Search Results for: "Apie šį bei tą. Trumpos istorijos"
Laimėkite nuotaikingą knygelę 4-6 metų vaikams.
Regėjimo korekcijos akinių rinkimasis – labai rimtas dalykas. Netinkamas sprendimas gali akims padaryti didelę žalą.
Intriguojantys bei paslaptingi detektyvinių knygų herojai masina tiek jauno, tiek vyresnio skaitytojo dėmesį. Dažniau nei kiti literatūros personažai jie stebina knygų mėgėjus išskirtiniais talentais, aštriu protu bei drąsa. Daugelis skaitymo entuziastų greičiausiai galėtų įvardinti bent keletą savo mėgiamiausių knygų herojų vardų. Šį kartą sąraše pateikiami žymiausi kriminalinių romanų personažai, todėl tikimės, kad jame atrasite ir Jus sužavėjusius herojus.
Lietingą trečiadienio vakarą istorinio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai žiniasklaidos atstovus sukvietė į susitikimą, kurio metu režisierius Donatas Ulvydas ir prodiuseris Žilvinas Naujokas paskelbė oficialią filmo premjeros datą ir parodė trumpą penkių minučių filmo kadrų rinkinį. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Rugsėjo 23 diena. Būtent šią dieną penkiuose miestuose bus parodyta filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjera. Tačiau iškarto turime nuliūdinti mažesnių miestelių žiūrovus, kad filmas, dėl finansinių galimybių, nebus perkeltas į 35 mm kino juostas, ir bus rodomas tik kino salėse su skaitmeniniais kino projektoriais, per kuriuos šiuo metu kino teatruose rodomos naujausios trimačių filmų premjeros. Tad moksleiviai, kurie norės pamatyti šią lietuvišką patriotizmą propaguojančią kino juostą, turės keliauti į vieną iš penkių miestų arba laukti… filmo nutekėjimo internete.
Užsienis. Kaip teigė „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris D.Ulvydas, užsienio rinkoms lietuviškas kinas nėra labai įdomus, tačiau kadangi jis (be asmeninių pagyrų ir gyvenimo detalių filmo prodiuseris susitikime neapsėjo) jau daug metų dirba su užsienio filmų produkcija, bandys išgabenti Blindą į plačiąsias rinkas. „Kadangi kitose šalyse niekas nežino, kas tas Tadas Blinda yra, bandysime filmą pristatyti kaip romantinį/nuotykinį ir sudominti žiūrovus“.
Pinigai. Jau tapo tradicija, kad per daugumos lietuviškų filmų pristatymus jų autoriai skundžiasi finansavimo trūkumu ir atsainiu Lietuvos valdžios požiūriu į kiną. Nesigilinsime, kiek kas negavo pinigų, tačiau beveik visiems filmo komandos nariams nesumokėtas pilnas atlygis ir kūrybinė grupė dirbo, prodiuserio žodžiais, „nusimovusi kelnes“- pusdykiai.
Tadas Blinda – didvyris ar ne? Susitikimo metu kilo diskusija, ar tikrai filmo kūrėjai parodė istoriškai teisingą Blindos portretą. Kaip teigė menotyrininkė Laima Kreivytė, pagal oficialius istorinius dokumentus, Tadas Blinda buvo nulinčiuotas pačių lietuvių, tad jis nebuvo toks Robinas Hudas, kaip kad stengiamasi sukurti jo legendą. Tačiau režisierius ir prodiuseris teigė, kad jie interpretavo Tado Blindos legendą, tačiau nuo fone esančių istorinių faktų nenuklydo. Tad jei norėsite šį filmą rodyti per istorijos pamokas – nebent tuo atveju, jei domina XIX amžiaus Lietuvos aplinka, kostiumai etc. Tačiau pačia istorija tikėti tikrai nereikia. Ir net būtina netraktuoti jos kaip realios.
Žiūrovai. Filmo kūrėjai tikisi pritraukti apie 150 tūkst. lankytojų. Skaičius skamba išties nerealiai, tačiau Ž.Naujokas užtikrino, kad skaičiai yra įmanomi: „Visose šalyse nacionalinis kinas sutraukia labai daug žiūrovų. Sutrauks ir pas mus, nes vykdysime aktyvią reklamos kampanija, kuri prasidės šiandien“. Beje, iki šiol populiariausias lietuviškas filmas „Zero II“ surinko perpus mažiau žiūrovų.
Atlikėjas. Filmo kūrėjai neslėpė, kad nori, jog šis filmas atsipirktų. Todėl pasirinktas filmo herojus – Tadas Blinda ir jį vaidinantis garsus dainininkas Mantas Jankavičius yra tarsi garantas, kad filmas pritrauks daug žiūrovų. „Tai normali praktika – pasikviesti žinomą vardą, kuris reklamuoja filmą“, – teigė prodiuseris. Paklausus, ar Mantas nenuvylė režisieriaus, D.Ulvydas sakė, kad tikrai ne. Pasak jo, Mantas yra ne dainininkas, ne aktorius, o atlikėjas, t.y. žmogus, galintis bet ką gerai atlikti.
Lietuviškumas. Kaip pabrėžė filmo kūrėjai, tai bus labai lietuviškas filmas ir skirtas pirmiausia Lietuvai. Tačiau pažadėta, kad lietuviškumas nebus pernelyg „perspaustas“. „Neprisiėmėme misijos auklėti tautą, o labiau skleisti meilę gimtai šaliai“, – sakė filmo režisierius D.Ulvydas.
Įspūdis po trumpos peržiūros. Nors iš penkių minučių anonso sunku spręsti apie patį filmą, tačiau matosi, kad kūrėjai padirbėjo prie gero garso, muzikos, tad žiūrint gerame kino teatre įspūdis liks. Dar neaišku, ar greitas ir holivudinius filmus primenantis ištraukų ritmas „nesipjaus“ su pačiu filmu. Nes mažai į kino teatrus vaikščiojančius lietuvius geru garsu gal dar nustebinsi, tačiau labiau išprusę žiūrovai ieško ir vertina gerą turinį. Jau nekalbant apie kitas šalis, kuriose kino industrija tikrai gerai išvystyta ir nacionalinis kitų šalių kinas vertinamas už jų autentiškumą.
Tad belieka laukti premjeros, kuri atsakys į visus iškilusius klausimus.
„Tadas Blinda. Pradžia”. Įdomūs faktai:
Filmo biudžetas – daugiau nei 3 milijonai litų.
Kūrybinė grupė filmavimo aikštelėje iš viso praleido daugiau nei 400 valandų.
Juostoje nusifilmavo daugiau nei 100 savanorių.
Iš viso buvo nufilmuota daugiau nei 3000 dublių, operatoriai fiksavo vaizdinius ir iš paukščio skrydžio, ir po vandeniu – žiemą ir vasarą.
Juostoje žiūrovai išvys Nemenčinės pelkes, Aukštadvario, Lentvario ir Dubingių apylinkes, Rumšiškių etnografinį miestelį bei unikalų savo dvasią išlaikiusį Renavo dvarą (Mažeikių raj.).
Aktoriai filmavimo aikštelėje vilkėjo apie penkis šimtus XIX a. kostiumų, kurie buvo specialiai atrinkti iš Lenkijos, Čekijos ir Lietuvos saugyklų.
Pastaruoju metu IT specialistai vis dažniau atkreipia visuomenės dėmesį į socialiniuose tinklapiuose, tokiuose kaip „Facebook”, pasirodančias fiktyvias vartotojų grupes.
Sausio 24 d. savo antrąjį gimtadienį švęs sostinės kūrybinė erdvė „Studio 9“. Penktadienį ilgiausių metų vilniečių pamėgtai vietai linkės būrys draugų ir amžinai jaunas šokių muzikos romantikas Louie Austen, o iki tol – keli įdomūs trumpos, bet pakankamai turiningos istorijos faktai.
Kartais gyvenime tereikia vienos sekundės. Ne. Mažiau… Tereikia mažiausios sekundės dalies, kad viskas dingtų. Ne šiaip dingtų, bet pražūtų lyg nė nebuvę.
Vilniuje išleistą pirmąją neverstinę, lietuviškai parašytą ir sudarytą „Trumpą kino istoriją” kino kritikai ir pirmieji skaitytojai vadina gražia ir amžina knyga.
Sostinės „Skalvijos” kino centre pirmadienio vakarą knygą pristatė leidinį parengusios kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė, Izolda Keidošiūtė, Živilė Pipinytė ir leidinį inicijavusi Neringa Kažukauskaitė bei knygos redaktorė Rasa Paukštytė.
Autorių kolektyvas neslėpė džiaugsmo puikiai išleista pirmąja leidinio dalimi, skirta ne tik jaunajai auditorijai, bet ir įdomia įvairaus amžiaus skaitytojams, norintiems rimčiau susipažinti su kino istorija, taip pat tai gali būti ir parankinė kiekvieno kino žiūrovo knyga.
Dvejus metus rengta pirmoji leidinio dalis aprėpia kino ištakas XIX a. pabaigoje ir raidą iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. Sostinės „Vaizdų kultūros studija” išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiami ankstyvieji kino laimėjimai ir atradimai, skaitytojai supažindinami su svarbiausiais kino kūrėjais ir aktoriais.
Pasak kino kritikės R. Paukštytės, originalių lietuviškų knygų apie kiną yra nedaug, nors pastaruoju metu jų pagausėjo. „Galiu paminėti Rūtos Oginskaitės knygą apie Robertą Verbą, taip pat knygą „Šoblė”, skirtą Henrikui Šablevičiui, tad reikalai iš tikrųjų gerėja. Kino istorija – tai nepaprastai įdomus nuotykis, tai ta upė, į kurią turbūt kiekvienas, nelygu koks esame, galime žengti labai dažnai ir patirti ten tokių nuotykių, kokių kitą kartą ir šiuolaikiniame kine nelabai patirsi”, – intrigavo R. Paukštytė, kruopščiai sudariusi leidinyje minimų pavardžių ir filmų rodykles.
Pasak N. Kažukauskaitės, Lietuvoje pagaliau išdrįsta leisti ne verstinę kino istoriją, bet originalią lietuvišką, nes visos kino istorijos knygos užsienyje atspindinčios daugiau tų šalių kontekstą ir problematiką. „Sakykim, tokioje Prancūzijoje yra įvairiausių kino (istorijos) leidinių: ir rimtų, ir žaismingų, ir trumpų žodynų ar žinynų, bet visos jos iš principo yra labai frankocentriškos, su gausybe pavardžių, kurių mums vargu ar labai reikėtų. Taigi verčiant į lietuvių kalbą reikėtų adaptuoti, pritaikyti prie lietuviškojo konteksto”, – svarstė leidinio iniciatorė.
Lietuviškoji „Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo” yra suskirstyta į dvylika pagrindinių temų. Skaitytojai supažindinami tiek su istoriniu, politiniu kino atsiradimo ir vystymosi kontekstu, tiek su jam įtakos turėjusia technologine pažanga. Leidinyje pristatomi ir pirmieji kino žanrai, ir nacionalinė įvairių šalių kinematografija, tapusi šiuolaikinio kino pamatais, ir Amerikoje gimęs Holivudas bei jo sukurta kino žvaigždžių sistema.
150 puslapių leidinyje daug dėmesio skiriama stiprioms kino asmenybėms – pirmąsias kino kūrimo taisykles nustačiusiems režisieriams, aktoriams, sukūrusiems pirmuosius Tarzano, „femme fatale”, kino meilužio vaidmenis, prodiuseriams, greitai perpratusiems svarbiausius kino sklaidos ir pristatymo principus, sugalvojusius pirmuosius triukus žiūrovams pritraukti.
„Man kino istorija tai yra idėjų istorija – apskritai kinas yra įdomus kaip kažkokia nuolat kintanti idėja. Ir būtent žiūrint senus filmus tai turbūt yra akivaizdžiausia, nes matai, kaip viena ar kita idėja yra dabar traktuojama. Nes ir tie patys filmai visą laiką keičiasi, ir mes negalime pasižiūrėti kokio „Šarvuočio Potiomkino” lygiai taip pat, kaip jį žiūrėjo 1925 metais, kai jis buvo sukurtas, nes egzistuoja tas milžiniškas kontekstas ir galų gale paties režisieriaus Sergejaus Eizenšteino biografija. Net ir filmai, kurie sukurti mūsų dienomis, gali būti suvokiami kasdien vis kitaip”, – kalbėjo kino kritikė Ž. Pipinytė, leidinyje susitelkusi ties kinotyrinės minties raida.
1500 egzempliorių tiražu išleistos pirmosios dalies leidėjai užsimena apie po metų išeisiančią antrąją „Trumpos kino istorijos” dalį, aprėpsiančią laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų, taip pat ir lietuviško kino istoriją. Teigiama, kad antrajai leidinio daliai parengti bus pasitelkta dar daugiau autorių.
„Mados maniakė“. Tokį epitetą jai davė Helmutas Newtonas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus fotografų. Anna Dello Russo tokio apibūdinimo nesikrato, o tik didžiuojasi. Juk skamba geriau nei „mados auka“.