Search Results for: "lietuvių būdas"
„Jei nežaidi žaidimų, negalėsi jų kurti“, – įsitikinęs Artūras Šlajus, vienas iš kompiuterinių žaidimų industrijos pradininkų Lietuvoje. Įmonės „Tiny Lab Productions“, įsikūrusios Kauno technologijos universiteto (KTU) startuolių inkubatoriuje „Startup Space“, bendraturtis džiaugiasi, galėdamas savo hobį paversti verslu. Jaunųjų programuotojų komandos sukurtas vaikiškų lenktynių žaidimas išmaniesiems telefonams „Fun Kid Racing“ jau skaičiuoja per 4 milijonus parsisiuntimų.
Mokėti vieną ar kelias užsienio kalbas (o ypač anglų!) šiais laikais tiesiog būtina. Todėl savo mažylius jų mokyti pradedame nuo pat mažens. Paprasčiausia kalbą išmokti tuomet, kai atrodo, jog ne mokaisi, bet žaidi. Leidykla „Nieko rimto“ į pagalbą kviečiasi Mumių slėnio gyventojus ir pristato „Iliustruotąjį anglų-lietuvių Mumių žodynėlį“.
Gražia tradicija tapę Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ metų geriausios lietuvių kino aktorės rinkimai yra vieninteliai, kuriuose lemiamą balsą turi patys kino žiūrovai. Likus vos porai savaičių iki 18-ojo „Kino pavasario“, festivalio ir rinkimų globėjos kompanijos „Bourjois“ surengto iškilmingo vakaro metu šiandien pristatytos trys praėjusiais ir šiais metais kine ryškiausiai suspindusios aktorės: Jurga Jutaitė, Severija Janušauskaitė ir Valda Bičkutė.
Legendinis laivas „Titanikas“ net gulėdamas vandenyno dugne audrina kūrėjų, verslininkų ir paprastų žmonių vaizduotę. Atrodytų, jau viskas pasakyta apie šimtmečiu nuo mūsų nutolusią tragediją, tačiau vis atsiranda naujų aspektų. Pasirodo, nugrimzdęs milžinas nusinešė ir keleto lietuvių gyvybes. Kaip jie atsidūrė laive ir ką tikėjosi rasti už Atlanto, narpliojo žurnalistės ir rašytojos Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, katastrofos šimtmečiui išleidusios knygą „Titaniko“ lietuviai“.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
Daugelis internetu naudojasi savo malonumui ar būtinai informacijai susirasti. Tai galima vadinti pagrindine jo funkcija, tačiau yra ir tokių, kurie dėka interneto uždirba pinigus.
Tereikia į Youtube.com įkelti vaizdo medžiagą, kuri taps populiari tarp šio tinklalapio vartotojų, tiksliau sukurti savo vaizdo tinklaraštį, ir nebereikės sukti galvos, kaip pragyventi.
„This Is horosho“ sėkmė
Norint sukurti populiarų vaizdo tinklaraštį pirmiausia tai reikia daryti dažniausiai vartojama kalba, tad tikrai ne lietuvių. Kaimynai latviai, garsiojo tinklaraščio „This Is horosho“ kūrėjai, pasirinko rusų kalbą. Projekto žanras toks pat kaip šiuo metu žinomiausio vaizdo tinklaraščių kūrėjo Ray Williamo Johnsono projekto „Equals three“ – trumpai tariant, jaunuoliai ieško „Youtube” tinklalapyje įdomių, juokingų vaizdų ir kuria penkių minučių trukmės laidą, kurioje pateikia savo nuomonę apie rastus vaizdo siužetus. Minėto formato išradėjo R. W. Johnsono projektas susilaukia 7 mln. peržiūrų, o studentų grupelės iš Latvijos jau 2 metus plėtojamas tinklaraštis „This Is horosho“ – 300 tūkst.
„This is horosho“ komandą sudaro trys nariai: laidos vedėjas – Stasas Davidovas, operatorius-montuotojas – Vitalijus Golovanovas ir vadybininkas – Sergėjus Fidarenko. Šių žmonių profesionalus požiūris, geri filmavimo ir montažo sugebėjimai, nuolatinis bendravimas su žiūrovais padėjo jų bendram projektui tapti garsiu. „Žmonėms įdomu žiūrėti ne tik pačius vaizdelius, bet ir sužinoti vedėjo nuomonę, stebėti jį“, – atsakė S. Dovidovas, paklaustas, kodėl, jo nuomone, panašūs projektai susilaukia tokio populiarumo.
Daugelis, pamatę R. W. Johnsono projektą primenančius darbus, teigia, kad jie yra plagijatas. „Tą patį galima pasakyti apie žmogų, sukūrusį detektyvinį filmą, juk jis taip pat naudoja jau išpopuliarintą žanrą“, – paaiškino S. Davidovas. Tiesa, „This Is horosho“ formatas ir žanras toks pat kaip ir „Equals three“, tačiau vaikinu negalima kaltinti plagijavimu – jų tinklaraštyje nėra panašios atributikos, čia pateikiami skirtingi vaizdeliai, daugiausia rusiški, žinoma, skiriasi ir laidų vedėjai, ypač jų mentalitetas, nulemiantis humoro pateikimo formų skirtumus.
Laidoje „This Is horosho“ vaizdo siužetai parenkami atsižvelgiant į pasaulio aktualijas, kitaip tariant, vien tik surasti juokingą vaizdelį nepakanka, siužetą reikia pritaikyti temai, kuriai skirta tos dienos laida. Latviai tai daro su geru, skoningu humoru. Jaunuoliai turėjo pasirinkimą – nieko nedaryti, tiesiog studijuoti universitete, kurti muziką, groti savo gruopėje, arba imtis kurti vaizdo tinklaraščio projektą.
Internete neribojama žodžio laisvė, drąsiai galima vartoti necenzūrinius išsireiškimus, keiktis, tačiau „This is chorosho“ autoriai to nedaro: „O kam? Mes parašėme scenarijų be keiksmažodžių, o tai reiškė, kad visą projektą galime kurti be jų.“
Nauja latvių laida pasirodo kartą per savaitę. Jos kūrimui vaikiniai skiria 4 paras: „Daugiausiai laiko atima naujų siužetų paieška, bendravimas su gerbėjais ir laidos montažas“.
Sulaukus populiarumo latvių tinklaraštininkams „Yotube” pasiūlė bendradarbiauti. Sumos, kurią gauna už savo darbus, „This is chorosho“ kūrėjai neatskleidžia, tik prasitaria, kad, įžvelgdami projekto potencialą, gaunamus pinigus investuoja į tolimesnį jo vystymą.
Nelengvas darbas
Vaizdo tinklaraščių kūrimas – nelengvas darbas, reikalaujantis laiko ir finansinių išlaidų, o žinant, kad tikrai daug žmonių taip pat tuo užsiima, tikimybė sukurti projektą, kuris neš pelną, tikrai nedidelė. Pagrindinė sąlyga norintiesiems užsidirbti iš „Yotube” – sukurti reguliariai pasirodantį populiarų vaizdo tinklaraštį.
Tai nebūtinai turi būti laida apie juokingus namų vaizdelius. Pavyzdžiui, viena amerikiečių pora, ilgą laiką gyvenanti kartu, sukūrė sėkmingą projektą pavadinimu „Nikki and John“. Tai vaizdo tinklaraštis, kurio autoriai vienas kitam ruošia nemalonias staigmenas, dažnai peržengdami draugiško pokšto ribas. Savotišką žaidimą pora fiksuoja vaizdo kamera ir įkelia įrašus į tinklalapį „Yotube”, kurie, žinoma, sulaukia didelio dėmesio. Nikki ir John vienas ant kito ilgai nepyksta, o tiesiog atkeršija. Kadangi jie vienas kitam nenusileidžia, kerštavimui nesimato galo. Kiek šiame projekte teisybės – nežinia, bet jį lydi dideli peržiūrų skaičiai, tad už savo žiaurius pokštus pora gauna pinigus.
Tad jei turite idėją, čiupkite kamerą ir pirmyn.
Romualdas Ruzgys
Antrus metus Kaune rengiamas Bagažinių turgus neabejotinai pakeitė dalies lietuvių požiūrį į nebereikalingus daiktus.
Įpusėjus antrajam Bagažinių turgaus sezonui renginio organizatoriai pastebi, kad tautiečiai dabar jau kur kas drąsiau atvažiuoja į turgų ir parduoda nebereikalingus daiktus tiems, kurie juos prikelia antram gyvenimui.
„Pirmaisiais mėnesiais daugelis žmonių gyrė, kad idėja gera, bet patys drovėjosi važiuoti, vežti savo daiktus. Vyravo požiūris, kad jei jau žmogus pardavinėja savo daiktus, vadinasi jo finansinė situacija visai prasta. Dabar jau žmonės supranta, kad tai – tiesiog labai geras būdas atsikratyti daiktų pertekliaus, jie drąsiai važiuoja, prekiauja, mainosi, bendrauja“, – pasakojo Bagažinių turgaus organizatorius Jonas Plenta.
Pasak jo, padėjo ir nuolat akcentuojama informacija apie tai, kad nebereikalingus daiktus geriau parduoti už simbolinę kainą, nei laikyti namuose, kur jie tiesiog užima vietą ar išmesti ir taip prisidėti prie aplinkos teršimo ir vartojimo skatinimo.
„Džiaugiamės, kad atvažiuoja ir jauni žmonės, kurie atveža ne tik įvairių daiktų, bet ir savo kūrybos rankdarbių, papuošalų, paveikslų. Smagu, kad galime suteikti tam tikrą erdvę iniciatyviam ir talentingam jaunimui“, – sako J. Plenta.
Anot jo, nenuostabu, kad žmonių požiūris keičiasi, nes per pusantrų metų su Bagažinių turgaus idėja iš arti susipažino išties daug žmonių. Per šį laikotarpį Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, vykstančiame renginyje dalyvavo daugiau kaip 3000 prekybininkų, apsilankė beveik 300 000 žmonių.
Bagažinių turgūs vyksta kiekvieno mėnesio antrą šeštadienį, nuo balandžio iki spalio. Artimiausias Bagažinių turgus vyks liepos 9 d., šeštadienį, prekybos miestelyje „Urmas“. Už prekybos vietą mokėti nereikia.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas pirmą kartą atskleidė Lietuvos gyventojų dovanų pirkimo įpročius. Paaiškėjo, kad praktiškus daiktus perka keturi iš dešimties gyventojų, tačiau dovanų pirkimą planuoja tik kas septintas.
Lapkričio pabaigoje atliktos apklausos duomenimis, visiškai niekam nieko nedovanoja tik 5,7 proc. Lietuvos gyventojų. Didžioji dalis, 38 proc. apklaustųjų, sako dovanojantys tam asmeniui reikalingus daiktus.
Dažniausiai praktiškas dovanas perka vyresni nei 46 metų gyventojai, taip pat tie, kurie yra sukūrę šeimas, turi aukštesnį išsilavinimą, gauna didesnes pajamas. Tuo tarpu pirkti spontaniškai ir idėjų dovanoms ieškoti parduotuvėje labiausiai linkę yra 18-25 metų asmenys.
„Praktiškas požiūris į dovanų pirkimą – finansinės brandos požymis. Tyrimo rezultatai rodo, kad ta branda iš dalies priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo patirties. Greičiausiai būtent gyvenimiška patirtis diktuoja siekį dovanoti tai, kas sukuria praktinę pridėtinę vertę dovanos gavėjui“, – sako Odeta Bložienė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje. Praktiškų daiktų naudą pripažįsta ir Europos gyventojai: bendrovės „Deloitte“ apklausos duomenimis, daugiau nei pusė europiečių šventėms norėtų gauti dovanų kuponus, knygas, taip pat drabužius arba batus.
Vis dėlto, ekspertės nuomone, lietuvių praktiškumas nėra tvirtai įsišaknijęs – dažnai jį atsveria chaotiškas dovanų pirkimo būdas. Tyrimas parodė, kad į spontaniškus pirkinius linkusių ar besirenkančių iš perkainotų ar specialių akcijų metu parduodamų prekių gyventojų dalis (iš viso 28 proc.) yra dvigubai didesnė nei tų, kurie savo išlaidas dovanoms apgalvoja iš anksto.
„Tiksliai žinodami, kokias dovanas pirks ir kiek joms gali skirti, į parduotuves eina tik 14 proc. iš daugiau nei tūkstančio apie savo dovanų pirkimo įpročius papasakojusių tyrimo dalyvių“, – sako O. Bložienė. Ekspertė pastebi, kad šventiniu laikotarpiu spontaniškai perka ir idėjų parduotuvėse dažniau ieško vyrai nei moterys, kurios dovanų pirkimą gerokai dažniau planuoja iš anksto arba dovanas gamina pačios. Beje, dovanų gaminimo tema buvo ypač populiari ir aktuali pastaraisiais metais, kuomet stengtasi išleisti kuo mažiau ir kuo racionaliau išnaudoti tai, kas išleidžiama. Vis dėlto, tyrimo duomenimis, dovanas gaminančių gyventojų yra tik 2,7 proc.
Simboliškomis dovanėlėmis apsiriboja 36 proc. apklaustųjų. Tačiau O. Bložienė atkreipia dėmesį, kad ir tokias dovanas perkant reikia būti itin atidiems, mat daug simboliškų dovanėlių dažnai gali sudaryti visai nesimbolišką sumą.
Norintiems dovanoms neišleisti per daug, asmeninių finansų specialistė pataria pirmiausia susidaryti asmenų, kuriuos norima pasveikinti sąrašą ir nuspręsti, kokio dydžio suma galėtų būti skirta iš viso. Turint šiuos duomenis, bus paprasta dovanų biudžetą paskirstyti kiekvienai dovanai ar asmeniui. Aiški suma susiaurins pasirinkimą, o tai gali palengvinti paieškas, tuo pačiu padės neviršyti savo finansinių galimybių.
„Dar geriau, jei sudarinėjant asmenų sąrašą bus bent apytiksliai pasižymima, kokia dovana tam konkrečiam žmogui labiausiai tiktų. Žinant, ką reikia nupirkti ir galimą išleisti sumą, verta skirti laiko ir palyginti to paties daikto kainas skirtingose prekybos vietose“, – svarbiausias racionalaus apsipirkimo taisykles primena O. Bložienė.
Oskaro Koršunovo teatras baigia savo 11-ąjį sezoną spektakliais „Dėdė Vania“ (rež. Eric Lacascade) ir „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas), kuriuose ryškius ir reikšmingus vaidmenis sukūrė aktorius Vaidotas Martinaitis (42 m.).
Retrofuturizmas ar retro ateitis?
Pastaraisiais metais stebime retro madų atgimimą populiariojoje (ir ne tik) kultūroje. Praeitame dešimtmetyje automobilių rinkoje pasirodė JAV Didžiosios depresijos laikus menantis „mafijozvežis“ „Chrysler PT Cruiser“, aptinkamas ir Lietuvos gatvėse. Retro dizainas grįžta į interjerą ir buitinę techniką, kurioje plastiką keičia mediena ar pigesni į ją panašūs pakaitalai. Atrodytų, nieko ypatinga, stilius ir mada dažnai atsigręžia atgal ieškodami įkvėpimo, todėl ne retai šiame kontekste girdime frazę „nauja – tai pamiršta sena“. Tačiau kartais atsigręžiama ne į praeitį, o į tuo metu įsivaizduotą, bet taip ir nesulauktą (ne)tolimą ateitį.
P. McFedries „Word Spy“ tinklapyje retrofuturizmas aiškinamas kaip grįžimas prie XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio futurizmo stiliaus ir idėjų. Žvelgiant plačiau, šiuo terminu galima vadinti sugrįžimą prie bet kurio laikmečio vizijų, kurias paprastai siejo šviesi ir (dažnai perdėtai) optimistinė nuotaika.
Kaip teigia žmonių išmintis, sukaupta „Vikipedijoje“, retrofuturizmas vienija du žiūros kampus: a) žvilgsnį į ateitį iš praeities ir b) žvilgsnį iš ateities į praeitį, dar vadinamą futuristiniu retro. Pirmoji pozicija pateikia tam tikro laikotarpio rašytojų (pavyzdžiui, Žiulio Verno, H. G. Wellso), dailininkų ir filmų kūrėjų vizijas, argumentuotai aprašytas mokslo populiarinimo žurnaluose arba mokslinėje fantastikoje. Antruoju atveju modernios arba futuristinės technologijos siejamos su ankstesnio laikotarpio kultūra taip sukuriant ateities, dabarties ir praeities mišinį. Vienas iš populiariausių šio fantastinio „vinegreto“ pavyzdžių – steampunk subžanras, jungiantis dabarties mokslo pasiekimus su garo varikliais ir karalienės Viktorijos laikų mada, architektūra bei gyvenimo būdu. Vieni populiaresnių šio žanro pavyzdžių – 1999 m. vesternas-komedija „Wild Wild West“ ir 2003 m. pasirodęs veiksmo filmas „The League of Extraordinary Gentlemens“, pastatytas pagal to paties pavadinimo komiksus.
Retrofuturizmo ir mokslinės fantastikos ryšys
Fantastikos žanrų žemėlapyje retrofuturizmas galėtų tilpti kažkur tarp maginės fantastikos (angl. fantasy), atmetančios visą po Viduramžių atsiradusią technologiją, ir mokslinės fantastikos, pasirinkusios ultramodernų žvilgsnį į priekį. Dėl šios priežasties retrofuturizmas atsiduria tarsi arčiausiai mūsų kasdienybės, primindamas apie neseniai ir galbūt nepelnytai užmirštus dalykus. Žinoma, Antrasis pasaulinis ir Šaltasis karas smarkiai paveikė amžininkų nuotaikas ir ateities vizijas, tačiau net ir atominių bombų liūties šešėlyje vietos šypsenai likdavo daugiau nei skaitmeninio amžiaus „kiberpanko“ (angl. cyberpunk) distopijose.
Kuo skiriasi prieš keliasdešimt metų parašyta mokslinė fantastika nuo retrofuturizmo? Visų pirma, mokslinė fantastika yra grožinės literatūros žanras, kuris nepaisydamas griežtų taisyklių gali dėl istorijos aukoti detales. Retrofuturizmas apima platesnį laikmečio ir jo visuomenės įsivaizdavimą apie žmonijos ateitį, todėl šis reiškinys iš dabarties perspektyvų gali būti nagrinėjamas kaip socialinės atminties forma, kurią gali veikti minėtieji mokslinės (ir ne tik) fantastikos rašytojai-vizionieriai. Dėl šios priežasties retrofuturizmas yra bene labiausiai susijęs su architektūros ir dailės srovėmis, dominavusiomis tam tikroje epochoje. Kai kurios iš jų buvo konkrečiai orientuotos į avangardą arba ateitį plačiąja prasme (pavyzdžiui, italų futurizmas), tačiau vyraujanti mada skirta kurti daiktus dabarčiai, o retrofuturizmas geriausiu atveju galėjo aprašyti, nupiešti ar papasakoti apie prototipą, kurio įgyvendinimo galėtų būti imtasi (ne)tolimoje ateityje.
Madoje atgimstantis retrofuturizmas
Kartu su retro mada atsiranda galimybės grįžti ir retrofuturizmui. Žinoma, jis nepasiekia plačiosios visuomenės, tačiau tam tikroms grupėms sukelia nostalgišką arba ironišką šypseną. Kaip pavyzdį galima pateikti internete klajojančių šeštojo dešimtmečio JAV reklaminių plakatų dvasia alsuojančių „Skype“, „Twitter“, „YouTube“ ir „Facebook“ plakatų seriją „Everything ages fast“ (liet. viskas sensta greitai), kurią to paties pavadinimo „Maximidia“ seminarams apie naująsias medijas sukūrė San Paule (Brazilija) įsikūrusi reklamos agentūra „Moma Propaganda“. 2010 m. pasirodę plakatai netruko pasklisti internete ir atkreipti medijų kritikų dėmesį. 2011 m. kampanija kasmetiniuose reklamos agentūrų apdovanojimuose „Clio Awards“ spaudinių kategorijoje pelnė bronzą. Tais pačiais metais bronza apdovanotoje „Colgate“ reklamoje vaizduojamas retrofuturistinis robotas, siaubiantis miestą iki ateina laikas skirti dvi minutes savo varžtuotos burnos higienai.
Tiek „Colgate“, tiek „Moma Propaganda“ pasirinktas reklamos įvaizdis labiausiai artimas JAV šeštojo dešimtmečio spalvoms, nuotaikai ir stiliui. Didžioji visuomenės dalis tikėjo „taikaus atomo“ idėjos įgyvendinimu, garantuosiančiu šalies stiprybę ir visuomenės gerovę, vyrai ir moterys atliko aiškiai diferencijuotus vaidmenis, o „gėlių galios“ (angl. flower power), „seksualinės revoliucijos“ ir marihuanos populiariojoje kultūroje dar nebuvo nė kvapo. Visa tai nesunkiai pajusime įsijungę minėto laikmečio Holivudo filmus.
Vėliau prasidėjęs „kosmoso amžius“ (angl. Space Age) nukreipė dėmesį nuo kasdienybės Žemėje į potencialią kasdienybę danguje. Aprimus viltims atostogauti Mėnulyje, grįžta savo planeton gilintis į sunkiai suvokiamas ir dar sunkiau prieinamas žmonėms technologijas. To rezultatas – „kompiuterių amžius“ ir skaitmeninis turinys, kardinaliai pakeitęs kasdienybę.
Kiekvieną šių epochų lydėjo savitos ateities vizijos. Vis dėlto natūralu, kad kartu su mokslo pažanga šie naivūs įsivaizdavimai apie ateitį pamažu virto nostalgiją keliančiomis romantiškomis istorijomis apie mini atominio reaktoriaus varomą uniformomis apsirėdžiusios šeimos aeromobilį, nardantį steriliuose dangoraižių labirintuose, visai kaip animaciniame seriale „The Jetsons“. Jų vietą užėmė racionalus ir realistinis ateities planas, koreguojamas nebent revoliucijos paradigmoje, prilygstančioje vidaus degimo variklio ar tranzistoriaus išradimui. Tad tokiai revoliucijai neįvykus, žiloje (nebent to neleis genų inžinerija) senatvėje su nostalgija prisiminti galėsime tik praeitį, bet ne jos ateitį, kurioje ir „senais gerais laikais“ neradome nė žiupsnelio romantikos.
Ateities viziją, ypač jos vizualinę pusę, bendrame kultūros kontekste išskirtinai veikia to laikmečio technologijų galimybės bei ikirevoliuciniai sprendimai, keliaujantys užmarštin sėkmingai realizavus novatoriško mokslinio-inžinerinio kūrinio idėją. Vienas iš vizualiai efektingesnių pavyzdžių – akustinių lokatorių naudojimas kariuomenėje, kai norima nustatyti priešo oro pajėgų buvimo vietą pagal variklių skleidžiamą garsą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje šiuos griozdiškus aparatus pakeitė iki šiol naudojamas radaras. Nors pastarojo signalą galima blokuoti kitomis technologijomis (prisiminkime F-117 „Nighthawk“ ir kitus „nematomus“ JAV kariuomenės lėktuvus) ar natūraliai egzistuojančiomis kliūtimis signalo kelyje (pavyzdžiui, kalnais), tačiau tai nebuvo lemiami veiksniai, galėję sustabdyti šią mažą navigacinę revoliuciją. Tas pats pasakytina ir apie vinilo plokšteles, išlikusias tik dėl jų unikalaus „šilto“ skambesio, verčiančio melomanus plačiau atverti pinigines. Dažnai nesusimąstome, kad mums įprastu automobilio (o dabar – ir išmaniojo telefono) priedu tapusi prieiga prie JAV Gynybos departamento sukurtos GPS navigacinės sistemos tik 2000 m. ėmė rodyti taip pat tiksliai, kaip ir kariuomenei, o iš miesto viešųjų erdvių nykstančios taksofono būdelės tebefunkcionuoja veikiau kaip apsauga nuo netikėto lietaus.
Kai kurie kadaise utopiškai atrodę ir dėl to primiršti išradimai vėliau tapo naujove. Galime prisiminti žymaus lietuvių mokslininko L. Telksnio (interviu su juo skaitykite 26 p.) sugalvotą „informerį“, itin primenantį dabartinį išmanųjį telefoną. Kaip interviu internetiniam meno ir sporto laikraščiui „uroboras.lt“ teigia žymiausias Lietuvos fantastas, biomedicinos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas, „Samsung“ netgi padavė į teismą „Apple“ kompaniją pykdama, kad šioji nusižiūrėjo arba tiesiog pavogė „iPad“ dizaino sprendimą iš S. Kubricko filmo „2001-ųjų kosminė odisėja“, kurio personažai astronautai turėjo labai panašius įrenginius. Ir anksčiau yra buvę precedentų, kuomet mokslinės fantastikos autoriaus sugalvotas įrenginys neleido įmonei užpatentuoti savo išradimo. Taip atsitiko XX a. septintajame dešimtmetyje su R. Heinleino „išrasta“ vandens lova. Ir nors S. Jobso tarp mūsų nebėra, atsakydamas „Samsung“ jis greičiausiai nekeistų viename 1994 m. savo interviu ištartų žodžių: „P. Pikaso sakydavo, kad geri menininkai kopijuoja, o puikūs – vagia. O mes niekada nesigėdijome vogti geras idėjas“.
Bandydami apibrėžti XX a. pradžios retrofuturizmo vizualinę estetiką neišvengsime rašytojo W. Gibsono sugalvoto termino „Raygun Gothic“, reiškiančio Googie, Art Moderne, Art Deco stilių inkorporavimą. Stiliui neabejotinos įtakos turėjo vienas pirmųjų mokslinės fantastikos filmų – F. Lango „Metropolis“ (1927). Retrofuturistinėje madoje dominavo neišsiskiriančios, funkcionalistinės, uniforminės aprangos vizija. O kaip įsivaizduota technologinių veikiama mūsų kasdienybės kaita – verta panagrinėti atskirai.
Detali ir chronologiškai tiksli praeities žvilgsnio į ateitį analizė – straipsnį pranokstanti užduotis, tačiau net ir kuklus bandymas užčiuopti ankstesnių kartų svajonių pulsą leidžia geriau suprasti save pačius, įvertinti nueitą kelią, pamąstyti apie tolimesnę jo kryptį ir galbūt tas svajones įgyvendinti. Kartais optimizmo pasisemti galima tik iš praeities.
Ateitis iki moderniųjų laikų. Dominuojant cikliniam laiko suvokimui, esant stipriai religijos įtakai ir silpnoms gamtos mokslų pozicijoms, ateities vaizdiniai piešti remiantis tuo, kas žinota tada. Kartu su industrinės ir kitų revoliucijų paskatinta mokslo pažanga ėmė sparčiau keistis ir ateities vaizdiniai: atsirado daugiau mokslinių duomenų, kuriais buvo galima remtis spėjant ateitį. Radosi netgi prielaidos futurologijai kaip kvestionuojamai, bet iki šiol egzistuojančiai ir universitetuose dėstomai mokslo šakai. Mes išmokome svarstyti tik apie artimiausio laikotarpio naujoves, o drąsios vizijos, žinant kaip greitai viskas keičiasi, vertinamos skeptiškai, nors dar XX a. pradžioje ir viduryje tai nekėlė visuotinės šypsenos.
XIX–XX a. sandūra ir vidaus degimo variklis. Šis judėjimą pagreitinęs išradimas pakeitė ir mūsų užmojus. H. Fordas yra pasakęs: „Jei būčiau kláusęs klientų, ko jie nori, jie būtų atsakę – greitesnio arklio“. Atsiradus galimybėms pasiekti tolimiausius Žemės kampelius, netrukta galvas užversti ilgesingam žvilgsniui į Mėnulį. 1902 m. į šį Žemės palydovą kinematografo dėka iššauti patrankos žmonės iškeliavo nebyliai pasišnekučiuoti su vietine fauna, o 1969 m. raketa tapusios patrankos keleiviai vietinei Žemės faunai skambiu balsu pranešė įspūdžius nuo nebylaus palydovo paviršiaus.
Kaip savo tinklalapyje „Tales of Future Past“ teigia D. Szdondy, toks jau buvo tas trečiasis dešimtmetis: turėta pakankamai žinių apie nežemiškos gyvybės galimybę, tačiau neužtektinai, kad spekuliacijos apie tai įgautų rimtesnį mokslinį pagrindą. Nemenka atsakomybės dalis tenka italų astronomui G. Schiaparelli (1835–1910), 1877 m. atradusiam „Marso kanalus“, kurie automatiškai asocijavosi su vandeniu ir, kaip nekeista, gyvybe. Tačiau būtent išradėjas ir tikras leidybos guru Hugo Gernsbackas galėtų būti laikomas vienu iš didžiausią įtaką JAV padariusių vizionierių, nutrūktgalviškiausius, tačiau mokslo pasiekimais paremtus įsivaizdavimus pateikęs krūvoje savo leistų žurnalų, iliustruotų vieno žymiausių tarpukario mokslinės fantastikos dailininkų F. R. Paulo.
All we hear is radio ga-ga…
Vienas iš didžiųjų H. Gernsbacko susižavėjimo šaltinių – radijas, svajoklio manymu turėjęs ateityje užvaldyti pasaulį. Kaip žinome, tasai valdymas truko neilgai, tačiau jam besitęsiant H. Gernsbackas išleido daugybę žurnalų, kurių viršeliuose puikuodavosi vis naujas radijo pritaikymo būdas. Jis įsivaizdavo aukšto dažnio radijo bangų terapiją, diagnostiką, netgi chirurgiją nuotoliniu būdu. Tai turėjo atrodyti maždaug taip: daktaras ekrane mato vaizdą, savo kabinete ant siųstuvo esančiais manipuliatoriais atlieka veiksmus, o šie, užkoduoti radijo signalu, siunčiami į imtuvą paciento kambaryje su lygiai tokiais pačiais manipuliatoriais, atliekančiais distancinę apžiūrą. Kaip žinome, šiais laikais kameros naudojamos stebėti vaizdą operacijų metu, tačiau daktaras paprastai būna netoliese arba atlieka viską savomis rankomis, miklumu vis dar pranokstančiomis daugumą mechaninių manipuliatorių.
Verta paminėti, kad Hugo Gernsbackas priklausė JAV fizikų draugijai „American Physical Society“, kuri, panašu, nesijautė diskredituojama produktyviojo išradėjo, tarp kurio inovacijų paminėtina radijo spausdinimo mašinėlė, radijo kompasas ir… radijo laikraštis! Įsivaizduokite vėtrą už lango, plėšiančią pašto dėžutę nuo stovelio, o jūs, įsisupęs į mėgstamą chalatą, palaimingai geriate kavą, klausotės vėjo kaukimą permušančio radiospausdintuvo džeržgimo ir nebeužmiegančios žmonos pažadų rytoj pat išsikraustyti atgal pas motiną.
Visiems patiko klausytis radijo namie, vėliau – automobilyje, tačiau pėstieji ilgam liko nuskriausti. Bandymai sukurti „iPod‘ą“ tuo metu atrodė išties absurdiškai. Įsivaizduokite bateriją kišenėje, laidą nuo jos iki mažyčio radijo imtuvo rankoje ir keliolikos metrų ilgio anteną, kurią kabinate ant lietvamzdžio ar medžio šakos, tam, kad galėtumėte pagauti signalą… tokiu atveju saugiau likti su savo mintimis, kad ir kokios niūros jos būtų.
Viešose vietose planuota pastatyti monetomis apmokamą radijo aparatą. Kažkas panašaus automatinio patefono (ang. jukebox) pavidalu išpopuliarėjo tik Antrojo pasaulinio karo metais (3/4 tuo metu parduodamų muzikos įrašų, anot Tylerio Coweno, atsidurdavo būtent juose) ir vargu, ar keletas tuo metu transliavusių radijo programų būtų galėję konkuruoti su populiarios muzikos kupina spintele.
Ir galiausiai – idėjinis vieno iš mokslinės fantastikos tėvų perlas automėgėjams. Tai – radijo ryšiu į automobilio panelę transliuojami šviesoforo signalai atvejams, kai jų nesimato dėl prastų oro sąlygų ar apmusijusio lango. Neatsižvelgta tik į vieną mažytę problemą – ne visada yra tiesioginis ryšys tarp žalios šviesos ir laisvos nuo organinių ar mechaninių kliūčių važiuojamosios dalies.
Taigi reikia pripažinti, kad iki televizijos atsiradimo radijo įtaka visuomenės mąstymui ir vizijoms buvo ryškiai juntama. Tai puikiai įrodė 1938 m. spalio 30 d. transliuotas H. G. Wellso knygos „Pasaulių karas“ teatrališkas skaitymas, kurio metu dėl dramatiškų O. Welleso intonacijų trumpam bent milijonas žmonių JAV pamanė, kad juos puola marsiečiai.
Mūsų namuose atsirado „kalbanti galva“!
„Kalbančių galvų“ dėžutėse revoliucija įgyvendino daugelį dalykų, kurių taip troško radijo entuziastai. Ne kas kitas, kaip H. Gernsbackas ir sugalvojo žodį „televizija“, pirmiausia mąstęs apie vaizdo ir telefono jungtį – „videofoną“. Kaip pastebėjome, ne viename praeities mokslinės fantastikos naratyve didelė reikšmė teikiama vizualiam pokalbiui su asmeniu, matant jo veidą ekrane ar netgi trimatę projekciją. Tačiau, kaip parodė mūsų patirtis, pirmiausia išpopuliarėjo telefono ryšio mobilumas. Vaizdo pokalbis reikalavo sukoncentruoti pačią svarbiausią iš juslių – regą – todėl į pripažinimą kelią skynėsi ilgiau. Nors dabar turime pigųjį „Skype“, reikia sutikti, kad ne taip dažnai randame laiko susėsti prie kompiuterių ir skirti laiko videopokalbiui. Jei jau norime pabendrauti su žmogumi akis į akį, esant galimybei renkamės gyvą susitikimą, o telefonu dėl operatyvumo perduodame tik svarbiausią informaciją.
H. Gernsbackas televiziją taip pat pirmiausiai įsivaizdavo kaip komunikacijai, bet ne pramogai skirtą išradimą. Vizualumo, taigi ir emocinio įtaigumo, stoka, ko gero, sutrukdė tokiu tapti radijui, kuriam iki dabar sunku atsisakyti kasvalandinių žinių net ir pramoginėse-komercinėse radijo stotyse, daugiausiai orientuotose į „politika nesidomintį“ jaunimą.
H. Gernsbacko fantastinėje istorijoje „Ralph 124C41+“ telefonas tapo naujos netikėtos pažinties priežastimi, kai superherojus gavo nuklydusį skambutį iš Šveicarijos. Kitame laido gale pasirodė beesanti žavinga mergina, vėliau tapusi jo mergina. Nors norėdamas išsiaiškinti, kiek atvejų iš šimto ne ten paskambinęs žmogus vėliau susitinka su tuo asmeniu, statistinių duomenų neieškojau, tačiau ir be to akivaizdu, kad šiais laikais naudojantis „Skype“ itin sunku surinkti klaidingą numerį. O tokie projektai kaip „Chatroulette“, planingai suteikdami atsitiktinį videopašnekovą iš viso pasaulio, nepasiteisino kaip įdomių pažinčių užmezgimo vieta.
Šeštojo dešimtmečio televizijos vizija papildė tą pačią radijo svają apie tiesioginį audio-video kontaktą. Viename iš Gernsbacko žurnalų viršelių vaizduojama alpstanti mergina, matyt, populiarios to meto berniukų grupės „fanė“, teleradijo faksu gavusi mylimo atlikėjo nuotrauką su autografu, ką tik pasirašytu ekrane plačiai besišypsančio gražuolio.
Kitame viršelyje televizorius vis dar vaizduojamas be patogios sofos šalia, kurioje išsidrėbęs gali stebėti mėgstamas programas. Neįsivaizduota, kad ekranas greitu metu galėtų būti kiek didesnis nei trijų stiklainių dugno skersmuo, todėl vienas iš vaizduojamų žiūrovų, norėdamas sekti detalesnį vaizdą aikštelėje, netgi naudoja pensnė.
Pats TV formatas taip pat išgyveno perversmą. Iš pradžių galvota televizijos programas įrašinėti į fonografą, mat TV signalas, kaip ir garsas, sklinda bangų pavidalu. Šiuolaikinių televizorių galimybes „vaizdas vaizde“ H. Gernsbackas įgyvendino tiesiog keliais atskirais ekranais toje pačioje komodą primenančio televizoriaus dėžėje.
Ant 1944 m. žurnalo viršelio vaizduojami slėptuvėje saugiai sėdintys kariai, nutiesę du laidus į kulkosvaidį, stovintį ant kalnelio. Šalia ginklo padėta kamera. Nors visa tai atrodo itin absurdiškai, tačiau iš principo ši idėja jau įgyvendinama: vis aukštesniu lygiu kuriami nepilotuojami naikintuvai, laivai ir kita karinė technika.
1936 m. kilusi portatyvios televizijos idėja turėjo būti įgyvendinta 1970 m. H. Gernsbackas 1963 m. nuotraukoje vaizduoja teleakinius, su kuriais atrodytumėte panašus į aklą vabalą. Taigi šis išradimas, kaip ir prieš tai minėtas videotelefonas ar portatyvus radijo imtuvas, ilgesniu už „nebijokit jis nekanda“ veislės šuns pavadėlį laidu, taip pat nepritaikomas mobiliam naudojimui.
Kitos H. Gernsbacko idėjos žmonėms
Viename iš H. Gernsbacko žurnalų „Science and Invention“ siūloma valyti sniegą nuo tramvajaus bėgių naudojant tramvajų varančią elektros srovę, dviejų greta sustatytų elektrodų pagalba sukuriančią elektros lanką. Tarp priekyje tramvajaus pritaisyto, akėčias primenančio prietaiso elektrodų ima spingsėti 4000 Celsijaus laipsnių šilumos „žiežirbukė“, turinti sveiką apetitą elektros energijai bei savybę akimirksniu garais versti ne tik sniegą, bet ir daugumą kitų mokslui žinomų cheminių junginių. Ko nepadarysi, kad į darbą kitame miesto gale žvarbų vasario rytą suspėtumėt laiku!
Žmonėms, valantiems savo kiemus nuo sniego, taip pat siūloma naudoti chemines medžiagas. Žurnale keliama žoliapjovę primenančio aparato, spjaudančio natrio gabalėliais, idėja. Šio mechanizmo principas visai paprastas: natris reaguodamas su deguonimi užsidega ir taip tirpdo sniegą. To meto kastuvų pardavėjai spaudos kioske išvydę tokį viršelį ko gero pametė ne tik galvą, bet ir plaukus.
Dar vienas H. Gernsbacko „išradimas“ – „Elektrinis valgis“. Tai vietoje lašelinės pacientui prijungiami elektrodai, kurie maitina jį nežinia kaip atsirandančiomis organinėmis medžiagomis. Neįmanoma? Kelia šypseną? Tuomet įsivaizduokite kai ką paprastesnio, pavyzdžiui, senovinį naro kostiumo šalmą primenantį garso trukdžių izoliatorių. Jūs dėvite jį namie, prie rašomojo stalo, ant kurio – „žarnoku“ Jums prijungtas deguonies balionas. Pro mažus rasojančius dujokaukės tipo stikliukus ramiai žvelgiate į dokumentus ir jūsų nevargina nei aplinkos triukšmas (žmona, uošvienė, mažas vaikas ar jų unisonas), nei kvapai (prisvilęs žmonos valgis, uošvienė, mažas vaikas ar jų unisonas). Vienintelė jūsų problema – nuolatinis tempimas kaklo srityje, tarytum ant jo būtų ne Jūsų galva, o amerikietiškų kėglių rutulys.
Vien tik auksas valdo mus. XX a. pirmoje pusėje alcheminės svajos dar nebuvo apleidusios žmonijos. Planuota auksą išgauti iš jūros, mat kiekvienoje jos sūraus vandens tonoje yra maždaug 10-² miligramo šio tauraus metalo. Taigi iš kubinio kilometro jūros vandens elektrolizės būdu galime gauti apie 6 kilogramus aukso. Vienintelė problemėlė – išpumpuoti tokį vandens kiekį reikalinga energija bei didžiulė plaukiojanti elektrolizės sistema.
Sugrįžki, jaunyste… Išmanusis H. Gernsbackas pagalvojo ir apie senąją kartą, kuriai pristatė atjauninančią centrifugą. Ratu sustatytose lovose sugulę senoliai sukasi nenurodytu greičiu nenurodytą laiką ir sustoja ne tik be kelių papildomų metų, bet ir be ką tik valgytų pusryčių naštos. Viskas grindžiama tuo, kad ratu sukamas kibiras vandens lieka pilnas, todėl centrifuguoti pacientai panaikina gravitacijos padarytus nuostolius (pavyzdžiui, nukaręs pilvas ar smakras, sulinkusi nugara ir panašūs neestetiški dalykai).
1921 m. jau išpopuliarėjusiame, bet vis dar nebyliame kine kaip diegtina naujovė siūlytas ne garsas ar spalvos, bet… rentgeno spindulių kinas. Argi nenuostabu pamatyti, ką viduje slepia nebylūs aktorių veidai?
Ateities miestas
Kaip teigia D. Szondy, ateities miesto vizija ne tik XX a. pradžioje, bet ir antroje pusėje išliko panaši – gigantiškų plieno, stiklo ir plastiko dangoraižių džiunglės be kuokštelio žalumos. Ant pastatų stogų įrengtose nusileidimo aikštelėse tvarkingai tupia aeromobiliai. Urbanizacija (XX a. žmonių, gyvenančių mieste skaičius šoktelėjo nuo 8 proc. iki beveik 50 proc.), technikos tobulėjimas ir jo iššaukto gigantizmo (prisiminkime 1931 m. pastatytą „Empire State Builing“, ilgiau nei bet kuris kitas pastatas išsilaikiusį aukščiausių pasaulio pastatų dešimtuke: vėliau jį aukščiu aplenkė tik Kinijos ir JAE ištįsėliai) dominavimas – priežastys, dėl kurių kino režisieriai (F. Langas „Metropolyje“, D. Butleris „Just Imagine“ ar R. Scottas „Blade Runner“) ateities miesto panoramą rodo būtent tokią, iš kurios galima spręsti apie miestą pastačiusią kultūrą. 1939 m. leidinys, kurį cituoja D. Szdondy, ateities miestą aprašo kaip milžinišką, platų, išraizgytą kabančių gatvių, kuriomis dideliais greičiais lėks automobiliai, o manevringi lėktuvai-sraigtasparniai perims taksi funkcijas. Kiekvienas pastatas bus it miestas mieste, kuris visiškai save išlaikys, o reikiamas prekes gaus požeminiais tinklais vykstančia prekyba. Dauguma žmonių įsikurs pastatų viršuje, taigi savaičių savaites galės gyventi neliesdami kojomis žemės. Kiti gyventojai po darbo reguliariai grįš į užmiestį. Pėstieji nebevaikščios, o slinks pėsčiųjų eskalatoriais, kurių greitis prilygs automobiliui. Visame mieste nebus nei triukšmo, nei oro užterštumo. Pastarojo problemą tankiuose „dangoraižynuose“ siūlyta spręsti gaubtais, po kuriais būtų draudžiamas eismas ir kita oro kokybei nepalanki veikla. Vis dėlto menininkai dažnai pamiršta, kad bet kokia gyvenvietė, jeigu ji nėra pastatyta dirbtinai (kaip Brazilijos miestas, turėjęs tapti modernybės įsikūnijimu), turės ankstesnius laikus menančius kvartalus ar ištisus rajonus. Savo gerokai pervertintoje prognozėje „2001-ųjų kosminė odisėja“ S. Kubrickas apskritai atsisakė vaizduoti Žemę. Režisieriaus nuomone, nuspėti, kaip mūsų planeta atrodys po keliasdešimties metų – neįmanoma.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, „Empire State Building“ aukštis 2010 m. viršytas daugiau nei du kartus, tačiau į plotį neišsiplėsta. Sraigtasparnį kaip taksi naudoja tik retas didmiesčio žmogus, galintis tai sau leisti, pavyzdžiui NBA žvaigždė K. Bryantas, ypač nemėgstantis Los Andželo transporto sistemos. Eskalatoriais mes vis dar slenkame it vėžliai, ir tik „Akropoliuose“, o gatvėse toliau diliname batus. Brazilijos sostinės dirbtiną, simetrišką planą pakeitė kapitalizmo ideologijoje gimę JAE dirbtinių salų kompleksai, bent jau kol kas primenantys utopiją, kuri sugriuvo Pietų Amerikoje kartu su beklasės visuomenės idealu tikėjusia politine sistema. Dauguma žmonių pastatų viršuje gyventi nepradėjo, greičiau atvirkščiai. Užterštumo, triukšmo ir transporto problemų išspręsti nepavyko nei JAV, nei sparčiai augančių Indijos ar Kinijos megapolių valdžiai. 1958 m. balandžio mėnesio „Science Digest“ rašė, kad „klimato kontrolės galimybė jau nebekelia klausimo, vienintelis likęs – ar JAV, ar SSRS tai padarys pirmoji?“. Griuvus dvipoliam pasauliui, galima pasakyti, kad pirmieji tai padarė Vakarai. Tiesa, kol kas tik automobiliuose ir prabangesniuose biuruose, o nuo 2007 m. – ir naminių gyvūnų transportavimo nameliuose.
Kaip alternatyva stiebimuisi aukštyn siūlyta kastis po žeme, t. y. požemį skirti transportui, o gatves – išimtinai pėstiesiems. Būta ir tokių, kurie siūlė paslėpti po žeme visą miestą. Po Antrojo pasaulinio karo pajutus branduolinio karo grėsmę, siūlyta Manheteną talpinti ne po gaubtu, o po žeme. Tiesa, viršuje it dangoraižiai liktų kyšoti lengvai pažeidžiamos ventiliacijos šachtos. Matyt, tai suprato ir to meto inžinieriai-konstruktoriai, kurie galiausiai atmetė ambicingus menininkų planus.
XX a. pirmosios pusės architektūros vizionierius, D. Szdondy išskyrė du tipus: modernistus, ketinusius statyti antiburžuazinį miestą, ir bulvarinių skaitalų (angl. pulp fiction) iliustratorius, savo fantazijų iracionalumu bei alogika primenančius futuristų vizijas. Kodėl tie menkos meninės vertės piešiniai turėtų rūpėti iki šiol? Dėl jau minėtos priežasties: juose galima užčiuopti romantišką žvilgsnį į ateitį.
Nežemiška gyvybė
Antrasis pasaulinis karas atnešė daug naujovių technikoje ir gyvenime. Branduolinės fizikos ekspertai žadėjo nesibaigiančią pigią energiją jėgainėse pažaboto atomo dėka, o po kelionės Mėnulin paaiškėjo, kad jokių bendrų išgertuvių su mėnuliečiais nebus. Drąsiausios vizijos iškart nukreiptos į Marsą, nors nepilotuojamų zondų bei palydovų surinkti duomenys džiugino tik skeptikus – naujos rasės ar civilizacijos pėdsakų planetos paviršiuje ir gelmėse tikėtis buvo naivu. Nutrūkus programų finansavimui, kosmoso lenktynių pabaigoje, pamažu slopo ir viltys artimiausiu metu susipažinti su kaimynais marsiečiais.
Gyvybės tikėtasi rasti ir kitose Saulės sistemos planetose. Iki tol populiariojoje JAV spaudoje įsivaizduota, kad Merkurijuje dėl didelės jo paviršiaus temperatūros gyventi gali tik vabzdžiai, nors mokslininkai jau tada žinojo, kad tokia paviršiaus temperatūra lydo šviną. Tuo tarpu Venerą tarpukario žmonės apibūdino kaip šiek tiek mažesnę nei Žemė, debesų dengiamą, daugiau anglies dvideginio turinčią planetą. Debesys asocijavosi su vandeniu, didesnis anglies dvideginio kiekis – su priešistorinių laikų Žemės atmosfera. Galima įsivaizduoti, kokio dydžio ropliai gyveno Veneroje, o tiksliau – fantazuotojų galvose, perkaitusiose labiau nei pats Veneros paviršius, merkiamas sieros rūgšties lietaus.
Marsą apsupusi paslaptis prasidėjo nuo minėto astronomo G. Schiaffarelli 1877 m. komentaro apie teleskopu pastebėtus kanalus. Taigi beveik šimtą metų buvo visiškai normalu galvoti, kad ten egzistuoja gyvybė. Net patys skeptiškiausi tarpukario mokslininkai įsivaizdavo, kad Raudonojoje planetoje dar dabar gali būti likę bent jau samanų ir kerpių, o galbūt ir aukštesnių gyvybės formų. Tuo tarpu, kaip kandžiai ir taikliai pastebi svetainės autorius D. Szondy, pranešimas apie „bakterijos fosiliją Marse“ šių laikų žmogų ilgam patalpintų į egzistencinį šoką.
Kaip H. Gernsbackas 1924 m. įsivaizdavo marsietį? Dėl mažesnės gravitacijos jis turbūt daug aukštesnis, iki 4–6 metrų. Ištobulėjusios technologijos lėmė, kad marsiečio rankos ir kojos greičiausiai atrofavosi (jomis tiesiog nebereikia naudotis), tačiau norint, kad toks kūnas išlaikytų pusiausvyrą, reikalingos plačios pėdos. Dėl retos atmosferos sunku užuosti, todėl marsiečio nosis ypač didelė. Ta pati priežastis lėmė ir dideles ausis. Dėl žemos temperatūros marsietis greičiausiai turi storą kailį.
Neišsipildžiusios XX a. antrosios pusės vizijos
1964 m. „Popular science“ vedamasis klausė: „Kas tave skraidins 2 tūkst. mylių per valandą greičiu?“ Dabar vienas „PayPal“ įkūrėjų P. Thielis pastebi, kad šiuolaikinis žmogus, nepaisant augančių judėjimo srautų stebi paties judėjimo lėtėjimą. Nuo 2003 m. nebevykdomi „Concorde“ lėktuvų skrydžiai, po rugsėjo 11-osios įvykių keleiviai dėl įvairių patikrinimų oro uoste užtrunka ilgiau, pabrango skrydžių bilietai. Visa tai nekėlė problemų iki pat XX a. vidurio. 1974 m. JAV prezidentas R. Niksonas, nepaisant 1973 m. keturiskart išaugusių naftos kainų, pranašavo jo rinkėjus 1980 m. apimsiančią energetinės nepriklausomybės palaimą. Pernai prezidentas B. Obama kukliai įsipareigojo nuo 2020 m. pasiekti dalinę (33 proc.) nepriklausomybę nuo naftos. Tuo tarpu W. Buffetas ir kiti tyliai investuoja į akmens anglį ir geležinkelių infrastruktūrą, užuot kovoję su vėjo energijos malūnais. Įdomu, ką šiais metais paprognozuos naujasis (vis dar) galingiausios pasaulio valstybės vadovas?
Dar iki Černobylio bei Fukušimos katastrofų aplinkosaugininkų judėjimai sužlugdė 1954 m. atominės energijos industrijos duotą pigesnės nei įmanoma paskaičiuoti energijos pažadą. Alternatyvūs energijos šaltiniai kol kas garantuoja dideles jų įrengimo išlaidas, o ar garantuoja švaresnę aplinką – dar turės įrodyti. Tad kol kas liekame su nafta ir anglimi, kuri dėl brangstančio juodojo aukso tampa vis paklausesne ir patrauklesne investuotojams preke.
Pabaigoje, dėl niūrumo, viena liūdnai neišsipildžiusi prognozė medicinos srityje. 1970 m. JAV Kongresas pažadėjo išrasti vaistą nuo vėžio per šešis metus. Nežinia, kaip tai 1977 m. paveikė balsuotojų nuotaikas, tačiau sergančiųjų šia liga tai tikrai nenudžiugino.
XX a. pabaiga. Skaitmeninis amžius.
Kaip žinoma, pirmieji kompiuteriai užėmė daug vietos ir galėjo atlikti tik kasdieniame gyvenime visiškai nenaudingus skaičiavimus. Taigi nenuostabu, kad tarp kibernetikų atsirado tokių, kurie neįsivaizdavo, kad „kada nors paprastam žmogui kompiuteris galėtų pasitarnauti“. Galime patys įsitikinti, kokia naivi buvo ši nuomonė. Jei pats kompiuteris dar nebuvo užvaldęs visuomenės XX a. pabaigoje, tai padarė internetas. Dabar internetu naudojamės nuolat. Kuriami „debesys“ (angl. clouds) leidžia išmaniuoju telefonu bet kurioje pasaulio vietoje prisijungti prie namie esančio kompiuterio duomenų. Taigi kompiuteris tampa mūsų dalimi. Ne kaip lustai po oda (kaip Terminatoriaus ar Roboto policininko), bet kaip netiesioginė priklausomybė. XXI a. žmogus – modernusis kiborgo variantas. Jau dabar nuolat turėdami su savimi tam tikras kompiuterines technologijas, galime gauti informaciją, prieinamą ne visiems (QR kodai gatvėse). Taigi didėjanti priklausomybė internetui verčia rūpintis nuolat plečiamų ir tankinamų komunikacijos tinklų stabilumu. Galime prisiminti, kokį ažiotažą sukėlė keletui dienų 2011 m. sutrikusi „Skype“ sistema. O jei mūsų informacijos debesis staiga išsisklaidytų ir vietoje laukiamo vienetukų ir nuliukų lietaus negautume nieko? Tokia informacijos sausra gali (su)trikdyti. Žinoma, bauginimai pasaulinio tinklo „nulūžimu“ egzistavo nuo pat jo susikūrimo pradžios, tačiau reikia nepamiršti, kad kuo intensyviau naudojamės šia technologija, tuo labiau esame nuo jos priklausomi. Tai būtų galima palyginti su automobilio vairavimu. Jei važiuojate tuščiu užmiesčio keliu, leistinu greičiu, tai grėsmė Jūsų sveikatai ar gyvybei egzistuoja tik dėl Jūsų. Tačiau, jei lekiate viršydamas greitį didmiesčio spūsties valandą, Jūsų ir aplinkinių gerovė smarkiai priklauso nuo naudojamų priemonių techninės būklės ir įdiegtų saugumo sistemų. Kompiuteryje esančių duomenų praradimas – tai blogiausia, kas gali nutikti dabartiniam žmogui. Retais atvejais dėl to galima netekti darbo ar patirti didelių nuostolių. Vis daugiau duomenų laikoma „debesyje“, darbovietės FTP serveriuose ir t. t. Resursų ir informacijos diversifikavimas, kopijavimo galimybė (dėl skaitmeninio turinio) apsaugo nuo didelių pavojų. Tad ir šiuo atveju, jei staiga mūsų išmanusis telefonas netektų ryšio su „debesyje“ esančia informacija, galėsime pasinaudoti, kad ir senesne, bet to paties failo kopija, išsaugota telefono atmintyje, kuri ateityje, tikėtina, prilygs dabartiniam kompiuterio standžiajam diskui.
Kaip savo straipsnyje „The End of the Future“ teigia P. Thielis, kompiuterių technologijos progresas niekaip nestoja ir sėkmingai paklūsta Moore‘o dėsniui, bylojančiam, kad viename luste telpantis tranzistorių skaičius kas 18–24 mėn. padvigubės. Tiesą sakant, kompiuteriai net pranoksta šias prognozes. Skaičiai kalba patys už save: 2011 m. išmanieji telefonai turi daugiau skaičiavimo galios nei visa 1969 m. „Apollo“ programos sistema.
Ateitis dažniausiai įsivaizduojama kaip progresas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, ji reikalauja judėti pirmyn ir daryti viską dar greičiau tik tam, kad išliktumėme vietoje. Lietuvos knygynuose pamažu pasirodo knygos blizgiais viršeliais su kontraversiškais pavadinimais „4 darbo valandų savaitė“, tačiau kol pasaulio ekonomika, taigi ir gerovė, priklausys nuo kapitalizmo sėkmės, tol turėsime suktis kaip pelės ratelyje. Galima tik pasidžiaugti, jog be retkarčiais pasitaikančių traumų, toks tempas grūdina ir leidžia pasiruošti kitam, dar sunkesniam etapui. Akivaizdu, kad savo galimybių ribų dar neperžengėme, tačiau kai tai bus padaryta, viskas arba sustos, arba turėsime laukti tos pačios paradigminės mokslo bei technologijų revoliucijos, turinčios į gera pakeisti nuolat augančios ir geresnių laikų laukiančios populiacijos kasdienybę. Retas nejaustų spaudimo, kai į tave nukreipta daugiau kaip 6 mlrd. porų akių, kurių kas sekundę viltingai atsimerkia vis daugiau. Belieka tikėtis, kad tie, kurie ras bendros gerovės sprendimą, neužsisklęs po stikliniu gaubtu nuo likusio pasaulio.
1967 m. perkamiausioje knygoje „The American Challenge“, J. J. Servan-Schreiberis teigė, kad spartėjant technologiniam progresui atsiras vis didesnis skirtumas tarp JAV ir kitų valstybių, tad 2000-aisiais poindustrinės valstybės (pagal galią) išsidėlios taip: JAV, Japonija, Kanada, Švedija. Skirtumas tarp JAV ir Europos išaugs nebe kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dėl tokio nuolatinio proceso, JAV nebejaus spaudimo rungtyniauti, todėl kaip poindustrinė valstybė teturės keturias septynių valandų darbo dienas per savaitę ir 13 savaičių atostogų per metus.
P. Thielis teigia, kad XX a. paskutinio dešimtmečio nekilnojamojo turto kainos išaugo dėl dešimtmečiu anksčiau sprogusio technologijų burbulo. Kai paaiškėjo, kad šioje srityje progresas lėtesnis nei manyta ir numatytų pelnų nebus, bandyta atsigriebti nekilnojamojo turto sąskaita. Dėl lėto technologijų progreso, nekilnojamo turto kainos taip pat nekilo tiek ilgai, kiek manyta.
Tačiau padidinti progreso spartą dabar gali tik valstybė, ne verslo sektorius. Būtent valstybės užsakymu atominė bomba buvo sukurta per tris metus. Tačiau dabar toks terminas atrodo vargiai įgyvendinamas. Tad P. Thielis prisimena, kad tokie vizionieriai, kaip Niujorką formavęs R. Mosesas ar Brazilijos architektas O. Niemeyeris, priklauso kartai, kuri turėjo aiškią ateities viziją. Tačiau dabar pirkėjai renkasi Viktorijos laikų stiliaus namus. Mokslinė fantastika prarado savo, kaip žanro, pozicijas. Žmogus pasiekė Mėnulį, po trijų savaičių prasidėjo „Vudstokas“. P. Thielio akimis žvelgiant, tai buvo laikas, kai hipiai perėmė valdžią šalyje ir karas dėl progreso buvo pralaimėtas. Ir dabar šie hipiai nesupranta skirtumo tarp juodaodžio prezidento pergalės ir pigios saulės energijos gavybos būdo išradimo. Jų akimis, pilietinių teisių augimas reiškia paraleliai ir kitose srityse vykstantį progresą, o dirbtinai sukurti kultūriniai karai nukreipia dėmesį nuo vis lėtėjančio technologijų vystymosi.
Paties P. Thielio įkurto studentų žurnalo „The Stanford Review“ redaktorė Lisa Wallace pateikia kritikos P. Thielio geopolitiniam sustabarėjimui, neva progresas tegali vykti Vakaruose. Redaktorė retoriškai klausia, ar nereikėtų permąstyti, kas galėtų tapti progreso flagmanu? Galbūt Rytai, kuriuose vis dar daug dėmesio skiriama technologiniam progresui? O gal apskritai besivystančios ekonomikos, sparčiai besivejančios Vakarus, sudaro įspūdį, kad mūsų progresas sustojo?
Mūsų praeities ateitis: karas realiuoju laiku
Šiuolaikinės technologijos ir į faktinę istoriją leidžia pažvelgti visiškai naujai. Įprasta, kad apie reikšmingus įvykius skaitome mokslininkų monografijose, mokslo populiarinimo ar publicistiniuose straipsniuose (dažniausiai – internete), toje pačioje „Vikipedijoje“ ar kituose laisvai prieinamuose šaltiniuose. Tačiau greitėjant gyvenimo tempui šie dalykai savo forma tampa vis mažiau patrauklūs ir „online“ visuomenės narys verčiau atsiverčia internetinį, nei spausdintos knygos puslapį. O šie dėmėsiu konkuruoja su spartėjančia socialinių tinklų integracija į kasdienybę. Socialiniame tinkle „Twitter“, Lietuvoje, deja, (dar) neturinčiame didelio populiarumo, pradėtas „RealtimeWWII“ projektas yra nuostabi ir, manau, dar neišnaudota edukacijos galimybė, susijusi su kasdiene pramoga. Projekto esmė – realiu laiku pateikti plačiai auditorijai Antrojo pasaulinio karo įvykius taip, tarsi jie vyktų šiuo metu. Tai yra, sausio 9 d. „Twitter“ paskyroje rasite įvykius iš to, kas vyko fronte 1940 m. sausio 9 d. Pernai prasidėjęs ambicingas projektas žada trukti 6 metus (iki „pasibaigs Antrasis pasaulinis karas“). Šitokiu būdu galima būti greitai besikeičiančios informacijos apie istoriją sraute, diskutuoti apie tai su kolegomis, o prireikus, susirasti papildomos medžiagos internete ar spausdintinėse knygose. Ir kas paneigs, kad tokia 6 metus trunkanti studija lavina geriau nei per savaitę perskaitytas ir per porą dienų užmirštas istorijos vadovėlis? Žinoma, kalba čia eina ne apie istorijos studentus, bet apie „paprastus žmones“. Neneigsiu, kad toks pateikimas turi neabejotinų trūkumų: jis negali pateikti „viso vaizdo“ su interpretacijomis ir komentarais. Faktus interpretuoti ir sieti į visumą turi pats skaitytojas. Tačiau lygiai tas pats galioja ir skaitomai knygai: vargu ar galima aprašyti 6 metus trukusią turtingą didžiausio žmonijos istorijoje konflikto eigą, neapsiribojant tik svarbiausiais faktais, kurių siejimas į visumą taip pat lieka užduotimi skaitytojui.
Taigi turime pavyzdį realiu laiku dokumentuojamos praeities. O ar tą patį kada nors darysime su ateitimi?
Reklaminis intarpas
Vartotės lovoje, kai žmona kuo ramiausiai parpia šalia? Jums padės hipnotonas – šalia žadintuvo stovintis aparatas, padedantis užmigti specialių garso bangų pagalba. Patobulintas jo variantas, kurio neefektyvumą ausinuko pagalba dabar jau galite išbandyti patys – įtaigieji garso įrašai, kurių klausomės miegodami, o nubudę sėkmingai prisimename visą naktį išgirstą informaciją, kad nereikia nė pasikartoti. Pagalvokite ir apie elektrinį „nemigos” lauką sukuriančią ritę. Jos apgaubtas visai nebenorėsite miegoti ir mąstysite nebent apie tai, kaip greičiau iš jos ištrūkti. O jeigu vis dėlto užmigote, gal norėtumėte įsirašyti savo sapnus? Įsigykite sapnų įrašiklį. Tai prie pilvo kairės pusės ties blužnimi, matyt, kažkuo stipriai susijusia su jūsų pasąmone, prijungtas aparatas, fiksuojantis sapnus ir ryte panašiu į radijo laikraštį aparatu pateikiantis Jums intriguojančią ataskaitą.
Nuotraukos
Poster_skype; Poster_twitter; Poster_YouTube; Poster_facebook – „Moma propaganda“ iliustracija.
gintaro balcycio nuotr 150.jpg – Gintaro Balčyčio nuotrauka
Metropolis-new-tower-of-babel 150.jpg – Filmo „Metropolis“ kadras. 1927 m.
Visos kitos nuotraukos – davidszondy.com