Vakar po žvaigždėtu dangumi įvyko naujo komedijos virtuozo W. Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ premjera. Širdis spėjo nusiristi į kulnus, pamačius iš tamsos išnirusį ir link ekrano žingsniuojantį patį maestro, kaip įprasta, šviesiu kostiumu, žilaplaukį ir, žinoma, su legendiniais akiniais…
Deja, tai buvo puikiai W. Alleną kelioms minutėms įkūnijęs aktorius Algirdas Dainavičius. Mes siūlome paskaityti interviu su pačiu režisieriumi, parengtą, pasibaigus jo naujaujo kino darbo filmavimui.
„Vidurnaktis Paryžiuje“ prasideda 3 minučių įžanga – kelione po Paryžiaus gatves, žymiausias vietas, kol ateina naktis… Koks miesto vaidmuo jūsų filme?
Pirmą kartą šį miestą aplankiau 1964 m. Augdamas stebėjau jį kino filmuose, tad buvau susidaręs šiokį tokį įspūdį. Įsimylėjau Paryžių iš karto, visas Holivudas jį mylėjo – tai buvo meilės, muzikos, vyno, gražių viešbučių ir restoranų miestas. Jis iš tikro ir padiktavo naujausio filmo siužetą, jo nuotaiką. Paklausiau savęs, su kuo man labiausiai asocijuojasi Paryžius. Atsakymas paprastas – su romantika.
Pagrindinis veikėjas amerikietis (vaidina Owenas Wilsonas), gyvenantis iš scenarijų kino filmams rašymo, svajoja gyventi Paryžiuje, rašyti čia savo knygą. Savo sužadėtinei jis užsimena, norintis, jog tai būtų 1920 m. miestas. Kiek Gilas artimas jums?
Prisipažinsiu, visada svajojau likti gyventi šiame mieste. Jis mane veikė tarsi magija, kurios filme tikrai netrūksta. Tačiau niekada neišdrįsau, maniau, kad amerikiečiui bus sunku Paryžiuje rasti savo vietą. Tad Gilo kelionę laiku – į 1920 m., Aukso amžių – pavaizdavau šiek tiek skeptiškai. Apskritai, norėjau pavaizduoti, kad dauguma žmonių romantizuoja praeitį. Nukeldamas pagrindinį veikėją į skirtingas epochas, supažindindamas jį su jose gyvenusiais ir kūrusiais genijais, siekiau parodyti, kad jie visi taip pat idealizuoja praeitį, o ne tą laiką, kuriame gyvena. Tai būdinga romantikams.
Gilo būsimas uošvis vadina jį komunistu. Kokiu tikslu prabilote apie politines pažiūras? Gal ir jus yra taip kas pavadinęs?
Tikrai, ne. Aš visiškas demokratijos šalininkas. Tik norėjau pabrėžti merginos tėvų nusistatymą prieš būsimą žentą. Gilas, vaizduojamas, kaip geras vyrukas, bandantis visiems įtikti, tačiau jo merginos mama mano, kad dukra gali susirasti geresnį partnerį, o tėvas dėl neapykantos jam prikiša netgi išgalvotas politines pažiūras. Norėjau šią šeimą pavaizduoti, kaip tipinius amerikiečius, kritikuojančius prancūzus ir vadinančius juos komunistais. Atvirkščiais nei jiems, Gilui patiko Paryžius. Maniau, kad šis interesų skirtumas tiesiog bus juokingas, jokių politinių kėslų neturėjau. Mano herojus gali tapti ir fašistu, bet tik tam, kad prajuokintų.
Owenas Wilsonas ne tik jūsų filme, bet ir realiame gyvenime yra rašytojas? Kaip scenarijų vertino jis? Gal kilo kokių nors nesklandumų, trukdžiusių filmavimui?
Aš to tikrai nežinojau. Nelabai domiuosi filmui pasirinktų aktorių gyvenimais. Tiesiog leidžiu jiems žinoti, kad jie visuomet yra laisvi kažką keisti. Jei tik jie turi kažkokių pasiūlymų, su malonumu išklausau ir galiu, prisipažinti, daugumą iš jų priimu. Kartais aktoriai nenori sakyti vienos ar kitos frazės, suvaidinti juokingoje scenoje taip, kaip aš buvau sugalvojęs, nes galbūt jiems tai net neatrodo juokinga. Visada leidžiu improvizuoti. Jeigu matau, kad labai prieštarauja norimai išreikšti minčiai, tada pataisau, paaiškinu, kas ne taip, tačiau tai būna tikrai retai. Aktoriai turi jaustis laisvai, tada juosta bus nuoširdi, tikroviška ir pasieks žiūrovą.
Paskutiniųjų filmų veiksmas vyko Europoje – Londone, Paryžiuje, Italijoje, Ispanijoje. Niekada nesigailėjote, palikęs gimtąjį Niujorką, ir pradėjęs filmavimą miestuose, kurie skiriasi kultūrą, žmonių mentalitetu, kalba ir t. t.?
Naujas miestas – nauji restoranai, naujos pasivaikščiojimų vietos, naujos emocijos. Kultūrų skirtumai tik padėjo filmavimams. Žmonės visada sutikdavo maloniai ir dirbant nekildavo jokių problemų. Dėl kalbos taip, didžioji dalis jų kalba angliškai. Pamenu, kažkada Niujorke filmavimo aikštelėje dirbome su kinų kompanija, va tada ir susidūrėme su įvairiausiais sunkumais.
Tačiau vistiek pasiilgstate Niujorko? Ko labiausiai?
Žinoma, kad pasiilgstu. Trūksta vien jau beisbolo rungtynių, kurių didžiąją dalį praleidau dirbdamas Romoje. Man patinka Niujorkas, jis man artimas, juk čia gimiau ir užaugau. Paprasčiausiai viešbučio duše pasiilgstu savo namų dušo, savo lovos, namo. Tačiau, pasikartosiu, gyvenimas skirtinguose miestuose man duoda labai daug.
Sklinda gandai, kad planuojate kurti filmą apie legendinę asmenybę, kurią matėme ir „Vidurnaktis Paryžiuje“ – Zelda Fitzgerald?
Na, tai tikrai tik gandai. Tokių planų kol kas neturiu. Tačiau visada norėjau apie ją sukurti filmą. Tai moteris, kuri mane žavi. Tie laikai, kada ji gyveno, taip pat. Daugelyje savo filmų naudojau jaunos, gražios, stilingos, kūrybingos ir energingos moters, t. y. Zeldos Fitzgerald, portretą. Juostoje „Vidurnaktis Paryžiuje“ leidau ją įkūnyti tiesiogiai.
Jeigu turėtumėte galimybę keliauti laiku, pasirinktumėte 1920 m. Paryžių?
Kelionės laiku yra keblus dalykas. Rinkdamasis kurį nors laikmetį, galvoji tik apie gražius, ten keliauti traukiančius dalykus. Tačiau pamiršti moteris, mirštančias per gimdymą, džiovą, dantistus, kurie gręžia geliantį dantį be jokių nuskausminamųjų ir be jokio pasigailėjimo… Filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, žinoma, tos kelionės magiškos, užburiančios, romantiškos ir tuo pačiu komiškos. Norėčiau nukeliauti vienai dienai į Paryžių Gražiosios epochos metu (XIX a. pab. – iki I Pasaulinio karo), kuomet miesto gatvės dar nebuvo prigrūstos tų visų turistams skirtų baisybių – marškinėlių, atvirukų su Eifeliobokštų ir pan. Tikrai norėčiau pajusti visą to meto Paryžiaus grožį. Negalėdamas pats to patirti, leidau šiais išgyvenimais pasimėgauti „Vidurnaktis Paryžiuje“ veikėjus.