„Barmenas irgi profesija” – pokalbis su Vaidotu Vyšniausku (Foto)

Ieva Stankūnaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kiek žinome žmonių, kurie gėdijasi savo darbo ar veiklos? Daugybę… Jie netiki, kad ir santechnikas, padavėjas, viešbučio administratorius ar barmenas gali būti savo srities profesionalas, kelti kvalifikaciją, pagaliau – mylėti savo darbą ir garsiai visiems pasakyti, kad tai žmonėms reikalinga profesija!

Būtent apie tokią aistrą savo specialybei pasakojo Vaidotas Vyšniauskas, šiais metais Europos barmenų čempionate MONIN CUP 2011 užėmęs garbingą trečią vietą. Ir visai nesvarbu, kad giminaičiai tebeklausinėja: „Tai vis dar kavinėje dirbi?”

Kas esi paprastame gyvenime?

Gimiau ir užaugau Druskininkuose. Į Vilnių atvykau studijuoti ir čia pasilikau. Šiuo metu dirbu šaunioje vietoje, pavadinimu „SOUL BOX“. Laisvalaikiu vasarą nesiskiriu su dviračiu, žiemą esant progai užlipu ant snieglentės. Mėgstu skaityti, ypač – istorinius romanus. Dažnai perverčiu ir savo kokteilių knygas, kurių nemažai esu sukaupęs. Nepraleidžiu progos keliauti. Visuomet stengiuosi išragauti tos šalies, kurioje svečiuojuosi, gėrimus.

Kokių darbų esi turėjęs, kol tapai barmenu?

VPU studijavau socialinę pedagogiką, todėl vienu metu dirbau žmonių su psichine negalia dienos centre muzikos būrelio vadovu. Mokiau groti ir dainuoti. Buvo visai smagu, bet ten pradirbau vos keletą mėnesių. Daugiau mažiau visi kiti darbai buvo baruose ir kavinėse.

Ir nuo ko viskas prasidėjo?

Pirma darbo vieta – picerija, kuomet man buvo 18 metų. Ten ir susipažinau su kavos aparatu, sužinojau į ką pilamas brendis, į ką viskis. Man visuomet patiko alkoholio kultūra ir svajojau užaugęs dirbti didelėje alkoholio įmonėje. Maniau, kad kai sukaks 22 metai, bus baigta su barmeno karjera, nes tai nerimta. Bet rimtai domėtis tuo, ką darau, ir pradėjau paskutiniais studijų metais. Patekau į labai dėkingą aplinką, pradėjau dirbti su tikrais savo srities specialistais – barmenais, kurie jau tuomet karjeros siekė 10-12 metų bare. Jie ir pakeitė mano požiūrį į tai, ką darau. Iš giminių vis dar sulaukiu neigiamų komentarų. Jų požiūrio gal taip niekuomet ir nepakeisiu, bet bent jau Vilniaus centro visuomenės supratimas apie alkoholio ir kokteilių kultūrą stipriai pažengė per pastaruosius kokius 7 metus.

Apie patirtį…

Dirbau labai įvairiose vietose. Kadaise net „Čili“ teko padirbėti, kad galėčiau į CV įsirašyti, jog turiu barmeno patirties. Teko dirbti su labai įvairia publika: tiek su Vilniaus grietinėle, tiek su menininkais, tiek su smulkiais banditėliais. Smagu buvo kadaise ir Palangos „Žuvinėj“ padavėju bėgioti, ir „WOO“ už baro stovėti. Šiuo metu dirbu puikioje komandoje „Soul Box“ . Dar buvo keletas barų, kur teko kokteilius plakti ir maišyti.

Nemažai patirties ir žinių davė mokslai Ukrainoje, barmenų mokykloje „Planet Z“. Ten mokiausi iš tikrų baro specialistų. Išmokau daug naujo, susisteminau jau turimas žinias. Manau, kad kainos ir žinių kokybės santykiu tai bene geriausia mokykla Europoje.

Nevyniojant visko į vatą – laibai įdomu, kaip tau sekėsi Europos barmenų čempionate MONIN CUP 2011? Ar kaip ir grožio konkursuose pylėt vienas kitam degutą į kokteilius?

MONIN turnyre Paryžiuje buvo visokių nutikimų, bet, manau, kad tai yra normalu kiekvienose varžybose. Skelbiant trečią vietą MONIN atstovas mane pavadino baltarusu, bet iš to tarptautinio skandalo nedarau, nes jis ir pats nepatogiai pasijuto pamatęs mano veido miną, ir greit kažkas jį pataisė. Labiausiai susidraugavau su Rusijos bei Danijos atstovais. Bet visi dalyviai buvo nusiteikę draugiškai ir geranoriškai. Net ir finale vienas kitam padėjom. Lenkijos atstovas tikrai buvo vertas pirmos vietos. Dirbo labai gražiai, labai plastiškai. Rusijos atstovo gaila, nes tas vaikinas irgi buvo vertas medalio, tik kad padarė klaidą finale kurdamas kokteilį (panaudojo šešis ingredientus) ir prarado galimybę parsivežti medalį. Nors visa Rusijos delegacija atvažiavo nusiteikę laimėti auksą.

Esi patriotas ar Lietuvoje tikrai galima išgyventi iš barmeno algos?

Važiuoti į užsienį nesiruošiu.Teko padirbėti klube Graikijoje, bet nesužavėjo manęs ten nei darbas, nei turistų kultūra. Galbūt netinkamam bare, o gal labiau netinkamoj šaly atsidūriau. Ar galima Lietuvoje išgyventi iš barmeno algos? Man jau keletą metų kažkaip pavyksta. Arbatpinigius krizė sumažino daugiau nei perpus, bet kažkaip visko pakanka. Kažin ar uždarytas biure būčiau laimingesnis ir stipriai turtingesnis.

Ar Lietuvoje yra barmenų mokyklų, kursų? Gal egzistuoja profesionalių barmenų sąjunga?

Lietuvoje yra viena barmenų mokykla, kuri ruošia vaikinus ir merginas stoti už baro, bet aš joje nesimokiau, tai ir nežinau kokio lygio barmenus ji ruošia. Kai svarsčiau, kur važiuot tobulintis, rinkausi tarp Rusijos ir Ukrainos. Nes buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie ten dirbančius specialistus.
Barmenų asociacija kažkada buvo Lietuvoje. Esu tik gandus girdėjęs, kad ten kažkas su kažkuo susipyko ir ji nustojo gyvavusi. Būtų smagu kad naujoji karta susiburtų ir pabandytų viską iš naujo. Barmenų bendruomenė Lietuvoje gana nemaža, kartu, manau, galima daug nuveikti.

Koks yra GERAS barmenas?

Galima išvardinti daug gero barmeno savybių: darbštumas, profesionalumas, iškalba…. Bet manau, kad kai apie tave gali pasakyti, jog tu esi geras barmenas ne tik baro lankytojai, bet ir tavo šefas ir kolegos, su kuriais dirbi, tuomet ir esi geras barmenas.

O pats mėgsti kokteilius? Kokie mėgstamiausi? (Dar neteko girdėti barmeno abstinento…)

Kaip nekeista aš retai užsakinėju kokteilius kituose baruose. Dažniau renkuosi grynus gėrimus. O jeigu jau norisi kokteilio tai užsakau ką nors iš klasikos. Mano jau keletą metų mėgstamiausias – „Negroni“ (džinas, campari, martini roso). Arba „Manhattan“ (viskis, martini rosso, angostura, maraschino vyšnia) irgi Dievų gėrimas. Grynas campari su daug ledo – degustuočiau ir degustuočiau… Viskis irgi gardu! Škotiškas su daug dūmo. Daug tų gerų gėrimų ir kokteilių yra. Tik reikia nepamiršti ragauti atsakingai!