Search Results for: "dviratis ziema"
Dviratis tampa neatskiriama kasdienio gyvenimo dalimi. Pasirodo, tinkamai pasiruošus dviratį, galime džiaugtis ištisus metus. Apie dviračių paruošimą žiemai pasakoja Egidijus Šatas iš „Veloklinikos“.
ELENAUGUST kuria ne tik talpias, funkcionalias ir stilingas kuprines, bet ir ypač artimą ryšį su klientu – kiekvienas užsakymas yra derinamas individualiai, drauge parenkant kuprinės spalvą, detales ir asmeniškus akcentus. Pakalbinome Eleną, kuri, neradusi tinkamos kuprinės, ją pasisiuvo vos prieš metus, tačiau jau spėjo papuošti ne vieno kliento pečius, surengė svajonių fotosesiją Niujorko dangoraižių fone ir su nekantrumu laukia Kalėdų.
„Žiemą išvengti peršalimo padeda organizmo grūdinimas. Skirti laiko pasivaikščiojimui gryname ore reiktų kiekvieną dieną. Taip pat patartina užsiimti aktyvia fizine veikla, geriausiai – ne uždaroje patalpoje, kurioje kaupiasi bakterijos ir virusai, sukeliantys peršalimo ligas. Norint išlikti sveikiems, labai svarbu sportuojant pasirūpinti tinkama apranga ir avalyne“, – teigia KTU Sporto centro Laisvalaikio sporto ir sveikatingumo skyriaus vadovė Ernesta Karaškienė.
Nors šiandien Lietuvoje būtų sunku rasti suaugusįjį, kuris nemokėtų važiuoti dviračiu, tačiau ne visi žino, kaip tai daryti taisyklingai. Anot Lietuvos dviračių sporto šakos čempiono Gedimino Bagdono, dažniausiai žmonės klysta rinkdamiesi netinkamą dviratį bei persistengdami.
Dviratis – transporto priemonė, dažnam lietuviui tampanti jau ne tik laisvalaikio dalimi ar susisiekimo priemone, bet ir gyvenimo būdu. Gausa renginių, skirtų dviratininkams, bei vis labiau plėtojamas dviračių takų žemėlapis skatina dviračių infrastruktūros vystymąsi. Galbūt Lietuva dar negreitai pasieks tokį lygį kaip dviračių kultūros sostine vainikuojama Danija, tačiau visuomet atsiranda entuziastų, kurie ne tik patys propaguoja dviratį kaip gyvenimo būdą ar jo dalį, bet ir stengiasi pritraukti kuo daugiau bendraminčių.
Kai Lietuvoje tokia gili žiema, mažiausiai galvojame apie… dviračius ar tuo labiau, važinėjimąsi jais net ir sningant. Tačiau Kopenhaga nebūtų tituluojama dviračių sostine, jei šių transporto priemonių atsisakytų vos pasikeitus orams.
Ten važinėjama ir lietui lyjant, ir sningant, ir pūgoms esant. Ir tai puikiai įrodo tinklaraštis Copenhagen Cycle Chic, kuris dar vadinamas vadinamas The Sartorialist (garsiausias gatvės mados tinklaraštis pasaulyje) ant dviejų ratų.
Nuo 2008 metų gyvuojantis Blusturgis užveria „Gedimino 9“ duris ir skelbia šiltojo sezono pradžią. Šį sekmadienį, gegužės 22 d., įvyks trečiasis Blusų turgus po atviru dangumi, tradiciškai pakviesiantis susitikti Vilniaus mokytojų kiemelyje.
„Blusturgis dar jaunas, bet jau spėjo tapti sekmadienine tradicija nemažam būriui vilniečių, o prekeiviams – neišvengiamu sekmadienio ritualu. Taip pat jau spėjo susiformuoti ir turgelio bendruomenė“, – sako viena iš Blusų turgaus organizatorių Ignė Aleksandravičiūtė.
Sekmadienį startuos jau 6-asis „gero oro ir nuotaikos turgaus“ sezonas. Kaip teigia Ignė, Blusturgyje projektai keičiasi kiekvieną sezoną. Praeitą vasarą čia veikė „Viešas kioskas”, kur turintieji „blusturgiškų“ daiktų, bet nenorintys jais prekiauti, galėjo atnešti viską nusiteikusiesiems parduoti. Žiemą buvo vykdoma labdaros akcija „Nenaudoju, todėl dovanoju“.
Pasak organizatorės, nuo pradžių turėdamas aiškią viziją, Blusturgis augo, tapo įvairesnis, tačiau išlaikė savo formą.
Blusų turguje taip pat organizuojamos įvairios kūrybinės dirbtuvės, koncertai. Pažadama, kad jų netrūks ir šį sezoną.
Viena iš naujienų – vasaros sezono atidarymo metu visų apsilankiusiųjų lauks Nemokamos dviračių dirbtuvės. Dviračių taisymu užsiimantys „Veloklinikos“ vyrukai nemokamai apžiūrės jūsų dviratį, pripūs padangas, priverš tai kas atsilaisvinę ir kt. O tuo metu Laikas.lt komanda pavaišins jus skaniu gėrimu bei pateiks kitų staigmenų.
„Būtų smagu, jei nemokamos dviračių dirbtuvės taptų Blusturgio tradicija, juk dviratis – patogiausia ir maloniausia transporto priemonė pasiekti senamiesčio turgelį“, – sako prie Blusų turgaus organizavimo kasmet prisidedanti Ignė.
Ne vienas žmogus šiuo finansinių išbandymų kupinu laikotarpiu bando taupyti. Dažnai taupymo sumetimai įtakoja ir gyvenamosios vietos pasirinkimą.
Šįkart pasvarstykime, ar neseniai studijas baigęs asmuo gali praverti piniginę ir džiaugtis gyvenimu Vilniaus širdyje ir kokios priežastys lemia jauno specialisto norą čia pasilikti.
Už vieno kambario buto nuomą Vilniaus senamiestyje kas mėnesį tektų atseikėti apie 850 litų, tuo tarpu miegamuosiuose rajonuose, esančiuose toliau nuo centro,– apie 500 Lt. Dviejų kambarių buto nuoma kainuotų atitinkamai 1300 Lt ir 800 Lt. Svarbiausias žiemos malonumas – šildymas – taip pat nepigus. Už vieno kambario butą gali tekti mokėti 350 Lt, o už dviejų – apie 600 Lt. Šilumą teikianti „Vilniaus energija“ centre esančius daugiabučius įvardina kaip daug arba labai daug šilumos suvartojančius senos statybos namus, kuriuose prasta šiluminė izoliacija.
Taigi verta analizuoti priežastis, kurios skatina jaunus žmones neieškoti pigesnių alternatyvų miegamuosiuose rajonuose, o likti senamiestyje.
Nors gyvenimas centre atsieina brangiai, tačiau dėl tokio komforto, kur kone viskas ranka pasiekiama, galima atrasti pakankamai būdų sutaupyti žiemos laikotarpiu, o ypač vasarą:
1. Viešasis transportas
Gyvenantys centrinėje miesto dalyje ieško būdų, kaip sutaupyti, ir jų atranda. Bene pagrindinis ir labiausiai paplitęs – galimybė išsiversti ir be mėnesinio viešojo transporto bilieto. Studentų laikais visų „draugu“ buvęs ir kone penkis kartus pigiau kainavęs bilietas – retas svečias šiuo metu jau dirbančio jaunimo kišenėje. Žinoma, jei iš senamiesčio netenka vykti dirbti į Saulėtekį. Tuomet geriausia susisiekimo priemone žiemą – pėstute, o vasarą pagelbės dviratis. Gyvenantiems netoli centro – tai puikiausia ir greičiausia susisiekimo priemonė saulėtuoju metu laikotarpiu.
Minti į darbą dviračiu iš tolimesnių miegamųjų rajonų – Pašilaičių, Pilaitės ar Fabijoniškių – taip pat ne kliūtis, tačiau grįžtant namo gali tekti paprakaituoti. Pagrindine kliūtimi tuomet tampa įkalnės. Tačiau sugrįžus juk lengviau nueiti į dušą. Tik pagalvokite, kas būtų, jeigu šią procedūrą tektų atlikti po „kopimo į kalną“ prieš darbą.
Jei įsigyjate mėnesinį bilietą tik troleibusui, nepamirškite turėti smulkių. Nors jie linkę užtverti ištisas gatves dėl nutrūkusių laidų ar ne vietoje susitrenkusių automobilių, važiuodami autobusu be įsigyti vienkartinio bilieto tikrai kontrolei nepasiteisinsite.
Jei darbdavys nesumoka už kelionę automobiliu, galbūt vertėtų įsigyti motorolerį. Kamščiuose neprisėdėsite, o ir gatvių neužkimšite, ypač jei važiuojat vienas, nevežate žmonos į darbą ar vaikų į švietimo įstaigas.
2. Gyvenimas be taksi
Kai kitose miesto dalyse gyvenantys, bet kartu vakarą praleidę draugai turi apsispręsti – grįžti paskutiniu autobusu ar troleibusu, o gal dar pasilikti ir grįžti taksi, gyvenančių centre ši problema nebekamuoja. Jei taksi važiuoja keturi keleiviai tiks bet kuris automobilis, tačiau jei vykstančiųjų penki ir reikalingas didesnis vienatūris – kelionė kainuos dar trečdaliu brangiau.
3. Stoties „mazgas“. Senamiesčio pašonėje įsikūrusios geležinkelio ir autobusų stotys, iš čia į kone visus miesto rajonus važiuoja viešasis transportas. Nors kartais stoties kaimynystė ir „nepageidaujama“, tačiau tai svarbi ir reikalinga susisiekimo vieta. Visgi dėl didžiulių transportų srautų gyventojus vargina užterštas oras ir triukšmas.
Į netoli nuo miesto esančias vietoves autobusai vyksta ne tik nuo stoties, bet ir nuo Spaudos rūmų ir buvusios Kuro aparatūros.
4. Laiko planavimas. Nuolatines transporto spūstis sostinės gatvėse matyti, tačiau jose „nedalyvauti“ gali nebent centre gyvenantys vilniečiai. Jei iki darbo pakanka paėjėti, galima ir ilgiau pamiegoti, nereikia baimintis, kad pavėluosi. Tad piko metu sausakimšus, vėluojančius autobusus ir troleibusus centre gyvenantys gali primiršti, tačiau, jei dirba ar mokosi kitoje miesto dalyje, susiduria su panašia problema kaip ir miegamųjų rajonų gyventojai.
5. Sveiki pasivaikščiojimai
Centre: sugebėjimas išsiversti be nuosavo automobilio – dar vienas pliusas, na, nebent šiais laikais už degalus išgali kompensuoti dabartinis darbdavys. Kaip teigė pašnekovai, centre važiuoti viešuoju transportu tiesiog nepatogu, nes iki stotelių eiti užima pakankamai daug laiko, tad priimtiniausias būdas pasiekti reikiamą vietą – eiti pėsčiomis.
Pasivaikščiojimams Vilniaus senamiestyje labiausiai tinkamos Vokiečių, Didžioji ir Pilies gatvės. Tėvus su vežimėliais ir jau paaugusiais vaikais traukia palei Vilnelę žaliuojantis Sereikiškių parkas.
Pasigrožėti spalvingo senamiesčio pastatais, gatvelėmis pakanka vien kilstelėjus galvą – kiekvienas pastatas čia turi savo istoriją. Galbūt sunkiau būtų patekti į uždarus ir rakinamus senamiesčio kiemus, kuriuos gyventojai stengiasi paslėpti nuo smalsių vilniečių ir turistų akių.
Kitose miesto dalyse taip pat yra žaluma kvepiančių vietų. Vilkpėdę, Naujamiestį ir Žvėryną jungia bene geriausiai mieste sutvarkytas Vingio parkas. Tarp Lazdynų ir Karoliniškių žaluoja Pasakų ir Karoliniškių parkai. Ne tik pasivaikščioti jauku ir Pilaitėje, kur miško apsuptį tyvuliuoja Salotės ežeras, veikia Senasis malūnas. Mažiau žalumos rasite Šeškinėje ir Viršuliškėse, kur žalieji plotai „paaukoti“ kapinėms. Į Valakupius, Antakalnį bei Žirmūnus miestiečius vilioja Neries paplūdimiai. Pakankamai pramogų gryname ore rasite ir Belmonte.
6. Apsipirkimas. Senamiestyje mažų maisto prekių parduotuvių yra, tačiau čia esančių prekių asortimentas gali nuvilti. Dalyje ne didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių kainos taip pat didesnės. Abi šias problemas padeda išspręsti tiek atokiau esantys didieji prekybos centrai, Halės turgus.
Turgų ir didžiuosius prekybos centrus rasime ir beveik kiekviename miegamajame rajone ar netoli jų.
7. Ne tik pietūs gryname ore. Galbūt ir ne visose šiose siūlomose vietose, kur galima prisėsti ir papietauti šiltuoju metų laikotarpiu, kvepės žaluma ar džiugins paukščių giesmėmis, tačiau laikui bėgant atrasite mėgstamiausias, nuošaliausias, širdžiai artimiausias ir t.t. Ieškantys suoliukų juos „atras“ ir M. Daukšos, S. Moniuškos, K. Sirvydo, Katino, L. Stuokos Gucevičiaus, Jurgos, Odminių, Reformatų, Lazdynų Pelėdos, prie Karaliaus Mindaugo ir Žemaitės paminklų esančiuose skveruose ar kiek toliau esančioje Lukiškių aikštėje.
Žiemą jauni žmonės linkę į darbą neštis namuose gamintą maistą, grįžti per pietus į namus arba rinktis pigesnę kavinę.
8. Šventės. Miesto šventės ir renginiai, pritraukiantys gausybę miesto gyventojų ir svečių, Vilniaus širdyje gyvenantiems nesukelia daug rūpesčių. Nereikia nervintis dėl tokių gatvių renginių metu ribojamo eismo, vietos, kur palikti automobilį, didelių automobilių spūsčių.
9. Kultūrinis gyvenimas. Toliau nuo centro yra teatrų, kino teatrų, muziejų, laisvalaikio praleidimo vietų, tačiau daugiausia jų būtent šioje miesto dalyje.
Kokiems patogumams ir gyvenimo malonumams teikti pirmenybę, priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeninių poreikių ir galimybių.
10. Socialinis gyvenimas. Centre esančių naktinių klubų, barų ir kavinių lankytojai įvairesni ir laisviau nusiteikę nei miegamuosiuose rajonuose. Čia sutiksime turistų, akademinio jaunimo ir šarmo miestui suteikiančių „neeilinių asmenybių“.
11. Naujas būstas. Deja kokybiški naujos statybos būstai centrinėje miesto dalyje kainuoja žymiai brangiau nei miesto pakraščiuose, o jų pasirinkimas ne toks jau ir didelis.
Lietuva dviračių takų kūrimo amato mokinsis iš naujo. Ilgametė infrastruktūros diegimo patirtis nepasiteisino. Dviratininkų bendruomenė, su kuria iki šiol nebuvo tartasi, tai kas iki šiol kurta, vadina „bandymų – klaidų“ metodu.
Gruodžio 3 d. Susisiekimo ministerijoje surengtas seminaras siekiant pasisemti dviračių transporto kūrimo Europoje patirties. Bendras Lietuvos problemas ir siektinus pavyzdžius susitikime aptarė PRESTO ir kitų projektų, savivaldybių ir dviratininkų bendruomenės atstovai.
Pasak Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovų, Airija ir Šveicarija – greičiausiai dviračių skaičiumi augančios Europos šalys. Pirmojoje dviračiais važinėja 3 proc. gyventojų, antrojoje, pasižyminčioje kalnuotu kraštovaizdžiu – net 9 proc. gyventojų.