Search Results for: "Salvadoras Dali"
Salvadoras Dali visiems puikiai žinomas dailininkas, tačiau įdomūs ne tik jo darbai, bet ir asmenybė. Šiandien pusryčiaujame su dailininku, kuris į parodos atidarymą atvyko ridikėliais pripildytu limuzinu.
Sakoma, jog gera pradžia – pusė darbo, tad kodėl dienos nepradėjus iš tiesų šauniai ir linksmai? Norvegų menininkė, fotografė Ida Skvines sugalvojo savo talentą panaudoti kulinarijoje, tačiau visa jos kūrybos esmė – ne ypatingi receptai, o graži pusryčių išvaizda. Osle gyvenanti kūrėja lėkštėje „atgaivino“ ne tik animacinių filmukų personažus, bet ir tokių menininkų kaip Frida Kahlo, Vincentas van Goghas ar Salvadoras Dali paveikslus. Ką gi, skanaus tiems, kurie išdrįs tokį grožį valgyti!
Ši savaitė yra paskutinė, kada Vilniaus miesto gyventojai ir sostinės svečiai turi galimybę apsilankyti šiuolaikinėje prancūzų tapybos parodoje „D’après la ruine“ („Iš griuvėsių“). Šios progos nepraleido vienas iš ekspozicijos dalyvių – žinomas prancūzų menininkas ir kuratorius Eric Corne, kuris atvyko trumpai viešnagei į Lietuvą. Sutikęs plačiau papasakoti apie parodoje eksponuojamus darbus, jis atskleidė ekspozicijos priešistorę ir jos kūrimo užkulisius.
Esate žinomas parodų kuratorius, tapytojas, vadovavote Plateau šiuolaikiniam meno centrui bei buvote Prancūzijos meno institucijų asociacijos prezidentas. Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą, kaip būtų tinkamiausia Jus pristatyti Lietuvos auditorijai?
Vadovaudamas Plateau šiuolaikinio meno centrui suvokiau, kad visų pirma esu menininkas ir nenoriu būti tik institucijos direktorius. Mane domino kūrybinis procesas, glūdintis kultūrinių renginių organizavime, todėl kaip nepriklausomas kuratorius ir konsultantas keletui metų išvykdavau gyventi ir dirbti skirtingų šalių vizualiųjų menų institucijose.
Jūsų kūriniai sulaukė ne tik Prancūzijos meno institucijų dėmesio, bet ir buvo eksponuoti Berlyno Freimuseum, Liuksemburgo Nosbaum & Reding galerijoje, Strasbūro modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje bei kitose kultūros įstaigose. Kaip nepriklausomas kuratorius, kur turėjote galimybę realizuoti savo projektus? Ar skiriasi įvairių pasaulio šalių parodų lankytojų publika?
Pastaraisiais metais teko dirbti Ženevoje, Varšuvoje, Belgrade, Brazilijoje. Visi šie miestai labai skirtingi, turintys savitą atmosferą, stipriai įtakojančią gyventojų požiūrį į meną. Ypatingai įdomus buvo nuo 2007 m. vykęs projektas Lisabonoje, kur buvau pakviestas dirbti kuratoriumi, rengiant ekspoziciją Berado muziejaus atidarymui. Naudodamas šio muziejaus kolekciją pastaruoju metu surengiau septynias parodas. Nuo 2008-ųjų keletą metų įgyvendinau įvairius projektus Brazilijoje. San Paule 2009 m. surengiau ekspoziciją Un Siècle d‘Art en France bei miesto vadovybės buvau pakviestas dirbti konsultantu, kuriant Šiuolaikinio meno centrą. Taip pat Brazilijoje, Porto Alegro MARGS šiuolaikinio meno centre, organizavau parodą Les Réalismes.
San Paule pristačiau prancūzų tapybą nuo Le Corbusier iki šių dienų. Parodoje buvo eksponuojami 200 paveikslų 2000 m³ erdvėje. Kasdien joje apsilankydavo apie 5000 žiūrovų. Porto Alegre pirmą kartą buvo pristatyti tokie menininkai kaip: Salvadoras Dali, Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, Polis Sezanas, Klodas Monė, Joanas Miro ir kiti. Be prancūzų darbų taip pat buvo išeksponuota ir Brazilijos menininkų kūryba, siekiant palyginti dviejų skirtingų šalių tapybą: ieškoti bendrų sąlyčio taškų ar esminių skirtumų.
Parodoje „D‘après la ruine“ („Iš griuvėsių“) Jūs dalyvaujate kaip dailininkas. Gal galėtumėte iš savo pozicijų papasakoti apie parodos priešistorę? Kokiais aspektais Jus sudomino šios ekspozicijos koncepcija?
Dalyvauti parodoje mane pakvietė kuratorius Renaud Serraz, pajautęs mano kūrybai būdingą įtampą ir sudominęs parodos tematika – visuomenės akistata su tūkstantmečių sandūroje įvykusiomis žmonijos ir gamtos stichinėmis nelaimėmis. Manau, ji labai aktuali, nes ekspozicija – tarsi kasdieninis reportažas apie pasaulyje vykstančius įvykius. Menas turi sąveikauti su žmogumi ir jame turi atsispindėti šių dienų gyvenimo realijos. Katastrofa Japonijoje dar kartą patvirtino, kad buvo pasirinktas reikšmingas ir reikalingas atspirties taškas kūryboje. Juk visi gyvename savotiškuose griuvėsiuose: vieni yra sukaustyti socialinių aplinkybių, kiti – istorinių priežasčių arba gyvena gamtos bei žmogaus nuniokotose vietovėse.
Ar Lietuvai kaip valstybei, kurios stichinių nelaimių mastas yra nesulyginamas su kitose šalyse vykstančių gamtos kataklizmų milžiniškais nuostoliais, o socialiniame ir politiniame gyvenime problemos sprendžiamos ne tokiomis radikaliomis priemonėmis, griuvėsių tema aktuali?
Taip, aktuali. Lankydamasis Vilniuje pastebėjau iki sovietmečio, sovietmečiu ir po sovietmečio statytų pastatų samplaiką. Tai nėra tik architektūriniame lygmenyje fiksuotas pastebėjimas, nes visų pirma joje atsiskleidžia lietuvių mąstymas, patirtis ir valstybės istorinis kontekstas. Tai tarytum sumaišytas laikas, kriziniai taškai. Nepaisant to, reikia judėti į priekį ir atgimti iš naujo. Juk tai – griuvėsių esmė. Nieko nėra amžino.
Parodoje dalyvaujate kartu su kitais vienuolika menininkų. Kiekviena personalija išskirtinė: tiek savitu kūrybiniu braižu, tiek individualiu požiūriu į šios ekspozicijos koncepciją. Ar anksčiau teko bendradarbiauti su kitais parodos „D‘après la ruine“ autoriais?
„D‘après la ruine“ mano darbai rodomi kartu su Damien Cadio, Damien Deroubaix, Katharina Ziemke ir Céline Berger kūryba, kuria labai žaviuosi. Kaip kuratorius šių autorių darbus esu eksponavęs įvairiose parodose. Labai malonu matyti savo kūrinius greta jų. Įdomu tai, kad susitikęs su šiais menininkais visada diskutuojame apie paveikslus ir kūrybos procesą.
„D’après la ruine“ eksponuojamas 2007 m. Jūsų sukurtas diptikas „Paysage sous influence“ (Pakeistas peizažas). Jame akivaizdus Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių griūties motyvas. Ko siekėte, po 6-erių metų vaizduodamas visuomenę sukrėtusią katastrofą?
Savo darbuose norėjau atskleisti 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių naratyvą. Nepaisant prabėgusių 6 metų, manęs vis neapleido mintis, kad žmonės iš įvairių šalių susidarė vienodą įspūdį apie rugsėjo 11-osios atakas. Tad diptike siekiau atspindėti katastrofos kolektyvinį vaizdinį, susidedantį iš dviejų bokštų ir į juos skrendančio lėktuvo. Man visada svarbus mentalinis vaizdinys, todėl jį bandau užfiksuoti drobėje. Kurdamas siekiu perteikti tiek išorinius, tiek vidinius veiksmus, sukuriančius nematomą įtampą.
Kūryboje didelį dėmesį skiriate spalvai. Pasak Jūsų: „spalva – tai jėga, galinti nuspėti likimą. Jai nereikalingos mirusiųjų figūros, kad perteiktų katastrofos sukeltą įtampą“. Ar interpretuodamas rugsėjo 11-osios įvykius, be efektingo kolorito ieškojote unikalių išraiškos priemonių, ar papildomų informacijos šaltinių, kurie paskatintų naują požiūrį į atakas?
Kurdamas paveikslus aš nenaudoju nuotraukų ar kitų pagalbinių priemonių, kurias dažnai pasitelkia kiti menininkai. Kai pradedu dirbti, esu tik aš ir balta drobė. Tada aš ilgai ieškau reginio, jau esančio drobėje. Turiu ne ant jo dėti dažus, bet nuvalyti tą tuščią plotą, kad pasirodytų vaizdas. Mano manymu, blogas menininkas nori kažką ant drobės sukurti, geras nori surasti, kas joje jau slypi.
Atsižvelgiant į Jūsų kūrybinės veiklos patirtį – aktyvų dalyvavimą tarptautinio masto ir pasaulinio žinomumo parodose, ar anksčiau darbinėje praktikoje teko susidurti su ekspozicijos „D‘après la ruine“ tematika?
Ši ekspozicija man sukėlė asociacijų su 2007 m. kuruota paroda Ženevoje. Joje buvo nagrinėjama problematika apie destruktyvią įtaką kraštovaizdžiui ir peizažui. Kartu šias parodas sunku lyginti, nes „D‘après la ruine“ labiau jaučiama žmonijos intervencija.
Ar viešnagės metu turėjote galimybę artimiau susipažinti su Vilniaus kultūriniu gyvenimu bei čia pristatomomis ekspozicijomis? Jei taip, galbūt turite pastebėjimų, kurie paskatintų Lietuvos meno inovatyvėjimą?
Be abejo. Kaip menininkas ir kaip kuratorius, svečiuodamasis kitoje šalyje, visuomet stengiuosi pažinti vietos kultūrą. Ne išimtis ir Lietuva. Norėčiau pasveikinti Vilniaus kultūros centro iniciatyvą ir paskatinti kitas Lietuvos kultūros bei meno įstaigas bendradarbiauti su svečių šalių kuratoriais. Remdamasis asmenine patirtimi, galiu teigti, kad kuratoriai iš užsienio objektyviau įvertina pastovias ir laikinąsias ekspozicijas bei suformuluoja konkrečius siūlymus. Jie įneša šviežaus oro gūsį į pristatomas parodas ir padeda naujai, iš kito kampo pažvelgti į profesionalių menininkų kūrybą.
Lapkričio 13-ąją, 19 val., Vilniaus klube „New York“ – neeilinis įvykis. Legendinė Lietuvos gotikinio roko grupė „Siela“ švęs dvidešimtmetį ir ta proga pristatys tribute albumą, kuriame „Sielos“ dainas atlieka didelis būrys žymių muzikantų: Andrius Mamontovas, IR, „Mano Juodoji Sesuo“, „Diktatūra“, „Requiem“, Alina Orlova, Hokshila, Lemon Joy, „Thundertale“, Nojus, „Flamingo“.
Per dvidešimt metų „Siela“ išleido dešimt albumų: „Vėjas, nešantis naktį“ (1990), „Prakeikimas“ (1991), „Juodo opiumo žemė“ (1993), „Už regėjimo lauko“ (1994), „Sielininkai“ (1995), „Tavęs man reikėjo“ (1997), „Tremtyje“ (1997), „Eldorado“ (2000), „Dali“ (2005), „Euforija“ (2008). 2001-2003 m. „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas buvo įkūręs kiek lengvesnės muzikos projektą „Ne Romeo“, kuris išleido vienintelį albumą „Princesė ir piemuo“ (2002). Po šio eksperimento A. Sirgedas grįžo prie tolesnių „Sielos“ dainų kūrybos.
„Siela“ yra koncertavusi Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Per savo karjerą grupė surengė apie 500 koncertų.
Apie „Sielą“, jos dvidešimt metų ir tai, kas svarbiausia šiai grupei, kalbinu grupės „sielą“ Aurelijų Sirgedą.
Artėja neabejotinai geriausios lietuviško gotikinio roko grupės „Siela“ dvidešimtmečio šventė. Kurią tiksliai dieną „gimė“ „Siela“? Gal galėtumėte prisiminti, koks buvo tas gimimas? Kas sugalvojo pavadinimą „Siela“, ir kodėl būtent tokį?
Data, kada tiksliai susikūrėme, nėra tiksliai žinoma.Pirmą kartą grupės įraša transliavo per radiją 1990 m. kovo 1 d. Tada nuskambejo dainos „Rudenio Dievas“, „Vėjas, nešantis naktį“ ir „O, mano žvaigžde“.
Buvome pradėję groti vos porą savaičių ir pasidarę šiokius tokius įrašus dalyvavome LRT rengiamane konkurse. Buvome euforijoje, girdėdami savo dainas per radiją. Tai atrodė neįmanomas dalykas, kuris tampa įmanomas tada, kada tu kuri dainas, groji, neši idėją ir darai tai kartu su grupe bendraminčių. Kai vežėme į radiją dainas, dar neturėjome pavadinimo, ir tik atiduodant dainas, kai reikėjo užrašyti grupės pavadinima, parašiau „Siela“. Tiesiog iš kažkur tai atsirado mano galvoje. Pamaniau: lengvai skanduoti galima per koncertus: „Sie-la, Sie-la“. Ko daugiau reikia?
Vėliau, 1990 m. liepos 14-ąją, surengėme grupės solinį koncertą Utenos apleistuose senuose kultūros namuose, kur susirinko nemažas būrys draugų ir būsimų gerbėjų. Vėliau, rugpjūčio pradžioje, pavyko sudalyvauti pirmajame Lietuvos hipių festivalyje. Jame grojo tokie grandai kaip „Veto Bank“ su Arina, „Odis“ iš Latvijos. Nežinau, ką mes ten veikėme su savo dainomis, bet mums leido pagroti vienas iš organizatorių Raimondas Nutautas, grojęs kartu su Arina.Viską nufilmavo Lietuvos televizija ir po mėnesio parodė per teliką dainą „O, mano žvaigžde“. Tada sekė dar viena euforijos banga ir apie „Sielą“ pradėjo kalbėti kaip apie grupę. Ėmėme įrašinėti pirmąjį albumą „Vėjas, nešantis naktį“ su mūsų legendiniu garso režisieriumi Edmondu Babensku [Albumas įrašytas vos per tris dienas, – M. P.]. Kurias šių datų laikyti „Sielos“ gimtadieniu, nežinau. Be to, tai ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad tai buvo 1990 metais ir kad tai iš viso buvo. Dabar galime džiaugtis tuo.
Per 20 metų „Siela“ patyrė nemažai transformacijų: grojo gotikinį roką, kartais kiek panėšėjo į Viktoro Cojaus kūrybą, o kai kurios baladės buvo net vadinamos popmuzika gerąja to žodžio prasme. Kokia Jums yra „Siela“? Kokia jos šerdis? Gal tai visai ne gotikinio roko grupė?
Taip. Natūralu, kad per tiek metų įvyksta kažkokių transformacijų. Pradejome kaip lengvas „Kino“ šešėlis Lietuvoje, vėliau sekė gotikinis laikotarpis, prasidėjęs pažintimi su Andriumi Mamontovu, pokalbiai, ieškojimai…. Jis įrašė muzikos, kurios tuo metu klausė, ir tai mums dave naujų impulsų pradėti judėti link gotikos. Tai buvo „The Mision“, „The Sisters Of Mercy“, „Fields Of The Nephilim“ albumai, jie buvo klausomi ir po truputi tolome už regėjimo lauko. Veliau buvo grįžmas prie šaknų – daugiau roko. Po to – vėl gotika su lengvesne muzika. Aš negalėčiau pasakyti, kad „Siela“ yra gotikinė 100 procentų grupė. Taip nėr. Man tai pirmiausia yra dainos, kurias aš kuriu, kurios man patinka, kurios gimsta manyje, ir kokiu būdu jos bus išreikstos – ar su gotikine grupe, ar grojant tik akustine gitara, nėra taip svarbu. Dažniausiai kiti prilipdo tau etiketę, su kuria reikia žygiuoti į priekį. Taip dažniausiai pasistengia spauda, kuri kartais net neklausydama to, kas grojama, iš senu štampų paima frazes, ir taip mes tampame gotikine grupe, grodami dainas „Euphoria“ arba „Rudenio Dievas“.
Netrukus jubiliejaus proga pasirodys naujas „Sielos“ leidinys. Gal galima būtų apie jį sužinoti kiek plačiau?
Pasirodys albumas lapkričio 13 dien` ir bus pristatytas tą pačia dieną per „Sielos“ jubiliejinį koncertą Vilniuje klube „New York“. Albumas vadinsis „Siela XX“ – tai bus tribiutinis albumas, kai grupės dainas atlieka kiti atlikejai. Džiaugiuosi ir esu dėkingas visiems, kurie sutiko dalyvauti šiame projekte. Tai – Andrius Mamontovas, Hokshila, „Flamingo“, IR, Alina Orlova, „Lemon Joy“, „Mano Juodoji Sesuo“, „Requiem“, „Diktatūra“, „Thundertale“, Nojus.
Visi dainas įrašė nemokamai ir padarė dovaną jubiliejų švenčiančiai „Sielai“. Albume taip pat skambės mūsų grupės naujai perrašytas vienas iš „Sielos“ hitų „Rudenio Dievas“. Pats albumas gavosi labai spalvingas ir tikiuosi, kad žmones pamėgs sias dainas, kurios skamba kiek kitaip nei originalas.
Kurį savo albumą laikote brandžiausiu? Kodėl?
Man brandžiausias albumas yra „Už regėjimo lauko“. Nuo jo apsivertė viskas, ka darėme iki tol, gavome pripažinimą Europoje, o tai grupei, išlindusiai iš rūsio, buvo didelis pasiekimas. Mus ėmė kviesti į didelius festivalius ir koncertinius turus Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje. Atrodo, jog subrendome su tuo albumu.Vėliau sekė taip pat puikūs albumai, bet „Už regėjimo lauko“ yra man iki šiol kertinis ir brangus bendras grupės darbas.
Kokias pagrindines įtakas „Sielos“ muzikai galėtumėte išvardyti? Ar yra grupių, muzikantų, kurių muzika ir po 20 metų Pačiam išlieka iki šiol svarbi?
Muzikos iki šiol klausausi kuo ivairiausios, visada ieškau kažko naujo… Neužsisėdžiu su senomis grupėmis ir dainomis, bet esminės grupės, kurios darė įtaką – tai „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Akvarium“, „Alisa“. Jos pastatė pamatą mano kūrybai ir vėliau tik stilistiškai įtakojo grupės „The Cure“, „The Sisters Of Mercy“, „New Model Army“, U2, „Midnight Oil“ ir kt. Esme buvo pradėti kurti.
Kai 1988 metais, tarnaudamas sovietų armijoje, išgirdau „Kino“, buvo taip keista, kad V.Ccojus dainuoja, kaip jis negali užmigti ir koks vanduo is čiaupo kartus ir nakties elektrinė šviesa akina… Visa tai yra viena busena, apie kurią tu pasakoji dainoje. As supratau, kad dainuoti galima apie bet ką: apie stalą, vamzdį, jei tik surandi raktą, kad daina įgytų sielą, pradėtų gyventi. Tai buvo esminis atradimas, nuo kurio aš pradėjau kurti ir, mokėdamas vos kelis akordus, su gitara rašyti dainas.
Kas, be muzikos, dar daro didžiausią įtaką? Kokie meno kūriniai svarbiausi (filmai, knygos ir kt.)?
Viskas, kas mane supa, be abejonės daro didžiulę įtaką. Pradedant žmonėmis aplink mane, gatvėm, namais, miestais, šalim ir muzikiniais atradimais. Nežinau kaip ateina knygos pas mane, filmai, muzika, spektakliai, paveikslai… Viskas atrodo atsitiktinai, bet sunku patikėti, kad tai būtent taip. Tikiu, kad yra kažkas aukščiau, kuris atveda tave iki vieno ar kito dalyko, kuri pradedi studijuoti nuo autoriaus asmenybės iki jo darbų. Ar verta vardinti, kokią įtaką daro Franzas Kafka, Salvadoras Dali, Borisas Pasternakas ir daugelis kitų, kuriais domėjausi ir domiuosi. Visi mes turime savo favoritus, mokytojus.
Kokia dabar „Sielos“ sudėtis? Ar smarkiai ji pakito per 20 metų?
Dabar: Aurelijus Sirgedas – vokalas, gitara, Aurimas Driukas – gitara, Kostas Kriaučiūnas – gitara, Darius Juodka – mušamieji, Bernardas Prušinskas – bosinė gitara.
Grupė sudėtis keitėsi visus dvidešimt metų. Dabar jau penkeri metai, kai sudėtis yra pastovi. Iš senosios, pirmos „Sielos“ sudėties likau tik aš. Visi kiti nariai, su kurias sukūrėme grupę, šiuo metu gyvena Utenoje. Tai – kartu su manimi įkūręs grupę bosininkas Aidas Blažys-Kalava ir vėliau prie mūsų prisijungęs Aivaras Švilpa. Norėčiau padėkoti visiems, kažkada prisidėjusiems prie „Sielos“ kelionės, nors visų surinkti į jubiliejinį koncertą lapkričio 13 dieną turbūt nepavyks, bet vis dėlto norėčiau kuo daugiau pamatyti savo bendražygių per 20 metu veidų.
Jei reikėtų savo ir „Sielos“ filosofiją išreikšti vienu ar keliais sakiniais, koks (kokie) jis būtų?
Konfucijus yra pasakęs: kur beeitum, eik visa širdimi.
Pats esate žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip prodiuseris, talentų atradėjas. Ką iš savo sutiktų talentų vertinate labiausiai?
Daugiausia dirbu su Alina Orlova, tai jai ir yra didžiausi mano vertinimai. Tai, ką mums kartu pavyksta nuveikti, yra nuostabu. Įdomu dirbti ir darbo rezultatais esu patenkintas prodiusuojant Migloko, Juozo Erlicko, Hokshilos, Golden Parazyth, grupių „Pievos“, „Arbata“. Visų neišvardinsi, bet jei supranti ir mėgsti savo darba tai kiekvienas yra brangus ir artimas kuri darai su visu atsidavimu taip kaip tik gali geriausiai.
Ar Lietuvos muzika kokybiškėja, nepaisant to, kad televizijoje matome visišką nekokybę?
Dabar, kai visi muziką gauna už dyką, t.y. siunčiasi iš interneto, vagia ar keičiasi įrašais, – nežinia. kaip tai pavadinti, – muzika tikrai nekokybiškėja. Atlikėjų albumų beveik nebeleidžia leidybinės kompanijos – joms nebeapsimoka, nes niekas albumų neperka.
Atlikėjai nebegali sau leisti įsirašyti kokybiškai geroje profesionalioje studijoje. Daug kas bando įsirašinėti namuose, savo studijėlėse, taip, kaip moka ir supranta.O toks rezultatas dažniausiai būna apgailėtinas.
Manau, kad ne televizija kalta dėl nekokybės, o patys žmonės, kurie kiekvienas atsk irai nesupranta, kad atsisiųsdami nemokamai grupės įrašų, varo jai peilį ir kad grupė negalės įsirašyti ir išleisti gero kokybiško albumo, jei jo niekas nepirks. Tiesiog neturės už ką tai padaryti.
Tai ką pateiksime žemiau, gali sugadinti jums dieną arba atvirkščiai – suteikti jos planams stimulo. Jeigu per sceną, kurioje tikrai bus kraujo, užsidengiate akis, savo kompiuterio pelytės ratuko nebesukite. Tai itin žiaurių scenų kulminaciniai momentai, išrinkti tikrai ne iš romantinių dramų ar komedijų.
Šiandien „Talentų banke“ – interjero dizainą studijuojanti Laura Vanagaitė, kuri domisi ne tik interjeru, bet ir pieštuko magija. Laisvalaikiu ji piešia portretus, miniatiūras, įvairias abstrakcijas (su kubizmo detalėmis), pagal užsakymus yra kūrusi šaržus, batikos būdu (taip, tuo pačiu kurį itin mėgo hipiai) dažo marškinėlius.
Jau trečius metus skaičiuojantis art dizaino trio „Mother Eleganza“ gali jus išmaudyti, aprengti badass maikutėmis, pakvėpinti agurkiniais kvepalais ir apmėtyti duonos batais. Ir, jei labai paprašysite, – sukurti originalų albumo dizainą. Kol grupuotės „viena trečioji“ – markeriniu braižu pasižymintis Egyboy laiką leidžia Australijoje, likusioji trejeto dalis – Džiugas ir do-re-my – priešpiečiaudami ŠMC kavinėje pasakojo apie tai, kaip kūryba vyksta be „parkių“ ant parketo, o meilė ir pinigai dizaino srityje gali būti du suderinami dalykai kaip „Tom & Jerry“.
80 metų Carmen Dell’Orefice yra vyriausia manekenė. Tiesa, apie 65 metų karjerą galvoti nėra kada – fotosesijomis ir interviu perkrautas grafikas nepalieka laiko net pažiūrėti į senas nuotraukas.
Prieš 65 metus papuošusi „Vogue“ viršelį modelis Carmen Dell’Orefice vis dar yra podiumo karaliene ir nustelbia keturis kartus jaunesnius merginas. 80 metė moteris yra vyriausia pasaulio menekenė.
Carmen gyvenimas nestovi vietoje – fotosesijos, madų demonstravimas ir kuriamas biografinis filmas. O jis bus išties spalvingas: iš emigrantų šokėjų ir muzikantų šeimos kilusi manekenė, vos nemirė nuo karštinės, kai jai buvo 12 metų (būtent dėl ligos Carmen teko atsisakyti ir balerinos karjeros), o sulaukusi 13 jau pradėjo karjerą madų industrijoje.