Pasivaikščiojimas po naktines Vilniaus užkandines (su keiksmažodžiais)

Kebblogas.tumblr.com
Mantas Kvederis, Dominykas Šumskis

Tinklaraštyje Kebblogas.tumblr.com keli vaikinai talpina savo įspūdžius ir pamąstymus apie greitą maistą. Paprašėme jų padaryti specialų reportažą „Laikas.lt“ apie naktinius maisto pasiūlymus. Alkoholis juk taip skatina apetitą ir vietos užkąsti kartais pradedame ieškoti nakčiai dar neįpusėjus…

Vaikinų pasakojimo stiliaus keisti nedrįsome, tad tekstas netaisytas.

Kebabas varvėjo, burnoj nieko neturėjau

Pirmoji kebabinė, kurią aplankėme su kebblogo komanda, įsikūrusi Vilniuje, Trakų gatvėje. Taip, toje, kur „Tarantino“, „Brandy lounge“ ir kažkoks ten latino klubelis yra. Veiksmo aplink nemažai, todėl, matyt, ir žmonių daug užsuka naktinio maisto užkąsti. Juk kai jau esi „nukirtęs“ kokią panikę klubelye, pastatei ten porą cuba librių, tai reikia dar prieš šaunant namo ir kebį sukirsti.

Kebabinė vadinasi „Bistro Sadaf“, kad ir ką tai reikštų. Aišku, pavadinimą vos įmanoma surasti tarp gausybės pasiūlymų, lempučių, lipdukų ir tuščių „Ayran“ dėžučių. Tik priėjus arčiau pasirodė, kad žmonių viduje nemažai (kaip jau minėjau, pacaniokų su mergikėm), tai, matyt, visi užsisako tų gardžiųjų kebabų. Prigriebiau didelį su česnakiniu padažu.

Nusprendėme, kad reiktų kuo nors užgerti šį puikų patiekalą, todėl nusipirkome taip kebabinėje išreklamuoto „Ayran“ gėrimo. Esu girdėjęs, kad tai sūrus, baltas, pieno gėrimas. Nežinau, kaip čia tiks prie to kebabo.

Anyway belaukiant teko prisėsti ant suoliuko ir apsižvalgyti aplink. Vaizdas niekuo, manau, neišsiskiria iš kitų kebabinių. Viskas kaip turi būti. Dvi pardavėjos / padavėjos / šeimininkės / gaspadinės gamina kebabus, per mažą telikiuką rodo LNK ir kažkokį durną filmą, ant sienų pilna Irano nuotraukų ir paveikslų, kampe stovi akvariumas su žuvytėmis (jauki atmosfera), o šalia mūsų trūkęs čiuvas laižo kebabą nuo stalo, nes netyčia jis jam „išsileido“, o išmesti juk gaila. Sakiau, viskas kaip turi būti. Kebabą padarė gana greit. Susimokėjome, pasiėmėme gėrimuką ir lėkėme kitur valgyti.

Apie patį kebabą. Vienintelis jausmas yra meh. Ne kaži kas tas kebabas. Pirmas įspūdis buvo gana neblogas. Kaip centre pagamintam kebabui, jo dydis visai nemažas. Supakuotas, suvyniotas ir dar servetėlių pridėta. Kaina taip pat nebloga – 8,50 Lt. Atrodo, lyg ir nieko. Bet vos atsikandus pirmą kąsnį, atsiskleidė visa puokštė kopūstų skonių ir aromatų. Beveik kaip vynas. Gali rasti ir 2009, ir 2011 metų derliaus. Jei esi tikras gurmanas, tai gal net ir kokį brandesnį pajusi. Dar galiu pridurti, kad kopūstų kebabe tikrai netrūko. Žiauriai netrūko. Kai jau prisikrapščiau prie mėsos, tai mėsa irgi pasirodė neįspūdinga. Sakyčiau, vidutinė. Niekuo neišsiskirianti. Darbinis arkliukas toks (arba bent jau buvo). Galiausiai visa tai „suriša“ česnakinis padažas. Žinokite, visai jis ne česnakinis. Sakyčiau, daugiau beskonis. Balsvas, beskonis skystimėlis. Ir jo ten buvo nemažai. Bėgo, tekėjo, per barzdą varvėjo. Dar pamiršau paminėti, kad kebabas buvo vos šiltas, o apie apskrudimą galima išvis pamiršti. Toje Irano pusėje, iš kurios kilusi ši kebabinė, galioja senosios mokyklos taisyklė – jokio skrudinimo. Taip kad tikrai meh kebabas. Ir visa tai nuploviau garsiuoju, išreklamuotu „Ayran‘u“. Nenoriu įžeisti turkų, galbūt tai labai jų mėgstamas gėrimas ir jie karštą vasaros dieną juo mielai gaivinasi, bet aš, deja, to nedaryčiau. Man skonis pasirodė kaip skysto sūrio. Baltas, sūrokas ir tešmeniu atsiduoda. Kaip kažkas žymus yra pasakęs: „Skonis kaip arklio tešmens nuočiulpa.“

Taigi, galiausiai apibendrinus šitą joint’ą galiu jį įvertinti 5 arba gaaaaaaal net garbingu ir kebbloge nepopuliariu 6. Pliusiukus gauna už santykinai greitą pagaminimą, kebabo dydį ir kainą, galbūt net kebabinės vietą, deja, minusus susirenka už skonį, kopūstus, padažą ir nafik tą „Ayran’o“ reklamą.
Galiu patarti paieškot geresnės vietelės, jei norite skaniai užkąsti. Jei jums nesvarbu arba tingite vaikščioti, tai galite ir čia eiti.

Dar daugiau rajonskų kebabinių apžvalgų – kebblogas.tumblr.com.

Vieta, kur daugiau kojos nekelsiu

Dedikuoju visiems marozams, kurie savęs nelaiko marozais ir kurie komentaruose nepasibodi parašyti „išsitrink galvą, asile“.

Sušis – new shit Lietuvos naktinio maisto padangėje. Realiai nedaug tenusimanau aš apie šitą rytietišką „išmislą“, bet tai man netrukdo parašyti apie jį savo nuomonės. Jei maistas parduodamas naktį ir dar kioske, kebblogas gali jį apžvelgti ir, po galais, jį apžvelgs! Buvo pasirinktas sušnykas pačiame pačiame centre – Bermudų trikampyje tarp „Soulbox‘o“, „Budos“ ir buvusio WOO. Neprisimenu pavadinimo – panašu į tekančius drakonus ar saulės spindulius. Tipo kažkas gilaus ir rytietiškai prasminga. Įsikūrę jie pakankamai kietai, turint omeny, kad čia šiaip stovėjo snarglinas kioskas. Pasidarė terasą, prisistatė skėtukų, kėdučių. Visai gal romantiška… Užėjus vidun, jus pasitinka blatnasinterjeras su kokoso šipuliais ant sienos ir šienu… Kažkoks New Age „briedas“ – ne man suprasti…

Atsistoju į eilę, vėpsau į meniu, nieko nesuprantu ir renkuosi pagal paveiksliukus. Po minutės man praneša, kad sušių artimiausią valandą negamins. Bleee… Rimtaaaaaai? Penktadienio vakarą jums baigėsi prekės, iš kurių užsidirbate pragyvenimui?! Iš karto gauna minusą. Pablūdijau dar po naktinį Vilnių, pasikultūrinau šen bei ten ir grįžau po kokios pusantros valandos. Kažkoks marozas miega ant sofkutės, du šiaip čilina. Lakierkos, marškinukai, trečio numerio kirpimas, viskas normaliai. Toks jau šios užeigos kontingentas. Prieinu prie kasos, sakau, gal ką pasiūlys gardesnio ar populiaresnio? Atsakymas kaip atbula ranka per veidą: „Ką aš žinau, rinkitės ką norit“. Na normaliai. Žiūriu vėl į meniu paveiksliukus, ten pavadinimai arba Filadelfija, Vulkanas, Katino pautai, arba Spicy chong long horse dong. Na, žodžiu… Nedaug supratęs ir ne kaži kokį patarimą tegavęsiš padavalkos, užsisakiau antrąjį naktipiečių komplektą, kurį sudaro… hmm… nežinia kas. Už jį sumokėjau 16 pinigų. Atsisėdome su savo kompanija prie staliuko. Kitiems atnešė (toks modernus kabokiškas aptarnavimas tokiose naktinio maisto skylutėse apskritai yra pakankamai prašmatnu) gal po 10–15 min. Man teko laukti ilgiau. Daug daug. Daug daug daaaaug ilgiau. Po gero pusvalandžio taikiau nuėjau paklausti ar greit paruoš ir man maisto. Sulaukiau kreivo žvilgsnio ir klausimo: „Kokio dar maisto?“ Zjbs, pagalvojau sau tyliai, pamėginau paaiškinti, ką ten užsisakiau, nes perskaityti nepavyko. Čia ir buvo tas čing wong zhogbao spicy. Po kiek laiko netikėtai surado lapuką su mano užsakymu kažkur „netyčia užticharintą“ tarp buitinių maisto atliekų. „Ai, jooo, tuoj bus…“. Atnešė po kurio laiko ir man sušio. Triskart „valio“! Žuvies ten neradau. Buvo ryžių, agurkų, avokadų, tos neaiškios kilmės žuvies škūros, į kurią viską vynioja. Matyt, pats kaltas, kad užsisakiau be žuvies. Gaila tik, kad iš tų bing čiong long huj nieko spicy nebuvo. Prarijau kaip šuo muilą, ničerta nepavalgiau ir tiek žinių. Naktipiečius turi sudaryti sušis ir dar šis bei tas… Turėjau nueiti paklausti, ar duos man antrą „komplekso“ dalį, ar man jau eiti laukais ir kloniais. Rankos absoliučiai nusviro, kai man pasakė: „Ko? A, dar nenešiau jums? Nu tu matai…“. Po kiek laiko atnešė ir antrąją dalį. Ten buvo tokie mini tešlos šūdukai, į kuriuos buvo suvyniota truputėlis žuvies, sūrio ir viskas smirdėjo pažastimis. Žodžiu, rytietiškas delikatesas.

Prasėdėjau gal valandą toje modernioje skylėje, svarstydamas apie naują kebblogo „tagą“ ir supratau, koks neturi būti aptarnavimas, suvalgiau labai jau pusėtinos kokybės maisto, kurio antkainis yra 9000 proc. Kolegos liepė parašyti, kad simpatūlkos darbuotojos, bet jau man kažkodėl po valandos kimarinimo tuščiu skrandžiu buvo nusispjauti ant jų riestų užpakaliukų, kuriuos privalau paminėti, ir apskritai bendro požiūrio į klientūrą. Šiaip gal ir krūta vieta atsivesti kokią šavalavotą panikę, kuri „duoda“ už vieną kokteilį, nes jai pasirodai turįs labai prašmatnų skonį. O jei realiai pavalgyti nori, tai šitai vietai duodu gaidžio skaičių, nes nesugalvoju pakankamai mažo įvertinimo. Tiems marozams, kurie, kaip jau sakiau, komentuodami rašys, kad „nusisvaigstu“, esu „paskutinis lopas“ ir dar pasiūlys „biškį atsigauti, n…x…“, tai galiu tik palinkėti sėkmės prisiėdus sušio su tokia kirkšnies smarve iš burnos eiti toliau kabinti čiolių. Sorry, chebra, čia jau jums jokie „Prostamol“, „Vaginol“, „Nepraustaburnol“, „Panaikink-šūdo-smarvę-iš-tarpdančių-ol“ tepalai nepadės.
Auf Wiedersehen!

Mortal Combat: Mc v. Hes

Tebūnie nepakartojamoji šiukšlių, prasilakusio jaunimėlio ir šlapimo smarvės naktis! Kad jau taip pasikultūrinom neįtikėtinai, kebblogo komandoje sugalvojome, ką šį vakarą nuveikti kolosalaus ir fundamentaliai svarbaus, ką dar mūsų anūkai atsimintų ir už ką Dalia mums duotų bent jau Komandoro kryžių. Metas atsakyti į amžius pasaulio lietuvių bendruomenę kamuojantį klausimą, kuris tiek paprastai Varpūtinio kaimo babūsėlei, tiek pedofilų klano vadams neduoda ramybės naktigonės vakarais: kuris iš šių „restoranų“ visgi yra geresnis – „McDonald’s“ ar „Hesburger“.

Pasiryžę tokiai užduočiai nuėjome iki Mako Gedo prospekte. Mus labai jaukiai pasitiko šiukšlių kalnas. Kariotiškės Vilniaus centre. Prasispardžius bulvytes, hipsterių akinius ir girtą jaunimėlį, pamatėme, kad mus išskėstom rankom pasitinka 512 895 žmonės, kurie taip pat džiaugsmingai laukia makdonaldiškosios ambrozijos. Eilėje stovėti buvo kaip koks survival kantrybės žaidimas. „Day 34: still waiting“. Žodžiu, stovėjome ilgai. Pasiėmėme big mako kompleksą ir čyzą – populiariausią hafką make. Paklojome apie 17 lietuviškos valiutos. Paruošė greitai. Tik šast šast. Nors žmonių penki šimtai dvylika tūkstančių aštuoni šimtai devyniasdešimt penki, darbuotojai savo darbščiųjų rankelių negaili ir sukasi mikliai. Po šio nuostabaus laukimo pėdinome iki Heso Vokiečių gatvėje. Eilės pradžia buvo lauke. Mako maisto maišelis vis dar rankoje – dėl autentikos viską nusprendėme valgyti vienu metu. Žodžiu, istorija ta pati, laukėme eilėje ilgai, valgyti padarė greit, tik šįkart mus Hese aptarnavusi mergina jau atrodė „nubausta“ monotoniško burgerių kepimo. Už analogišką džiaugsmą sumokėjome dviem valiutos vienetais mažiau. Mergiotė Hese nebuvo tokia maloni kaip „nerdiškas bičiukas“ Make su mirusiu dantimi pačiame priekyje. Pasiėmėme Heso kompleksą ir sūrainį.

Prisėdome Vokiečių gatvėje ant suoliuko ir kibome į daug patirties ir įgūdžių reikalaujantį degustavimo darbą. Pradėjom nuo firminių mėsainių – hesburgerio ir big mako. Panašumai tokie: tokie pat apgailėtinai mažyčiai kotletukai, padaryti iš čiužinio, „Lietuvos aido“ ir pelų, sintetinė nanotechnologinė būlka ir po porą marinuotų agurkėlių, kurių kilmės nustatyti nesiryžome. Skirtumai: big makas palyginti su hesburgeriu yra sausas, nes į Hesą prikrauna daugiau daržovių ir visur tepa daug savo majonezinio padažiuko, kuris šiaip jau atrodo kaip vakarinio makiažo špaklius, tik patraukliau kvepia ir ne tokia parkė juo išsitepti. Big makas išėjo rūgštėlesnis, nes ten nededa to baltymėlio ir ten pseudosvogūniukų papjaustyta. Hesas dėl savo (na, jei ne toks sausas, tai drėgnas) drėgmės pareikalauja iš valgytojo didesnio burger-eating įgūdžio, mat visas slysta visaip kaip ir išbyra iš jo visokių varškėčių (esame nupaveikslavę). Tai čia buvo įdomiausia ieškoti panašumų ir skirtumų, nes čyzai tai abu buvo gaidys, o skirtumai ir panašumai iš esmės tokie patys – drėgnumas dėl špakliaus. Žooodžiu. Ai, bulvytės ir gėrimai. Bulvytes tai čia įdomiai lyginome. Hesburgerio bulvės visada suvyniotos į nesuskaitomą galybę šikpopieriaus, net jeigu ir šviežiai keptos atrodo tokios kažkokios pimpaliognos (geresnio žodžio nesumąstėme), nes tešla tokia… Ir persūdytos. Valgai, kosėji, spjaudaisi, pienas per nosį trykšta. Mako bulvės visada būna stiff. Kaip porn-actor-pympal. Bet kažkokios prišvirkštos botokso / halogeno būna ir beskonės. Jaučiamas krakmolo miltų skonis. Fu. „Kokakolas“ ryškiai skiedžia ir ten, ir ten. „Hesburgeryje“ – su mineraliniu, tai būna tokie burbuliukai kaip „Vytauto“. O mako „kolą“ tai su Vilniaus vandeniu skiedžia, nes kaipmat nusibezda ir geri skystą gaidį su beržų sula. Ai, bet prie heso normalaus komplekso duoda 0,25 atsigerti, o prie mako vidutinio komplekso atsigerti yra 0.4. Na, biški px, bet nu gal svarbu…

Žodžiu. Finalinis verdiktas yra toks – jei norite, kad maistelis būtų toks majonezionas pliurpt, bulvėse rastumėte susiformavusių druskos stalaktitų ir stalagmitų ir jūsų „Vytaute“ būtų „kolos“, tai rinkitės hesą. Jei norite ryt sausą rūgščią bulką, užsikąsti krakmolo miltais ir skiesti švarų gręžinių vandenį „kola“, rinkitės maką. Supraskite, nesusitarėme draugiškai ir rezultatas buvo 1:1. Bet bendrai piktinamės kotletų plonumu, nes už tokią kainą normaliame establišmente galite gauti močnos mėsos į burną, o čia tai būna beibi meat.

Paskaitę kaipmat prisijunkite prie mūsų www.facebook.com/kebblogas, kad perskaitytumėte daugiau visokių mūsų pamąstymų bei filosofavimų apie gatvės maistą OR DIE. Taip pat prisijunkite tuo pačiu adresėliu, jei norite pareikšti savo nuomonę, kas jums gardžiau – makas ar hesas. Ar šiaip heitmeilo „paduoti“, kokie mes dūchai ir nieko nesuprantame apie sušius ar išsileidusius kebabus. Mums fydbekas kartais įdomu. Dar užmeskite akį į kebblogas.tumblr.com.