Retro nardymas – pavojinga profesija (Foto)

Dabar daugelis išgirdę terminą „nardymas“, iš karto įsivaizduoja mėlyną vandenį, spalvotus įvairiaformius gyventojus ir ramiai vandeny siūbuojančią augmeniją. Tačiau nardymas ne visada buvo toks. Ilgai nardymas buvo viena pavojingiausių profesijų.

Jau senovėje smalsumas žmones traukė po vandeniu. Istorikų teigimu, nardymo „prototipai“ senovės graikų užfiksuoti dar prieš 2500 metų. Tuomet istorijos tėvu vadinamas Herodotas aprašė jūreivį, po vandeniu slapta nukirtinėjusį persų armijos laivų inkarus ir „kvėpavusį pro nendrę“. Bėgant laikui žmonės ėmė rasti vis daugiau priežasčių pasinerti gilyn. Tiek vyrai, tiek moterys amžių amžius išradinėdavo įvairiausius būdus, kaip kuo ilgiau išbūti nekvėpavus. Archeologai įvairiuose civilizacijose randa perlų dirbinių, skaičiuojančių tūkstantį metų, iš vandens ištrauktų pirmųjų nardytojų.
XVI a. žmonės ėmė naudoti nardymo kupolą, kuris buvo pirmas rimtesnis žingsnis moderniojo nardymo link. O po šio išradimo Prancūzijoje ir Anglijoje atsirado ir nardymui skirti kostiumai.

Kiek modernesnis ir ilgiau trunkantis nardymas rankraščiuose užfiksuotas XIX a. Tada mokslininkai atrado slėgio po vandeniu įtaką žmogaus kūnui ir nustatė saugumo ribas. Technika ir buvo gana paprasta – primityvus nardymo kupolas, šlangele pritvirtintas prie paviršiuje plūduriuojančio laivo.

Taigi daugiausiai naudos atnešęs išradimas be abejonės buvo akvalangas. Nors primityvūs modeliai buvo naudojami ir anksčiau, jo išradėjais laikomi Émile Gagnanas ir Jacques Cousteau. Nuo tada nardymas trunka daug ilgiau, technika ir specialūs kostiumai padeda susidoroti su slėgiu, o pats procesas dažniausiai yra malonumas arba pažinimas, o ne lobių ieškojimas.
XX a. viduryje Amerikos kariniam laivynui nardymas buvo svarbi pareiga ir profesinė prievolė. Nors visos draudimo kompanijos atsisakydavo apdrausti nardančiuosius, daugybė vyrų (kartais ir moterų) nerdavo gilyn ir, deja, dažniausiai nebepakildavo į viršų.