Ugnė Daubaraitė
Kai pirmą kartą susitikau su „Kurkuria“ komandos nariais, pagalvojau, kad Andrius, bepasakodamas apie „Kurkuria“, pradės dainuoti, o Paulius bet kurią mintį galėtų iliustruoti statistiniais duomenimis.
Ir, iš tiesų, pasakodamas apie „Kurkuria“ Andrius padainavo, o Paulius tuo metu vedė gitaros pamoką. Šių vaikinų audiovizualinių studijų centre galima mokytis piešti ir tapyti, architektūros, dizaino, fotografijos, kino meno ir galybės kitų dalykų… O tą dieną, kai „Kurkuria“ taps tobulu baigtiniu projektu, tai bus visas kūrybinių dirbtuvių miestelis.
„Kurkuria“ oficialiai vadiname audiovizualinių studijų centru, susidedančiu iš audiovizualinių menų mokyklos ir stovyklos, įvairių festivalių, kino ir folkloro klubų, turinčiu ekologišką įrašų studiją bei kultūros kalvę. Paprastais žodžiais – „Kurkuria“ yra vieta, kurioje galima mokytis kone visų menų, susitikti su bendraminčiais. Tai – vieta, kur kuria,“ taip centrą pristatė jo vadybininkas, projektų vadovas ir ūkio dalies reikalų ministras Andrius Smilga.
Dar keletas klausimų vaikinams:
Ką reiškia pavadinimas „Kurkuria“?
Žodis „Kurkuria“ lengvai įsimenamas, nuotaikingas, atspindintis mūsų pagrindinę veiklą – būti vieta, kurioje kuriama, mūsų energiją ir optimizmą. Daug reikšmių su šiuo pavadinimu galima asocijuoti: Kurkuria – kur kur, kur višta pur pur… Šiaip turėjome kelis skirtingus pavadinimus, kol galiausiai radome lipusį visiems.
Kaip prasidėjo centro veikla?
„Kurkuria“ egzistuoja jau penkerius metus. Viskas prasidėjo, kai Paulius ėmė mokyti groti gitara, o atsiradus daugiau norinčiųjų, kilo poreikis didesnei erdvei. Radus didesnę erdvę, atsirado ir galimybė ją užpildyti įdomiomis veiklomis.
Kokie žmonės pas jus mokosi?
„Kurkuria“ lankosi daugiausia jaunimas: moksleiviai ir pirmųjų kursų studentai, nors apskritai pas mus mokosi žmonės nuo aštuonerių iki turbūt šešiasdešimties metų amžiaus. Vyresni žmonės dažnai ateina mokytis tapyti ar groti gitara. Vieniems tai neišpildytos jaunystės svajonės siekimas, o kiti nori prisiminti, ką jau mokėjo, atgaivinti įgūdžius, jei jau ilgai negrojo ar netapė. Pasitaiko ir labai įdomių istorijų – prieš porą metų vienas penkiasdešimtmetis paslapčia nuo savo šeimos mokėsi tapyti. Jis iš darbo išeidavo anksčiau ir traukdavo tiesiai į „Kurkuria“, o ne namo. Kodėl jis tai slėpė ir kaip šitas jo nuotykis baigėsi, aš nežinau, bet tapyti jam sekėsi labai gerai.
Ar užsiėmimų ir paskaitų metu visi mokiniai dirba kartu? Ar jie skirstomi pagal amžių?
Visi dirba kartu, mokosi kartu, laiko žinių patikrinimo testus kartu. Mokinių pagal amžių neskirstome, stengiamės sukurti tokią atmosferą, kurioje visi galėtų jaustis drąsiai ir laisvai, o tuo pačiu nebūtų bendravimo barjerų. Manau, kad bendravimas su įvairaus amžiaus žmonėmis kaip su lygiais sau, tobulina mūsų jaunuosius mokinius, kuria ir puoselėja jų savivertę, formuoja nuomonę. O vyresnieji mokiniai… Manau, kad jiems irgi įdomu sužinoti, kuo gyvena jaunimėlis.
Kaip atrodys tobulas galutinis „Kurkuria“ projektas?
O, mes jau turime labai aiškų planą! Norime įkurti menų centrą prie Neries. Visi pastatai bus sumontuoti iš konteinerių. Tai bus ištisas kompleksas su ekologiška garso įrašų studija, kino sale, fotografijos ir kino studija, galerija, barais, namais, skirtais dėstytojams ir studentams iš užsienio, atvykstantiems į „Kurkuria“ dirbti su kokiu nors projektu. Tokia yra mūsų mintis ir mes tai turėsime: sukursime tokį centrą tam, kad jaunimas nebūtų priverstas virti savo sultyse. Norime sukurti tokią erdvę, kurioje būtų galima kurti tikrus dalykus, ir vietos būtų ne tik pop kultūros apraiškoms. Mes nebijome imtis to, kas Lietuvoje dar yra labai nauja ir galbūt ne visada suprantama. Tikimės būti pirmaisiais ledlaužiais. Ir apskritai, idėjų mes nestokojame. Energijos irgi turime užtektinai („užtektinai“ taisyčiau į „neįtikėtinai“, aut. past.). Bėda tik ta, kad viskam įgyvendinti jau nepakanka 24 paros valandų. Ieškome, kur galima įsigyti po kloną.
Papasakokite plačiau apie ekologišką garso įrašų studiją?
Garso įrašų studijose sienos būna išmuštos porolonu, skirtu sugerti garsą, apsaugoti nuo aido. Mūsų garso įrašų studijoje garsui sugerti skirtos šiaudų kitkos. Šiaudai puikiai apsaugo nuo aido. Atlikėjai šioje studijoje įrašo muziką, mes ją sutvarkome ir paruošiame kompaktinį diską, kurį jau galima nešti į leidybinę įmonę.
Supratau, kad esate gamtos mylėtojai. Kaip dar pasireiškia jūsų žalios idėjos?
Mūsų gyvenimo filosofija remiasi pagarbos žmogui ir gamtai principais, esame labiau pagonys nei krikščionys. Iš tikrųjų ekologijai ir gamtos tausojimui mes skiriame labai daug dėmesio, pavyzdžiui, perkame tik gamtai nekenksmingą oro gaiviklį. Jei rimtai, šiuo metu vykdome kelis projektus – trumpas kūrybines dirbtuvėles, kuriose mokome iš šiaudų, džiovintų augalų, morališkai pasenusių knygų ir panašių medžiagų pagaminti kalėdines dekoracijas ar dovanėles. Šiaudiniai kalėdų eglutės papuošalai – sena tradicija. O ir pati etnokultūra mums labai artima. Mūsų organizuojamos „Kurkuria“ meno stovyklos vyksta gamtoje, jaunimas mokosi dainuoti, groti, šokti tautinius šokius, žaidžia orientacinius žaidimus gamtoje, gauna užduotis, kurias atlikdami privalo sujungti skirtingas meninės raiškos priemones. Aišku, ir malkas laužui jie turi patys atsitempti, ir košę patys verda. Žodžiu „Kurkuria“ tuo pačiu – ir gyvenimo mokykla.
Paskutinis „Kurkuria“ projektas buvo trumpametražių filmų festivalis „8 mm“. Kuo jis ypatingas?
Visų pirma, filmukai yra kuriami specialiai šiam festivaliui. Dalyvauti gali visi norintieji, jie pateikia planuojamų filmų scenarijus, režisieriai įvertina, pataria, kaip patobulinti, na ir tada jau statomas pats filmas. Festivalis išsiskiria tuo, kad dirbama su juostomis, kiekvienas kadras yra baigtinis ir jei jis nėra tobulas, tai reiškia, kad viską reikia filmuoti iš naujo – kompiuterinės redagavimo programos čia bejėgės. Ir dar vienas išskirtinis bruožas – filmai yra begarsiai. Juos įgarsiname tik rodymo salėje metu. Vadinamasis taperis groja pianinu ir taip kuria nuotaiką. Auksiniais nebyliojo kino laikais taperiai kartais būdavo akli, kad grojamą muziką pasirinktų pagal auditorijos reakcijas: jei jie juokiasi, vadinasi, groja nuotaikingas melodijas, o jei šniurkščioja, vadinasi, nutiko kažkas liūdno. Mūsų festivalyje taperiai būna „Kurkuria“ mokiniai ir jie puikiai susitvarko su šia užduotimi. Tiesa, iš anksto pasižiūrėti filmukų jiems neleidžiame – taip lieka intriga. Kita vertus, tokia intriga gali ir visiškai pakeisti pradinę režisieriaus mintį. Jis gal norėjo parodyti ką nors liūdno, o taperiui tai pasirodo juokinga.
Kokie artimiausi „Kurkuria“ planai?
Išmokti dainuoti taip, kad už tai mus vaišintų alumi.