Search Results for: "Sovietų Sąjunga"
Praėjusio amžiaus 6 deš. pabaiga bei 7 pr. buvo reikšmingų mokslinių eksperimentų laikas tiek buvusioje sovietų sąjungoje, tiek ir likusiame pasaulyje. Už geležinės uždangos triūsę mokslininkai pradėjo eksperimentuoti su gyvūnais. Maskvos universitetas bei Mokslų akademija tapo pagrindinėmis tokių bandymų citadelėmis. 1959 m. visą pasaulį abstulbino vieno šuns galvą kitam transplantavęs ir taip dvigalvį keturkojį „sukūręs“ Vladimiras Demihovas. Mokslininko darbo vaisius nugaišo tik po mėnesio.
Prasidėjus šaltajam karui, visi turimi sovietų mokslo resursai buvo mesti tobulo ginklo sukūrimui. 1958 m. prasidėjo slaptas kiborgo kūrimo projektas, į kūrį buvo neva įtraukti dizaineriai, medikai bei inžinieriai. Prieš išbandant kiborgą su žmonėmis, bandymams buvo renkamasi peles, žiurkes bei šunis. Centrinio komiteto nurodymu, 1969 m. sausio 4-a dieną projektas „Kolis“ uždarytomas, o visa susijusi informacija įslaptinta. Tik griuvus sovietų sąjungai 1991 m. visi dokumentai tapo prieinami visuomenei.
Visgi pirmuosius žingsnius čia atliko amerikiečių mokslininkai, 1908 m. Čarlzas Gutris sėkmingai amputavo vieno šuns galvą ir prisiuvo ją kitam keturkojui. Kažkokiu būdu jam pavyko peradresuoti gyvūno kraujo cirkuliaciją ir gyvūnas galėjo funkcionuoti dviem galvomis. Anot rašytojos ir mokslo populiarintojos Mari Rauč, 20-imt minučių, per kurias buvo persodinta galva, buvo per ilgas laiko tarpas smegenims atstatyti pagrindines savo funkcijas.
Norėdami išspręsti šią problemą, po 77-ių metų mokslininkai sukūrė specialų kraujo cirkuliaciją imituojantį aparatą. Rauč teigimu, šis išradimas teikia fizinę bei biocheminę paramą nuo kūno atskirtai gyvūno galvai. Dėl į arterijas įstatytų vamzdelių, šis prietaisas yra pajėgus aprūpinti galvą deguonies prisotintu krauju ir maistingomis medžiagomis. Deoksiduotas kraujas, savo ruožtu, yra pašalinamas. Šitokie eksperimentai kol kas nėra atlikti su žmonėmis, tiesiog technologijos dar nėra pajėgios prijungti galvą taip, kad likusi kūno dalis liktu veikli.
Kaip visa tai veikia iliustruoja šis filmukas, kurio nerekomenduojame žiūrėti vaikams ir jautriems asmenims.
http://www.youtube.com/watch?v=rSrIkUXwsNk
pagal http://www.theatlantic.com ir http://hotshkin.livejournal.com
nuotraukos: http://hotshkin.livejournal.com/117151.html
Jau kelis kartus Lietuvoje lankęsis – vieną, kai dar Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, ir kitą prieš ketverius metus – avantgardo, elektronikos ir šiaip visų galų meistras Jimi Tenoras sugrįžta jau šį ketvirtadienį.
Tarpukario laikotarpiu pasiektos lietuvių pergalės tarptautiniu mastu neatrodo didelės. Dukart krepšinio čempionais tapo vyrai, vienąkart vicečempionėmis – moterys. Būta ir dar kelių pasiekimų. Galėjo jų būti ir dar daugiau…
„Šaudyme olimpiniais pistoletais pasaulio čempionate lietuviai dukart tapo vicečempionais. 1937 m. debiutavę pasaulio čempionate Helsinkyje (Suomija), kur Lietuvos komanda iškovojo sidabro medalius. 1939 m. tai pakartota Liucernoje (Šveicarija). Tais metais pasisekė ir stalo tenisininkams. Kaire (Egiptas) vykusiame čempionate Lietuvos vyrų komanda iškovojo IV vietą“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Pergalių skonį apkartino Antrasis pasaulinis karas, kaip ir visi, užklupęs nelaiku. Penkis dešimtmečius trukusi okupacija neleido iškelti Lietuvos tautinės vėliavos pergalių metu, tačiau džiaugsmo akimirkų neatėmė.
Mes dar galėjom
Europos moterų krepšinio pirmenybėse Romoje lietuvaičių rinktinė nugalėjo ne tik varžybų šeimininkę Italiją (23 – 21), bet ir Šveicariją (28 – 10) bei Prancūziją (20 – 14), tačiau pajėgumu nusileido tik Lenkijos atstovėms (24 – 21). Laimėjo čempionato šeimininkės.
„1940 m Lietuvoje turėjo vykti Moterų krepšinio čempionatas. 1938 m Romoje mūsų šalies rinktinė tapo vicečempionėmis. Prizus tuomet gaudavo komandos už pirmas keturias vietas. Mūsų moterų laimėtas prizas – „Romos vilkė“. 1940 m. spauda rašė, kad viskas jau birželį vyksiančioms pirmenybėms paruošta, tačiau prasidėjo karas ir nei viena komandą į Lietuvą neatvyko“, – teigė J. Minelgaitė.
Žadėtas čempionatas įvyko tik 1950 m. Budapešte, Vengrijoje. Jame dalyvavo jau ne 5, o 12 komandų. Nugalėtoja tapusi Sovietų Sąjunga Maskvoje 1952 m. surengė III Europos moterų krepšinio pirmenybes.
„1940 m. Lietuvai galėjo būti sėkmingi olimpinėse žaidynėse. Tačiau 1939 m. įvyko Rusijos invazija ir viskas susimaišė. Tuomet Tokijuje turėjusi vykti Olimpiada buvo perkelta į Europą – Suomijos sostinę Helsinkį. Lietuviai džiaugėsi, kad nereikės toli vykti, nes nebuvo nei lėktuvų, nei laivų. Jau buvo sukomplektuota didelė delegacija. Buvo numatyta, kokių sporto šakų atstovai važiuos“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Tarpukariu galimybės rengti vasaros olimpines žaidynes dėl politinių priežasčių buvo netekusios dviejų šalių sostinės – Tokijas ir Berlynas.
„Pastarajam sukliudė karinis konfliktas su Kinija. Vietoj Tokijo pasirinktas Helsinkis 1940-aisiais tapo ne ką saugesne žaidynėms zona. Prieš pat žaidynes Europoje prasidėjo karinis konfliktas, užimta Suomija“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.
1941 m. Lietuvoje turėjo įvykti IV Europos vyrų krepšinio pirmenybės? Vargu. Pagal to meto „rotaciją“ antrąkart nugalėjusi komanda šią teisę perleisdavo dar pirmenybių nerengusiai šaliai – vicečempionei, trečiosios arba ketvirtosios vietos laimėtojai. Taigi, kitais čempionato šeimininkais galėjo tapti ne vicečempionė Latvija, bet III vietą pelniusi Lenkija, tačiau karas pirmenybes nukėlė į 1946 m.
Tais metais Ženevoje vykusiame IV Europos krepšinio čempionate Sovietų Sąjungos rinktinė dar nepasirodė, tačiau į Prahą 1947 m. jau atvyko ir nugalėjo. Tarp pirmosios vietos laimėtojų būta ir 4 lietuvių – tai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazys Petkevičius, Vytautas Kulikauskas. Nors SSRS ir laimėjo, tačiau kito čempionato nerengė, o 1949 m. pirmenybėse net ir nedalyvavo. Tik vėl po 2 metų įveikusi visus varžovus, 1953 m. surengė jau VIII Europos pirmenybes Maskvoje. Ir vėl laimėta, ir vėl su lietuviais – S. Butautu, Kazimieru Petkevičiumi, J. Lagunavičiumi, Algirdu Lauritėnu. Vicečempionai vengrai tapo kito čempionato šeimininkais.
Sportas Lietuvoje nepamirštas ir Antrojo pasaulinio karo metais. „1944 m. vasarą, prieš pat Antrąją sovietų okupaciją, vyko 10-ties Lietuvos miestų krepšinio turnyras, kuriame „Krepšininko“ taure buvo apdovanota Kauno teniso klubo komanda. Minėtoje rinktinėje ir ėmė augti nauja krepšininkų karta“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
„Tarpukariu visi sportininkai buvo universalūs, mėgėjai, o nuo 1952 m. vasaros olimpinių žaidynių į Lietuvos sporto areną žengia jau profesionalai. Net ir jie buvo įdarbinti gamyklose. Gaudavo 120 rublių šaltkalvio algą. Klubas „Žalgiris“ sportininkams dar sumokėdavo 300 rublių. Ir iki 1991-ųjų jie buvo profesionalai, tačiau taip vadinti imti tik po Nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakojo A. Jakštas, pridurdamas, kad steigti sporto muziejų svarstyta 1934 m., tačiau jis įkurtas tik 1991 m.
Emigravo arba buvo ištremti
Nuo 1940-ųjų Lietuvai pergales nešusių sportininkų keliai išsiskyrė, mažai kas iš senųjų pergalių nešėjų liko Lietuvoje. Vieni buvo ištremti, kiti grįžo į „antrąsias“ tėvynes.
„Trėmė ne sportininkus. Tai nebuvo tikslinė grupė, kaip kad inteligentai, mokytojai ar daktarai. Kadangi mūsų sportininkai nebuvo profesionalai, vadinasi turėjo darbus – buvo valstybės tarnautojai, klubų ir organizacijų nariai. Naujajai valdžiai tokie asmenys pirmiausia „pasirodydavo“ neaiškūs“, – teigė parodos kuratorė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Leonas Baltrūnas išvažiavo į Australiją, Pranas Lubinas grįžo į JAV. Grafikas ir tarpukario sporto prizų autorius Jonas Juozas Burba buvo ištremtas į Sibirą. Stasys Šačkus suimtas 1945 m. ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, vėliau grįžo į Lietuvą.
„Net ir tremtyje lietuviai žaidė krepšinį. Jakutijos krepšinio čempionais 1953 metais tapo Jakutsko „Stroitelio“ vyrų komanda, kurioje žaidė vienas rusas ir lietuviai. Deja komandos narių pavardės nežinomos“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
Nerijus Drochneris
Šis straipsnis – tai ciklo apie tarpukario sportą antra dalis. Taip pat rašėme:
Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)
Tarpukario sportas: žaidimai „karaliai ir karalienės“ (II dalis)
Tarpukario sportas: sirgaliai tribūnose ir už jų (III dalis)
Tarpukario sportas: iškovoti prizai ir dovanėlės (IV dalis)
Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)
Tarpukario sportas: su Prezidento „palaiminimu“ (VI dalis)
Tarpukario sportas: slidūs reikalai (VII dalis)
Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune eksponuojamoje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 – gruodžio 31 dienomis.
Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.
Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.
Pykčiai tarp kaimynių
„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“
II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23. Deja, barnio neišvengta.
„Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai.
„Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai teko pralaimėti dukart – prieš Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).
Su SSRS nebendrauta
Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate.
„SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo parodos kuratorė.
Be olimpinės ugnies
Tarpukariu lietuviai pabūvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl?
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.
Lietuvos skauduliai
Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai.
Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą. Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.
1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovą.
Parodos kuratorės teigimu, tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų.
„Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.
Rašytojas ir filosofas Jaroslavas Melnikas sako, kad populiarumas neparodo žmogaus tokio, koks jis yra, – visada kalbama apie kokį nors tikrą ar išgalvotą jo bruožą, tik vieną jo gyvenimo pusę. Vadinasi, viešumoje parodomas ne visas, o vienpusis, apkarpytas ar net iki kraštutinumo supaprastintas žmogaus paveikslas – juk taip masėms patogiau „nuryti“. Jei taip, tai argi nekeista, kad žmonės mėgaujasi tapę žinomi, puoselėja savo primityvų paveikslą ir visomis išgalėmis siekia išlikti populiarūs?
Liepa ButkutApie populiarumą kalbuosi su psichologu Jordžiu Mišinu.
Įprasta manyti, kad populiarumas – tai vienas būdų užsidirbti pinigų. Įtariu, kad egzistuoja kur kas svarbesnė – emocinė populiarumo funkcija.
Kad ir koks populiarumo turinys būtų, visų pirma, bulvarinis populiarumas yra skirtas visuomenei provokuoti. Vadinasi, ne taip ir svarbu, koks populiarumo atspalvis: erotinis skandalas, tikras talentas, sąmoningas siekis išgarsėti dėl finansinio pelno ar kilnaus projekto, tai tėra visuomenės dirginimas, reiškiantis „atkreipkite į mane dėmesį“. Kuo daugiau žurnalų viršelių bus pasipuošę mano nuotraukomis, kuo dažniau šmėžuosiu televizoriaus ekrane, kuo pikantiškesnes savo gyvenimo detales paviešinsiu, tuo labiau mane matys, vertins, dievins ar keiks. Bet kuriuo atveju būsiu pasiekęs savo tikslą: aš būsiu dėmesio centre. Štai, šiuo pokalbiu mes ir vėl atkreipiame į juos dėmesį… Taigi, populiarumas yra būdas užsidirbti dėmesį.
Kokio tipo asmenybė yra linkusi į populiarumą?
Išskirčiau isterišką asmenybę, kuriai būdinga manyti, kad gyvenimas – tai scena: „Žiūrėkite į mane, žavėkitės ir liaupsinkite!“ Tiesa, isteriškos asmenybės nereikėtų įsivaizduoti kaip liguistos ar sutrikusios – tiesiog ji stengiasi būti populiari asmeniškai ir visuomeniškai, trokšta būti ypatinga ir padaryti įspūdį kitiems, gilinasi ne į smulkmenas, o į bendrą vaizdą. Ji gali prisitaikyti prie bet kurios gyvenimo situacijos, myli laisvę, tad šitaip laisvai, lyg nieko nepaisydama, ir gyvena. Isteriška asmenybė turi aibę žavių bruožų: ji optimistė, pokštininkė, lankstaus proto, spontaniška, energinga, atvira naujovėms, geba bendrauti ir įtikinėti, pasižymi lakia fantazija. Bet drauge ji paviršutiniška, plaukianti pasroviui ir nepastovi, per daug spontaniška, susižavėjusi savimi ir ieškanti gerbėjų, galų gale, kamuojama aibės baimių: ji bijo įsipareigoti, bijo būti per mažai pripažinta… Taigi, isteriška asmenybės struktūra yra lyg kontinuumas – vienoje jos pusėje žavūs bruožai, o kitoje – dėmesio alkstanti ir vengianti įsipareigoti asmenybė.
Žinodami, kokių tikslų siekia isteriškos asmenybės (dėmesio, pripažinimo, garbės, populiarumo), galime nesunkiai suprasti, ko iš tiesų siekia mūsų vadinamosios žvaigždės. Tik nuo bruožų gilumo priklauso, ar populiarumas tampa vieninteliu ir svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad visi populiarieji pasižymi isteriška asmenybės struktūra. Kalbėdamas apie isteriškas asmenybes, ginkdie galvoje neturiu tikrųjų talentų, kurie tampa garsūs ne dėl savo gyvenimo intrigų, skandalų ar pavardės, o dėl išskirtinių gebėjimų, pasireiškiančių tam tikrose srityse. Pasitaiko, kad ir talentas, ir isteriška asmenybės struktūra sutampa. Vadinasi, tokiam žmogui reikia dėti kur kas mažiau pastangų, kad dėmesio ir pripažinimo poreikiai būtų patenkinti. Žinoma, tai nereiškia, kad šie žmonės pagarbos verti mažiau.
Kodėl tampama isteriška asmenybe? Girdėjau darželinuką sakant, kad užaugęs jis bus žvaigždė.
Priežasčių gali būti aibė: pavyzdžiui, tikėtina, kad vaikai, auginami susireikšminusių tėvų, laikančių save labai svarbiomis personomis, užaugę priklausys isteriškos asmenybės tipui. Lygiai tas pats gresia vaikams, kuriuos auklėja donžuanai ir gundytojos, taip pat vaikams, kuriais tėvai perdėtai didžiuojasi ir kuriuos liaupsina (nors mūsų televizijos stotys tėvus, bandančius iš savo pyplių padaryti žvaigždes, rodo it normą). Besivaikantys prestižo ir išorinio grožio, nevengiantys garsiai dievinti (ar nuvertinti) kitų ir perdėtai konkurencingi tėvai taip pat rizikuoja užauginti savo atžalas asmenybėmis, turinčiomis daugybę isteriškų bruožų. Tiesa, isteriškomis asmenybėmis dažnai tampa žmonės, vaikystėje patyrę rūpesčio ir dėmesio badą, – nemažai tikrų bei pseudožvaigždžių gali papasakoti tikrai liūdną savo vaikystės istoriją…
Nors didžiausią įtaką mūsų asmenybės raidai daro artimiausia aplinka, be jokios abejonės, yra ir kitų, ne ką mažiau reikšmingų faktorių. Pavyzdžiui, įgimtos savybės – emocionalumas, gyvybingumas, veržlumas ir spontaniškumas – yra palanki terpė isteriškai asmenybei formuotis (bet jei tokiam vaikui padėsime išsiugdyti atsakomybės jausmą, išmokysime užmegzti bei tobulinti santykius, nebijoti įsipareigojimų, galime tikėtis tikrai brandžios asmenybės). Nepamirškime, kad 4–6 metų vaikui vystosi polinkis konkuruoti ir rungtyniauti – tai populiariesiems būdingos savybės, kurias šiuo metu itin vertina ir skatina mūsų visuomenė. Sąlygos gana palankios, vadinasi, turime nemažai šansų išugdyti isteriškų bruožų turinčias asmenybes. Bet nebūtinai jos visos turėtų tapti tikromis ar pseudožvaigždėmis – gal nemažai daliai jų užteks populiarumo tarp draugų ar kolegų arba socialiniuose tinklalapiuose.
Ar gali būti, kad kartais į populiarumą įninkama kaip į narkotikus? Viena žvaigždė prisipažino nusprendusi negimdyti vaikų – bijo pasirodyti papilnėjusi arba visai dingti iš televizoriaus ekrano…
Taip gali būti. Jei asmenybė nėra brandi, tai ir tokiam iššūkiui, kaip populiarumas, nebus atspari. Nepamirškime, kad į populiarumą įnikęs žmogus, negavęs įprastos dėmesio dozės, jaučia „alkį“ ir baimę. Net būtų galima atsargiai nubrėžti paralelę tarp įnikimo į populiarumą, šlovę, pripažinimą ir į narkotikus bei alkoholį. Juk nemažai garsių žmonių kovoja su priklausomybės ligomis. Kaip tai paaiškinti? Isteriška asmenybė stengiasi gyventi susikurtoje realybėje, kur atsakomybei ir įsipareigojimui vietos skiriama nedaug. Alkoholis bei narkotikai padeda sukurti šią realybę. Tiesa, narkotikų vartojimas yra ir mados reikalas, o jei sieki būti populiarus, turi būti ir madingas… Nebrandi asmenybė leidžia sau manyti, kad „jei esu garsus, tai esu visagalis“. O ar visagaliui gali pakenkti vienas kitas kokaino „takelis“?
Vieni populiarūs tampa netikėtai, kiti – palaipsniui. Kokie iššūkiai laukia populiarėjančio žmogaus?
Pagrindinis iššūkis, kuris laukia populiarėjančio žmogaus, – įgyti gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančia šlove, dėmesiu ir pripažinimu. Tam prireiks išpuoselėto atsakomybės jausmo, kurio, kaip jau supratote, isteriško tipo asmenybėms trūksta. Būtų puiku, jei populiarėjantys žmonės nepamirštų savikritikos ir atsakytų sau į klausimus: ar aš iš tiesų trokštu būti populiarus, kodėl man to reikia, ar esu pasiruošęs atlaikyti visus iššūkius bei kritiką, kokios naudos suteiks ir kokios žalos pridarys populiarumas? Norėčiau palinkėti nesivaikyti pigaus bei lėkšto populiarumo. Be abejonės, taip pat reikia būti pasiruošusiam atsisakyti didžiosios dalies savo privataus gyvenimo…
Skaičiau, kad žvaigždės praranda galimybę susidaryti visapusišką savojo „aš“ vaizdą, nes aplinkiniai žmonės mažiau su jomis atvirauja ir nesuteikia grįžtamojo ryšio.
Bet mainais už prarastas galimybes jie gauna progą nejausti būtinybės baimės, kurią patirtų kaip nelaisvę. Būtinybės baimė yra to, kas įprastiniame gyvenime būtina: įsipareigoti, būti atsakingam ir kažkuria prasme suvaržytam. Pavyzdžiui, viena didžiausių būtinybės baimių – žinojimas, kad mes būtinai pasensime. Isteriškos asmenybės ieško būdų, kaip kuo ilgiau išlikti jaunoms. Nemaža dalis pasaulio garsenybių puikiai maskuojasi – apsižvalgykite, kiek daug žvaigždžių atrodo kur kas jaunesnės, nei yra iš tiesų.
Juk gyvenimo suvaržymus galima meistriškai apeiti: ar žinote daug žvaigždžių, kurioms pavyko išlaikyti tvirtus santuokinius ryšius? Tapo įprasta, kad garsenybių biografijas puošia bent kelios skyrybos, ką jau kalbėti apie visus skandalus, į kuriuos įsivėlė dėl nesantuokinių ryšių… Toks atsakomybės, įsipareigojimų, suvaržymo baimės vengimas pasireiškia daugelyje jų gyvenimo sričių (pavyzdžiui, staiga jie pakeičia religines pažiūras). Žinoma, išskyrus ten, kur laukia svaiginantis pripažinimas ir šlovė…
Populiarumas neatsiejamas nuo žiniasklaidos, kuri, kaip teigiama, yra mūsų visų atspindys. Ką šiandieninė žiniasklaida byloja apie mus?
Nereikia būti labai įžvalgiam, kad pamatytum, kokias vertybes propaguoja šiandieninė žiniasklaida. Nieko čia nepadarysi, juk veikia nepaneigiamas laisvos rinkos dėsnis: yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai „opiumas liaudžiai“. Ne pasiūla, o paklausa nulemia, kad į mūsų namus drauge su TV laidom ir žurnalais atkeliauja ne tik tikros, bet ir pseudožvaigždės su virtine intrigėlių, skandalų ir tariamais paslapčių šydais. Atkeliauja, nes įsileidžiam.
Čia kyla labai svarbus klausimas: kodėl mūsų visuomenei reikia būtent tokios informacijos? Deja, šią paklausą galiu paaiškinti tik visuomenės infantilumu ir isteriškumu, nenumaldomu polinkiu vartoti… Kodėl mes esame tokie? Dažnai man atrodo, kad griuvus Sovietų Sąjungai atsirado vertybių vakuumas. O šventa vieta, kaip žinome, ilgai tuščia nebūna: puolėme vartoti viską, kas suteikia laisvės iliuziją. Vartoti, nesidairydami į kokybę. Atvirai kalbant, negana to, jog patys „susimovėme“, tai dar ir jaunąją kartą panašiai auklėjame.
Galbūt domėjimasis žvaigždžių gyvenimu gali reikšti ir tai, jog mums gyvenime kažko trūksta (nuotykių, įvykių)?
Stebint garsenybių gyvenimus, mus užklumpa virtinė jausmų: pasididžiavimas ir garbė, kai mūsų sportininkai iškovoja pergalę; nusivylimas ir panieka, kai jiems nepasiseka; gėda ir nepatogu kažkam apsivogus. Galų gale, kiek azarto ir konkurencijos patiriame, kai sergame už kokio nors TV projekto dalyvį. Taigi, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenime stinga spalvų, mes bandome užpildyti šią tuštumą stebėdami kitų gyvenimus ir taip bent iš dalies patenkindami savo jausminius poreikius.
Pastebiu, jog žmonės garsiai piktinasi kokiu nors asmeniu, deklaruoja, kad jo populiarumas yra abejotinos vertės, o vis tiek seka su juo susijusias naujienas. Kaip tai paaiškinti? Kokias naujienas sekame, galbūt tai atspindi ir mūsų pačių vertybes?
Gaila, bet tai iš tiesų atspindi mūsų ir mūsų visuomenės vertybes. Tai lyg užburtas ratas: žiniasklaida mums nepaliaujamai bruka lėkštus skandaliukus tol, kol prie jų pripratina, o tada maitina porciją po porcijos. Kokiomis priemonėmis skalbiate baltinius, plaunate indus ir valote dantis? Turbūt naudojate populiariausių firmų gaminius – padėkokite reklamai, kad apie juos sužinojote. Tie patys dėsniai galioja visai informacijai: jei nuolat matome smurtą, intrigas, skandalus, nežinia dėl ko išgarsėjusius žmones, tai norom nenorom persmelkia ir mūsų kasdienį gyvenimą.
Kaip išeiti iš šio užburto rato? Prisiminiau epizodą iš režisieriaus Vladimiro Bortko filmo „Šuns širdis“. Profesorius savo asistentui sako:
Niekada prie pietų stalo neskaitykite sovietinės spaudos.
Tai kad kitokios nėra… – nusistebi asistentas.
Vadinasi, visai neskaitykite.
Šio straipsnio pabaigoje knieti papasakoti ne visai išgalvotą anekdotą. Garsių tėvų atžalą medžiojo korespondentė iš populiaraus žurnalo. Žymi pavardė + gera išvaizda + nebloga finansinė padėtis = lengva tapti žinomam. Po ketvirto žurnalistės skambučio žmogus neapsikentė: „Gal man užaugo tešmenys ir aš pradėjau duoti pieną badaujantiems Afrikos vaikams? Dar nepadariau nieko, kad apie mane reikėtų rašyti!“
Hiperinfliaciją – visišką pinigų nuvertėjimą – gali sukelti ne tik neatsakinga vyriausybių veikla, bet ir tulpių svogūnėliai ar nevykę kortų lošėjo pasiūlymai. JAV ekonomistas Michael Maloney sako, jog istoriniai įvykiai atskleidžia ir ateities krizių ženklus.
Lietuvės režisierės Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“, pasakojanti apie socializmo ir kapitalizmo kaktomušą lietuviškoje kiaulių fermoje, pateko į Tarptautinį Toronto kino festivalį. Po 17 metų pertraukos lietuviškas filmas vėl bus rodomas Toronte. Tai bus pasaulinė „Stebuklo“ premjera.
Timūro Bekmambetovo pristatinėti jau nebereikia. Išgarsėjęs tokiais kino hitais, kaip „Nakties sargyba“, „Likimo ironija, arba po pirties“ tęsiniu, pastaruoju metu jis dažniau minimas kaip itin sėkmingas prodiuseris. Į didžiuosius ekranus atkeliauja naujausia T. Bekmambetovo prodiusuota juosta – tikrais įvykiais paremta nuotykių drama „Atvirame kosmose“, pasakosianti rusų kosmonauto Aleksejaus Leonovo istoriją.
Nors po Černobylio katastrofos praėjo beveik 30 metų, kalbos apie tikrąsias nelaimės priežastis netyla iki šiol. Vieni kaltę verčia prižiūrėtojams, kiti – silpnoms elektrinės konstrukcijoms. Tačiau vieną kontroversiškiausių sprogimo versijų atskleis dokumentinis filmas „Rusų genys“ („The Russian Woodpecker“), kurį bus galima pamatyti spalio 15 dieną prasidėsiančiame žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“. Filme aiškiai ir be užuolankų teigiama – katastrofą suplanavo tuometinė Sovietų Sąjungos valdžia.
Šiame romane rašoma apie miuziklų kūrėją – muzikos redaktorę, kurios tėvas yra korėjietis, o mama – lietuvė. Romane atsiskleidžia maištinga meniška siela, XXI a. herojės tapatybės ir meilės paieškos, melancholiškas būdas ir klajoklė dvasia, skatinanti įveikti kraujo ryšius bei prisirišimą prie gimtinės ir nesiliauti sekti savąjį pašaukimą. Šis romanas skaitytojui paliks neišdildomą įspūdį.