KIM KI-DUK. Džin susapnuoja, kad padarė avariją, tad nuvyksta į vietą, kur tai atsitiko. Jis pamato, kad avarija reali, tačiau šį incidentą išprovokavo moteris, vardu Ran. Abu jie suvoks, kad ką vienas sapnuoja, kitas – įvykdo. Džin ir Ran nesąmoningai ieško to paties – buvusių savo mylimųjų, o riba tarp sapno ir realybės vis labiau nyksta Apie režisierių.
Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-dukas vienas iš nedaugelio kūrėjų, neturinčių beveik jokio kinematografinio išsilavinimo. Savo šalyje jis susilaukia daugiausiai kritikos ir yra laikomas vienu kontroversiškiausių jos kūrėjų. Kim Ki-dukas vengia būti lyginamas su kitais savo kartos režisieriais (Hong Sang-soo ar Lee Chang-dong) ir dėl savo žemesnės kilmės, ir dėl išsilavinimo trūkumo. Tad ir jo filmų pagrindiniai personažai yra originalaus pasaulio atstovai ar atsiskyrėliai. Pagyvenęs kelerius metus Paryžiuje, kur gatvėse pardavinėdavo savo paveikslus, Kim Ki-dukas grįžo į Korėją ir 1996 m. sukūrė pirmą mažo biudžeto filmą „Krokodilas“.
Deja, dėmesio iš vietinių kino žmonių ir kritikų tuomet nesusilaukė, tačiau 2000 m. sukurtas filmas „Sala” buvo atrinktas į tarptautinio Venecijos kino festivalio konkursinę programą. Nors „Sala“ ir nebuvo apdovanota, Kim Ki-duko vardas tapo žinomas Europoje. O tarptautinio pripažinimo režisierius sulaukė 2003 m. sukūręs filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir… vėl pavasaris“.
Nors Kim Ki-dukas ir toliau pasakojo apie visuomenės paraštėse gyvenančius žmones, šis filmas jau nebe toks žiaurus kaip ankstesni. Režisierius pasirenka budistinį motyvą bei vienoje filmo dalių vaidina pats. Šis ir vėlesnis filmas „Tušti namai“ (2004) daugiausiai pripažinimo susilaukė Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Už pastarąjį filmą Kim Ki-dukas pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Tokį pat apdovanojimą gavo ir už filmą „Samarietė“ (2004) Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
Pagrindiniai aktoriai: Jo Odagiri, Lee Na-yeong Kalba: korėjiečių. Subtitrai: lietuvių.