Search Results for: "gyvenimas danijoje"
Šiaurietiškas oras, sunkiai įkandama nacionalinė kalba ir kosmopolitinė aplinka tapo kasdienybe. Jau trejus metus Sandra Sereikaitė gyvena ir studijuoja Danijos sostinėje – Kopenhagoje. Šį kartą ji nusprendė pasidalinti savo patirtimi, mintimis apie danų kultūrą ir ateities planus.
Turbūt dauguma pamenat tą varginantį tetulių ir dėdžių klausimą, kuris taip gąsdindavo vaikystėje: „Tai kuo būsi užaugęs?“. To paklausta, visuomet įsivaizduodavau save scenoje, dailės ar įrašų studijoje. Tačiau tapus abituriente, kad ir kaip buvo sunku turėjau pripažinti, kad svajonės ir norai smarkiai skiriasi nuo galimybių ir realybės. Niekuomet netryškau originalumu, talentu bei kažkokiu išskirtiniu bruožu, tad man beliko susitaikyti su mintim, kad reikia atrasti save iš naujo.
Mokykloje apart plačios šypsenos, nesutramdomo elgesio ir aktyvumo negalėjau pasigirti jokiais pribloškiančiais sugebėjimais, o pasirinkti ką noriu veikti ateityje buvo didžiausia problema. Manęs visiškai netraukė joks dėstomas dalykas ir nebuvo nei vieno, kuris sektųsi geriausiai.
Tuo metu kaip tik lankiau „Moksleivių verslo klubą“ (MVK), kuris bendradarbiavo su Hakes.lt organizacija padedančia jaunimui išvykti mokytis į užsienį. Kažkaip ligi tol niekuomet neturėjau net menkiausios minties apie studijas svetur, nes tai man atrodė netikra, neįmanoma ir nepasiekiama. Tačiau tik vėliau supratau, kad tai dar nuo sovietų mums į galvą įkalta mintis, kuri mus varžo ir riboja.
Nežinau kas nutiko, tačiau vieną dieną grįžusi po “MVK” susitikimo, namiškiams pareiškiau: „Aš studijuosiu Danijoje“. Tikėjausi sulaukti aršios reakcijos ir krūvos nepasitenkinimo, tačiau iš mamos lūpų išsprūdo tik vienintelis klausimas: „Iš kur mes gausime pinigų?“
Mano šeima turbūt nesiskiria nuo daugelio kitų: tėvai išsiskyrę, gyvenimas pas mamos tėvus, ji pardavėja, pinigų nėra. Tačiau palaikoma artimųjų užpildžiau dokumentus, praėjau atrankas ir bendromis jėgomis išvykau į nežinomybę.
Iš tiesų pradžia buvo sunkoka, nes patekau į visiškai naują aplinką, kur žmonės kalba, elgiasi mums neįprastai, kur kiekvienas posūkis už kampo gali būti vis nauja patirtis. Nors ir sulaukiau paramos iš kitataučių studentų bei universiteto darbuotojų, visgi daugumą problemų išsprendžiau savarankiškai.
Tik atvykus į Daniją susidūriau su pirmaisiais iššūkiais: viešojo transporto sistema, darbo ir būsto paieškos, kalbos barjeras dokumentų tvarkyme ir iš niekur iškilusiomis bėdomis liečiančiomis tik imigrantus. Galiausiai po “pažintinio” pusmečio susiradau studentišką darbą, įveikiau pirmuosius egzaminus anglų kalba, pradėjau mokytis danų kalbą ir iš leto integruotis į Danijos visuomenę.
Tikriausiai pirmosios galimybės iš arčiau pažinti danus ir jų kultūrą atsirado praktikos dėka. Per tris studijų metus privalėjau atlikti kelias praktikas, kurios trunka po tris mėnesius. Turėjau konkretų, užsibrėžtą tikslą – muzikos industrija. Su užsispyrimu ir entuziazmu išsiuntinėjau daugiau nei 300 laiškų kol galiausiai buvau pakviesta į darbo pokalbį ir priimta į danų kompozitorių sąjungą kaip praktikantė. Antroji praktika vėlgi buvo tikslingai ieškoma muzikos pasaulyje ir taip patekau į leidybinę kompaniją „Edition•S“.
Tai buvo visiškai nauja ir neįkainojama patirtis, kuomet turėjau progą pabendrauti su garsiais danų kompozitoriais, pasaulyje vertinamais menininkais bei kultūros puoselėtojais. Be kita ko, gavau galimybę geriau susipažinti su danų kultūra, mąstymu, įsigilinti į jų papročius, tradicijas.
Dauguma draugų bei pažįstamų domisi kodėl pasirinkau Daniją. Taip, iš šono tai atrodo šalta ir niūri šalis, tačiau mane labiausiai pakerėjo išsaugotas autentiškumas ir tuo pačiu gebėjimas būti modernia valstybe. Žinoma, nemokamas mokslas buvo vienas pagrindinių faktorių nulėmusių mano sprendimą. Mane viliojo ir žinojimas, kad namai bus arčiau, mažesni lietuvių mąstai žadėjo galimybę daugiau laiko praleisti su užsieniečiais, o ir pati Skandinavija tiesiog kvietė atrasti ją.
Prabėgus trims metams galiu drąsiai pasakyti, kad savo sprendimo nesigailiu ir tikrai nesuklydau. Mane pakerėjo danų mentalitetas, ypatingai vyresnių žmonių, kurie bendraujant ne kartą atskleidė savo erudiciją. Taip pat sužavėjo jų tradicijos, kurios smarkiai remiasi į šeimos vertybes.
Džiaugiuosi matydama, kad Danija turi savo šalies veidą: gausybes dviračių, monarchijos egzistavimą, aukštus ir spalvotus namus, piniginį vienetą – kroną. Manau jie gali didžiuotis, kad net būdami Europos Sąjungoje valstybė sugebėjo išlaikyti tą jaukų išskirtinumą.
Dažnai paklausta ką planuoju veikti baigusi studijas, tik nerimąstingai trūkčioju pečiais. Kol kas palikti šiauriečių nežadu, nes dar daug ko čia nepadariau, nepamačiau ir nesužinojau. Jaučiu, kad pasiekiau gana daug nuo atvykimo pradžios ir tai dar labiau vilioja neskubėti išvykti. Kažkodėl aš smarkiai abejoju, kad tautiečiai mane sugrįžusią į gimtinę priimtų šilčiau bei suteiktų tokias pat gyvenimo sąlygas kaip danai, todėl neskubu priimti konkrečių sprendimų.
O pabaigai norėčiau pasakyti – nebijokite! Nusimeskite baimės ir abejonių grandines, kurios jus pančioja, būkite ryžtingi ir užsispyrę, pasiimkite iš šio gyvenimo viską ką galite ir svarbiausia – siekite užsibrėžto tikslo.
Kartais mus likimas nubloškia ne tik į svečias šalis, bet ir į kitus žemynus. Kaip kada Mildą, kuri baigusi mokslus Lietuvoje, ketverius metus praleidusi Anglijoje ir baigusi magistrą ten, nusprendė ne tik kad grįžti vėl studijuoti į Lietuvą, bet ir pasisvečiuoti Pietų Afrikos Respublikoje.
Su Milda keletą dienų susirašinėjome elektoriniais laiškais ir tikėkimės, kad išgavome visas smulkmenas apie šią tolimą šalį.
Tikiuosi, receptas tiks. Jei ne – galiu atsiųsti tradicinio kario receptą 🙂
Gal pradėkime nuo visus dominančio klausimo – kaip atsidūrei PAR ir kodėl… Afrika?
Prieš kelerius metus dirbau Anglijoje kompanijoje, kurioje dirbo ir daug jaunų žmonių iš PAR. Ten susiradau draugų, kurie nuolatos pasakodavo apie savo tėvynę. Kadangi PAR piliečiai Anglijoje legaliai dirbti gali tik dvejus metus, dauguma jų padirbėję ir pakeliavę išvažiavo namo. Jau tada sau pažadėjau, kad būtinai kada nors aplankysiu PAR. Praėjusių metų rugpjūtį atvažiavau čia dviems savaitėms paturistauti. Šiais metais vėl grįžau – dėl asmeninių bei profesinių priežasčių.
Kaip nusigavai iki PAR? Ar brangūs lėktuvo bilietai kelionėms į Afriką?
Lėktuvo bilietų kainos labai priklauso nuo sezono. Mano bilietai į Keip Tauną liepos mėnesiui kainavo apie 2400 Lt (iš Londono su persėdimu Dubajuje). Lietuviams taipogi reikia vizos, kurią dariausi PAR ambasadoje Danijoje. Vizą gauti užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja maždaug 200 Lt (430DKK), plius dokumentų siuntimo mokesčiai. Brangiausi bilietai gruodžio – vasario mėnesiais.
Pietų Afrikos Respublika
O kaip dėl gyvenimo sąlygų? Kur apsistojai?
Kadangi Keip Taune turiu nemažai pažįstamų, jų padedama apsistojau name, esančiame maždaug 10 minučių kelio visuomeniniu transportu nuo miesto centro. Gyvenu su dviem žurnalistais – Lauren, internetinio naujienų portalo redaktore, ir Lesteriu – TV žinių reporteriu. Smagu gyventi su vietiniais,
nes jų padedama sužinau, kokias vietas verta aplankyti, kas vyksta mieste ir panašiai.
O ką veiki? dirbi? Savanoriauji?
Čia atlieku 3 mėnesių psichologijos praktiką vaikų su autizmo negalia mokykloje „The Alpha School”. Kadangi Lietuvoje studijuoju psichologiją, kol kas viskas labai įdomu ir naudinga.
O brangus pragyvenimas PAR?
PAR valiuta – randas (ZAR). 10 randų yra maždaug 3.50 LTL. Pragyvenimas čia brangesnis nei Lietuvoje, tačiau ir skurdo matosi daug daugiau. PAR nėra nustatytas vieningas minimalus atlyginimas. Jis priklauso nuo to, kokioje srityje, kiek valandų per savaitę ir kokioje šalies vietoje žmogus dirba. Pastebėjau, kad praktiškai visi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės gyvena pasiturinčiai, atlyginimai konkuruoja net su Jungtinės Karalystės. Čia įprasta gyventi dideliame name su baseinu ir turėti kelis
kartus per savaitę ateinančią namų tvarkytoją (ir tai visai nelaikoma prabanga, o tiesiog norma). Kambario nuoma mano name žmogui kainuoja apie 1000 Lt per mėnesį. Vakarienė restorane – vidutiniškai 200 – 250 ZAR (t.y. apie 60 – 80 LTL), tačiau greito maisto užeigoje galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 25 ZAR (8 LTL). Čia gan brangūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais, o benzino kainos panašios kaip Lietuvoje.
Keip Taunas
Turbūt daugelis maišo Afriką su PAR. Kai pasakai, kad gyveni PAR, tikriausiai visi sako, ką ten Afrikoje veiki?
Afrika (žemynas) ir Pietų Afrikos Respublika – nelyginami dalykai. Šioje didžiulėje šalyje galima pamatyti visko. Bet vis dėlto, ji viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių Afrikos žemyno valstybių. PAR atlikta pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija, čia leidžiamos homoseksualių porų santuokos, čia yra „Lavazza” kavos ir „Shell” degalinių, kino teatruose – tie patys filmai, kaip Europoje, o spalio mėnesį Keip Taune koncertuos grupė „Coldplay”.
Be darbo, žinoma, daug keliauji?
Pernai aplankiau Johanesburgą, Pretoriją, Keip Tauną, Durbaną bei „Wildlife Safari” nacionalinį parką. Na, o šį kartą gyvenu Keip Taune, bet dažnai važinėjuosi po apylinkes, nes miestas apsuptas kalnų ir įsikūręs šalia dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto). Jis – mano mėgstamiausias ir visiems labiausiai rekomenduojamas PAR miestas. Dėl nuostabios gamtos tarsi ir žmonės čia linksmesni, geresni vieni kitiems, labiau atsipalaidavę. Čia net yra posakis „Cape Town time”, reiškiantis, kad niekas niekur neskuba, o pusvalandžiu pavėluoti į susitikimą visiškai nieko tokio.
O kaip dėl rasinių skirtumų?
PAR populiacija – apie 50 mln žmonių. Anot Vikipedijos, 79.5 proc. gyventojų – juodaodžiai, 9 proc. – baltieji, 9 proc. – „spalvoti”, t.y. maišytos rasės (angl. coloured) ir 2.5 proc. – azijiečiai. Įdomu, kad PAR gyvena apie 80 tūkst. lietuvių kilmės žydų, atvykusių čia XIX a.pab. – XX a. pr. Būdama čia aš pati nepajutau jokios rasinės diskriminacijos, tačiau mokykloje kartais pastebiu šiokią tokią įtampą, kuri niekada neįvardinama garsiai, bet pasireiškia bendravimu/nebendravimu su kitos rasės/religijos žmonėmis.
Tačiau labai daug Keip Tauno gyventojų yra maišytos rasės, todėl čia visi pripratę prie įvairovės. Galbūt kituose miestuose situacija kitokia, bet nuo atvykimo į Keip Tauną dienos aš neatsistebiu, kaip gražiai čia sutelpa skirtingos rasės, religijos ir kultūros. Šis miestas – labai tolerantiškas, modernus ir draugiškas.
Papasakok kokių linksmų/blogų atsitikimų, kurių, manau, tikrai turėjai?
Kol kas man jokių blogų nuotykių nepasitaikė. Pastebėjau, kad čia, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, turistui reikia būti atsargiam ir protingam. Stotyse ir masinio susibūrimo vietose visada daug policijos, o į turistus žiūrima labai pagarbiai, ypatingai po praėjusių metų futbolo čempionato, vykusio PAR.
O kaip dėl PAR madų? ar labai jos atsilieka, o gal lenkia Europą?
Pastebiu, jog mados atsilieka kokius 2 sezonus. Daug žmonių (ypatingai vyresnio amžiaus) į apsirengimą nekreipia dėmesio ir, mano lietuviška nuomone, kartais net atrodo netvarkingai. PAR daugiausiai vyrauja sportinis stilius. Per buvimo čia laiką mačiau vos porą tikrai stilingų žmonių.
O dabar skaniausia dalis – maistas
Maistas čia nuostabus. Ypatingai jūros gėrybės! Tokių didelių krevečių nebuvau net mačiusi! Vietiniai gyventojai taip pat labai mėgsta kepsninėje keptą mėsą (vietoj angliškos kilmės žodžio „barbekiu”, čia vartojamas vietinis – „braai“). Rugsėjo 24 d. PAR – valstybinė šventė ir nedarbo diena. Ši diena – nacionalinė mėsos kepimo diena (angl. National Braai Day). Ja norima pagerbti Pietų Afrikos kultūrinę įvairovę ir parodyti, kad nepaisant religijos, kultūros ar rasės vieną dieną metuose visi gali užsiimti ta pačia veikla.
Kaip tik neseniai kalbėjausi su vietine moterimi apie PAR virtuvę ir ji man skundėsi, kad paklausta apie nacionalinį patiekalą nežino, ką atsakyti. Jos vyras pastebėjo, kad žinomiausia, ko gero, yra džiovinta mėsa – „biltong“, o šiaip žmonės dažniausiai valgo indišką maistą, gan populiari ir itališka virtuvė bei jūros gėrybės. Man buvo labai įdomu tai, kad čia prie mėsos patiekalų kaip garnyras kartais patiekiama sūri manų košė. Tačiau pati jokių naujų patiekalų gaminti neišmokau. Bet pastebėjau, kad čia labai populiarūs moliūgai. Kadangi ir Lietuvoje dabar jų sezonas, siunčiu vietinio deserto (angl. pumpkin fritters, liet. kepti moliūgų gabalėliai) receptą:
Reikės:
2 puodelių sutarkuoto moliūgo
1/2 puodelio miltų
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio
trupučio pieno (jei tešla per kieta)
Viską reikia išmaišyti ir šaukštu dėti į įkaitintą aliejų. Apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir patiekti su cinamonu ir cukrumi.
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, į Lietuvą grįšiu spalio pabaigoje, t.y., dar šiek tiek pasimėgausiu pavasariu čia, o tada jau tiesiai į spalvotą rudenį!
keip Taunas
Ir pabaigai – keletas patarimų vykstantiems į PAR
Nusprendus keliauti į PAR vertėtų atkreipti dėmesį į metų laikus. Aš čia praleidau 2 vietinės žiemos mėnesius, tačiau oro temperatūra dienomis nei kiek nenusileido lietuviškai vasarai, tik saulė leidosi anksti ir vakarais buvo šaltoka. Taigi, svarbu apgalvoti, ko čia važiuoji – poilsiauti, turistauti, stebėti augalų, gyvūnų ar pan., ir pagal tai nuspręsti, kada keliauti. Atvykus į PAR būtina aplankyti bent vieną iš nacionalinių parkų, kuriuose gyvena dauguma šioje šalyje sutinkamų laukinių gyvūnų. Nuostabus jausmas būti mažiau nei už dviejų metrų nuo dramblio, zebro ar laukinio liūto!
Didžiausias pagal gyventojų skaičių Johanesburgas man nepaliko didelio įspūdžio, be to, ten ir nesaugu. Todėl atvykstantiems čia patarčiau didesnę kelionės dalį praleisti Keip Taune ir jo apylinkėse. Važiuojant čia nereikia privalomai skiepytis, visur galima susikalbėti angliškai, praverstų šiek tiek pasidomėti istorija, nes tai padeda geriau suprasti ir šiandienos kultūrą.
Daugiau įspūdžių rasite Mildos tinklaraštyje: Gerasmildosblogas.blogspot.com
Kalbino Rasa Barčaitė
Nuotr. iš asmeninio Mildos albumo
Kas sieja Daniją, Kosta Riką ir Singapūrą? Šių valstybių gyventojai jaučiasi saugūs, jaučia prasmę ir gyvena taip, kad patirtų kuo mažiau įtampos ir daugiau džiaugsmo. Žurnalas „National Geographic Lietuva“ lapkričio numeryje žvelgia į laimingiausiomis vadinamas šalis ir jų gyventojus bei išveda laimės formulę.
Spalio 18 d., šeštadienį, Kauno galerijoje „Balta” atidaryta pirmoji personalinė menininkės Loretos Stankutės paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“. Loreta kuria tapybos, grafikos ir tekstilės srityse, taip pat daro ir odos papuošalus. Autorės darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Kanadoje, JAV. Nors menininkė jau yra surengusi beveik dešimtį parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau individualus Loretos darbų publikavimas vyksta pirmąkart. Kaip pati autorė sako, „išleido juos į laisvę pasivaikščioti“, nes kai kurie darbai, atlikti tam tikra technika, turi polinkį blukti, šviesoje nyksta jų kontūrai, tad, norint išlaikyti jų vertę, unikalumą, tenka juos saugoti. Vardan šių kūrinių ilgesnio gyvavimo menininkė taip pat juos vieną po kito apgyvendina drobėje, kiti jau seniau egzistuoja tekstilės pavidalu. Parodos atidaryme galerijos savininkė Jolanta Šmidtienė džiaugėsi išskirtine proga pasigrožėti spalvingais Loretos kūriniais. Dažnas jų dvelkia religine, anapusinio pasaulio, tematika, tad J. Šmidtienės užuomina apie tai, kad „tokius darbus slėpti būtų nuodėmė“, atitiko Loretos kūrinių esmę.
To galima mokytis universitete? Tau dėsto klounai? Per paskaitas dirbi su gyvūnėliais ir raudonomis nosimis? Tokių ir panašių reakcijų, prisipažinus apie savo veiklą, tenka išgirsti vilnietei Monikai Neverauskaitei, kuri jau ketvirtus metus Olandijos mieste Roterdame gilinasi į šiuolaikinio cirko subtilybes. Neseniai kartu su trupe pasirodžiusi Menų spaustuvės organizuojamame „Naujojo cirko savaitgalyje“ mergina neabejoja, jog ši meno rūšis – rimtas reikalas. „Manau, jog ir Lietuvoje su tuo galėčiau šį tą nuveikti. Žinau, kad grįšiu, tik nežinau kada“, – šypsosi žavi, vietoje nenustygstanti artistė. O kol tai dar neįvyko, kviečiame susipažinti su Monika bei dar menkai mums žinomu reiškiniu – šiuolaikiniu cirku.
Baigiant mokslus ar studijas Lietuvoje, aktualūs ir vis dažniau girdimi klausimai: kokiame universitete toliau studijuoti, kokį užsienio universitetą rinktis… Norėdami palengvinti jūsų apsisprendimą, pateikiame universitetų užsienyje reitingą. Taip pat pateikiame svarbius faktus apie studijų užsienyje galimybes, apie tai, ko reikia norint įstoti į užsienio universitetus, stojimų į užsienį žingsnius ir pan.
Jį Lietuvos žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti laimės kūdikiu, o jo gyvenimo istoriją – primenančia pasaką. Iš Utenos kilęs 22-ejų metų Ernestas Kaušylas, elektroninės muzikos gerbėjams žinomas Brokenchord pseudonimu, neseniai apšildė žymiojo Bonobo koncertą, jo muziką jau spėjo įvertinti „Radiohead“, kūrybą transliavo populiari britų radijo stotis „BBC Radio 1“ ir … Ir kalbėti apie visa tai žvaigždžių ligos nepaliestam jaunam kūrėjui jau labai atsibodo. Hagoje (Olandija) akademinę elektroninę muziką studijuojantis vaikinas dabar nėrė į naujus vandenis – jau šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai išvys neeilinį spektaklį visai šeimai „Kosmosas+”, kurio garso takelį Ernestas kuria kartu su bendramoksliu Miša Skalskiu. „Nesu aš toks kietas, kad galėčiau ilgai pasakoti apie savo muziką. Labiau bandantis“, – kuklumu suspindi E. Kaušylas. Na, o mes visgi galvojame, jog nepaklausti būtų neatleistina…
Balandžio 13 d. Londone nusileis visas būrys svečių iš Lietuvos. Į klubo „Hidden“ scenoje vyksiantį vakarą „Zip FM“ užkariauja Londoną“ atvyks žavusis Jovani, Simona iš „Sisi“ dueto, visuomet jaunas Manfredas iš „Metal On Metal“, perspektyviausia Lietuvos repo pora vadinami „Dee & Kamy“, Andrius Alien iš „Happyendless“, „Rembo Music“ vadovas Modestas Švoba. Artėjančio renginio proga muzikantai atsako į 10 klausimų:
Dumpster divingas – tai naudoti vis dar tinkamų daiktų arba maisto produktų paieška konteineriuose. Tokia veikla paprastai siejama su žemo socialinio sluoksnio atstovais, tačiau iš tiesų tuo užsiima ir daugybė įvairiausias pareigas užimančių žmonių, save vadinančių freegan (fryganais, -red. past.). Pastarieji tai daro ne dėl pinigų stygiaus, o kovodami prieš vartotojiškos visuomenės problemas ir remdami įvairius ekologinius judėjimus. Apie fryganę Švedijoje GRYNAS.lt jau yra rašęs. Ar toks judėjimas įmanomas Lietuvoje?
Lietuviai linkę finansų valdymą sieti su taupymu, tačiau finansų ekspertai tikina, kad protingas finansų valdymas – tai visų pirma pajamų didinimas. Kaip sustyguoti finansinius reikalus, kad piniginėje nešvilpautų vėjai, o gyventi tektų ne nuo algos iki algos? Kaip siekti užsibrėžtų finansinių tikslų? „Laikas.lt“ prašymu finansų specialistai išanalizavo keletą situacijų, aktualių skaitytojams, ir pataria, kaip jas išspręsti.