kuriuo seku jau antrus metus. Įprastinė darbo diena – tai labai daug įvairių darbų: rinkų stebėjimas, galimybių rinkose paieška, stebint, kaip rinkų pasikeitimai veikia produktų kainas ir rizikas bei stengiantis jas apdrausti, produktų įkainojimas ir t. t. Labai svarbu atidumas, nes visi sprendimai turi finansinę išraišką: net ir maža klaidelė kartais gali kainuoti milijonus.

Ar daug reikia atsisakyti norint padaryti karjerą ir kaip viską spėji?

Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis viską sugeba suderinti ir kartais reikia kažko atsisakyti. Tačiau jei darai ir sieki to, ko nori – tai neatrodo kaip auka ar kažko atsisakymas, greičiau, tai darymas kažko, kas tave priartina prie pasirinkto tikslo.

Minėjai, kad Tave įkvepia susitikimai su daug pasiekusiais žmonėmis. Gal gali keletą paminėti?

Geri pavyzdžiai visada įkvepia žmogų naujiems iššūkiams ir visada stengiuosi nepraleisti susitikimų su įvairiais pasaulio ar Lietuvos lyderiais. Priklausau Lietuvių Londono Sičio klubui (LCLC, http://litcityclub.co.uk/), kuris rengia labai įdomius susitikimus, apskritojo stalo diskusijas su įdomiais, daug pasiekusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, galiu paminėti susitikimus su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi ir jo žmona Alma Adamkiene, neseniai įvykusią konferenciją su eurokomisaru Algirdu Šemeta, Vytauto Landsbergio paskaitas, apskritojo stalo diskusijas su verslininkais, bankininkais iš Lietuvos. Taip pat būtina paminėti, kad LCLC veikloje dalyvauja nemažai įspūdingas karjeras padariusių lietuvių, tad buvimas toje aplinkoje įkvepia ir toliau siekti savų tikslų, gauti gerų patarimų. Neseniai kartu su bendradarbiais darbo reikalais vakarieniavome su buvusiu Didžiosios Britanijos iždo kancleriu Alistairu Macleanu Darlingu. Vien buvimas su įdomiais žmonėmis yra naudingas – iš jų gali pasisemti įkvėpimo ir gerų idėjų.

Ką patartum lietuvaičiams, kurie emigruoja į Didžiąją Britaniją ieškodami geresnio gyvenimo? Ar sunku prasimušti ir kokių savybių reikia norint kažko pasiekti?

Kaip kas tą geresnį gyvenimą įsivaizduoja. Jei tas geresnis gyvenimas siejasi su geru išsilavinimu, tarptautinės patirties kaupimu, savęs realizavimu profesinėje srityje, – pirmyn! Tačiau, jei geresnis gyvenimas siejasi tik su pinigais ir daugiau nieko, mano manymu, Vakarų resursai jau išsekę, reiktų važiuoti į Rytus. Rytai dabar siūlo didelių galimybių, nes tai – naujoji ekonomika.

Ir dar. Svarbiausia turėti viziją, kuo nori būti, ir to palaipsniui siekti. Yra toks angliškas posakis „To climb steep hills requires a slow pace first“ (liet. norint įkopti į aukštas viršūnes, reikia pradėti po truputį), taigi reikia apsišarvuoti kantrybe, kaupti įdirbį, tobulinti savo įgūdžius ir bandyti tol, kol pasiseks. Turi būti labai motyvuotas, inovatyvus, kurti naujas idėjas. Labai svarbu yra terpė, kurioje žmogus egzistuoja. Jei toje terpėje yra asmenybių, kažko pasiekusių ir daug patirties sukaupusių žmonių, geri pavyzdžiai automatiškai įkvepia nepasiduoti naujiems iššūkiams.

Ir paskutinis klausimas, kurį turbūt Tau užduoda dauguma. Ar planuoji grįžti į Lietuvą?

Taip, tai tikrai dažnas klausimas. Beveik visi mane pažįstantys žmonės žino, kad tikrai grįšiu į Lietuvą. Lietuva yra mano Tėvynė, kurioje užaugau, kurioje gyvena mano šeima ir artimieji. Tai svarbiausias emocinis faktorius, kuris visą laiką traukia grįžti. Čia grįžtu 3–4 kartus per metus ir kiekvienąkart labai sunku išsiskirti su tėvais, giminėmis, draugais. O kalbant apie karjerą, manau, visi, kas ieško galimybių, naujų iššūkių, tikrai jų atras ir Lietuvoje. Svarbiausia yra noras ir motyvacija!

Švedija: emigrantų skaičius - didžiausias nuo 1887 metų
Švedija: emigrantų skaičius – didžiausias nuo 1887 metų

Pernai savo šalį paliko 51 tūkstantis Švedijos gyventojų. Tai – didžiausias emigrantų skaičius nuo 1887 metų, kai švedai vyko ieškoti duonos kąsnio į Šiaurės Ameriką.

Daugiausia švedų išvyksta gyventi į kaimynines Skandinavijos šalis, Jungtinę Karalystę ir JAV, tačiau gana populiaria kryptimi tapo ir Kinija.

Tai pirmadienį pranešė Švedijos statistikos biuras (SCB).

„Didelę emigraciją turėtume vertinti, atsižvelgdami į dabartinės visuomenės tendencijas ir jos mobilumą”, – pareiškė biuro atstovai. Anot jų, išaugusi emigracija iš Švedijos nesusijusi su ekonomikos krize, kaip buvo XIX ir XX amžių sandūroje, kai iš šalies visam laikui išvažiavo 1,5 milijono gyventojų.

Paprasčiausiai nemažai jaunimo laikinai nutraukia studijas ir išvyksta padirbėti į užsienį, be to, iš Švedijos iškeliant kai kurias gamyklas, dalis darbuotojų vyksta dirbti ten, kur jos perkeliamos.

Nepaisant didelės emigracijos, natūralus gyventojų prieaugis Švedijoje buvo teigiamas ir siekė apie 17 tūkstančių gyventojų, be to, šalis priėmė maždaug 96 tūkstančius imigrantų, daugiausia iš Lenkijos, Irako ir Afganistano.

Dabar Švedijoje gyvena daugiau kaip 9,4 milijono žmonių.

Fotografė D.Kaminskaitė: „Gyvenant Londone sunku nesidomėti mada“
Fotografė D.Kaminskaitė: „Gyvenant Londone sunku nesidomėti mada“

Silvija Kuprionytė
Laikas.lt žurnalistė Silvija pakalbino fotografijos emigrantę, gyvenančią Londone – Domantę, apie jos kūrybą, ateitį ir emigraciją.

Kas? Domantė Kaminskaitė – jauna bei perspektyvi fotografė iš Vilniaus, šiuo metu gyvenanti ir kremtanti fotografijos mokslus Londone.

Kur galima pamatyti nuotraukas? Facebooke Domantė Kaminskaitė Photography ir čia.

—————————————————-
Ką šiuo metu veiki gyvenime?

Šiuo metu studijuoju fotografiją Londone ir kuriu planus, kurie padėtų „prasimušti“ fotografijos pasaulyje. Londone susiradau vieną modelių agentūrą, su kuria bendradarbiaujame. Neseniai teko fotografuoti vieno video klipo „backstage‘‘, tikiuosi, jog ir toliau turėsiu darbų su „A.D. models” agentūra. Rudens pradžioje buvo kilusi idėja pradėti fotografuoti Londono gatvės madą. Pradėjau, bet mokslai šiek tiek pakišo koją šiam „reikaliukui‘‘, tačiau greitu metu planuoju atnaujinti tinklaraštį kelių stileivų nuotraukomis.

Domantė Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Koks tavo fotografijos kelias?

Fotografuoti pradėjau dar būdama maža, maždaug trylikos metų. Taip jau išėjo, jog dar vaikystėje aplinka, kurioje augau, padarė man didelę įtaką. Maždaug iki ketverių gyvenau su tėvais bendrabutyje, kuriame dauguma buvo fotografiją bestudijuojantys, jauni žmonės. Puikiai pamenu tą jausmą, kai atsiduri prieš „juostinuko” objektyvą. Jau tada fotografija man pasirodė labai įdomi, tačiau tuo metu dar nenutuokiau, kad pati sieksiu fotografės karjeros, bet po keletos metų tėčio padovanotas „Zenit-11” leido suprasti, jog viskas, kas prasideda „foto”, man – labai įdomu. Turbūt taip ir prasidėjo mano žingsniavimas fotografijos link.
Kodėl pasirinkai fotografijos studijas užsienyje, o ne Lietuvoje?

Pradėkime nuo to, kad jei nebūčiau gavusi valstybės finansuojamos vietos Lietuvoje – būtų tekę mokėti tikrai nemažus pinigus, kurių, manau, tos studijos nebūtų šimtu procentų vertos. Kalbant apie studijas Londone, jas pasirinkau ne veltui. Visų pirma – lengvai gavau studijų paskolą, kurios grąžinimo sąlygos yra itin palankios, antra – buvau įsitikinusi, jog ten galimybės žymiai didesnės. Neklydau (šypsosi). Turime „nerealius” dėstytojus, daugybę studijų, gerą įrangą, biblioteką, grūste prigrūstą žymiausių fotografijos knygų. Ko dar gali reikėti? Galiu pasakyti tik tiek, kad esu velniškai patenkinta, jog turiu galimybę mokytis būtent ten.

D.Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Tavo nuotraukoms klijuojama mados fotografijos etiketė, ar ir pati savo nuotraukas priskirtum šiam stiliui?

Toks „klijavimas” man visai patinka, nes mados fotografija – pati artimiausia. Myliu gražius žmones, o kai jie atsiduria mano nuotraukose – patikėk, labai geras jausmas (juokiasi).
Kodėl būtent mados fotografija, kodėl ne kažkas kito?

Nežinau, niekada negalėčiau fotografuoti pastatų, gamtos… Fotografai, kurie sugeba tai daryti – ypač talentingi, o jų darbai dažnai labai žavūs, tačiau nemanau, kad galėčiau būti viena iš jų. Ko gero, ne vienas žmogus yra pastebėjęs, jog mano fotografijose – tik žmonės. Būtent jie man atrodo patys įdomiausi, o jei dar labai gražūs, negaliu atsispirti – iš karto planuoju „fotošiūtą”. Be to gyvenant Londone turbūt neįmanoma nesidomėti mada, kuri ten – visur. Kaip ir kiekviena mergina mėgstu gražius daikčiukus, kurių ne vienas įkvėpia ir fotosesijoms.

Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Kokių fotografų nuotraukos yra artimiausios tau? Ar turi mėgstamiausią fotografą?

Turiu daug mėgstamiausiųjų, bet patys pačiausi yra šie:
Sally Mann
Terry Richardsonas
Richardas Avedonas
Diane Arbus
Ar jūsų fotografijos panašios, ar stengiesi išgauti kažką panašaus?

Ne, nes didžioji dalis mano mėgstamiausių fotografų neužsiima mados fotografija. Be to, manau, kad kiekvienam, pasirinkusiam fotografo kelią, labai svarbu turėti savo skiriamąjį bruožą, savitą stilių, kurį išvydę žmonės iš karto galėtų suprasti kas yra nuotraukos autorius.
Fotosesijas, kurias darai dažniausiai, būna teminės. Kaip gimsta idėjos?

Net sunku atsakyti, nes nežinau, iš kur ir kaip jos gimsta. Tiesiog sėdi ir staiga į galvą šauna idėja. Tada ją išplėtoju, apmąstau, koks makiažas, modelis tiktų. Nors atvirai kalbant, dažnai nutinka ir taip, kad begurkšnojant arbatą su drauge sumąstome, jog reikia ką nors „pafotkinti”. Išverčiame spintą, greitai padarome šiokį tokį makiažą ir „vuolia” – belieka laukti rezultato!

Kas tave įkvėpia?

Žavūs žmonės, mada, spalvos, Simas. Beveik viskas…
Ar fotografuojant tau svarbus modelis?

Taip, jis labai svarbus. Pirmoje vietoje – idėja, o gimus jai, bandau įsivaizduoti, koks modelis padėtų pilnai perteikti idėją nuotraukoje. Tarkime, tam tikrai fotosesijų temai netinka bet koks modelis. Viena draugių, dažniausiai matoma mano fotografijose, mano nuomone, yra puikus modelis: turi išskirtinius bruožus, plaukų spalvą, tai daro nuotraukas subtilesnes .Tą merginą vadinu lietuviškąja Kate Moss (juokiasi).

Skonio reikalas, bet tavo fotografijose tik gražūs žmonės. Ar nemanai, kad gražius žmones fotografuoti yra kur kas lengviau?

Be abejo! Juk užsiimu mados fotografija, o ten, mano manymu, privalo būti daug grožio. Aišku, visi skirtingai tą „grožį” suprantame. O dėl legvumo, sunku pasakyti, galbūt taip, tačiau mano fotografijose svarbią vietą užiima ir estetika. Man ilgakasės, įdomių bruožų mergiotės visada bus mėgstamiausi modeliai. Jei išgarsėčiau – jau žinau kas būtų mano reklamos veidas (šypsosi).
Tavo nuotraukos puikuosis ,,Big and dirty new year‘‘ Gorky bare, vizualinio formato Jaunųjų Fotografų parodoje. Kaip išsirinkai nuotraukas, kurias galėsime išvysti parodoje? Tai buvo tavo iniciatyva ar organizatorių?

Organizatoriai patys mane surado. Labai nudžiugau, gavusi tokį jų pasiūlymą. Nuotraukos jau išrinktos. Stengiausi atrinkti kuo skirtingesnes, kokybiškas ir mano „stiliuko” fotografijas. Manau, kad pavyko. Visi norintys pamatyti privalo apsilankyti Gorky’je Naujųjų išvakarėse!
Kokie ateities planai fotografijos srityje?

Sunku pasakyti, bet abejoju, ar norėčiau likti Londone. Gyvendama ten įsitikinau, kad tai ne mano miestas. Atvirai kalbant, norėčiau grįžti į Lietuvą ir bandyti „prasisukti” čia.
Kaip manai, ar fotografija gali būti pragyvenimo šaltinis?

Jei negalėtų – vargu ar ją studijuočiau. Aišku fotografiją paversti pinigais yra sunkus dalykas ir neretai šios srities atstovai dirba ne pagal baigtas studijas, bet pasižadėjau sau, kad nebūsiu viena iš jų. Užsibrėžiau tikslą dar bestudijuodama „prasimušti” mados fotografijos industrijoje. Pradžia jau yra ir visai nebloga.
Ačiū už pokalbį!

Psichologo patarimai. Nenoriu gyventi Anglijoje
Psichologo patarimai. Nenoriu gyventi Anglijoje, bet vyras grasina atimti sūnų

Laba diena, Evelina. Norėčiau patarimo iš Jūsų. Jaučiuosi psichologiškai palaužta. Esu 21 metų, ištekėjusi, auginu sūnų (jam jau 4 metukai). Šis laikotarpis, kurį išgyvenu, tikrai sunkus. Išvažiavau gyventi ne savo noru į Anglija, vyras susirado darbą ir jis mato geresnes galimybes čia gyventi, nei Lietuvoje. Blogiausias dalykas tai, kad aš turėjau mesti savo mokslus. Susipykome labai, aišku, aš pasidaviau, nes vyras leido suprasti, kad galiu po laiko susitaikyt su mintimi, kad sūnus bus pas jį. Ši mintis nebuvo mano vyro, o anytos, supratau tik tą, kad ji perteiks šią mintį mano vyrui. Aišku, turiu savo tėvus, kurie už mane – visą laiką, bet jiems to nesakiau. Dabar suprantu tik tiek, kad buvau bailė ir išsigandau, negalvojau pati. Prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas pasidaryt kažką sau negero, bet nuvijau mintis, nes turiu dėl ko gyvent, dėl sūnaus, kurį labai myliu. Per šią mano gyvenimo krizę pamiršau, kad labiausiai skaudinu savo berniuką, nes būnu pikta ir ant jo išsilieju (nepagalvokit, ne, nemušu aš jo) baruosi ant jo, ignoruoju kartais, nebemoku būt jam nuoširdi, t.y., nori apkabint mane aš užsisklendžiu savyje šalinuosi jo. Suvokiu tą, kad elgiuosi labai blogai, tiesiog esu bloga mama, nes savo problemas perteikiu jam savo irzlumu, pykčiais. Gailėjimuosi savimi skriaudžiu tą, kurį labiausiai myliu. O apie vyrą ką galiu pasakyt – myli jis mane, žinau, bet jis myli egoistiškai. Daug kas man iš šalies sako, kad esu laiminga, kad tokį vyrą turiu. Gal ir teisybė. Bet kartais pagalvoju apie ateitį. Kažkodėl aš niekada jo ir nematau su mumis, sunku man planuot kažką ir tiesiog neišsivaizduoju gyvenimo su juo. Tokios mintys man buvo nuo pat mūsų susirašymo. Aš gal jo net nemyliu, pati nežinau, dar ieškau savyje atsakymo, bet nerandu, gal ne taip ieškau, o gal nemoku. Baigdama norėčiau Jūsų paprašyti, kad padėtumėt patarimu. Gal apskritai Jūs šioje situacijoje įžvelgsit, kad aš esu kalta, kad man reikia geros lazdos, nes man tikrai sunku.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Nepažįstamoji. Perskaičius Jūsų laišką, iškilo nelaimingos paukštės, uždarytos narvelyje ir išvežtos į svetimą šalį, vaizdinys. Jūs tai pati patvirtinate, sakydama, kad esate psichologiškai palaužta. Kur čia nesijausi sulaužyta, kuomet gyventi į kitą šalį išvykai ne savo noru, mokslus metei ne savo noru, pasidavei šantažui, jog neteksi sūnaus, ir paklusai psichologinei prievartai, o dabar savo nuoskaudą ir pyktį lieji ant to, kuris negali apsiginti, taip pat kaip pati nepajėgi apsiginti nuo savo vyro spaudimo.

Pykstate, greičiausiai, ant savęs, ant vyro, o nesąmoningai nukreipiate savo nuoskaudą ir pyktį į savo sūnų – štai taip susiformuoja ydingas užburtas ratas, kuriame užstringama. Laimei, Jūs pati suvokiate susidariusios situacijos absurdiškumą, kad skaudinate tą, kurį labiausiai mylite, ir dėl kurio taip „pasiaukojote“ – rašau tai kabutėse, nes drįstu abejoti tokio pasiaukojimo tikrumu ir vertingumu. Gali būti, jog būtent dėl tokio priverstinio pasiaukojimo nesąmoningai pykstate ir ant sūnaus – juk būtent dėl jo (sūnaus) Jūs jaučiatės buvusi priversta taip „pasiaukoti“. Na, aš tik keliu prielaidas, Jūs pati sau galite pabandyti sąžiningai atsakyti, ką iš tiesų jaučiate sūnui, vyrui ir pati sau, ką Jums davė tas pasiaukojimas, o ką atėmė, ir ar verta tokiu būdu aukotis.

Aš bandau Jums parodyti Jūsų situaciją pagal turimą informaciją tarsi iš šalies – tai gali padėti pamatyti aiškesnį vaizdą nei tik žvelgiant iš vidaus. Pavyzdžiui, Jūsų pasakojimas apie šantažą, kad Jūs prarasite sūnų, nes jis neva liks su tėvu, kuomet Jūsų anyta, Jūsų manymu, įteigs šią mintį Jūsų vyrui, man, tiesą sakant, pasirodė kaip „šakėm ant vandens“. Todėl ir Jūsų pasiaukojimas vardan sūnaus man, kaip jau minėjau, pasirodė toks nelabai tikras.

Iš šalies žiūrint, nesimato jokio realaus pagrindo, kad taip turėtų atsitikti, o panašiau į Jūsų pačios išpūstą baimių burbulą, kurį aš šiaip gyvenime ironiškai vadinu „kas būtų, jeigu būtų“. Be to, jei iš tiesų būtų keliamas toks klausimas, tai Jūs, kaip supratau, turite užnugarį – savo tėvus, turite palaikymą, tad man neaišku, kodėl Jūs nesikreipėte paramos ir palaikymo į savo tėvus ar kitus artimus žmones, jei jautėtės tokia užspeista į kampą ir verčiama elgtis taip kaip nenorite. Todėl kyla klausimas, o ar Jūs pati žinote, ko norite?

Kartais mes elgiamės labai keistai su savo gyvenimu, kuomet patys nežinome ką su juo daryti – leidžiame su juo elgtis kitiems taip kaip jiems patinka, patys sau nesąmoningai pasiskirdami tam tikra prasme patogų nelaimingos aukos (pvz., šantažo aukos) vaidmenį. Savęs gailėjimasis yra vienas tokio pasirinkimo požymių, o Jūs, laimei, atpažįstate jį savyje – tai labai gerai, nes tuomet galite leisti jam neišsikeroti, o pakeisti jį sveika užuojauta sau, kuri, priešingai nei savęs gailėjimasis (kuris skatina gailėtis savęs, kaltinti kitus, nieko pačiam nekeisti ir visą atsakomybę perleisti kitiems), skatina veikti, atsitiesti ir pradėti pačiam rūpintis savo gyvenimu.

Jūsų laiške labai daug neiginių ir abejonių – „nemoku, nežinau, neįsivaizduoju, nerandu, gal tai teisybė“, tad gal jau būtų laikas kažką pradėti teigti – ko norite iš savęs, kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą, ką iš tiesų jaučiate ar nejaučiate savo vyrui, kaip jaučiatės pati, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime ir pan. Iš tokios neaiškios ir miglotos situacijos, kuomet viskas atrodo blogai, bet neaišku, ką padaryti, kad būtų geriau, gali padėti kapanotis konkretūs vidiniai sprendimai ( myliu – nemyliu – myliu kažkaip, noriu tęsti santykius – nenoriu, noriu mokytis – atsisakau mokslų ir pan. ) bei juos sekantys išoriniai sprendimai, kurie gali būti aptariami su kitais (vyru, tėvais ar kitais artimais žmonėmis) ir priimami bendrai arba priimami asmeniškai, jei jaučiate, kad Jūsų gyvenime tai būtų teisingas sprendimas, nors kiti galbūt tam ir nepritaria (pvz. grįžtu į Lietuvą, pasilieku užsieny, bet pradedu mokytis ir pan.).

Miela Nepažįstamoji, aš čia tiek prirašiau, nes tikrai noriu Jums kuo nors padėti, užjaučiu Jus, bet esmė tame, kad tik Jūs pati galite padaryti tuos konrečius sprendimus ir žengti konkrečius žingsnius, ir tik Jūs pati vidujai žinote ar nujaučiate, kokie sprendimai šiai dienai būtų teisingi Jūsų tolimesniam gyvenimui. Todėl jokių konkrečių patarimų negaliu Jums duoti, tik štai tokį atspindėjimą iš šalies ir kažkokias asmenines įžvalgas, kurios gali būti teisingos, o gali tokiomis ir nebūti. Na, bet pabaigai norėčiau vieną konkretų patarimą visgi duoti – nekaltinkite savęs apibendrintai – „ esu bloga mama“ ir pan. – tokie kaltinamieji savęs ir kitų apibendrinimai yra labai žalingi, nes skamba kaip nuosprendis ir atima pasikeitimo viltį. Tai, kad mes neesame tobuli ir karts nuo karto ar net dažnai pasielgiame blogai, nepadaro mūsų apskritai blogais žmonėmis, mamomis, tėvais, draugais, todėl ir vertinkime konkrečius savo ir kitų poelgius, o ne visą asmenybę.

Taigi, Jūs neesate bloga mama, tik esate sutrikusi, easte sunkioje gyvenimiškoje situacijoje ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, pasielgiate visai ne taip kaip norite, kaip nori Jūsų mylinti širdis. Tokie jau mes visi netobuli: Šv. Paulius ir tas skundėsi: „Aš žinau, kas yra gerai, bet vis tiek darau, kas yra blogai“. Na, bet yra paparastas būdas tokiais atvejais ištaisyti padėtį – atsiprašyti vieni kitų, pasidalinti savo išgyvenimais: suprasdami ir atleisdami vieni kitiems, tik išlošiame – mūsų santykiai tampa artimesni. Vaikai dažniausiai apskritai daug atlaidesni už suaugusiuosius – greit atleidžia ir pamiršta, kas buvo bloga.

Taigi, kalbėkitės su savo sūnumi. Jūs galite jam pasakyti, kad Jums liūdna ar bloga nuotaika, atsiprašyti jo, jei jaučiatės jam nusikaltusi. Tai nereiškia, kad ant jo vaikiškos galvelės turite išpilti visus savo pergyvenimus, bet kažkuo jau galite pasidalinti – keturmečiai sugeba suprasti ir užjausti kitą žmogų, be to jie būtent taip šito meno mokosi, vietoj to, kad pradėtų jausti nuolatinę kaltę, kad mama ant jo pyksta, ir galiausiai padarytų išvadą, jog tai reiškia, kad jis yra blogas berniukas. Štai taip ir įprantame daryti apibendrinančius savęs, kitų ir pasaulio kaltinimus, kurie iškraipo mūsų pasaulėjautą ir atima gyvenimo džiaugsmą.

Taigi, Jums, miela Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu sėkmingai ir viltingai vaduotis iš visų užburtų ratų bei netikrų vaidmenų, ištrūkti iš savo pačių susikurtų ar kitų primestų narvelių, atsisakyti senų ir neieškoti naujų lazdų, kuriomis vanotume save ar kitus, bet drąsiai, atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jo autentiškumą, grožį ir svorį. Autentiškas gyvenimas visuomet yra gražus, bet nebūtinai visuomet sklandus ir lengvas, protarpiais jis būna netgi labai sunkus. Belieka pridurti – tepadeda mums Dievas.

P.S. Visiems, kam aktuali prisiimtų žalojančių vaidmenų tema, siūlau paskaityti Verena Kast knygą: „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“.
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]