Matas Makauskas
Šeštąjį tarptautinį Kauno kino festivalį atidarė Ursula Meier filmas „Sesuo“ (pranc. „L’enfant d’en haut“). Tai jaudinanti istorija apie dvylikametį berniuką Simoną ir jo vyresnę seserį Luiz. Akį rėžia tai, kad Simonas yra priverstas vogti tam, kad išlaikytų seserį. Toks fabulos vyksmas, kurio esmėje glūdi moralinis vertinimas – dvejojimas klausimu, ar galima pateisinti berniuką, yra panašus į tai, ką teigia I. Kantas – mes įpratę vertinti kitų poelgius, nes taip mokomės atskirti gerą nuo blogo.
Šis filmas neleidžia to daryti, nors pagunda ir kirba mumyse, tačiau režisierė moralumo klausimo siekia išvengti. Rodosi, kad kūrėja specialiai nekuria dramos – ji tarsi jau glūdi pačiame filme, lyg tie sukritę, nepajudinami akmenys Šveicarijos kalnų papėdėje.
Ursula Meier prisipažino, kad pirmiausia ji galvojo sukurti filmo siužetą pagrindinį vaidmenį atlikusiam berniukui (Kacey Mottet Klein), o tik po to suprato, kad kūrinio fabuloje gausu iš jos vaikystės išnyrančių prisiminimų. Tai atsiminimai apie kalnuose regėtą vaiką, kurį slidinėjimo kurorto darbuotojai pažinojo kaip vagį. Taigi, šioji fabula yra tarsi atminties ir vaizduotės konstruktas filme įgyjantis labai realias formas. Nepaisant to, kad filme nesama didelės dramos, tačiau jis prikausto žvilgsnį. Atidžiai aplinką stebintis berniukas tarsi sužadina norą pamatyti pasaulį jo akimis, pajusti tai, ką jaučia jis. Galima būtų pasakyti, kad Simonas be galo stiprus viduje, tai tarsi kontrastuoja su jo fiziška, vaikiška jėga – tuomet ir pastebime, kaip išorė neatitinka vidaus. Sunku suprasti, kas dedasi berniuko mintyse, tuo labiau, kad apie tai nėra pateikiama jokių užuominų. Tik tos silpnumo arba tiksliau nebylios, kupinos meilės akimirkos, kai jis apkabina mažai pažįstamą, kurorte poilsiaujančią moterį – tarsi tampa tuo, kuo norėtų būti arba, verčiau, kuo mes norėtume matyti būnant vaiką.
Visgi dažnas filme regimas kylimo ir leidimosi žemyn Šveicarijos kalnais motyvas – atveria judėjimo ir kitimo plotmę, kaip galimą kūrinio žiūros tašką. Kalnai ir jų papėdė – tai vertikalė ir horizontalė, du skirtingi Simono ir Luizos pasauliai. Berniuko pasaulis – tai kilimas į kalnus, o papėdėje susitinkama su sese.
Esama palyginimo, kad gyvenimas tai kopimas į kalną – tik tas kopimas esti begalinis, nes pasiekus vieną tikslą, imamės kito. Tokį požiūrį tarsi sukritikuoja dvylikametis Simonas, kuris pasiekęs kalną, nesižvalgo į kitą viršūnę – jis nepavydi kurorte poilsiaujantiems elito žmonėms, nesvajoja apie naujus daiktus, naujus pirkinius, galop apie kitokias gyvenimo aplinkybes. Tai dabarties fenomenas – žmogus, kuris išsivadavęs iš prievartos arba nėra pakliuvęs į „mėsmalę“. Jis unikalus ir nepakartojamas, galintis nuoširdžiai džiaugtis ar liūdėti. Tarsi brangakmenis – per jį veriasi įvairialypis pasaulis.
Tokiame pasaulyje visa yra kaip jūros bangavimas – nėra nei praeities, nei ateities. Bet koks tikslo siekimas suprantamas kaip pražūtis, nes atsakymų negalima rasti, visa tarsi tegali būti apdainuojama. Lyginant su kalnų kurorto žmonių pasauliu, berniukas rodosi kaip inkliuzas – rytietiškos dvasios, bet išaugęs Vakaruose. Teiginys „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ berniuko perspektyvoje labiau išreiškiama žodžiu „jaučiu“, nes pasaulis jam nėra koks molekulių kratinys. Galima būtų manyti, kad tai dėl to, kad vaikas nesusidūrė su mokslo sistema. Taigi, net jai sakyčiau, kad šis berniukas filme yra svarbiausias, žvelgiant iš jo pasaulio perspektyvos, jis tėra išsisklaidantis vandens sūkurys.
Slidinėjimo kurortas kalnų viršūnėje – vieta, kur elito žmonės leidžia atostogas, tarsi tokia forma bandantys ignoruoti egzistencinį kitimą. Berniukas kasdien susiduria su jais, apsimesdamas tokiu pačiu, bet nesijausdamas. Tačiau ne socialinis statusas skiria jį nuo elito žmonių, o nestabilumas, kurio pripildyta kiekviena Simono diena – rizika būti pagautam nusikaltimo vietoje ir taip prarandant galimybę gauti pajamas.
Vienas iš svarbiausių filme atsiskleidžiančių dalykų – tai yra laiko supratimas, tarsi trūkčiojantis vidinis berniuko laikas – prasidedantis slidinėjimo sezono pradžia ir užsibaigiantis jo uždarymu. Laikas jam nejuda mums įprasta tėkme – iš kairės į dešinę, jis banguoja, tarsi atskleidžiamas pirmapradis, mitologizuotas, audiovizualinio pasaulio vaizdinys.
Ursula Meier filmas „Sesuo“ – priverčia stipriau girdėti nei matyti, labiau jausti, nei mąstyti. Dažnas tokią vaizduojamą berniuko vaikystę pavadintų sugadinta, tačiau kūrinyje nekalbama apie berniuko tragediją, visgi pats filmas vadinasi „Sesuo“. Šiame kūrinyje apsieinama be racionalumo – daug kas palieka nesuprasta, iki galo nesuvokta. Manyčiau, šio filmo ir nereikėtų skaidyti iki smulkmenų – tai pasaulio vaizdas, kurio neperkreipia racionalumo kaukės.