Search Results for: "komunistai"

Etiopija yra judanti šalis. Ne vien perkeltine prasme, jei įsivaizduojate augančius ekonomikos rodiklius. Afrikos žemyne yra begalės valstybių, kurių gyventojai dienomis tiesiog sėdi pakelėse laukdami nežinia ko, tačiau Etiopija nuo jų skiriasi – visi etiopai amžinai kažkur eina – tiesą sakant, dažniausiai – taip pat nežinia ko…

Mažieji etiopai eina į mokyklas ir atgal, suaugusieji – prie vandens telkinių, į turgų arba bažnyčią – kaip paprastai, kelis ar keliolika kilometrų kalnų arba dykumų keliais. Eina neskubėdami, o ko skubėti? Prieš akis visas gyvenimas, o rūpesčių ne taip, kaip pas mus, europiečius – nedaug. Eina basi, batus avi tik miestelėnai bei pasiturintys valstiečiai. Eina nerūkydami, rūkymas – ne vien brangus malonumas, bet ir išimtinai miestiečių įprotis.

Ir skubančių žmonių beveik nematyti – o ko gi jiems skubėti? Sunkiuosius nešulius neša moterys arba asiliukai, nei tos, nei tie skubėti irgi nemėgsta. Ir ryte bebėgiojančių žmonių neteko matyti (skirtingai nei Amerikoje). Stadionuose visi mieliau renkasi futbolą arba važinėja mopedais. Ir vaikai bėgdavo prie mūsų tik tada, kai prasidėdavo saldainių ar smulkių monetų dalybos…

Tačiau neskubančioji Etiopija, kaip ir gretima Rytų Afrikos valstybė Kenija jau daugiau kaip keturis dešimtmečius išleidžia į pasaulį geriausius planetoje ilgų ir vidutinių nuotolių bėgikus, taip vadinamuosius stajerius. Šis fenomenas – iš kur atsiranda tie bėgikai – yra ne tik nuolatinis sporto megėjus, bet ir mokslininkus dominantis klausimas.

Ilgų nuotolių bėgimas Etiopijoje niekada nebuvo istorinė-tradicinė sporto šaka (kaip ir krepšinis Lietuvoje iki praeito amžiaus dvidešimtųjų). Jos kultas prasidėjo tik 1960 metų Romos olimpinėse žaidynėse, kai simboliškiausią olimpinę rungtį – maratoną laimėjo mažaūgis bėgikas iš Etiopijos Abebe Bikila (1932-1973), patraukęs viso pasaulio dėmesį ne tik savo nežinomumu, bet ir tuo, kad visą distanciją bėgo.. basas.

Šis laimėjimas net nebuvo nuolatinių atleto pastangų ar atkaklių treniruočių rezultatas. “Abebe Bikila tiesiog atėjo iš niekur ir pasiėmė olimpinį aukso medalį”, – stebėjosi to meto sporto žinovai. Etiopija negarsėjo nei treniruočių stovyklomis, nei įspūdingais pasiekimais nei šioje, nei kitose sporto šakose. Tačiau būtent šis pasiekimas, kaip ir vėlesni Abebės Bikilos laimėjimai tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui etiopų bėgikų, kurie pratęsė šią tradiciją, nuolat gerindami pasaulio ir olimpinius rekordus.

LEGENDOS PRADŽIA

Abebe Bikila gimė NeA Denba kaime, Amharos regione, centrinėje Etiopijos dalyje. Jis, kaip ir keletas jo protėvių kartų, vaikystėje buvo piemuo, o 1952 metais buvo pašauktas į armiją ir tapo Imperijos gvardiečiu. Kaip ir Tarybų Sąjungoje, geriausi Etiopijos atletai priklausė armijos, policijos arba saugumo struktūrų sporto klubams, kuriame savo karjerą Abebe Bikila ir pradėjo. 1956 metais vykusiose populiariose Etiopijos ginkluotųjų pajėgų žaidynėse ilgų nuotolių rungtyje visi žiūrovai nekantriai laukė finišo tiesiojoje pasirodant tuometinio favorito – šalies 5000 ir 10000 metrų bėgimo rekordininko Vami Biratu. Tačiau radijo komentatoriai netrukus susijaudinę pranešė, kad rungtyje akivaizdžiai pirmauja kažkoks nežinomas bėgikas, vardu Abebe. Visi Adis Abebos stadiono žiūrovai pakilo iš savo vietų, norėdami savo akimis išvysti naują sensaciją. Ją ir išvydo: Abebe Bikila laimėjo rungtį ir tais pačiais metais pagerino visus Etiopijos ilgų nuotolių bėgimo rekordus.

Pasauliniu vardu Abebe Bikila tapo Romos olimpinėse žaidynėse. Ne vien dėl laimėtos maratono rungties ar pagerinto pasaulio rekordo. Abebe Bikila buvo pirmasis afrikietis atletas, olimpinėse žaidynėse iškovojęs aukso medalį. 1960 metai, Jungtinių Tautų įvardinti “Afrikos metais” dėl vykusios masinės dekolonizacijos, simbolizavo ne tik nepriklausomų Afrikos žemyno valstybių atletų dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, bet ir afrikiečių bėgikų eros pradžią.

Tais pačiais metais A.Bikila tapo ir pasaulio čempionu, vėliau apgynęs šį titulą 1962-aisiais. Prieš pat 1964 metų Tokijo olimpinių žaidynių pradžią A.Bikilai buvo išoperuotas apendicitas, ir į Japonijos sostinę bėgikas atvyko dar nevisai atsigavęs po operacijos. Tiek Olimpiados šeimininkus, tiek gerbėjus trikdė vien tai, kad A.Bikila klupčiojo netgi lipdamas laiptais. Tačiau jis didvyriškai stojo į maratono startą, ir… vėl jį laimėjo, tuo pačiu pagerindamas pasaulio rekordą ir vėl bėgdamas basas. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas Olimpinių žaidynių istorijoje, kai tas pats bėgikas laimėjo maratono rungtį dvejose olimpiadose iš eilės. A.Bikila intensyviai ruošėsi ir Mechiko olimpinėms žaidynėms 1968 metais, tačiau pasitraukė iš maratono trasos po 15 kilometrų dėl sveikatos sutrikimų, užleisdamas čempiono titulą savo tėvynainiui Mamo Wolde (beje, šiuo metu kalinčiam Etiopijos kalėjime už finansines machinacijas).

Kodėl Abebe Bikila visada bėgdavo maratoną basomis? Nors jis pats teigė, kad norėjo taip “atkreipti pasaulio dėmėsį į etiopų pasiryžimą laimėti”, tačiau priežastis greičiausiai buvo kita. Absoliuti dauguma etiopų vaikšto basi, nes tiesiog neturi batų (šiuo metu aktyviai su Etiopija ryšius beplėtojanti Kinija yra užvertusi šalies turgus pigiu guminiu ir plastmasiniu apavu, kuris yra toks nepatogus, kad jį etiopai aunasi tik bėdos ištikti…). Nuo pat mažens vaikščiojant basomis per žvyrkelius ar saulės kepinamą žemę, etiopų padai taip sukietėja, kad jie tiesiog nejaučia nei kutenimo, nei skausmo. Aš pats tuos etiopų padus gnaibiau, dūriau į juos šratinuku ir smeigiau degančią cigaretę, bet jie tik juokėsi, nepajausdami jokio poveikio… Ir apavas ant tokių kojų yra tiesiog pernelyg nepatogus.

Nors Etiopijoje negausu ir automobilių, tačiau 1968 metais Abebe Bikila sugebėjo patekti į autoavariją – ir buvo kuriam laikui suparalyžuotas žemiau juosmens. Vis dėlto jam dar buvo lemta bėgti. 1970 metais jis vėl dalyvavo bėgimo turnyre Norvegijoje, kur laimėjo aukso medalius 10 ir 25 kilometrų distancijose. Tačiau tai buvo paskutinis jo pasirodymas pasauliui. A.Bikilos gyvenimas dėl įsisenėjusios ligos nutrūko 1973 metais. Šalyje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas, jo laidotuvėse dalyvavo pats Etiopijos imperatorius Haile Selassie, ir palaidotas A.Bikila buvo su imperatoriška pagarba.

KAIP PELNYTI ETIOPŲ VAIKŲ PALANKUMĄ?

Kad ir kur bebūtum Etiopijoje, baltąjį europietį amžinai seka apspitusi vaikų minia. Jie neina į mokyklą – kam mokytis, jei nuo mokslo dar niekas netapo protingesniu? Baltasis žmogus ne vien egzotika Afrikos vidurio kaimeliuose, baltasis žmogus – ir turtingumo simbolis, todėl vaikai yra puikiai pramokę angliškai tokias frazes, kaip “duok pinigų”, “kur eini?” bei apsimestinai draugišką “kuo tu vardu?” Į pastarąjį klausimą atsakydavau “Abebe Bikila”, tuo sukeldamas jiems juoko pliūpsnį. “Meluoji” – šaukdavo jie man, – “Abebe Bikila yra miręs”. Vaikai, gal net nežinantys, kad Žemė yra apvali, žinojo savo herojus. “Tokį vardą man davė mano tėvai”, – melavau išsijuosęs. “Aš irgi Abebe” – šaukdavo bent tuzinas vaikučių. Šis vardas mus vienijo.

TRADICIJŲ TĄSA

Jau nuo 1960 metų Abebės Bikilos triumfo, pakartoto 1964 metais Tokijuje bei 1968 metais Mechike, Etiopija nusprendė, kad bėgikų olimpinių medalių liūtis turi tęstis kas ketverius metus (kaip ir Lietuvos krepšininkų bronzos medaliai…). Ir etiopų bėgikai savo tautiečių neapvylė (ne taip, kaip Lietuvos krepšininkai…). Etiopai iškovodavo bėgimo rungčių medalius kiekvienose olimpinėse žaidynėse, kuriose tik dalyvavo (daugiausiai Maskvoje 1980 metais ir Sidnėjuje 2000 metais – po keturis).

Ši medalių liūtis buvo nutrūkusi per Etiopijos paskelbtą Olimpiadų boikotą 1976, 1984 ir 1988 metais (Olimpiadų boikotų istorija, apie kurią mūsų žinios apsiriboja tik 1980 metų ir 1984 metų olimpnėmis žaidynėmis, yra kur kas ilgesnė ir sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio). Olimpinių etiopų bėgikų tradicija buvo buvo atnaujinta 1992 metais, kai bėgikė Derartu Tulu Barselonoje iškovojo olimpinį auksą (tapdama ir pirma afrikete moterimi, apdovanota olimpiniu aukso medaliu), ir tai įkvėpė naują moterų bėgikių kartą. O vyrus naujiems startams įkvėpė naujo nacionalinio didvyrio – Hailės Gebreselassies dominavimas pasaulio bėgimo trasose.

HAILĖ

Etiopija nenorėjo gyventi be didžiųjų bėgikų. Tais metais, kai mirė A.Bikila, gimė kita bėgimo legenda – Haile Gebreselassie, keturiskart pasaulio ir dukart olimpinis čempionas, žmogus, penkiolika kartų gerinęs pasaulio rekordus (kai kurie jų nepagerinti lig šiol) ir visuotinai pripažintas pačiu geriausiu visų laikų pasaulio ilgų nuotolių bėgiku.

Haile Gebreselassie taip pat gimė centrinėje Etiopijos dalyje (Arsi kaime), iš kurios vėliau kilo ir tokie tarptautinės klasės bėgikai, kaip Derartu Tulu bei Fatuma Roba.

Hailė augo, kaip priimta Etiopijoje, daugiavaikėje šeimoje (turėjo 10 brolių ir seserų, iš kurių keturi patys tapo ilgų nuotolių bėgikais). Visi vienuolika vaikų gyveno viename kambaryje, name, kuriame nebuvo nei elektros, nei vandentieko. Artimiausia upė buvo už trijų kilometrų, kur Hailės šeimynykščiai eidavo praustis ir atsigerti. Į mokyklą tekdavo eiti 10 kilometrų. Žinoma, niekas neturėjo batų. Tokios kelionės vertė Hailę bėgioti (dar ir šiais laikais Haile Gebreselassie bėga sulenkęs dešinę ranka, kuria apglėbdavo vadovėlių bei sąsiuvinių ryšulėlį). Tačiau jis turėjo savo idealus – paties Hailės vaikystės herojai buvo Abebe Bikila ir 5000 bei 10000 metrų rungčių olimpinio aukso laimėtojas etiopas Mirutsas Yifteris. Būdamas 15 metų, Hailė Gebreselassie laimėjo mokyklos bėgimo rungtynes, ir patys mokytojai skatino jį toliau treniruotis, atleisdami nuo kitų pamokų.

Būdamas 16 metų, Hailė Gebreselassie be jokio ypatingo pasiruošimo sudalyvavo tradiciniame Adis Abebos maratone, ir jį laimėjo. Sulaukęs 19 metų, Štutgarte vykusiame Pasaulio jaunimo čempionate H.Gebreselassie buvo greičiausias 5000 ir 10 000 metrų distancijose. Kitais metais tame pačiame Štutgarte vykusiame pasaulio suaugusiųjų čempionate jis vėl iškovojo auksą 10 000 metrų rungtyje ir pelnė sidabro medalį 5 000 metrų bėgime. Kitais metais Haile pasiekė savo pirmąjį pasaulio rekordą 5 000 metrų distancijoje (12:56.96).

1995 metais Haile Gebreselassie tapo pasauline įžymybe, per vienerius metus pagerinęs net keturis planetos rekordus: tapęs pasaulio čempionu 10 000 metrų (26:43.53) ir 5000 metrų distancijose (12:44.39) Olandijoje, vėliau Ciuriche uždarųjų patalpų 5 000 metrų distancijoje (13:10.98) ir 3000 metrų rungtyje (7:30.72).

Į 1996 metais vykusias Atlantos olimpines žaidynes Haile Gebreselassie vyko siekdamas pakartoti savo vaikystės idealo Mirutso Yifterio žygdarbį – laimėti 5000 ir 10 000 metrų bėgimo rungtis. Dešimties kilometrų bėgimą Haile laimėjo nesunkiai, lyg tarp kitko pagerindamas ir olimpinį rekordą (27:07.34). Tačiau kitą dieną pasitempė koją ir nedalyvavo 5000 metrų bėgime. Tačiau Etiopija jam tai atleido, ir Haile Gebreselassie buvo pripažintas nacionaliniu didvyriu, atsistodamas į vieną gretą su Abebe Bikila, Mamo Wolde bei Mirutsu Yifteriu. 1997 metais Štutgarte H.Gebreselassie nieko nebenustebino, pasiekdamas naują pasaulio rekordą ir 1500 metrų rungtyje (3:32.39), bei Stokholme pagerindamas ir uždarų patalpų 5000 metrų bėgimo rekordą (12:59.04).

1997 metais Haile Gebreselassie dalyvavo “brangiausiose” savo varžybose Olandijoje – bet kuriam šių varžybų dalyviui, kuris būtų nubėgęs 2 mylias greičiau nei per 8 minutes, buvo pažadėtas Didysis prizas – milijonas dolerių. Hailė laimėjo šį bėgimą, įveikęs distanciją per 8:01.08 – tai buvo naujas pasaulio rekordas šioje rungtyje, tačiau ta viena sekundė buvo pati brangiausia jo gyvenime, atėmusi iš jo tą milijoną dolerių. Bet Hailė šiaip ar taip jau nebevaikščiojo basas, ir tais pačiais metais Osle jis vėl pagerino savo paties pasaulio rekordą 10 000 metrų distancijoje (26:31.32), o Ciuriche pasiekė naują 5000 metrų bėgimo rekordą (12:41.86).

Sidėjaus olimpiadoje Haile Gebreselassie iškovojo antrąjį olimpinį aukso medalį 10 000 metrų trasoje (27:18.20), tačiau Atėnų olimpinėse žaidynėse finišavo tik penktuoju.

Karjeros saulėlydį apkartino ir kivirčai su gimtosios Etiopijos valdančiuoju elitu. Nors šiuo metu Haile Gebreselassie aktyviai nebedalyvauja tarptautinėse varžybose, jo vardas neišnyksta iš Etiopijos laikraščių puslapių. Jis dalyvauja Jungtinių Tautų sponsoriuojamose Šeimos planavimo programose, reklamuoja “Pepsi”, investuoja į nekilnojamąjį turtą ir vis aktyviau reiškiasi šalies politiniame gyvenime. Kartu su “Adidas” kompanija yra įkūręs “Etiopijos Talentų Federaciją”, kuri rūpinasi jaunais bėgikais ir yra išugdžiusi tokius pasaulinio masto bėgikus kaip Hailu Mekonnen, Assefa Mezgebu ir Million Wolde. Haile ebreselassie taip pat yra įkūręs savo vardo treniruočių stovyklas JAV ir Nyderlanduose. Būtent dėl to jam tenka išgirsti ir kritikos iš politikų, kurie nėra patenkinti, kad Haile Gebreselassie per mažai investuoja pačioje Etiopijoje. “Komunistai mums neleisdavo važiuoti į užsienį treniruotis, nors technologiniu požiūriu tik Europa ir JAV tegalėjo suteikti tinkamas sąlygas talentams ugdyti”, – teigia jis. Negana to, Etiopijos Sporto ministerija reikalauja, kad Haile Gebreselassie vis daugiau savo prakaitu uždirbtų pinigų skirtų Etiopijos atletams ugdyti.

Etiopų, o turbūt ir lietuvių, supratimu, būti vien patriotu neužtenka. “Kai kertu finišo liniją, visada matau Etiopijos žmones”, – kadaise sakė Haile Gebreselassie. Šiandien tie patys žmonės jam atsako “duok pinigų”…

KUR GLŪDI IŠTVERMĖS PASLAPTYS?

Po Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse etiopų lengvaatlečių iškovotų keturių aukso medalių (šituo kiekiu nusileista tik JAV sportininkams) ir gražią etiopų tradiciją pratęsusio tradiciškai maratoną laimėjusio Gezahenge Abera, bei septintojo iš eilės Kenijos bėgikų aukso 3000 metrų distancijoje su kliūtimis (Kenijos atletai niekam neužleido šios rungties čempionų titulo nuo pat 1964 metų, išsskyrus dvi Olimpiadas, kurias Kenija boikotavo), pasaulis susidomėjo, kur slypi Rytų Afrikos bėgikų ištvermės paslaptis.

Negana to, kad, pavyzdžiui, keturi iš 25 Etiopijos olimpinės komandos bėgikų buvo pasaulio čempionai, dar šeši buvo pasaulio čempionatų medalininkai, o kai kurie dalyvavo jau kelintą kartą Olimpiadoje, tokie kaip 1992 metų varžybų medalininkai Derartu Tulu ir Fita Bayissa, kai kurie Kenijos ir Etiopijos bėgikai startavo tiek trumpose, tiek ilgose distancijose – ar būtina pridurti, kad jas ir laimėjo? Ne tik vyrai, bet ir moterys Deratu Tulu, Fatuma Roba ar Gete Wami, Tirunesh Dibaba ar Alice Timbilli iš Kenijos.

Kodėl Rytų Afrikos gyventojai yra tokie greiti ir ištvermingi? Ar dėl to, kad jie, kaip Haile Gebreselassie rytais bėgioja į mokyklas? Ar dėl to, kad jų vaikystė prabėga aukštikalnėse? Valgo kažką ypatingo? Treniruojasi pagal specialų režimą? Ar tiesiog dėl to, kad juodaodžiai yra fiziškai stipresni už kitus planetos gyventojus?

Neseniai grupė vokiečių mokslininkų nusprendė atlikti tyrimą, siekdami išsisaiškinti, kodėl iš 100 pasaulio bėgimo rekordų 91 priklauso Rytų Afrikos gyventojams arba jų kilmės amerikiečiams.

Tyrimas buvo atliktas Kenijoje, kurioje gyvena vos 30 milijonų gyventojų, tačiau kurios bėgikai laimi pusę olimpinių ir pasaulio medalių trumpų ir vidutinių nuotolių bėgimuose (nors pasaulio sprinterių “kalve” yra laikoma Vakarų Afrika, nes paskutinėse šešiose olimpinėse žaidynėse visi aštuoni bėgikai, pasiekę finalą 100 metrų bėgimui, nusakančiam “greičiausią pasaulio žmogų” buvo kilę iš Vakarų Afrikos). Kenijos atletai dar nėra laimėję olimpinio maratono, bet yra laimėję 10 kartų iš eilės laimėję garsiausią pasaulyje “Bostono maratoną”. Kenijos bėgikams priklauso 48 iš 100 pasaulio bėgimo rekordų (Etiopijos – 18, Maroko – 23). Iš 11 likusių pasaulio rekordų, priklausančių “išsivysčiusių” šalių atletams, šešis pasiekė imigrantai iš to Rytų Afrikos šalių.

Ir, kaip parodė vokiečių mokslininkų atliktas tyrimas, daugiausiai greičiausių pasaulio bėgikų yra kilę iš vienos Kenijos genties – Kalendžinų. Nors Kalendžinai sudaro vos dešimtadalį Kenijos gyventojų, tačiau jie laimi tris aštundalius pasaulio bėgimo rungčių medalių. Dar labiau susiaurinus geografinę teritoriją – Kalendžinų bėgikai, kilę iš pusę milijono gyventojų turinčio Nandi regiono, pasiekia penktadalį pasaulio rekordų ir medalių (iškovodami ir tris ketvirtadalius visos Kenijos medalių).

Kalendžinai yra greitesni už 90 procentų Žemės gyventojų. Švedų olimpinės rinktinės bėgikai, atvykę į treniruočių stovyklą Kenijos Iteno aukštikalnėje, buvo sukrėsti, kai juos 2000 metrų distancijoje aplenkė net 500 savanoriškai kartu su jais bėgusių vietinių vaikų.
Iš pradžių mokslininkai manė, kad Kaledžinai yra tokie ištvermingi ir greiti dėl to, kad vaikystėje rytais turi bėgti didelius atstumus į mokyklas. Tačiau iš 20 tarptautinės klasės bėgikų, paklaustų, ar rytais bėgiodavo į mokyklas, 14 atsakė, kad ne.
Gyvenima aukštikalnėse prisideda prie ištvermės ugdymo, be abejo. 5000 metrų distancijos bėgikai iš įvairių šalių treniruojasi Rytų Afrikos aukštikalnėse ir Atlaso kalnuose Vakarų Afrikoje įrengtose treniruočių stovyklose. Tačiau pasaulyje daug kas gyvena tokiuose pat aukštikalnėse, kaip ir rytų afrikiečiai – JAV vakaruose, Meksikoje, Anduose ar Centrinėje Azijoje – tačiau tie regionai negarsėja savo bėgikais. Mokslininkai išvis teigia, kad geriausių rezultatų sportininkai pasiekia besitreniruodami aukštikalnėse, o bėgdami žemumose. Dėl to ir Europos šalių slidininkai prieš svarbesnes varžybas miega specialiuose vvagonėliuose, kuriuose yra praretinamas oras, išgaunant atmosferines sąlygas, analogiškas 3 kilometrų aukščiui.

Mokslininkai, ieškodami atsakymo į ištvermės paslaptį, pasitelkė netgi Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją, teigdami, kad ištvermės ugdymą įtakoja piemenavimas, nes kalnų piemenys yra priversti lakstyti paskui nuklydusias nuo bandos karves. Kuo didesnė banda, tuo daugiau lakstymo. Kuo didensė banda, tuo geresnę žmoną galima nusipirklti, tuo didensė ir tikimybė perduoti savo fizinę ištvermę per genus savo palikuonims. Tačiau ši hipotezė buvo paneigta, nes Kenijoje gyvena daug piemenų genčių, neturinčių gerų bėgikų, o visai gyvulininkyste neužsiimančios Kikujų ir Kamba genčių atstovai yra geri ir ištvermingi bėgikai.

Ir galų gale – ar juodaodžžiai yra fiziškai stipresni į baltaodžius? Olimpinių bėgimo rungčių istorija tai įrodo nedviprasmiškai. Atgimus Olimpinėms žaidynėms, baltieji atletai iš pradžių buvo monopolizavę visas bėgimo rungtis. Tik 1932 metais olimpiniame 100 metrų finale dalyvių rasinė sudėtis pasiskirstė per pusę – į startą stojo trys baltieji, du juodaodžiai amerikiečiai ir japonas. Nuo to laiko pergales ėmė skinti ne “išsivysčiųsių” šalių bėgikai, turintys puikias treniruočių sąlygas bei technologijas, bet juodaodžiai iš “atsilikusių šalių”.

O nuo 1984 metų Olimpiadose trumpų nuotolių distancijose varžėsi praktiškai vien tik juodaodžiai. Iki 1968 metų baltieji atletai laimėjo visas 3 kilometrų su kliūtimis olimpines bėgimo rungtis, tačiau kai Kenijos atletas Amos Biwott, naudodamas aplinkinių pašaipą keliančią bėgimo techniką iškovojo aukso medalį ir pradėjo “Kenijos amžių” – jei Kenija nelaimėtų šios olimpinės rungties, šalį ištiktų nacionalinis gedulas. Nors 1992 metų Olimpiados 5 000 metrų bėgimo laimėtojas baltaodis vokietis Dieteris Baumannas spaudos konferencijos metu šaukė žurnalistams: “mes, baltieji europiečiai esame ne ką ne blogesni bėgikai už juos”, tačiau tą patį vakarą buvo diskvalifikuotas, radus jo kraujyje anabolinių steroidų pėdsakų ir jo aukso medalis vis tiek atiteko antrą vietą užėmusiam juodaodžiui (D.Baumannas lig šiol teigia, kad į jo dantų pastą pieš startą kažkas primaišė nandrolono…)
O garsiausas Kenijos atletas, 1968 metų 1500 metrų rungties olimpinis čempionas, Kipas Keino rytų afrikiečių ištvermės paslaptį atskleidžia paprastais žodžiais: “Mes esame tiesiog apsigimę bėgikai. Viskas, ko mūsų atletams reikia, tai tik tobulinti savo bėgimo techniką, nes visa kita yra tiesiog mūsų kraujyje”.