-0.5 C
Vilnius
Šeštadienis, 7 gruodžio, 2024

Elektroninės muzikos kūrėjas E. Kaušylas-Brokenchord: „Mama turbūt norėjo, kad būčiau daktaras“ (interviu)

[-[0]-]
Laikas.lt


Jį Lietuvos žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti laimės kūdikiu, o jo gyvenimo istoriją – primenančia pasaką. Iš Utenos kilęs 22-ejų metų Ernestas Kaušylas, elektroninės muzikos gerbėjams žinomas Brokenchord pseudonimu, neseniai apšildė žymiojo Bonobo koncertą, jo muziką jau spėjo įvertinti  „Radiohead“, kūrybą transliavo populiari britų radijo stotis „BBC Radio 1“ ir … Ir kalbėti apie visa tai žvaigždžių ligos nepaliestam jaunam kūrėjui jau labai atsibodo. Hagoje (Olandija) akademinę elektroninę muziką studijuojantis vaikinas dabar nėrė į naujus vandenis – jau šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai išvys neeilinį spektaklį visai šeimai „Kosmosas+”, kurio garso takelį Ernestas kuria kartu su bendramoksliu Miša Skalskiu. „Nesu aš toks kietas, kad galėčiau ilgai pasakoti apie savo muziką. Labiau bandantis“, – kuklumu suspindi E. Kaušylas. Na, o mes visgi galvojame, jog nepaklausti būtų neatleistina…

Papasakoki, kaip atsitiko, jog gyvendamas užsienyje atsidūrei Lietuvos nacionaliniame teatre ir kuri muziką spektakliui?

Spektaklio kūrėjai ieškojo elektroninės muzikos atstovų šiam darbui, o Miša, siųsdamas savo muziką, prikabino ir mano. Pasisekė – mus atsirinko. Lieku skolingas Mišai.

Bendradarbiaujate su danų režisiere, kūrybinės organizacijos „Hotel Pro Forma“ įkūrėja Kirsten Dehlholm ir didele kūrybine komanda. Kokie įspūdžiai?

Nuo pat pradžių imponavo tai, jog Kirsten turi labai daug patirties teatre, yra dirbusi su žymiais muzikantais, kurie man labai patinka. Jos operai muziką kūrė grupė „The Knife“, ateinančiam spektakliui kurs atlikėjas Nils Frahm. Pati režisierė sako, jog šis spektaklis jai yra eksperimentas, iššūkis, savo glaudžiu kūrybiniu procesu besisikiriantis nuo kitų jos darbų. Pavyzdžiui, ankstesniuose spektakliuose ji muziką gaudavo tik prieš premjerą, o čia kelis kartus važiavome pas Kirsten į Daniją, į „Hotel Pro Forma“ būstinę. Ten mums buvo suteiktos labai geros sąlygos kurti muziką, buvome įtraukti ir į teksto redagavimo darbus, dalyvavome diskusijose dėl video medžiagos. Įgijau daug naujos patirties. Darosi liūdna, kad projektas eina į pabaigą, nes labai susibičiuliavau su spektaklio komanda.

Kuo skiriasi muzikos kūrimas spektakliui nuo to, ką darai įprastai?

Beveik visą garso medžiagą kūriau ne namie, o svečiuodamasis Danijoje. Įprastai prie muzikos dirbu vienas, o čia dirbome komandoje, ieškojome bendrų kompromisų. Kas vakarą improvizuodavome „ant“ ankstyvos video medžiagos. Kuriant konkrečiam vaizdui ir nuotaikai yra daugiau įsipareigojimų. Vienas malonumas dalintis idėjomis su Miša.

Nesunku taikytis, kai ne pats sau vadovauji?

Ne, kaip tik įdomu – nauja patirtis. Tiesiog yra tas jausmas: „O, čia kitaip“. Pradžioje buvo kiek neįprasta. Kartais tekdavo ginti savo idėjas. Manau, pavyko išlikti lanksčiam, rasti kompromisus. Puiki komandinio darbo mokykla!

Mėgsti teatrą?

Šiaip mėgstu, bet, kai dirbu, retai kur išeinu, o dirbti stengiuosi daug. Kol esu čia, Lietuvoje, buvau poroje spektaklių. Mačiau Yanos Ross „Mūsų klasė“, o Paulius Tamolė, vaidinantis „Kosmose+”, mus pasikvietė į „Menų spaustuvėje“ rodomą šiuolaikinio šokio spektaklį „Contemporary?“ – super energija.

Randi laiko kam nors kitam be muzikos ir studijų?

Turiu aktyvius draugus, randame veiklos, tyrinėjame Hagą, aplankome kitus miestus, nueiname į vakarėlius. Ramesniam laisvalaikiui renkuosi filmus.

Grįžkime į pačia pradžią. Kaip atradai muziką? Kaip pats pradėjai kurti?

Pamenu, įrašinėdavau gabalus iš radijo, vėliau atradau hip-hop’ą, pradėjau eksperimentuoti muzikos kūrimo programomis.

Kada jau sukūrei kažką apčiuopiamo?

2010 metais pirmą karta mano muzika buvo išleista virtualios irašų kompanijos Sutemos.net kompiliacijoje, tais pačiais metais jau laikiau savo pirmą vinylinę plokštelę, išleistą „Black Acre“ įrašų kompanijoje.

Sėdi kurti. Kaip tai vyksta?

Visaip būna: kartais ateini su konkrečia idėja, kartais ką nors padarai ir žiūri, kur tai veda. Įdomus reikalas, tokia keista būsena būna. Kaip ir nematai, kas bus vėliau, bet kažkas išeina – tie kūriniai, kuriuos taip sukūriau, ir būna įdomiausi kitiems.

Sulaukei mamos palaikymo rinkdamasis muziką?

Mano mama yra mokslo žmogus ir turbūt norėjo, kad būčiau daktaru (šypsosi). Vis tik sulaukiau jos palaikymo – tai labai vertinu. Neseniai apšildžiau Bonobo ir nusivedžiau mamą į koncertą.

Kartu su tavo vardu visuomet minima tai, jog tavo kūrybą įvertino „Radiohead“, kad tavo kūrinius grojo populiari britų radijo stotis…

Žinai, reikalas su „Radiohead“ – sena graži istorija. Atgal nesidairau.

Panašu, jog bent profesinėje srityje tau tikrai šypsosi sėkmė. Pardavei velniui sielą ar kokia kita priežastis?

Būtent, pardaviau velniui sielą, juk mano veikla – vienas malonumas. Siekiu rezultatų ir džiaugiuosi, jei pavyksta būti įvertintam.

Hagoje studijuoji akademinę elektroninę muziką. Turbūt ne vienintelė anksčiau nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja…

Kas tik neegzistuoja! Yra Beyoncės kursai, galima studijuoti ir visą Lady Gagos karjerą… Na, bet ne mano universitete (juokiasi). Konservatorijoje smuikininkai pamėlusiais kaklais vaikšto, nes groja daugybę valandų kasdien. Olandijoje esu ne tik dėl mokslų, pats gyvenimas ten man labai patinka.

Kaip ten atsidūrei?

Rezgiau planus, „kaip čia išsimokslinus“. Miša pasiūlė Karališkają Hagos konservatoriją. Sąlygos man tiko, tad ilgai nedelsiau, vykau į stojamuosius egzaminus.

Ar galvojai, ką veiktum, jei ne muzika?

Jei ne garsas, galbūt vaizdas. Žavi kinematografijos menas, taip pat domiuosi įvairių šalių kultūromis, ateityje planuoju studijuoti kurią nors užsienio kalbą, tad neatsisakyčiau keliautojo profesijos (šypsosi).

Ateityje matai save Lietuvoje?

Jo, norėčiau grįžti, jau vien dėl to, kad čia nuoma labai pigi (juokiasi). Iš tiesų, save matau ten, kur būsiu reikalingas. Gera grįžti, čia mano namai, tad kodėl gi ne?

Tavo muzikinės karjeros prasme tai įmanoma?

Kurybai sienų nėra, laikau save pasaulio piliečiu, bet taip pat žinau žmonių, puikiai besitvarkančių muzikos srityje ir gyvenančių Lietuvoje.

Beje, kaip gimė tavo pseudonimas Brokenchord?

Tai tik žodžių junginys, gimęs iš vieno juokingo nutikimo koncerto metu ir, nors tokiu pavadinimu („Nutrūkusi styga“ – aut. past.) egzistuoja laidotuvių namai, šis pseudonimas man nėra liūdnas.

Muzikos kūrimas teatrui – gana netikėtas vingis. Ką dar norėtum išbandyti?

Norėčiau kurti muziką filmui, padirbėti su gyvos muzikos grupe. Seniai svajoju kažką bendro sukurti su brazilų instrumentalistais, žaviuosi Tropicalia judėjimu. Galimybių daug. Muzikantas Brian Eno yra sakęs, jog gyvenime reikia pasidaryti tokią atkarpą, kai viskam sakai „taip“ ir žiūri, kur tai nuves. Svarsčiau, ką atsakyti teatrui, bet pasakiau „taip“ ir žiauriai džiaugiuosi.

 

Redakcija
Redakcija
Laikas.lt - įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!

Taip pat skaitykite: