Search Results for: "Lietuvos moterų futbolo rinktinė"
Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė, įvairių salės ir lauko futbolo turnyrų nugalėtoja ir prizininkė, Vilniaus „FM-Kreontas“ komandos žaidėja Viktorija Magalinskaja Lietuvos edukologijos universitete (LEU) jau ketvirtus metus studijuoja kūno kultūrą, yra gabi ir stropi studentė. Pakalbinome Viktoriją ir paprašėme papasakoti apie save, sportą, pasiekimus, studijas ir ateities planus.
Sausio 8-9 dienomis Vilniuje, „Foos-in“ stalo futbolo klube geriausius Lietuvos stalo futbolo žaidėjus subūrė svarbiausias sezono įvykis – „Lietuvos Taurė 2010“. Dalyviai varžėsi dėl Lietuvos čempionų titulų vienetų ir dvejetų rungtyse: atvirose, moterų ir jaunių kategorijose. Rungtys vyko ant šešių stalų: trijų „Garlando World Champion“ ir trijų „Roberto Sport Adrenaline“. Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti savo stalą, todėl nemažai varžybų vienu metu vyko ant dviejų stalų pakaitomis.
Sekmadienį Trakuose iškilmingai paminėta 2010 metų Lietuvos futbolo sezono pabaiga ir apdovanoti prizininkai bei paskelbti metų geriausieji.
Savaitgalį Vilniuje, FOOS-IN treniruočių centre įvyko tarptautinis Pro Tour kategorijos stalo futbolo turnyras FOOS-IN Open, prie Roberto Sport stalų pritraukęs net 64 šio sporto entuziastus iš 6 šalių. Be gausaus svečių iš Lenkijos, Rusijos ir netgi Maroko būrio, šis turnyras ypatingas tuo, jog jame pirmą kartą susirungė visų Baltijos šalių sportininkai: jame debiutavo stipriausi Estijos ir Latvijos žaidėjai, iki šiol neturėję tarptautinių turnyrų patirties.
Penktadienį buvo surengtos dvi rungtys: pradedančiųjų dvejetai bei D.Y.P., kur poros žaidimui buvo parinktos burtų kelių. Pradedančiųjų dvejetus užtikrintai laimėjo šešiolikmečiai FOOS-IN stalo futbolo klubo auklėtiniai Rapolas Jamontas bei Donatas Radomskis, visos rungties metu nesuklupę nė karto bei už nugaros palikę antrąją vietą užėmusius Joną Navaką su Justu Ramanausku. D.Y.P. rungtyje iš 14 komandų stipriausi buvo Mantas Motieka su Krisu Wachowiaku iš Lenkijos.
Šeštadienį prasidėjo sportinės rungtys. Atviruose vienetuose pirmojoje vietoje liko Lenkijos stalo futbolo žvaigždė Marcinas Snopkowskis, finale po 5 setų kovos įveikęs savo tautietį Dariuszą Ludwiczaką. Trečiąją vietą laimėjo rusas Jurijus Žukas, nugalėjęs lietuvį Dominyką Žilėną. Moterų dvejetus laimėjo lietuvės Gabrielės Arvasevičiūtės bei rusės Aleksandros Krasnitskajos duetas finale įveikęs Eglės Vaicekauskaitės ir Irinos Žuk komandą. Jaunių dvejetuose vėl nesustabdomi buvo R. Jamontas su D. Radomskiu finale nugalėję Joną Sideravičių su Kasparu Siudika. Šeštadienio vakarą buvo surengtos ir pramoginės D.Y.P. bei mišrių porų rungtys, kurias laimėjo atitinkamai D. Ludwiczakas su M. Melnyczoku bei G.Arvasevičiūtė su M.Snopkowskiu.
Sekmadienio ryte prasidėjo atvirų dvejetų rungtis, atnešusi nemažai staigmenų. Pusfinalyje su stipriausia Lenkijos pora M. Snopkowskiu bei K. Wachowiaku susigrūmę lietuviai Domas Petronis su Arnu Basčiu netikėtai net 3:0 nugalėjo turnyro favoritus, kurie galų gale turėjo tenkintis trečiąja vieta. Neįtikėtinai apsigynę nuo Lenkijos rinktinės kapitono atakų pusfinalyje, finale lietuviai gan lengvai sutriuškino J. Žuko ir G. Arvasevičiūtės komandą ir tapo pirmaisiais lietuviais, laimėjusiais atviroje sportinėje kategorijoje tarptautiniame turnyre. Moterų vienetuose čempione tapo rusė A. Krasnitskaja, įveikusi G.Arvasevičiūtę, kuri tapo daugiausiai prizinių vietų pelniusia turnyro dalyve. Jaunių vienetų finale J. Sideravičius atsirevanšavo R. Jamontui už pralaimėjimą šeštadienį. Atvirų dvejetų čempionas D. Petronis turėjo tenkintis tik trečiąja vieta tarp jaunių.
Turnyro svečiai iš kaimyninių šalių gyrė naująjį FOOS-IN stalo futbolo klubą, tvirtino tokio lygio treniruočių centrų savo šalyse neturį, todėl pagrįstai pavydi Vilniečiams, kurie gali treniruotis ant skirtingų aukščiausio lygio futbolo stalų kasdien nuo antradienio iki šeštadienio nuo 17:00 iki 23:00.
Spalio 15-17 dienomis FOOS-IN stalo futbolo klube bus surengtas Lietuvos stalo futbolo čempionato etapas ant Garlando stalų, o gruodžio 17-19 dienomis čia įvyks dar vienas tarptautinis Pro Tour stalo futbolo turnyras and Roberto Sport stalų, kuriame tikimasi sulaukti dar didesnės dalyvių gausos.
Belaukiant sirgalių aistras kurstančio ir jau rugsėjo 4-ąją prasidėsiančio Europos vyrų krepšinio čempionato, pristatome jums 10 galbūt dar negirdėtų faktų apie antrąja Lietuvos religija vadinamą žaidimą.
Šiandien „Talentų banke“ – futbolininkė Kotryna, kamuolį spardžiusi net berniukų komandoje. Iš pradžių mergina dienas leisdavo savo tėčio, bokso trenerio, sporto salėje, ir netroško nieko kito, kaip boksuotis. Tačiau jos pasirinkimas tapti profesionalia boksininke nesulaukė tėvų pritarimo. Kadangi mažame miestelyje, kaip sako pati mergina, trūko veiklos, teko išbandyti ir dainavimą, ir floristiką, ir šokius, net plaukimą. Kol ji vieną dieną, prieš šešerius metus, su drauge nenusprendė apsilankyti futbolo treniruotėje. „Kamuolio spardymas į sieną su berniukais buvo kasdienybė dar vaikystėje ieškant veiklos“, – sako Kotryna, kuriai susidomėjus futbolu teko nusivilti, nes sužinojo, kad jų miestelyje mergaičių futbolo grupės tiesiog nėra…
Krepšinio pasaulyje didėja susipriešinimas tarp pasaulinės organizacijos FIBA ir jos Europos padalinio „FIBA Europe“. Gali būti, kad Senojo žemyno krepšinio vadovai nuspręs visiškai atsiskirti nuo motininės organizacijos.
Kaip jau buvo minėta, pirmaisiais nepriklausomybės metais sportu rūpinosi tik entuziastai išeiviai ir mecenatai. Valstybė turėjo daug kitų rūpesčių ir problemų.
Prezidento institucija pirmąjį valstybės penkmetį buvo labai silpta. Tačiau galiausiai sportininkai sulaukė ir prezidentų dėmesio, ir prizų.
Pirmasis – Kazys Grinius
„Keisčiausia tai, kad iš visų tarpukario prezidentų tik Aleksandras Stulginskis niekaip neatsišaukė į sporto entuziastų prašymus. Tai galėjo lemti ir netinkamas sportui jo valstybės valdymo laikas, tačiau didžiąja dalimi tai nulėmė paties prezidento asmeninės savybės. Yra užuominų, kad prezidento žmona Ona globojusi moterų sporto organizacijas“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, primindama, kad prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš paties A. Stulginskio gavo pasižadėjimą remti Lietuvos sportą.
„Apie sportą rašiusi spauda 1926 m. viduryje pirmąkart su džiugesiu aprašo oficialų prezidento apsilankymą varžybose. Tai Kazys Grinius, savo apsilankymu pagerbęs 1926 m. liepos 3 d. Kaune vykusias futbolo varžybas „Koperacijos taurei“ laimėti. Nuo jo inauguracijos buvo praėjęs vos mėnuo. Pagal profesiją gydytojas, jis pirmasis įsteigia prezidento prizus dviračių, šaudymo medžiokliniais šautuvais, bėgimo varžybose“, – teigė parodos kuratorė.
Vadas A. Smetona ir jo kariauna
„K. Grinius valdė trumpai – pusmetį, o daugiausiai prizų įvairių sporto rungčių nugalėtojams įsteigė jo įpėdinis Antanas Smetona, didelis sporto aistruolis. Vienas jo vaikų Julius aktyviai lošė tenisą. Prezidentą taip pat galima vadinti geru viešųjų ryšių specialistu. Jis suprato, kad vienas iš daugiausiai populiarumo suteikiančių vizitų yra apsilankyti sporto renginiuose arba tapti jų rėmėju“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
A. Smetona buvo geras raitelis ir pats buvo įsteigęs pereinamąją taurę „Kariuomenės pulkui konkūrų nugalėtojui“. Apie jo rungtyniavimą sporto varžybose duomenų nėra. Prezidentas taip pat nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, buvo nuoširdus medžioklės fanas. Prezidento sūnus Julius Smetona buvo vienas geriausių tenisininkų Lietuvoje.
ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, 1926 – 1939 m. Prezidentas buvo įsteigęs 9 prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4×400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Taip pat jau minėtas III Europos krepšinio čempionatui prezidento įsteigta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – vienintelis A. Smetonos teiktas prizas 1939 m.
Pastarasis prizas, kaip ir pagrindinis prizas Tarptautinės jachtų regatos nugalėtojui, rodo, kad sportas A. Smetonos valdymo laikotarpiu tapo ne tik valstybės reikalu, bet ir pilnaverčiu diplomatijos objektu.
Parodos kuratorės V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, prezidento steigti prizai dažniausiai atitekdavo komandiniam sporto šakos nugalėtojui. Esą dėl Prezidento pereinamosios dovanos šaudymo medžiokliniais šautuvais rungtyje galėjo varžytis tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos skyriai, dėl pereinamosios Prezidento dovanos dviratininkams – Lietuvos dviratininkų sąjungos skyriai, o dėl pereinamosios Prezidento taurės konkūrų varžybose – Lietuvos kariuomenės pulkai.
Kariuomenėje žirgų lenktinės buvo populiarios. Ši institucija ir sportas tarpukariu buvo labai susiję. Didžioji išlikusios fotomedžiagos dalis yra su kariuomene. Parodos kuratorės teigimu, gali būti, kad jų nuotraukos tiesiog geriau išsilaikė arba kariuomenė turėjo gerą fotografą.
Lietuvoje ir svetur
1937 m. II Europos pirmenybėse steigtas Latvijos prezidento prizas, o 1939 m. – Lietuvos prezidento prizas. Prezidentai kartu tapdavo ir šių varžybų globėjais. Medalių ar kitokių asmeninių prizų kiekvienam tuo metu nebuvo, tik prizas visai komandai.
„Latvijoje visi tarpukario prezidentai buvo prisidėję prie sporto. Net kadenciją baigusių prezidentų taurės kaimyninėje šalyje vadinamos jų vardais ir yra toliau teikiamos net atėjus naujam vadovui. Tuo tarpu Lietuvoje kitaip – visos prezidento taurės nevardinės“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, europinėje praktikoje būdavo įprasta, kad prezidentai,valstybių galvos ir vyriausybių vadovai sportą remdavo pagal savo pomėgius. Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas buvo įvairiausių šaudymo čempionatų globėjas, pats buvo puikus šaulys ir dalyvaudavo varžybose.
Anksčiau ir dabar
Kaip vertinti dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės santykį su sportu?
„Prezidentė apdovanoja visus nusipelniusius sportininkus ordinais ir kitais apdovanojimais, tačiau prizų, kuriuos prezidento institucija teikia, yra gerokai mažiau – keturios Prezidento taurės. Pirmosios dvi – Tradicinio ralio „Aplink Lietuvą“ ir Tarptautinio vyrų teniso turnyro – tarpukario laikų tradicijų tąsa. Taip pat prezidentė teikia prizus fizinės sveikatos vertinimo konkurso „Lietuvos sveikuolis“ bei konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojams“, – teigė J. Minelgaitė.
Anuomet nebuvo tradicijos sportininkus už jų pasiekimus apdovanoti valstybės apdovanojimais – ordinais.
„Užfiksuota vienintelė išimtis – 1937 m. A. Smetona apdovanojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Europos čempionai buvo apdovanoti Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Bene didžiausią indėlį į sporto šakų gyvavimą tarpukariu suteikė sportu besidomintys ir jį rėmę mecenatai. Varžybų metu savo komandą ar šalies rinktinę palaikydavo minios susirinkusių.
Varžybų stebėti atvykdavo diplomatinių tarnybų atstovai, prezidentas ir mecenatai. Sirgaliai per tą atrodytų trumpą valstybės gyvavimo laikotarpį taip pat keitėsi. Juos keitė pergalės!
Vilniaus krašto lietuvių, atvykusių į Tautinę lietuvių olimpiadą,
vadovas Pranas Žižmaras. Kuntaplis 1938 07 24.
Sirgaliai šviesti ir tramdyti
3-ame dešimtmetyje išleistose specialiose sporto knygelėse mokyta ne tik žaidimo subtilybių, bet ir kaip sirgaliai turėtų elgtis varžybų metu.
„Per daug netriukšmauti, ramiai sėdėti ir netrukdyti sportininkams. Tačiau tokie „paliepimai“ neprigijo. Jau 4-ame dešimtmetyje vykusiose krepšinio varžybose visi ir džiaugėsi, ir plojo. Jų jau niekas nebetramdė“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Vargu ar tarpukariu į Lietuvą savo komandų palaikyti atvykdavo kitų šalių sirgalių, tačiau su delegacija tikrai vykdavo tą sporto šaką kuruojančios sąjungos ar organizacijos atstovai. Rungtynes stebėdavo ir užsienyje įkurtų pasiuntinybių bei konsulatų darbuotojai. Čia jie organizuodavo priėmimus ir vietinių lietuvių palaikymą.
Lietuvos krepšinio rinktinė – 1939 m. Europos čempionas.
Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubinas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Mindaugas Šliūpas.
4-ame dešimtmetyje sirgalius turėjo žavėti gana dažnai spaudoje atsirasdavę sportininkų šaržai ir karikatūros.
„Atvažiuodavo į Lietuvą sulošti futbolo klubas iš Prancūzijos, tai visą rinktinę ir nušaržuodavo. Keista, tačiau rungtynių nuotraukų būdavo ne visada, tad vietoj jų spaudoje atsirasdavo šaržas. Sportininkai, kiekvienas atskirai, taip publikuoti specializuotoje, sporto entuziastams skirtoje literatūroje, leidiniuose sportininkams ir nacionalinėje spaudoje“, – aiškino ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Įdomu tai, kad tokie įvykiai kaip problematiški Lietuvos – Lenkijos nesutarimai, Lietuvos – Tautų Sąjungos santykiai, įvairūs nesutarimai dėl Klaipėdos ir Vilniaus eiliniam žmogui aiškinti karikatūromis – dažniausiai įvykiais futbolo aikštelėje arba bokso ringe.
„3-ame dešimtmetyje tokių karikatūrų dar reikėtų paieškoti, o 4-ame dešimtmetyje tai tapo ypač populiaru. Daug karikatūrų sporto tema, nemažai ir šaržuotų sportininkų. To priežastimi gali būti pačių karikatūristų įgudimas vėlesniu tarpukario laikotarpiu. Už sportines labiau populiarios buvo politinės karikatūros. Taip nuo socialinės kritikos pereita prie laisvalaikio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Kauno moterų krepšinio rinktinė. Atvirukas. 1939 m.
Futbolo žiūrovai – aršūs
Dažnai to meto spaudoje rašyta, kad sirgaliai priešų stovyklai nebuvo nedraugiški tačiau patys labai greitai susibičiuliaudavo. Jau tuomet jie buvo kiek išprotėję, kartais net ir susimušdavo, tačiau šiandieniniams futbolo sirgaliams neprilygtų. Daugiausia jų palaikymo susilaukdavo komandinės varžybos. Tad ir patys žaidėjai įpildavo alyvos į ugnį, nepalaikydavo sportinės dvasios, žaisdavo per daug agresyviai ir šiurkščiai.
„Nemandagiais epitetais iš aikštės būdavo išlydimi sužeisti futbolininkai, tačiau spaudoje tai nebuvo „pakartojama“. Tikriausiai veikė sava cenzūra. Būdavo visko, juk sportas – tai emocijos“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad futbolą ateidavo žiūrėti ir darbininkai, taigi publika buvo įvairi.
Pradžioje futbolas mūsų šalyje pritraukdavo labai mažai žiūrovų – nebuvo rezultatų, kuriais vertėtų džiaugtis. Jei jau atvykdavo futbolo žvaigždės iš užsienio ar tolimos šalies komanda, tai patiems žaidėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie vedžioti po Kauną, apylinkes, kviesti į ekskursijas, jiems rengti susitikimai. Į sporto aikštes žmonės vykdavo likus kelioms valandoms iki varžybų, kad užsiimtų vietas ir juos pamatytų. Dažniausiai į varžybas atvykdavo ir tų šalių pasiuntiniai Kaune. Varžybas taip pat stebėdavo mūsų valdžios, vyriausybės atstovai, vėliau ir prezidentas. Apranga rungtynes stebėdavę lietuviai neišsiskirdavo. Tarpvalstybinių susitikimų metu jau tada skambėjo nacionaliniai himnai.
V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, rūpintis sirgaliais tuo metu jau buvo pradėję didieji Vakarų Europos futbolo klubai. Esą ir iš archyvinių Vasaros olimpinių žaidynių Berlyne (1936 m.) vaizdų matyti, kad čia susirinkę įvairių šalių sirgaliai. Jie buvo labai organizuoti, tvarkingi, žinojo kaip skanduoti, buvo skirtingai apsirengę ir bandė kuo labiau išsiskirti.
Prasidėjus tiesioginėms futbolo varžybų radijo transliacijoms, pirmasis susitikimų kėlinys transliuojamas nebuvo, tik antrasis. 4-ame dešimtmetyje į Lietuvą specialiai atvyko estų spaudos atstovai ir technikai, kad į Estiją tiesiogiai perduotų radijo bangomis varžybų komentarus. Tai buvo daroma specialiai dėl sirgalių.
„Dar vienas iš stebinančių dalykų – tai „masinė migracija“ į futbolo stadionus. Į Panemunėje buvusį Valstybės stadioną, Karo mokyklos stadioną dažnai bandydavo pakliūti „nelegalai“. Spaudoje rašyta, kad jie tai ant pakalnių, tai medžiuose įsilipę stebi varžybas. Pusė žiūrovų būdavo stadione, pusė – už jo ribų“, – apie to meto sirgalių sumanumą teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Būta ir kitokių futbolo sirgalius žavinčių užmojų. Parodos kuratorė prisiminė tarpvalstybines futbolo rungtynes Klaipėdoje, kur susitiko lietuviai su kitos Baltijos šalies komanda. Tuomet į aikštę išėjo komandos, sugroti abiejų šalių himnai. Aikštėje pasirodė teisėjas iš trečiosios šalies. Atrodytų nieko neįprasto neįvyko… Tačiau tąkart labai įdomiai į aikštę pateko kamuolys – jis išmestas iš praskrendančio lėktuvo, buvo papuoštas tautinėmis abiejų šalių juostomis.
Krepšininkus sutiko griausmingai
Nebūtų buvę pergalių, nebūtų ir krepšininkų sutikimo, iš kurio dar ir šiandien galime pasisemti naujų idėjų.
„Krepšinio lygis tarpukariu nebuvo aukštas, tekdavo nuolat pralaimėti kaimyninių Baltijos valstybių komandoms. Ypač skaudžios buvo 1935 m. sausį žaistos draugiškos rungtynės Rygoje, kai latviams pralaimėta itin dideliu skirtumu – 10:123“, – apie vingiuotą krepšinio kelią į šlovės Olimpą pasakojo ILRP muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Rygoje vykusios 1937 m. krepšinio čempionato lemiamos rungtynės su Latvija specialiai telegrafuotos arba telefonu pranešinėti varžybų rezultatai. Kauno Laisvės alėjoje buriavosi minios žmonių, sėdėjo ir klausėsi, o išgirdę naujienas pranešinėdavo kitiems. Tuo metu kauniečiai jautėsi tarsi patys būtų varžybose.
J. Minelgaitės teigimu, krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai. Nugalėtojai tada vežti atvirais automobiliais. Rinktinės sutikimas vyko nuo pat Šiaulių. Visi teikė krepšininkams ne tik gėles, bet ir dovanas. Sveikino kas tik galėjo – ir Šiaulių berniukų gimnazija, ir sporto klubai. Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinis teatras) jiems suruoštas specialus sveikinimo vakaras, kuriame dalyvavusios organizacijos krepšininkus taip pat apdovanojo.
1939 m. III Europos krepšinio čempionatas ir visų mylimas rinktinės aukštaūgis Pranas Lubinas. Kuntaplis 1939 05 28.
„Tuomet Laivės alėjoje visi barai buvo sausakimši, gatvė tiesiog ūžė. Pats miestas atrodė kitaip nei visada. Ir dabar, kai vyksta rungtynės, gatvės ištuštėja, tik girdi eidamas nuo vieno baro iki kito sirgalių šūksnius ir garsiai įjungtą televizorių bei rungtynių rezultatus. Panašu“, – šiandieną ir praeitį lygino V. Akmenytė-Ruzgienė.
Europos čempionų sutikimui Kaune buvo suruošta visa jų sutikimo programa – kaip važiuos – atviru ar uždaru transportu, kur žmonės turi jų laukti, kokiu maršrutu vyks – Vytauto prospektu, per Parodos kalną iki Kūno kultūros rūmų.
1939 m. dar kartą, tada jau tėvynėje, Europos pirmenybių taurę pelniusi rinktinė vėl sveikinta. Krepšininkai traukiniu lankė kitus rajonus ir stojo visose šalies geležinkelio stotyse, tarp jų Joniškyje ir Šiauliuose. Čia susirinkę sirgaliai teikė padėkos dovanas.
Specialiai III Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo išleisti ne tik pašto ženklai, bet ir simbolinis ženklelis, kurį galėjo įsigyti visi norintys. Jo autorius – grafikas Jonas Juozas Burba.
Tąkart čempionato metu čempionato šeimininkai saugoti nuo sirgalių. Krepšininkai lietuviai pirmenybių metu buvo apgyvendinti Kauno pašonėje buvusioje Galvydžių viloje, tuometiniame priemiestyje Aukštojoje Panemunėje.
„Para šioje šioje viloje kainavo 50 litų. Tuo metu tai buvo mėnesio alga. Tai buvo geriausia vila, šalia pušyno. Gyveno čia tik lietuviai krepšininkai, komandos administratorius Karolis Dineika, gydytoja, treneriai. Kiekvienam buvo skirtas nuolatinis bilietas atvykti į miestą. Kad nesugestų produktai laikyti rūsiuose, apdengti žiemą iš Nemuno atvežtu ledu, kuris dar buvo apdengiamas pjuvenomis ir taip išsilaikydavo. Kitos komandos glaudėsi karo mokyklose“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
„Juokiamės, kad ir dabar krepšininkai bus atskirti nuo visuomenės – nuomosis kaimo turizmo sodybą šalia Panevėžio“, – šias dienas ir praeitį lygino J. Minelgaitė. Deja, anuomet buvusį pušyno kvapą šiemet pakeitė ne žadėtas mėtų, bet „kaimiškas“ kvapas iš „Aukštaitijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginių dumblo kaupimo aikštelės…
Futbolas, inžinerija ir merginos, atrodo, turi tiek pat sąsajų kaip žmogaus išsilaipinimas mėnulyje ir kylančios pieno kainos parduotuvėje. Bet tik atrodo.
Gyvas (arba – „gyva“) to pavyzdys yra 22 metų būsima diplomuota mechanikos inžinierė, Lietuvos moterų futbolo A lygos komandos „Žalgiris“ žaidėja – saugė Indrė Vaišnoraitė.
Prieš dvylika metų aktyviai futbolą pradėjusi žaisti mergina teigia, kad į futbolo „sriubą“ ją įstūmė tuometinis fizinio mokytojas, kuris, pasak jos, buvo „gerąja prasme pakvaišęs dėl futbolo“.
Gainiojant futbolo kamuolį praėjo daug vasarų ir netgi žiemų, kai šąlančias galūnes sušildydavo noras pelnyti lemtingą įvartį.
Dabar Indrė gali vadintis tik „beveik profesionalia“ futbolininke ir šiame išsireiškime pagrindinę vietą užima žodis „beveik“, nes, anot jos pačios, keletas metų, kurie galėjo lemti jos patekimą arba ne į nacionalinę komandą – buvo praleisti vėjais, todėl dabar futbolas tapo tik aktyviu hobiu. Pokalbis su inžiniere – futbolininke Indre.
Ar futbolas, tavo nuomone, sunkus sportas?
Futbolas be galo sunkus sportas ir tai kartoju po kiekvienų varžybų (juokiasi… – aut. past.). Visi daugiau ar mažiau besidomintys futbolu žino, kad aikštėje stovėti negalima, tai jau vien bėgioti porą kėlinių po 45 minutes yra „reikalų”. Aikštėje bėgi su kamuoliu, driblinguoji, nuolat tenka daryti pagreitėjimus. Tai tikrai nuvaro nuo kojų ir ne vienai dienai. Ir čia tik varžybos, o prieš jas yra daug ir sunkaus darbo treniruotėse.
Sunkiausios yra fizinio pasirengimo treniruotės, kuriose neretai reikia perlipti per savo „negaliu”. Bet visas šis sunkumas nublanksta prieš tą euforiją, kurią jaučia kiekviena žaidėja, komandai įmušus įvartį ar laimėjus rungtynes. Su krepšiniu yra kitaip. Ten taškai mėtomi vienas po kito, o futbole reikia daug stengtis, kad pelnytum įvartį. Dėl to ir džiaugsmas daug saldesnis.
Ko reikia, kad taptum gera žaidėja?
Visų pirma, kad taptum žaidėja, reikia daug noro ir užsispyrimo. Nemanau, kad merginose yra įgimta futbolininkių gyslelė.(savi ironijos juokas – aut.past.). Joms prisijaukinti kamuolį daug sunkiau nei vaikinams. Reikia daug darbo įdėti vien tam, kad galėtum taisyklingai atiduoti perdavimą komandos draugei, o ką jau kalbėti apie visa kita. Tai tikrai reikalauja daug pastangų ir užsispyrimo. Taigi, norint tapti gera žaidėja, reikėtų futbolu susidomėti dar iki dešimties metų.
Be abejo reikėtų pasižymėti valia, ryžtu, ištverme. Nors pastarąją galima ir išsiugdyti… Be abejo reikia pareigingumo, nes joks treneris nesitaikstys su žaidėja be drausmės. Futbolas man jau nebėra toks svarbus, koks buvo anksčiau, nes turėjau ilgą pertrauką.
Praktiškai geriausius savo metus, kai galėjau kažko rimtesnio siekti futbole, pavyzdžiui, kovoti dėl vietos nacionalinėje rinktinėje, praleidau vėjais. Taigi dabar man futbolas yra tik hobis, į jį sugrįžau ne siekti aukštumų, o tiesiog atsipalaiduoti, išsikrauti, pasiilgau to bendrumo jausmo, koks būna tarp komandos narių. Tai lyg antra šeima.
Sako, kad vyrus randai puošia, o merginas…? Ar esi turėjusi rimtesnių traumų?
Tiek vyrų, tiek moterų futbole traumų neišvengsi, bet man dažniausiai rimčiausios būna tik raumenų patempimas, atsirandantis todėl, kad kojos per silpnos. Be abejo, jas gali treniruoti, bet nenoru labai raumeningu kojų (juokiasi – aut.past.). Jau čia tokie nesuderinami dalykai prasideda. Šiltuoju metų laiku niekas taip nenuvilia kaip nauja mėlynė. Visos juk mėgsta įšokti į kojas atidengiančias sukneles. Leidžiame jomis pasigrožėti gatvėje vaikinams, bet vargu ar jiems malonu matyti mėlynėmis nusėtas kojas.
Ar, tavo nuomone, Lietuvoje merginų futbolas yra populiarus?
Lietuvoje merginų futbolas nėra toks populiarus kaip norėtųsi. Tačiau ši sporto šaka tarp merginų sparčiai populiarėja ir, manoma, kad ketvirtadalis Lietuvoje gyvenančių moterų 2020 metais žais futbolą. Tai vienas iš strateginių Lietuvos futbolo tikslų 2010-2020 metais, kuris labai džiugina.
Ar teko, kada varžytis su vaikinais vienoje aikštėje? Kokie įspūdžiai?
Su vaikinais varžytis tenka dažnai ne tiek oficialiose varžybose, kiek draugiškose ar šiaip tiesiog pasižaidžiant draugų būryje. Žaidimas su vaikinais kas kartą yra vis skirtingas, nes ir vaikinų požiūris į merginas, žaidžiančias futbolą, skiriasi. Vieni būna atsargesni, pasaugo merginas, su jomis žaidžia mažiau agresyvų žaidimą, o kiti atvirkščiai – eina tiesiai ir nesvarbu, ar žaidžia su sau lygiais varžovais ar su merginomis… Tada jau pačiai tenka prisižiūrėti, kad nenuneštų galvos (juokiasi – aut.past.).
Manau, pastarieji negali susitaikyti su mintimi, kad ir merginos gali ir moka puikiai žaisti futbolą, jie bando bet kokiais būdais tai paneigti.
Kaip sekasi suderinti treniruotes, studijas ir laisvalaikį?
Tai visiškai nesuderinama. Galima bandyti derinti, bet visur aukštų rezultatų nepasieksi. Taigi reikia nusistatyti prioritetus, kas gyvenime atrodo svarbiausia. Jei sieksi karjeros sporto srityje, tai tikrai daugiau laiko niekam neliks, mokslai nelabai rūpės, o su draugais susitikti visada norėsis.
Vis dėlto, ar save dar įsivaizduoji kaip profesionalią futbolininkę?
Profesionaliai būti jau ryškiai per vėlu… Šiandien futbolas man yra smagus laiko praleidimas, visiškas išsikrovimas, blogų emocijų atsikratymas. Po treniruočių dingsta visas susikaupęs pyktis, nes jį išlieji aikštelėje. Labai rekomenduočiau užsiimti futbolu isterikams. Padeda nuleisti garą.
Ar aikštėje bandai išlikti stilinga ir graži? Tik be „kuklinimosi“
Oi, visada bandau atrodyti graži, bet kai pažiūri fotografų nuotraukas, tai ir supranti, kad aikštėje, kur nuolat švilpauja vėjai, išlikti gražia prilygsta neįmanomai misijai. Po kiekvienų varžybų būname pasipuošusios unikaliomis šukuosenomis, kurias kartais vadiname „neišeik iš kanapių”. Apie makiažą kalbos visai nėra. Visgi prakaitas varžybų metu sruvena upeliais. Tiesa, visada yra išimčių, galima pamatyti aikštėje pasidažiusių merginų. Man prie širdies labiau „limpa“ natūraliai įraudę žandukai (juokiasi – aut.past.).
Ačiū už pokalbį.
Tadas Vasiliauskas