Search Results for: "melų pasaka"

Miške buvo trobelė. Trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę. Ta dukrelė išėjo pasivaikščioti ir paklydo. Ėjo ėjo, pamatė trobelę. Toje trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę…

Pasakos – tai ne tik fantazijos kurstytojos, jos turi ir kilnią misiją – auklėti, ugdyti visuomenės narį, padorų pilietį. Dažniausiai šie kriterijai priklauso nuo laikotarpio, valstybinės santvarkos, gyvenimo aktualijų. Daugelis pasakų remiasi pagrindinėmis moralės nuostatomis. Šiame straipsnyje pabandysime atverti pasakos „duris“ ir pasistengsime patekti į labirintą, į gilų triušio urvą, kuriame slepiasi žmogaus psichologijos subtilybės, simboliai, dabartis ir praeitis, vertybės ir kultūra.

Pasakos – gyvenimo dalis

Žinia, pasakos nėra šiuolaikinio žmogaus išradimas, jos atkeliavo iš seniausių laikų tautosakos koridoriais. Psichologas Karlas Gustavas Jungas tikriausiai pasakytų, kad pasakos ateina kaip kolektyvinės pasąmonės apraiška, „pasiramsčiuodamos“ simboliais. Žymiojo Čipolino autoriaus Gianni Rodari nuomone: „Simbolis gyvena savarankišką gyvenimą, jį galima pritaikyti daugybėje tikroviškų situacijų“. Simboliai jose sugulė dar nuo tų laikų, kai pasakas sekė valstiečiai, nemokėdami rašto.

Vėliau pasakos būdavo perpasakojamos atskirų autorių, modifikuojamos, pritaikomos atitinkamam laikotarpiui. Daugelis senųjų pasakų šiuolaikiniam vaikui ar net suaugusiam keltų siaubą („Motušės Žąsies pasakos“ ir kt.). Nagrinėdami pasakas ir jų simboliką nesnaudžia ir psichoanalitikai, pastarieji daugiau aiškina jų simbolių reikšmes. Antai, Raudonkepuraitė nagrinėjama kaip bręstanti mergaitė, raudona kepurė simbolizuoja menstruacijų pradžią, vilkas – vyriškis besikėsinantis į jos nekaltybę ir t. t.

Dabar pasakos vis rečiau skaitomos, prioritetas teikiamas vaizdinėms priemonėms, kurios kaip gardus patiekalas yra patiekiamas ant lėkštutės su visais personažais, jų atvaizdais, charakteriais, – čia lieka labai mažai vietos vaizduotei. Taip iš lėto „žudoma“ vaikų vaizduotė: vaizdai jų galvoje jau sukurti televizijos, spaudos ir kitų vaizdinių priemonių. Sumenkus vaizduotei, žmogus pradeda svajoti pažįstamais atvaizdais, tai gali būti net reklaminiai vaizdai, paveikslėliai ir kt. Kaip yra minėjęs prof. G. Mažeikis: „Taip visuomenėje išvengiama revoliucijų, nes žmogus nesukuria pats tokios gerovės vizijos, dėl kurios kiltų į kovą“.

Formuojami modeliai

Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, pasakos nėra tik pasakojimai prieš miegą, jos turi ir kilnią misiją – auklėti ir ugdyti padorų pilietį. Galima pastebėti, kad pasakose žmogus ugdomas priklausomai nuo laikotarpio moralės normų: gerąjį veikėją dažniausiai vaizduoja kaip teisingą, vyrauja gėrio pergalė prieš blogį ir pan.

Pasakos daro stiprią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi, todėl šiuolaikinėje psichologijoje taikomi įvairūs pasakų terapijos metodai, leidžiantys atskleisti suaugusiam žmogui kilusios psichologinės problemos šaknis. Literatūrą nagrinėjantys mokslininkai aprašo įvairias pasakų formuojamas socialines konstrukcijas, į kurias įeina nelaimingos moterys, namų šeimininkės, kaip princesės, kuriomis reikia rūpintis, o pačios esančios tik aplinkybių aukos, jų gelbėtojai – „princai“, turintys jomis pasirūpinti. Realybėje pastarųjų nesulaukusios tampa nelaimingomis, nusivylusiomis vyriška gimine. Pamotės tipažas pasakose susijęs su svetimo baime, nepažįstamas prilyginamas blogam personažui. Tokiomis priemonėmis pasąmoningai konstruojama socialinė žmogaus pasaulėžiūra, vertybės. Dažniausiai tokios pasakos yra skirtos gyvenimo būdo formavimuisi.

Pasaka ir ideologija

Kaip tautosakos pasakos daug pasako apie tuometinių žmonių pasaulio suvokimą, taip autorinių pasakų modifikacijose kartais galima įžvelgti nemažai ideologinės įkrovos. Pastarosios siejasi su socialine inžinerija, savotiška propaganda.

Pasakos „Čipolino nuotykiai“ autorius G. Rodari, italų žurnalistas, rašytojas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui priklausė fašistų partijai. Vėliau perėjo į kitą barikadų pusę, įstojo į Italijos komunistų partiją. Jo biografinis apsiaustas, įsitikinimai, be abejo, darė įtaką ir jo kūriniams. G. Rodari tikėjo tokios santvarkos teisingumu ir tai perteikė savo pasakojimuose. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba yra rašęs, kad daug Lietuvoje skaitomų Rodari kūrinių buvo versti iš rusų kalbos, „jie čia pateko „per Maskvą“: galima sakyti, jog Rodari buvo vienas iš pirmųjų mūsų vaikams „leistų“ skaityti užsienio rašytojų“.

Pasaka be moralo, beveik neįsivaizduojama, o kur slypi jos moralas, ne visada galima suprasti, kiekvienas jį įžvelgia per subjektyvumo žiūronus. Jei jau pradėjome kalbėti apie G. Rodari, tai trumpai apžvelkime „Čipolino nuotykius“. Ši pasaka gerai žinoma daugeliui. Pasakojime apie Čipoliną paliečiamos sovietmečio socialinio gyvenimo aktualijos, tai savotiška realybės alegorija. Pagrindinis herojus Čipolinas yra vienas iš darbininkų klasės atstovų (metafotiškai), jo draugai taip pat. Pagrindiniai, gerieji herojai yra neturtingi, paprasti ir darbštūs, o valdantieji – pikti, turtingi, valdantys nelogiškais sprendimais (skelbiamas mokestis už orą ir pan.). Darbininkų klasė sukyla ir pasipriešina aristokratijai, turtingiesiems valdininkams. Čia galima įžvelgti kapitalistinės visuomenės kritiką ir komunizmo santvarkos išaukštinimą. Nepaisant to, „Čipolino nuotykiuose“ diegiamos vertybės nėra prieštaraujančios moralės principams, nors joje galima rasti ir propagandos prieskonių. Ne veltui ši pasaka buvo tokia populiari Sovietų sąjungoje. Tarp panašaus pobūdžio pasakų buvo ir „Buratino nuotykiai“, „Obuolių maišas“ ir daugelis kitų.

Pagonybės laikais vyravo dar kitos vertybės, kurių nuotrupų yra išlikę pasakojimuose apie velnius, raganas, kaukus ir kt. Velniai, kaip blogieji veikėjai, dažnai girtuokliaudavo, meluodavo, tinginiaudavo – čia per velniškumą pabrėžiamos šių ydų blogybės. Pasakose buvo daug bauginimo elementų, taip bandant apsaugoti vaikus, juk namai – saugi erdvė, baiminamasi kitoniškumo.
Viename iš straipsnių apie pasakas Rolandas Maskoliūnas teigia: „Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę, pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio, ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos.”
Pasakų ideologija, moralinė įkrova labai priklauso nuo laikotarpio, todėl vienos taisyklės negalima pritaikyti visoms, jos visada buvo modifikuojamos, kai iš tautosakos buvo perimtos į atskirų autorių rankas. Vis tik, pasakose skiepijamas tikėjimas laiminga pabaiga vaikui padeda suformuoti gyvenimo prasmės viziją, skatina optimizmą, sukuria erdvę svajonėms.

Lina Sabaitytė