Search Results for: "filmo recenzija"
Septyni vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės, 1 katė, 70 kambarių viename didžiausių Anglijos dvarų, 2 milijono svarų paskola, 10 tūkst. mėnesinės palūkanos, 1 didžiulė ir nesibaigianti ekonominė krizė – esminiai dokumentinio filmo „Dviejų pamišimas“ (angl. Madness Of Two, 2012) skaičiai.
Filmas „Laiko kilpa“ pasakoja apie ateities pasaulį – maždaug 2044 m. ir 2074 m., kai žmonės gali keliauti laiku. Valstybė draudžia tokius transportavimus, tačiau jie ypač naudingi mafijos grupuotėms, kai reikia atsikratyti nepageidaujamu asmeniu.
Pirmiausia, privalau prisipažinti, kad ankstesniųjų serijos dalių nesu matęs. Galit mesti akmenį ar kokį kitą kietą daiktą, tačiau nežavi manęs nei postapokaliptinė tematika, nei zombiai, nei Milla Jovovich, nors tu ką. Man, aišku, gėda, bet šioje situacijoje yra ir geroji pusė – galima atsiriboti nuo buvusiųjų dalių ir naujajį „Resident Evil: Retribution“ vertinti kaip visiškai atskirą produktą. Gal taip net geriau.
Turbūt straipsnio pavadinimas daugeliui nuskambėjo ypač ambicingai ir netgi keistai. Juk Lietuva pavydi visoms šalims jų pažangos, gero gyvenimo ir pan. O kas ir ko gali pavydėti mums? Skamba neįtikinamai ir utopiškai, bet… kažkas tikrai pavydi.
Prieš pradedant rašyti apie rež. Jemo Coheno filmą „Muziejaus darbo valandos“, norėčiau pasidalinti tuo, ką išgirdau ir pastebėjau po kino seanso. Leidžiantis žemyn „Romuvos“ laiptais išgirdau pokalbį – pašnekovai ėjo priešais, tačiau jų akių nemačiau. Jos liko nepastebėtos ir nenorėčiau imti spėlioti, kas jie – tegu lieka neatpažintais. Žengiant pro duris išgirdau keliantį sunkumų klausimą – „ar geras filmas?“.
Filmas „Mes už… Lietuvą!“ kalba ne tik apie krepšinį, tai juosta apie vienybę, kuri iš aikštės persikelia į tribūnas bei pamažu užvaldo visą šalį.
Rolando Kazlo spektaklis „Tankumyne” sukurtas pagal japonų rašytojo R. Akutagawos novelę, kurioje 7 veikėjai detaliai pasakoja ką kiekvienas žino apie nužudymą. 7 visiškai skirtingos istorijos. Režisierius į šį kūrinį pažvelgė itin savitai, pateikdamas savo matymą. Buvo atsisakyta japoniškosios kultūros fragmentų ir pasirinktas stilius artimas film noir, kuriam būdinga mistika, kontrasto pagrindu sukurta aplinka, žavios merginos ir skrybelėti gangsteriai.
„Tęsiame praėjusias metais pradėtą mūsų iniciatyvą, kuria skatiname moksleivius žiūrėti filmus, juos analizuoti ir vertinti. Moksleiviai aktyviai dalyvavo konkurse, iš jų gavome beveik 100 filmų recenzijų. Ir šiemet tikimės tokio pat ne tik didžiųjų, bet mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių moksleivių susidomėjimo,“ – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.
Rodos visai „ne į temą” (tiek metų laiko, tiek laikmečio prasme) sumaniau pažiūrėti režisieriaus Raimondo Vabalo (1937-2001) psichologinę dramą „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), tai padaryti mane paskatino kino istorijos dėstytojos geri atsiliepimai apie režisierių ir šį jo kūrinį. Likau nenusivylusi, taigi dabar savo įspūdžiais nusprendžiau pasidalinti su jumis, tikėdamasi, jog ši kukli mano recenzija sudomins dar ką nors ir savo filmų repertuare tarp visų naujausių filmų su specialiaisiais efektais, megažvaigždždėmis ir fantastiniais nuotykiais atrasite laiko šiltai ir paprastai lietuviškai istorijai, kuri ne ką mažiau sujaudins, kartai prajuokins ir paliks erdvės apmąstymams.
Šeštąjį tarptautinį Kauno kino festivalį atidarė Ursula Meier filmas „Sesuo“ (pranc. „L’enfant d’en haut“). Tai jaudinanti istorija apie dvylikametį berniuką Simoną ir jo vyresnę seserį Luiz. Akį rėžia tai, kad Simonas yra priverstas vogti tam, kad išlaikytų seserį. Toks fabulos vyksmas, kurio esmėje glūdi moralinis vertinimas – dvejojimas klausimu, ar galima pateisinti berniuką, yra panašus į tai, ką teigia I. Kantas – mes įpratę vertinti kitų poelgius, nes taip mokomės atskirti gerą nuo blogo