Search Results for: "maliarija"
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą pasiekė informacija apie įvežtinės maliarijos atvejį. Tropinė maliarija Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje gydomam vyrui diagnozuota vasario 25 d.
Kaunietis susirgo vasario 20 dieną. Liga prasidėjo ūmiai, krėtė šaltis, temperatūra pakilo iki 39-40 °C, skaudėjo galvą, ligonis gausiai prakaitavo. Po trijų dienų savijautai blogėjant jis kreipėsi pagalbos į medikus ir buvo paguldytas į Infekcinių ligų skyrių. Įtarus maliariją, buvo atliktas kraujo tyrimas ir aptikus tropinės maliarijos sukėlėjų (P.falciparum), diagnozuota tropinė maliarija. Pradėtas specifinis gydymas.
Kauno visuomenės sveikatos centro atlikto epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad ligonis 2011 m. vasario 11–18 d. buvo išvykęs į Afriką. Individualios kelionės metu lankėsi Gvinėjoje, Gambijoje, Mauritanijoje, Senegale ir kitose Afrikos šalyse, nakvojo kempinguose ir paplūdimiuose. Maliarijos profilaktikai vaistų nevartojo.
Ką reikėtų žinoti apie maliariją?
Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys (Plasmodium vivax, P.ovale, P.malariae, P.falciparum). Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300–500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija.
Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas plazmodijų nešiotojas.
Kaip užsikrečiama maliarija ?
Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anohpeles genties uodai). Užkratas gali būti perduotas transfuziniu būdu: donoras (parazitų nešiotojas) perduoda per užkrėstus instrumentus. Endeminėse vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu.
Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas (po 7–45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, jiems sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius.
Ligos simptomai
Tam tikrą laiką žmogus jokių negalavimų nejaučia. Šis ligos periodas, vadinamasis inkubacinis periodas, trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus. Tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies. P.vivax ir P.ovale dalis parazitų lieka kepenyse ir formuoja taip vadinamus snaudžiančius židinius, kurie vėliau sukelia ligos paūmėjimus.
Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 val., tai nulemia sukėlėjo rūšis. Kai ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 val., po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.
Ką daryti susirgus ?
Kadangi užsikrėtus maliarija simptomai ima ryškėti tik po vienos ar net kelių savaičių, todėl po kelionės reikia informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarinėje zonoje.
Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė.
Maliarija diagnozuojama įvertinus epidemiologinius duomenis, klinikinius simptomus (drugio priepuolius), laboratorinių tyrimų duomenis.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai pataria, kaip galima apsisaugoti nuo maliarijos:
Chemoprofilaktika
Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas – viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga ir tik nutolina ligos pradžią arba gali suklaidinti diagnozę, dėl netipiško karščiavimo.
Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, infekcinių ligų gydytojas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip 3 dieną iki išvykimo).
Tabletes visada gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.
Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto), būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.
Apsauga nuo uodų
Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl apsisaugojimas nuo uodų įkandimo yra svarbi maliarijos profilaktikos priemonė. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant.
Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose. Virš lovos pakabinamas impregnuotas permetrinu ar deltametrinu audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį , o jei jie atviri būtina rūpestingai uždengti juos tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant stogų, ant denių, po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių ar baseinų.
Ar pastebėjote, jog musė nutūpusi ant išmatų ar maisto, ima trinti „rankomis“? Biologas Liutauras Grigaliūnas juokauja, jog musė džiaugiasi radusi grobį.
Dažniausiai nesitikime, kad išsiskyręs vyras dalintų gerus patarimus apie buvimą geru vyru, tačiau šis veikėjas (Gerald Rogers) turėjo užtektinai drąsos paminėti tai, vardan ko verta kovoti. Žemiau rasite 20 patarimų, kuriuos BENT JAU turėtumėt perskaityti. Ar vadovausitės – jūsų reikalas!
93 proc. visų Žemėje gyvenusių žmonių yra mirę. Po 15 mirusiųjų kiekvienam gyvajam. Išeitų, jog Žemė yra mirtinai pavojinga vieta gyventi. O kur Žemėje būti yra užvis pavojingiausia? Klausia ir atsako Maiklas (Michael) iš „Vsauce”.
Debashish yra viena labiausiai stulbinančių world muzikos asmenybių, su kuria mielai dirba garsiausi Indijos muzikos atstovai Ravi Shankar, Ajoy Chakrabarty, Brij Bhushan Kabra, žinomiausi pasaulio maestro Ustad Zakir Hussain, John McLaughlin, Bob Brozman ir kt. Debashish yra Indijos muzikos revoliucionierius, išradęs naują grojimo gitara techniką bei sukūręs tris unikalias gitaras, pramintas „Gitarų Trejybe“, padedančias naujai perteikti tradicinę Indijos muziką.
Žmonės nėra taip smarkiai plaukuoti, kaip artimiausi Homo sapiens giminaičiai iš primatų būrio. Tiesa, šis faktas evoliucinės biologijos ekspertus trikdo jau ne pirmą šimtmetį.
Planuojant keliones, būtina pasirūpinti savo ir artimųjų sauga dėl gresiančių įvairių užkrečiamųjų ligų, kurios gali apkartinti atostogų metu patirtus įspūdžius ar sukelti ilgalaikius negalavimus. Infekcinių ligų rizika yra susijusi su daugybe veiksnių: kokiu transportu keliaujama, kokia šalis lankoma, kokiomis sąlygomis gyvenama, kiek laiko praleidžiama svetur ir kiti kelionės ypatumai.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad, planuojant kelionę, į sveikatos priežiūros įstaigas, rekomenduojama kreiptis iki kelionės pradžios likus ne mažiau 4-6 savaitėms, kadangi imunitetui po skiepijimų susiformuoti reikalingas tam tikras laikotarpis. Tačiau jei kelionę suplanavote vėlai ir iki jos liko mažiau nei 4 sav., patariama vis tiek kreiptis į gydytoją, kadangi kai kuriais atvejais vakcinacija gali būti atliekama ir likus mažiau laiko. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, įvežtiniai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai Europos Sąjungos šalyse registruojami kasmet. Pastaruoju metu padažnėjus tarptautinėms kelionėms, bendradarbiavimui tarp šalių ir susitikimams, gali padidėti užkrečiamųjų ligų įvežimo į Lietuvą rizika.
Poliomielitas
Didžiausia rizika susirgti poliomielitu yra Pakistano, Indijos, Nigerijos ir Afganistano teritorijose.
PSO žiniomis, 2011 metais viename Kinijos regione diagnozuota 18 pirmojo tipo laukinio poliomielito viruso atvejų. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad poliomielito virusas, plintantis Kinijoje, yra susijęs su Pakistane cirkuliuojančiu šios ligos atveju.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad kol poliomielito virusas plinta, vykstantieji į minėtas šalis turėtų pasiskiepyti. Kūdikiai ir vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, o suaugusiems, skiepytiems anksčiau, ir besirengiantiems keliauti į endemines teritorijas, prieš kelionę skiriama viena vakcinos dozė.
Difterija
Difterija paplitusi visame pasaulyje, tačiau dėl ilgalaikio planinio skiepijimo retai nustatoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. XX a. 10-ajame dešimtmetyje difterijos epidemija buvo registruota Rytų Europos šalyse.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2011 metais Švedijoje diagnozuotas pirmas per pastaruosius penkerius metus difterijos atvejis. Šia sunkia infekcine liga susirgo 11 metų mergaitė, kilusi iš Somalio.
Paskutinį kartą difterijos atvejis Lietuvoje buvo nustatytas 2011 metų spalio pradžioje– susirgo Vilniaus rajono gyventojas. Prieš tai ši liga Lietuvoje buvo diagnozuota tik 2008 m. Tuomet buvo užregistruoti du susirgimai, kurių vienas, deja, baigėsi mirtimi. Nors difterija dėl ilgalaikio planinio skiepijimo pastaraisiais metais reta liga Europoje ir mūsų šalyje, Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, vertinama, kaip didelės šios ligos rizikos šalis. Pagrindinės difterijos ir stabligės prevencinės priemonės–profilaktiniai skiepijimai. Vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, suaugusiesiems pakartotiniai skiepijimai rekomenduojami kas 10 metų. Taigi, 26 (paskutinį kartą skiepytam 16 metų) metų asmuo turėtų pasiskiepyti palaikomąja doze, kuri finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kas 10 metų. Norintiems vakcinuotis asmenims, patariama kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Cholera
Didžiausias choleros paplitimas registruojamas Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Šių metų žiemą prancūzui, grįžusiam iš Dominikos Respublikos, Paryžiuje diagnozuota cholera. Viešnagės svečioje šalyje metu ligonis vengė abejonių keliančio maisto ir gėrimų, neturėjo tiesioginio sąlyčio su cholera sirgusiais asmenimis, tačiau viešbutyje valgė austrių, gėrė kokteilius, kurių paruošimo sąlygos nebuvo žinomos. 2011 metais ši liga užregistruota Mariupolio uostamiestyje, esančiame pietryčių Ukrainoje. Nustatytas sukėlėjas – Vibrio cholerae O. Ukrainos sveikatos priežiūros institucijos duomenimis, ligoniai galėjo susirgti cholera valgydami užkrėstą žuvį. Sukėlėjai nustatyti nuotekų vietose, kuriose ir buvo sugautos žuvys, vėliau naudotos maistui.
Pasiutligė
Pasiutligė paplitusi visame pasaulyje, išskyrus Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją. Daugiausia mirties nuo šios ligos atvejų registruojama Afrikoje ir Azijoje (55 tūkst. mirties atvejų per metus). ULAC 2011 m. žiniomis, Portugalijoje buvo diagnozuotas ir laboratoriškai patvirtintas susirgimas pasiutlige. Ligonė viešėjo savo gimtojoje šalyje Bisau Gvinėjoje, kuri yra šios užkrečiamosios ligos endeminė zona. Pasiutligė yra mirtina liga, jeigu laiku nesuleidžiama šios infekcijos vakcina, o kai kuriais atvejais būtinas net pasiutligės imunoglobulinas. Tuo tarpu per pastaruosius dešimt metų mūsų šalyje nuo pasiutligės mirė du žmonės.
Dengė karštligė
Per paskutinius dešimtmečius Dengė karštligė labiausiai paplito Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salyne, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad 2011 m. epidemiologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Dengė karštlige sirgęs vilnietis Brazilijoje buvo sugeltas uodų ir pirmuosius ligos požymius pajuto dar būdamas svečioje šalyje, tačiau medicinos pagalbos į vietinius gydytojus nesikreipė. Grįžęs į Vilnių, apsilankė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filialo Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, kur jam buvo įtarta ir kliniškai nustatyta ši liga. Vokietijos Roberto Kocho institutas, atlikęs kraujo serologinius tyrimus, patvirtino Dengė hemoraginės karštligės infekciją.
Hepatitas A
Hepatitas A yra pasklidęs visame pasaulyje, ir pagal šios ligos paplitimo rodiklius, pasaulio šalys skirstomos į didelio hepatito A endemiškumo šalis (Afrika(Egiptas, Tunisas, Marokas), Pietų Amerika, Azija (Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europa) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Japonija).
Vilniaus mieste 2010-2011 metais užregistruoti 8 virusinio hepatito A atvejai, du iš jų– įvežti iš Egipto ir Tadžikistano. Tačiau infekcijos šaltinis nenustatytas.
Didelę riziką susirgti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgai, o būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos, galimybės vartoti saugų geriamąjį vandenį ir maistą. Užsikrėsti hepatitu A galima ir buitinio kontakto metu, naudojantis tais pačiais indais, rankšluosčiais, kartu su sergančiuoju rūkant vandens pypkę, maudantis baseinuose. Vienintelis šios infekcijos šaltinis–sergantis žmogus. Susirgti šia liga pakanka net mažos užkrato dozės. Pagrindinės hepatito A profilaktikos priemonės yra vakcinacija ir higienos laikymasis.
Geltonasis drugys. Meningokokinė infekcija
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad asmenims, keliaujantiems į egzotiškas užsienio šalis, būtina laikytis vakcinacijos rekomendacijų. Norint išvengti užkrečiamųjų ligų ir jų įvežimo iš kitų kraštų, patariama skiepytis nuo meningokokinės infekcijos, pasiutligės, erkinio encefalito, choleros, gripo, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio. Privalomuosius skiepus (nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos) rekomenduoja Tarptautinės sveikatos taisyklės.
Apsikrėsti geltonuoju drugiu didžiausia rizika kyla kai kuriose Afrikos bei Centrinės ir P. Amerikos šalyse. Vakcinuojant nuo geltonojo drugio, siekiama dviejų tikslų: apsaugoti asmenis nuo susirgimo geltonuoju drugiu ir išvengti šios ligos įvežimo iš svetimų šalių.
Meningokokinės infekcijos vakcina privaloma piligrimams vykstantiems į Meką, keliaujantiems po Saudo Arabiją, taip pat patariama skiepytis vykstantiems į kai kurias pietuose nuo Sacharos esančias Afrikos šalis, priklausančias vadinamajam „meningokokiniam diržui“ (nuo Senegalo iki Etiopijos). Vakcinuojama vieną kartą, po kurio imunitetas susidaro trejiems metams. Apie visus atliktus skiepus turi būti pažymėta Tarptautiniame skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjime. Skiepijimų pažymėjimai reikalingi tiems asmenims, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę teritoriją ir privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą, įrodantį, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos, kitu atveju į tą valstybę gali būti neįleidžiami.
Keliaujant su mažais vaikais, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja juos papildomai vakcinuoti nuo vėjaraupių ir rotavirusinės infekcijos.
Maliarija
Iš parazitinių tropinių ligų lietuviai į gimtinę dažniausiai įveža maliariją, tačiau pasitaiko ir kitų retų ligų.
Gyvybei grėsmingiausios maliarijos formos labiausiai paplitusios Subsacharinėje Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Į Lietuvą maliarija dažniausiai įvežama iš Afrikos.
ULAC duomenimis, per 2001-2010 m. dėl nereguliariai vartojamų chemoprofilaktinių vaistų, nepakankamos apsaugos nuo uodų, įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 41 asmuo, iš jų 3 žmonės mirė. Praėjusių metų pabaigoje į Klaipėdos universitetinę ligoninę paguldytas vyras, kuriam buvo diagnozuota tropinė maliarija. Epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad ligonis metų pradžioje buvo išvykęs į Afriką, tačiau šios ligos profilaktikai vaistų nevartojo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras šiemet užregistravo maliariją jaunam vyrui, grįžusiam iš Gvinėjos. Žmonės, vykdami į didelės maliarijos rizikos šalis, turi žinoti, kad ši liga– grėsminga gyvybei liga.
Leišmaniozė
Leišmaniozė yra tropinis susirgimas, nes labiausiai paplitusi šilto ir karšto klimato regionuose, kur vyrauja moskitai, pernešantys šios ligos sukėlėjus. Leišmaniozė registruojama 88 pasaulio šalyse, iš kurių–72 besivystančios. Daugiau kaip 90 proc. visų vidaus organų leišmaniozės atvejų registruojama Indijoje, Bangladeše, Nepale, Sudane ir Brazilijoje. Susirgimų leišmaniozė pasitaiko ir kai kuriose Europos šalyse–Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Įvežtinių odos leišmaniozės atvejų Lietuvoje nepasitaikė kelis dešimtmečius. Tačiau populiarėjant kelionėms į egzotiškus kraštus, rizika užsikrėsti tropinėmis ligomis–didėja.
2008–2009 metais nustatyti ir laboratoriškai patvirtinti keturi odos leišmaniozės atvejai. Keliautojai užsikrėtė Kosta Rikoje, Peru ir Maroke. 2010 metais laboratoriškai patvirtintas dar vienas, jau penktasis, odos leišmaniozės atvejis.
Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai, todėl apsisaugoti nuo jų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė.
Profilaktinės priemonės
Keliaujant į egzotiškas šalis, derėtų pasidomėti pavojingiausiomis to krašto infekcinėmis ligomis, prisiminti jų keliamą grėsmę, išsiaiškinti vietinį sergamumą ir kaip nuo jų apsisaugoti. Viena efektyviausių apsaugos priemonių nuo kai kurių pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų–vakcinacija. Pasiskiepyti nuo minėtų užkrečiamųjų ligų galima asmens sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, turinčiuose licenciją šiai veiklai, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skiepų kabinete.
Siekiant išvengti infekcinių ligų, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja imtis prevencinių priemonių:
• vykstantiems į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privaloma vartoti vaistus. Juos paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją ar gydytojas infektologas;
• naudoti kraujasiurbius vabzdžius atbaidančias priemones–repelentus. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie jo panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams;
• paplūdimiuose nevaikščioti basomis, negulėti tiesiog ant paplūdimio smėlio/žemės;
• kuo dažniau plauti rankas–prieš valgio gaminimą ir prieš valgymą, pasinaudojus tualetu; turėti su savimi muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių;
• gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, geriausiai fasuotą buteliuose;
• valgyti tik pakankamai gerai termiškai paruoštą maistą;
• prieš valgant daržoves bei vaisius, juos kruopščiai nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti ar nuskusti žievelę;
• nevartoti termiškai neapdorotų jūros gėrybių ir žuvies;
• nepirkti maisto gatvėse;
• grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir pajutus užkrečiamosios ligos pirmuosius požymius (karščiavimą, galvos skausmą, viduriavimą, vėmimą, pageltimą, bėrimą, kraujosruvas ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją ir pasakyti apie buvusią kelionę.
Daugiau nei tris savaites tęsėsi projekto „Borjomi Odisėja“ ambasadorės Ingos Oršauskaitės kelionė vienose paslaptingiausių pasaulio vietų – Nepale ir Tibete. Himalajų kalnų papėdėse įsikūrusiose šalyse apsilankiusi lietuvė siekė pažinti tikrąją, nuo užsienio turistų akių dažnai paslėptą nepaliečių ir tibetiečių gyvenimo pusę.
Panama (galvos apdangalas) – tai ne tik individualaus stiliaus detalė, bet ir rūsti būtinybė.
Šis galvos apdangalas tapo neatsiejamu keliautojų atributu. Panamas pasididžiuodami dėvėjo: Napoleonas, Vinstonas Čerčilis, Nikita Chruščiovas, Haris Trumenas ir žymusis Al Kaponė. Panama – tai madingas Ekvadoro šedevras, iš paplūdimio ryžtingai įsiveržęs į miesto pilkumą.
Panama iš Panamos?
Egzistuoja nuomonė, kad žymaus galvos apdangalo pavadinimas “panama” kilo iš šalies, kurioje jis buvo pirmą kartą pagamintas. Ši nuomonė klaidinga. Prekybiniame Panamos uoste apsukrūs pirkliai tiesiog pelningai pardavinėdavo šiuos nuostabius galvos apdangalus jūrų keliautojams. Panama (galvos apdangalas, gaminamas iš žolinio augalo) atsirado XVII a. Indijoje. Iki mūsų dienų išlikęs gerai žinomas pavadinimas “panama” atsirado 1880 metais, kuomet buvo pradėtas statyti Panamos kanalas, tačiau, deja, maliarija, geltonoji karštinė ir nuošliaužos nusinešė beveik 22000 gyvybių, todėl statyba buvo nutraukta. Oficialiai kanalas buvo atidarytas 1914 metais ir tai kainavo dar beveik 6000 gyvybių.
Montecristi panama
Tikra panama telpa mažoje medinėje dėžutėje ir visiškai nesideformuoja!
Pirmasis galvos apdangalo variantas buvo pagamintas iš nendrių ir panorėjus sužinoti, ar panama yra tikra, reikėjo susukti ją į vamzdelį. Jeigu apdangalas nesutrūkinėdavo – tai būdavo originali panama, kuri, tiesą sakant, kainuodavo “gerą pinigą”. Šiandien galite išgirsti dar vieną labai populiarų panamų pavadinimą “Montecristi”. Būtent taip vadinasi gyvenvietė, kur gaminamos šios skrybėlės. Panamos gaminamos iš ploniausių žolinio augalo Carludovica palmata pluošto. Būtent todėl panamos atrodo labai grakščiai, lengvai susivynioja ir be problemų telpa mažoje medinėje plunksninėje, kurią patogu nešioti su savimi. Būtent toks pavyzdys buvo pademonstruotas 1900 m. pasaulinėje mugėje. Po jos šis ekologiškas galvos apdangalas užkovojo visą pasaulį.
Carludovica palmata – augalas, iš kurio gaminamos originalios panamos
Rankų darbas
Šių dienų panama – tai medžiaginė kepurės variacija minkštais kraštais, nepasitraukianti iš mados jau nuo praeito amžiaus pradžios. Anksčiau buvo manoma, kad šį galvos apdangalą dėvi tikri džentelmenai. Panama – tai elegancijos, prabangos ir pasiturėjimo simbolis. Šio galvos apdangalo gamyba – tai savotiškai magiškas procesas.
Panamos gamyba rankiniu būdu
Pirmiausia, tikras panamas gamina tik rankiniu būdu. Pradžioje renkami specialūs augalai bei viskas daroma griežtai stebint Mėnulio fazes, kadangi būtent Mėnulis nulemia medžiagos, iš kurios bus gaminama panama, kokybę ir elastingumą. Antra – meistras gali “kurti” šedevrą tik auštant arba prieblandoje, kadangi karštis neigiamai veikia pluoštą ir jis tampa nebeelastingas. Trečia – tikri meistrai, gebantys supinti panamas, gali būti suskaičiuoti ant rankų pirštų ir vertinami brangiau už auksą. Vieną kepurę meistras gali gaminti iki pusmečio. Rezultatas vertas pastangų!
Su kuo dėvėti panamą?
Vyriška montecristi panama
Elegantiška, neįtikėtinai plona, praktiškai besvorė dramblio kaulo spalvos skrybėlė, kurią tikri džentelmenai dėvi tik su šviesiu lininiu kostiumu – tai nepriekaištingo skonio ir pagarbos klasikai pavyzdys. Rausvai pilkos spalvos panama niekada neapleisdavo mados, nuo pat 1900 metų ji buvo laisvės ir puikaus stiliaus šalininke. Šis galvos apdangalas suteikia ne tik stilingos išvaizdos, bet ir apsaugo tiek galvą, tiek veidą nuo saulės – tai labai praverčia karštomis vasaros dienomis. Panama – tai nepakeičiamas aksesuaras tiek paplūdimyje, tiek mieste.
Prezidentas Obama su panama
Keisčiausia tai, kad panama sėkmingai konkuruoja su prabangiausiais akiniais nuo saulės. Vyrai gali dėvėti panamą su šortais, vasariniais marškiniais, marškinėliais su V-formos iškirpte ir, kaip jau ir minėjome, lininiais kostiumais. Šiandien panamos gali būti pagamintos iš ko tik panorėsit: šiaudų, medvilnės, tinklelių, kitų medžiagų. Panamų kraštai gali būti kiek nulėpę arba tiesūs, svarbiausia – kad kraštai švelniai, koketiškai ir efektingai pridengtų dalį veido.
Panamos, pagamintos iš ekologiškų medžiagų, yra labai paklausios visame pasaulyje, ypač Europoje. Be to, šiandien panamą dėvėti yra labai madinga. Pabaigoje norėtume paminėti, kad Montecristi ir Panama – tai ne tik kurortų, bet ir puikių galvos apdangalų pavadinimai.
Jei vasaros metu lauko kavinėje ar poilsiavietėje po ilgo žygio nusprendėte pagurkšnoti alaus, siūlytume pirmiau panaudoti turimas apsisaugojimo nuo uodų priemones. Sulauksite didžiulės kraujasiurbių atakos.