nardymas
Sportas – sveikata! Turbūt šiuos žodžius kiekvienas (bent jau dauguma) girdėjo dar mokyklos laikais per kūno kultūros pamokas. Sakoma, jog sportas prailgina gyvenimą, juk sveikame kūne ir siela sveika…
Tačiau ar iš tikrųjų sportas visada užtikrina puikią sveikatą? O ir sporto šakų daugybė, ką geriausiai pasirinkti, kas būtų naudingiausia ir saugiausia? Žinoma, reikia sutikti, jog bet kurioje sporto šakoje galimos įvairios traumos, susižalojimai… Netgi nekaltai atrodantus šaškių žaidimas gali pakenkti sveikatai…
Bet kuriuo atveju, kiekvienais metais renkamos dešimt pavojingiausių pasaulyje sporto šakų. Dešimtukai kasmet nelabai keičiasi arba pasikeičia nežymiai. Tarp pavojingiausių sporto šakų daugiausia tų, kuriomis užsiima vyrai ir moterys.
Pavojingiausia moterims – palaikymo komados šokėja
Amerikoje, kur labai populiarus šis sportas, per metus suskaičiuojama apie 20000 rimtų traumų, kurias patiria komandų palaikymo šokėjos. Teigiama, jog yra didesnė tikimybė, jog per varžybas susižeis šokėja, o ne, pvz., krepšinio žaidėjas. Lūžusios kojos ar stuburo traumos – ne retenybė. Geras pasirodymas reikalauja aukų?
Regbis
Taip pat labai populiari sporto šaka Amerikoje, tačiau propaguojama ir kitose šalyse (taip pat ir Lietuvoje). Tai turbūt vienas žiauriausių kontaktinių žaidimų. Čia traumos tris kartus dažnesnės nei kariniuose susirėmimuose (!).
Plyšę raumenys, smegenų sukrėtimai, lūžę kaulai – tie žaidėjai sustoja tik tada, kai jau fiziškai nebegali toliau žaisti. Žinoma, tokiame sporte neapsieisi be kūno apsaugų, tačiau ir jos ne visada apsaugo.
Futbolas
Tai sporto šaka, kurioje dažniausiai patiriami smegenų sukrėtimai. Taip pat palyginti ne retai pasitaiko staigių mirčių. Futbolas yra viena iš sporto rūšių, kuriose įtraukiama ir galva, žaidžiama galva (ir čia kalbama tikrai ne apie mąstymą…).
Automobilių/motociklų lenktynės
Čia mirtys dažnos ir neišvengiamos, nes lenktynės neapsieina be didžiulio greičio (juk kitaip ir nebūtų lenktynės). Motociklininkai turi išlaikyti pusiausvyrą, važiuodami įvairiais keliais, posūkiais ir visa tai lydi beprotiškas greitis. O esant tokiam greičiui šalmas ar kitos apsaugos ne visada padeda.
Jojimas ant buliaus
Lipti ant nugaros toną sveriančiam įsiutintam gyvūnui turbūt tikrai labai drąsus žingsnis. Drąsus arba beprotiškas. Galbūt todėl Lietuvoje ši sporto šaka neprigijo. Kai kuriems šis žingsnis gali būti ir paskutinis.
Būti numestam keletą metrų – beveik būtinybė. Nors tereikia ant buliaus išsėdėti „tik“ (mažiausiai) aštuonias sekundes, tačiau įsiutęs gyvūnas visą tą laiką iš visų jėgų stengiasi numesti nepageidaujamą „svorį“. Tikriausiai tai pavojingiausios aštuonios sekundės pasaulyje.
Žirgų lenktynės
Žirgas – ne bulius ir jis nesistengia numesti raitelio, tačiau tai irgi viena pavojingiausių sporto šakų pasaulyje. Amerikoje iš 100000 dalyvių užfiksuotos 128 mirtys (žinoma, žirgų mirtys čia neįtraukiamos…).
Galbūt galima sakyti, jog tai nėra jau toks didelis skaičius, tačiau jei palyginsime šį sportą su kita taip pat pavojinga šaka – boksu, gali tekti pakeisti savo nuomonę. Idomu, jei žirgų sporte mirčių skaičius viršija šimtą, tai bokse iš 100000 dalyvių miršta 1-2.
Nardymas povandeniniuose urvuose
Dar viena šaka, priskiriama prie pavojingiausių pasaulyje. Didžiulis gylis, ledinis vanduo, neištirti požeminiai urvai, hipotermija, atsiskyrimas nuo nardymo komandos, menkas matomumas, oro trūkumas – tai tik keletas iš pavojų, tykančių vandenynų gelmėse. Nors nardytojai ir būna puikiai pasiruošę, apmokyti, tačiau ir jie neapsaugoti nuo šių grėsmių.
Dekompresija (slėgio sumažėjimas) gali sukelti problemų su stuburo smegenims, plaučiais, smegenims. Sakoma, jog pasisekę nardymai yra tie, iš kurių grįžtama.
Kopimas į kalnus/alpinizmas
Yra įvairių alpinizmo rūšių. Tai gali būti lipimas į uolas, snieguotais kalnais, taip pat kopimas, nešantis su savimi bagažą arba be jo ir pan. Galima ne tik paslysti, bet pavojų sukelti gali ir pasikeitusios oro sąlygos.
Būnant tokiame aukštyje, pagalbos gali tekti ir ilgiau palaukti, juk, pvz., medikų sraigtasparniui nusileisti ant uolos būtų sudėtinga. Hipoksija (deguonies trūkumas), hipotermija, nušalimai, pneumonija (plaučių uždegimas) – tai dažniausios alpinistų nelaimės. Net 179 alpinistai (iš 1300) žuvo, norėdami įkopti į garsųjį Everestą.
Ledo ritulys, golfas, slidinėjimas…
Čia tik gali sužeisti lazda, ar pastumti, bet gali trenkti žaidėją ir į apsauginę sienelę. Galbūt truputį keista, tačiau prie pavojingų šakų priskiriamas ir golfas. Nors atrodytų, jog nėra kontakto su kitu žaidėju, taigi ir traumų būtų galima išvengti.
Amerikoje per metus įvyksta apie 4000 mirčių golfo lauke. 5% dėl blogo oro (dėl žaibų!). Pavojingas yra ir banglenčių sportas (ne visada pasiseka „suvaldyti“, pvz., 6m. aukščio bangą), ir slidinėjimas, ir… tikriausiai visos sporto šakos.
Netgi begalinis noras turėti gražias kūno formas gali būti pavojingas, ne tik dėl galimų traumų, pvz., treniruoklių salėje, jei neteisingai atlieki pratimus, tačiau ir dėl per didelio noro pasiekti tobulybę. Juk kas per daug, tas irgi nesveika…
Taigi sportas ne visada suteikia sveikatos, kartais jis gali būti netgi labai pavojingas sveikatai. Net ir pati paprasčiausia ir nesudėtingiausiai atrodanti sporto šaka gali sukelti pavojų (dėl daugybės, galbūt kartais sunkiai paaiškinamų priežasčių). Tačiau, jeigu jau pasirenkate kažkokią sporto šaką, tuomet žinokite, „į kokią galerą jus velnias neša“ ir būkite atsargūs! Gerų rezultatų!
Jau ne vienus metus Lietuvos turizmo sektoriuje justi aktyvių atostogų poreikis. Kelionių ekspertai išskiria paklausiausias atostogų kryptis, kuriomis aktyvių pramogų gali tikėtis ir pradedantieji, ir jau patyrę sporto entuziastai, ir draugų kompanijos, ir šeimos su vaikais.
Pietvakarinėje Estijos dalyje, šalia Saremos ir Vilsandžio salų, gyventojai gali išbandyti neįprastą laisvalaikio pramogą – nardymą su ruoniais. Nors sausumoje ruoniai yra vangūs ir nerangūs, tačiau vandenyje greičio ir vikrumo jiems galėtų pavydėti net gazelės. Tad nardymas su šiais gražuoliais žada nutrūktgalviškus nuotykius.
Bahamos nėra tiesiog atostogų kampelis, padengtas baltu smėliu ir palmėmis – tikrasis salyno grožis slypi giliai po vandeniu.
Nardymo pradžia datuojama dar 2500 m. prieš mūsų erą. Visa neseniai Bbc.co.uk išpublikavo nuotraukas, vaizduojančias XX a. vid. nardytojus, kuriems dažniausiai tai buvo pavojinga profesija.
Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas dar kartą patvirtino savo, kaip „kieto vyruko”, įvaizdį. Stebint filmavimo kameroms, jis prie Tamano pusiasalio krantų Pietų Rusijoje paniro į antikinio Graikijos miesto Fanagorijos griuvėsius. Netrukus vyriausybės vadovas į viršų iškėlė dvi Antikos laikų vazas, kurias rado jūros dugne, praneša agentūra AFP.
Kai kasdienybė pradeda įgristi savo pilka monotonija, o siela verkšlena kaip nuskriaustas vaikas, sau tariu: „Laikas permainoms.“ Geriausias mano atrastas būdas atsinaujinti – kelionės. Visi keliai mane anksčiau ar vėliau atvesdavo prie vandens, kol vieną dieną supratau, kad noriu keliauti ne tolyn, bet gilyn, ir pasinėriau. Tada prasidėjo pačios paslaptingiausios ir nuostabiausios mano povandeninės kelionės.
Tapti naru nėra sudėtinga: išklausai teorinį kursą, išmoksti susikomplektuoti ir pasiruošti įrangą, atlieki bandomuosius nėrimus su patyrusiu instruktoriumi, pasitikrini sveikatą ir pradedančiojo naro pažymėjimas jau tavo rankose. Gali net nemokėti plaukti, po vandeniu tai visiškai nebūtina. Plaukti aš mokėjau ir be didesnių sunkumų atlikau visas reikalingas užduotis. Kokie ten gali būti sunkumai, kai nardai vos keturių metrų gylio baseine? Dar keletas įkvepiančių filmukų apie vandens pasaulio grožį ir kupina pradedančiojo naro naivumo bei entuziazmo vykstu į Egiptą, tiesiai į nuostabiais povandeniniais koralų sodais ir spalvingomis žuvimis garsėjančios Raudonosios jūros glėbį.
Tikrasis nuotykis prasideda tada, kai jau stoviu jūros platybėse plūduriuojančio laivelio denyje. Vargais negalais įspraudžiu savo kūną į neopreninį naro kostiumą. Paslaugūs egiptiečiai padeda užsidėti specialią oro pripildytą liemenę, patikrina oro slėgį mano balione, paduoda plaukmenis ir kaukę. Tuomet suvokiu, kaip visa tai rimta, ir apima mažytė panika. Beribės jūros akivaizdoje pasijuntu maža ir bejėgė. O kas, jei ta žydra gelmė mane praris, jei pasimesiu jos platybėse? Širdis daužosi kaip pašėlusi, bandau ją numaldyti ir paklaikusiu žvilgsniu ieškau savo instruktoriaus. Instruktorius jau vandenyje, mojuoja kviesdamas paskubėti. Įsikandu savo oro reguliatorių ir šoku tiesiai į bangų glėbį.
Kitokia realybė
Gelmių dėsniams pažinti reikia šiek tiek laiko. Iš pradžių tenka susitaikyti su tuo, kad netenki savo nerangaus, sunkaus kūno. Po vandeniu galima visiškai ignoruoti žemės trauką. Galimybė sklandyti erdvėje sužavi ir skatina eksperimentuoti. Galiu judėti visomis kryptimis, gulėti, vartytis ar kaboti žemyn galva ir tam nereikia jokių pastangų. Galiu tiesiog leistis nešama ar sūpuojama povandeninių srovių ir nepajudinti nė piršto.
Vanduo apglėbia ir švelniai glosto visą mano kūną ir pamažu atsipalaiduoju. Jaučiuosi tarsi grįžusi į motinos įsčias, tik čia kur kas daugiau vietos… Džiaugiuosi nauja būsena, kol patenku į išties stiprią srovę. Tada tenka sutelkti visas jėgas ir kartu su bendražygiais kabintis už povandeninių uolų. Plaukti prieš srovę – beprasmis jėgų švaistymas. Kol tai suvokiu, iš visų jėgų mojuoju plaukmenimis, iriuosi netgi rankomis ir galiausiai išsekusi susiprantu atsiduoti nenumaldomam srautui.
Vanduo moko prisitaikyti. Jo jėga yra gebėjimas įveikti kliūtis jas apeinant. Vanduo siekia savo tikslo švelniai, bet ryžtingai tekėdamas, persismelkdamas ir trumpam priimdamas net keisčiausią jam siūlomą formą. Suvokiu, kad formą keisti nėra sunku, kai žinai, jog esi turinys – visuomet tas pats, nors ir kitaip atrodantis. Ši vandens savybė visada pažadina mano moterišką prigimtį, taip pat mokančią atsiduoti, apeiti kliūtis ir, žinoma, kurti. Juk viena sakraliausių vandens savybių – įkvėpti ir palaikyti gyvybę. Būti vaisingai, dovanoti gyvybę yra ir moteriško prado galia bei privilegija.
Taigi netenku kūno, atsiduodu srovei ir tada patiriu dar vieną džiuginantį dalyką – povandeninę tylą. Tyla po vandeniu nėra absoliuti, tačiau garsai tokie reti ir subtilūs, palyginti su tais, kuriuos galima išgirsti sausumoje. Girdžiu savo burbuliuojantį kvėpavimą, o su kitais narais galiu kalbėtis tik labai ribota gestų kalba. Lieka begalė laiko sau ir, aišku, povandeninio pasaulio, kuris savo spalvų, formų ir gyvių įvairove nė kiek nenusileidžia žemei, tyrinėjimui.
Spalvų ir formų burtai
Tai, ką teko išvysti po vandeniu, pranoko mano drąsiausias fantazijas. Labiausiai nustebino spalvos, kurios skaidriame jūros vandenyje tviska visu ryškumu net iki dešimt metrų gylio ir tik neriant gelmėn pradeda palaipsniui blankti. Pasirodo, koralai gali būti žali, violetiniai, juodi, balti, raudoni ir netgi tokios ryškiai rožinės spalvos, kurią iki šiol laikiau šiuolaikinių technologijų, bet ne gamtos kūrybos vaisiumi. Žuvys varžosi su koralais savo netikėtais spalvų deriniais, kurių prisižiūrėjusi užsimanau tokios pat suknelės ar bent skarelės. Bandau įsiminti tuos keistus derinius, kad išnėrusi galėčiau juos nupiešti ir ilgiau pasigėrėti šiomis nenusakomomis grožybėmis. Fotografavimas po vandeniu man neatrodo patraukliai. Gaudydami kadrus fotografuotojai neturi laiko pasidžiaugti pačiu nardymu ir povandeniniu pasauliu. O kur dar tas begalinis brangių aparatų prižiūrėjimas, gal kada nors vėliau…
Atsidžiaugusi spalvomis įninku tyrinėti formas, kurių čia begalybė. Koralai primena apšerkšnijusius medžius, samanas, skėčius, pirštus, spyglius, grybus, gėles ir žvaigždes. Jie gali būti kieti tarsi akmenys arba minkšti ir švelnūs kaip kūdikio oda. Tarp koralų slepiasi žuvys. Čia sutinku mažyčius oranžinius klounus, aršiai ginančius savo buveinę. Per daug prisiartinus jie piktai puldinėja tarsi mažyčiai šuniukai. Pasirodo, pasakojimai apie šaltas ir bejausmes žuvis tėra mitas. Sutinku čia ir žaismingų išdykėlių, bandančių žaisti mano išpučiamo oro burbuliukais, ir tikrų pavyduolių, besikėsinančių įsikabinti į mano plaukmenis. Tačiau rimtai čia niekas į mane nesikėsina, net abejingai pro šalį plaukiantys rykliai, kol esu mandagi ir nelipu niekam ant peleko.
Kiekviename „žingsnyje“ sutinku įvairiausius povandeninio pasaulio gyventojus – tai į milžinišką kamuolį susisukusių barakudų būrį, tai spalvingus ir grakščius jūros drugelius ar pelekais tarsi mažais sparneliais mojuojančias papūgžuves. Uolų plyšiuose kyšo pusaklės, milžiniškas gyvates primenančios murenos ir ilgus ūsus kraipantys omarai. Plunksnuotosios liūtažuvės išties labiau primena paukščius, todėl iki šiol nesuprantu, ką bendro jos turi su liūtais. Gal nebent tai, kad glostyti jas būtų taip pat pavojinga dėl plunksniniuose pelekuose esančių nuodų liaukų. Todėl paglostyti pasirenku išmintingomis akimis į mane žvelgiantį vėžlį, bet jis greitai pasišalina suabejojęs mano geriausiais ketinimais.
Šiame keistame ir paslaptingame povandeniniame pasaulyje lengva užsimiršti, tačiau esu čia tik svečias. Apie tai man primena link raudonai pažymėtos ribos artėjanti oro slėgio matuoklio rodyklė ir nuo gelmių vėsos atšalęs, vis dar besvoris mano kūnas. Turiu atsisveikinti ir grįžti į savąjį sausumos pasaulį.
Peržengus ribą
Nuo pirmojo pasinėrimo praėjo nemažai laiko, tačiau ribos tarp sausumos ir vandens stichijos peržengimas man vis dar kelia jaudulį. Akimirkos prieš šokant kaskart priverčia permąstyti savo santykį su vandeniu – visagale stichija, kuriai meldėsi mano protėviai, nuo kurios esu priklausoma kaip ir visa, kas gyva.
Vanduo, kaip ir kiti išorinio pasaulio objektai ar reiškiniai, turi simbolinę, archetipinę realybę, atsispindinčią žmogaus psichikoje. Ši realybė daugiaprasmė, daugiasluoksnė kaip ir pats žmogus. Nepažinios gelmės simbolizuoja žmogaus pasąmonę, kurioje taip pat, kaip vandenyje, galioja visai kitokie dėsniai, kuri gali apdovanoti, bet gali ir pražudyti nepatyrusį keliautoją.
Savo gebėjimu nuolat atsinaujinti, keisti pavidalą, judėti vanduo primena jausmų pasaulį. Jis gali būti ramus ir audringas, šiltas ir atšiaurus, gilus ir nesuvaldomas kaip ir mūsų vidinės būsenos. Peržengti ribą reiškia atsiduoti kitokiai realybei, išeiti iš saugios komforto zonos, trumpam prarasti kontrolę ir įprastą stabilumą.
Vandens stichijos akivaizdoje kaskart tenka susitikti su giliausiomis savo baimėmis. Baisu atsiduoti šiai jėgai, baisu žengti į nepažinią gelmę. Tam reikia šiek tiek drąsos rizikuoti ir labai daug noro pažinti. Tikiu, kad didžiausios galimybės tobulėti laukia būtent už baimės durų. Kaskart išdrįsusi tas duris praverti, grįžtu su pilnomis kišenėmis lobių…
Tai, kas lieka
Jūra išplauna visas slegiančias, nereikalingas mintis, jaučiuos prisigėrusi jos grožio ir ramios didybės. Žvelgiu į laime spindinčias savo bendražygių akis ir jaučiu, kad tą patį spindesį jie pastebi ir žiūrėdami į mane. Jūra paleidžia mus švelniai išsūpuotus tarsi kūdikius. Net išlipusi į krantą kurį laiką jaučiu jos siūbavimą. Mintyse padėkoju dosnioms gelmėms ir atsisveikinu iki kitos povandeninės kelionės.
Tikiu, kad kiekvienas turime savo gelmę su joje slypinčiais lobiais ir paslaptimis. Sau ir jums linkiu nebijoti ieškoti ir juos atrasti tiek savyje, tiek aplinkui.
Egipto Šarm el Šeicho (Sharm el-Sheikh) kurorte Sinajaus pusiasalio pietuose turistams vėl leista plaukioti ir nardyti. Ryklių paieška, paskelbta po virtinės išpuolių gruodžio pradžioje, atšaukta.
Remdamasi tarptautinių ekspertų patarimais, Egipto valdžia paskelbė leidžianti plaukiojimą ir ardymą Raudonojoje jūroje, įpareigodama viešbučius imtis saugumo priemonių apsaugant turistus. Pareigūnai teigė pasimokę iš klaidų, ir nuo šiol pirmenybę teiks saugumui, o ne kaltininkų paieškoms. Viešbučiai buvo įpareigoti palei krantą pastatyti stebėjimo bokštelius. Jūroje prevenciškai taip pat patruliuos valtys ir narai.
Turistai privalės plaukioti tik tam skirtose vietose. Tokia strategija esą buvo sėkmingai įgyvendinta po ryklio atakų Jungtinėse Valstijose. Mokslininkų teigimu, nebuvo jokios prasmės bandyti medžioti ir gaudyti ryklius, kurie tiesiog turi pasitraukti į savo gyvenamąją aplinką toli jūroje.