Search Results for: "monika b."
Aktorė, laidų vedėja, rašytoja, o nuo dabar – ir modelis. Charizmatiškoji Beata Tiškevič, kino gerbėjus bei televizijos žiūrovus pakerinti gebėjimu įsijausti į įvairiausius vaidmenis, atrado naują savo talentą. Ji priešais mados fotografo Tomo Adomavičiaus objektyvą tapo fatališka moterimi ir naujo lietuviško prekės ženklo „Pura“ veidu.
Monika Fedoraviciute (28) Didžiojoje Britanijoje gyvena jau šeštus metus ir šiuo metu dirba struktūrizuotų produktų investavimo grupėje viename didžiausių Japonijos investicinių bankų Londone. Merginos kelias į sėkmę buvo kupinas įvairių iššūkių ir vingių, o kaip ji pati pasakojo, viską pasiekti jai padėjo ryžtas ir noras kovoti dėl užsibrėžto tikslo. Apie savo pradžią ir karjerą Londone Monika papasakojo ir mums.
Gal pradėkime nuo klausimo, kaip atsidūrei Didžiojoje Britanijoje? Pastūmėjo mokslai ar noras išbandyti kažką naujo? Monika Fedoraviciute
Mane visuomet traukė studijos užsienyje ir jau baigusi mokyklą žinojau, kad anksčiau ar vėliau išvažiuosiu į užsienį studijuoti. Mokydamasi 3 kurse, vasarą kartu su draugėmis išvažiavau į Londoną: pakeliauti, užsidirbti, pagerinti anglų kalbos įgūdžių, taip pat pasidomėti šalies universitetais. Besisvečiuodama Didžiojoje Britanijoje, supratau, kad būtent Londone norėčiau toliau studijuoti, nes mane užbūrė šis didmiestis: jo įvairiapusiškumas, nuolatinis judesys ir daugybė galimybių.
Kuomet grupės draugai ėjo švęsti bakalaurų diplomų įteikimo, aš tos pačios dienos vakare, iškart po diplomų įteikimo ir šampano taurės kartu su tėvais, buvau pakeliui į Vilnių laikyti anglų kalbos stojamojo egzamino (IELTS). Taip prasidėjo mano „greitasis“ gyvenimas. Netrukus susikroviau žodynus, knygas ir, itin entuziastingai nusiteikusi, jau buvau pakeliui į Londoną.
Trumpai papasakok apie mokslus Didžiojoje Britanijoje. IŠIMK JEI PER DAUG TEKSTO
Įstojau į paskutinį bakalauro kursą Vestminsterio universitete. 2006 metais mokslai Didžiojoje Britanijoje nebuvo labai brangūs, bet žinau, kad dabar kainos yra labai išaugusios. Bakalauro studijos kainuoja pigiau (iki 10 000 svarų sterlingų per metus), o magistro studijos brangiau – didelę įtaka kainai daro universiteto vardas ir pasirinkta studijų programa. Mokslas čia yra labai įdomus ir kokybiškas. O svarbiausia, kad jis yra orientuotas į dabartinę situaciją – teorinės žinios yra derinamos su praktika, pastarajai skiriant labai daug dėmesio. Taip pat būtina paminėti, jog egzaminams išlaikyti neužtenka vien tik paskaitos konspektų, būtina nuolatos domėtis dalykais, kuriuos studijuoji, skaityti įvairius žurnalus, laikraščius ir nemažai papildomų knygų. O ir tie patys egzaminai nereikalauja įvairių apibrėžimų kalimo, svarbiausia tai, kad studentas sugebėtų tinkamai išanalizuoti, įvertinti situaciją, pritaikyti savo žinias. Dėstytojai yra labai malonūs ir visuomet pasiruošę padėti. Vienas didžiausių jų privalumų yra tas, kad dauguma jų yra profesionalai, t. y. dirbę ar vis dar dirbantys tose srityse, kurių disciplinas dėsto. Tai užtikrina, kad studentai gauna nemažai praktikoje pritaikomų žinių.
Ar sunki buvo pradžia? Kokie didžiausi sunkumai laukė ir kaip su jais susidorojai?
Iš pradžių buvo tikrai labai sunku: ir dėl kalbos barjero (nors ir gerai mokėjau kalbą, iš pradžių buvo sunkoka su specifine terminologija bei anglišku studentišku slang‘u), ir dėl didelės studijų apimties (vieno dalyko analizei parengti reikdavo perskaityti 3–4 knygas, šeštadieninius „Financial Times“, įvairių ekonomistų komentarus bei nuolatos domėtis finansinio sektoriaus naujienomis). Tačiau praėjus keliems mėnesiams, perskaičius daug knygų, praleidus nemažai bemiegių naktų, viskas pasidaro įmanoma. Paskui jau greitai įsivažiavau į anglišką studentišką gyvenimą. Tėvai ir būsimas vyras labai palaikė mane ir tai įkvėpė siekti savo tikslų.
Šiuo metu dirbi viename didžiausių Japonijos investicinių bankų „Mitsubishi UFJ Securities International plc“ (MUSI). Kaip ten patekai?
Didžiojoje Britanijoje pabaigusi universitetą (2007 metais), supratau, kad darbo paieškos tikrai nebus lengvos. Nors ir turėjau „lietuviškos“ darbo patirties, to neužteko norint susirasti darbą iškart po universiteto studijų, tad ilgai nelaukusi nusprendžiau atlikti nemokamą praktiką vienoje startup kompanijoje, kad įgyčiau „angliškos“ darbo patirties. O po kelių mėnesių jau žengiau į MUSI banko biurus pradėti darbą Teisės departamente. Man pasisekė, kad ten patekau prieš pat finansų krizę, nes „Lehman Brothers“ bankrotas 2008 metais paveikė daugelio žmonių karjerą ir darbo vietų tik mažėjo, daug žmonių buvo atleista. Banke man pradėjus dirbti struktūrinių deritatyvų (išvestinių finansinių instrumentų – aut.) teisininkų asistente, prasidėjo mano pažintis su finansiniais sandoriais. Iš pradžių mano darbas apėmė labai daug administracinių užduočių, bet paskui vadovai, pastebėję mano sugebėjimus, ėmėsi mane supažindinti su įvairių finansinių produktų teisinėmis subtilybėmis ir sandorių struktūromis. Neilgai trukus jau pradėjau dokumentuoti finansinius sandorius. Tačiau manęs teisiniai dalykai netraukė ir Teisės departamentas buvo tik pirminė stotelė žengiant į bankinį sektorių. Mano svajonė buvo pereiti į Front Office dirbti tiesiogiai su finansiniais produktais, t. y. prekiauti jais, aiškintis PnL, rizikas, įkainoti produktus ir aktyviai dalyvauti rinkose.
Iš pradžių labai trūko pagalbos iš šalies, labiau patyrusių žmonių patarimų. Dabar, suprasdama, kaip svarbu pradedančiajam specialistui kitų pagalba, jau antrus metus dalyvauju mentoring programoje (Big Brother, http://www.ltbigbrother.com/), kuri yra organizuojama Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir stengiuosi padėti jaunimui studijų klausimais, ieškoti praktikos vietų, galimybių gilinti žinias ir t. t.
O kaip darbo aplinka? Ar didelis darbo krūvis?
Mūsų grupė (ang. Structured Trading Group – STG), kurioje dirbu, prekiauja struktūrizuotais finansiniais produktais – tai sintetiniai investavimo instrumentai, kurie kuriami derinant įprastus finansinius instrumentus ir išvestines finansines priemones. Šie produktai yra labai sudėtingi ir reikalauja daug žinių, laiko, pastangų stengiantis suvaldyti jų sukurtas rizikas bei bandant daugiau uždirbti. Kadangi turime suspėti į visas 3 laiko zonas (Tokijus, Londonas, Niujorkas), mūsų darbo diena prasideda 7.30 val. ir baigiasi apie 18.30 vakare, o kartais ir vėliau. Esu vienintelė mergina tarp 10 vaikinų, dirbančių STG. Mano akimis, visi jie prilygsta profesoriams: turi prestižinių universitetų diplomus, daug darbo patirties, išsiskiria analitiniu mąstymu, tad man, kaip jaunesniajai grupės narei, yra iškelti dideli reikalavimai, kad nuo jų neatsilikčiau. Bendradarbiai man – autoritetas ir labai geras pavyzdys, kuriuo seku jau antrus metus. Įprastinė darbo diena – tai labai daug įvairių darbų: rinkų stebėjimas, galimybių rinkose paieška, stebint, kaip rinkų pasikeitimai veikia produktų kainas ir rizikas bei stengiantis jas apdrausti, produktų įkainojimas ir t. t. Labai svarbu atidumas, nes visi sprendimai turi finansinę išraišką: net ir maža klaidelė kartais gali kainuoti milijonus.
Ar daug reikia atsisakyti norint padaryti karjerą ir kaip viską spėji?
Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis viską sugeba suderinti ir kartais reikia kažko atsisakyti. Tačiau jei darai ir sieki to, ko nori – tai neatrodo kaip auka ar kažko atsisakymas, greičiau, tai darymas kažko, kas tave priartina prie pasirinkto tikslo.
Minėjai, kad Tave įkvepia susitikimai su daug pasiekusiais žmonėmis. Gal gali keletą paminėti?
Geri pavyzdžiai visada įkvepia žmogų naujiems iššūkiams ir visada stengiuosi nepraleisti susitikimų su įvairiais pasaulio ar Lietuvos lyderiais. Priklausau Lietuvių Londono Sičio klubui (LCLC, http://litcityclub.co.uk/), kuris rengia labai įdomius susitikimus, apskritojo stalo diskusijas su įdomiais, daug pasiekusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, galiu paminėti susitikimus su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi ir jo žmona Alma Adamkiene, neseniai įvykusią konferenciją su eurokomisaru Algirdu Šemeta, Vytauto Landsbergio paskaitas, apskritojo stalo diskusijas su verslininkais, bankininkais iš Lietuvos. Taip pat būtina paminėti, kad LCLC veikloje dalyvauja nemažai įspūdingas karjeras padariusių lietuvių, tad buvimas toje aplinkoje įkvepia ir toliau siekti savų tikslų, gauti gerų patarimų. Neseniai kartu su bendradarbiais darbo reikalais vakarieniavome su buvusiu Didžiosios Britanijos iždo kancleriu Alistairu Macleanu Darlingu. Vien buvimas su įdomiais žmonėmis yra naudingas – iš jų gali pasisemti įkvėpimo ir gerų idėjų.
Ką patartum lietuvaičiams, kurie emigruoja į Didžiąją Britaniją ieškodami geresnio gyvenimo? Ar sunku prasimušti ir kokių savybių reikia norint kažko pasiekti?
Kaip kas tą geresnį gyvenimą įsivaizduoja. Jei tas geresnis gyvenimas siejasi su geru išsilavinimu, tarptautinės patirties kaupimu, savęs realizavimu profesinėje srityje, – pirmyn! Tačiau, jei geresnis gyvenimas siejasi tik su pinigais ir daugiau nieko, mano manymu, Vakarų resursai jau išsekę, reiktų važiuoti į Rytus. Rytai dabar siūlo didelių galimybių, nes tai – naujoji ekonomika.
Ir dar. Svarbiausia turėti viziją, kuo nori būti, ir to palaipsniui siekti. Yra toks angliškas posakis „To climb steep hills requires a slow pace first“ (liet. norint įkopti į aukštas viršūnes, reikia pradėti po truputį), taigi reikia apsišarvuoti kantrybe, kaupti įdirbį, tobulinti savo įgūdžius ir bandyti tol, kol pasiseks. Turi būti labai motyvuotas, inovatyvus, kurti naujas idėjas. Labai svarbu yra terpė, kurioje žmogus egzistuoja. Jei toje terpėje yra asmenybių, kažko pasiekusių ir daug patirties sukaupusių žmonių, geri pavyzdžiai automatiškai įkvepia nepasiduoti naujiems iššūkiams.
Ir paskutinis klausimas, kurį turbūt Tau užduoda dauguma. Ar planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, tai tikrai dažnas klausimas. Beveik visi mane pažįstantys žmonės žino, kad tikrai grįšiu į Lietuvą. Lietuva yra mano Tėvynė, kurioje užaugau, kurioje gyvena mano šeima ir artimieji. Tai svarbiausias emocinis faktorius, kuris visą laiką traukia grįžti. Čia grįžtu 3–4 kartus per metus ir kiekvienąkart labai sunku išsiskirti su tėvais, giminėmis, draugais. O kalbant apie karjerą, manau, visi, kas ieško galimybių, naujų iššūkių, tikrai jų atras ir Lietuvoje. Svarbiausia yra noras ir motyvacija!
Pristatome plaukų stilistę ir įvaizdžio konsultantę – „Femina Bona“ mokymo centro kirpėjų specialybės dėstytoją Džiuljetą Petrulienę, kuri mūsų skaitytojams patars, koks plaukų…
Tikriausiai ne vienas pastebėjo, kad Lukiškių aikštėje Vilniuje išdygo cirko palapinės. Jos ir tapo savotišku šaukliu į ryt – rugsėjo 11-ąją – prasidedantį tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Naujojo cirko savaitgalis’14“. Devintus metus vykstantis festivalis per keturias dienas pristatys margaspalves trupes iš viso pasaulio, o renginio organizatoriai žiūrovams žada neišdildomų įspūdžių!
Koks klubas be stiklinių, bokalų ir taurių? Kokia naktis be barmenų? O kokie gi tie žmonės, aukojantys laiką, nors galėtų linksmintis ar ilsėtis tam, kad gerai (tik iš pradžių) jaustųsi kiti?
Pristatome plaukų stilistę ir įvaizdžio konsultantę – „Femina Bona“ mokymo centro kirpėjų specialybės dėstytoją Džiuljetą Petrulienę, kuri mūsų skaitytojams patars, koks plaukų…
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Tarptautinę teatro dieną už 2010 metais Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premijomis ir atminimo ženklais Vilniuje apdovanoti geriausi šalies teatro menininkai.
Norinčiųjų įsigyti namus ar didesnį automobilį netrūko. Vartojimo išlaidos sudarė daugiau nei 70 procentų visų ekonominių operacijų. Amerikiečiai ėmė leisti vis daugiau, pamiršdami taupymą. Ekonominį sąstingį ar mažėjantį darbo užmokestį jie kompensavo galimybe skolintis mažesnėmis palūkanomis.
Skolų gniaužtuose
R.Reaganui paskyrus A.Greenspaną rūpintis federaliniais rezervais prasidėjo nauja era. Lyginant 2001 m. lapkritį ir 2004 m. lapkritį, palūkanų norma sumažėjo 2 procentais, nors ekonomika paaugo 2,8 procentais. Žemos palūkanų normos žmones atvedė į vertybinių popierių biržą, pirkėjai kėlė akcijų vertę, kartu jas brangindami. Susidaręs įspūdis, esą vartotojai turėjo daugiau grynųjų pajamų, buvo apgaulingas.
Robertas Reichas išsamiai išnagrinėtas finansinio kracho priežastis pateikė knygoje „Aftershock: The Next Economy and America’s Future“ (2010 m.), kurioje jis analizuoja JAV gyventojų bruožus, situaciją pernelyg supaprastindamas: „Jei mano kaimynas turi daugiau, ir aš noriu daugiau. Ir gaunu tai, ko noriu, nes aš amerikietis“. Esą žmonių prigimtis yra trokšti to, ką turi kiti, bet tikra problema yra tai, kad žmonės neuždirba pakankamai pinigų, o JAV turtai sukoncentruoti mažoje pasiturinčiųjų klasėje.
Krizė nepakenčia kompromisų, ypač šiandien, kai šaliai gresia „visiška audra“ (perfect storm). Turtuoliai ir toliau turtėja, sudarydami vos 0,1 procentą visų pajamas gaunančių darbuotojų, jie uždirba daugiau negu kiti 120 milijonai žmonių. Turtuoliai, R.Reicho teigimu, bando papirkti rinkimus. Tuo tarpu vyriausybė nepadeda vargšams, teigdama „nėra jokių pinigų, kuriuos jums skirtume“.
„Tai izoliacionizmo, natyvizmo ir ksenofobijos protrūkis“, – teigia R.Reichas, nurodydamas į priešiškumą imigrantų kryptimi, kaltinimus Kinijai ir augantį skepticizmą užsienio prekybos atžvilgiu.
Kai 1995 metais įsismarkavęs „IT burbulas“ ( dot-com bubble) vertybinių popierių biržoje tūkstantmečio sandūroje netikėtai subliuško, NASDAQ (National Association of Securities Dealers Automated Quotations) akcijų indeksas krito 78 procentais. Investitoriai iš akcijų savo pinigus nukreipė į nekilnojamąjį turtą. Vertybinių popierių biržos burbulas virto nekilnojamojo turto burbulu, kuris tęsėsi 2001-2006 m.
„Paskutiniajame dešimtmetyje JAV ekonomika prarado varomąją jėgą“, – teigia Edmundas Phelpsas, 2006 m. gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Esą tai buvo akivaizdu, nes nuo šio tūkstantmečio pradžios nesukurta naujų darbo vietų, todėl JAV ekonomika patyrė struktūrinius pokyčius. Kompanijos siekė greitai ir lengvai užsidirbti investuodamos, mažino darbo jėgą. Nuo 2000-ųjų panaikinta beveik 6 milijonai darbo vietų. Šiandien vos 9 procentai amerikiečių dirba gamybos pramonėje – vos pusė 1985 m. rodiklio.
„Amerika turi pasikeisti, – teigia B. Obamos patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Volckeris. – Mums reikia mažiau finansinių inžinierių ir daugiau tikrų inžinierių, tokių kaip mechanikos inžinieriai“. Esą JAV turi atstatyti pramonės sektorių. „Nuo Antrojo pasaulinio karo darbo vietų augimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo, ir siekė 10-20 procentų per dešimtmetį. Tvirtai tikėta, kad taip turi tęstis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius padidėjo 25 mln., tačiau nebuvo naujų darbo vietų, arba bent jau nebuvo jų sukurta. Visgi, 100 000 naujų darbo vietų buvo sukurtos aptarnauti norinčius įsidarbinti.
Kai A. Greenspanas pasitraukė iš biuro Vašingtone 2006 m. pradžioje, šalis jau skendėjo skolose. Du karai – Irake ir Afganistane – jau buvo atsiėję 1 trilijoną dolerių. Valstybės skola ir toliau augo, nuo 57 procentų BVP 2000 m. iki 83 proc. 2009 m., kai pareigas pradėjo eiti prezidentas B. Obama. Dabartinė nacionalinė skola siekia 13,8 trilijono dolerių arba 94,3 proc. BVP. Po dvejų metų ji bus didesnė nei 100 procentų BVP.
Nedarbo lygis JAV siekia apie 10 proc. Tačiau neregistruotų bedarbių vis daugėja, tad realūs skaičiai artimesni 20 proc. Pirmą kartą nuo Didžiosios depresijos (Great Depression) 1929–1933 metais, amerikiečiai susidūrė su ilgalaikiu nedarbu.
Kaltos viršūnėlės
Ribotos socialinės sankibos koncepcijos žlugimas žvelgiant iš Europos šalių perspektyvos galėtų turėti nenumatytų pasekmių. Kaip bendrai gerovei susitelkusi visuomenė gali maniakiškai baimintis, kad bet koks socialinis mąstymas yra socialistinis? Vien rusėjo mėnesį JAV ekonomika neteko beveik 100 000 darbo vietų.
Dineshas D’Souza, tuometinis R. Reigano patarėjas ir dabartinis Niujorko Karališkojo koledžo (King’s College) prezidentas, parašė bestselerį apie prezidentą „The Roots of Obama’s Rage“. Esą JAV buvo reikalingas toks ramus prezidentas kaip B. Obama, žmogus, kuris valdo taip dialektiškai ir didaktiškai, kuris praleidžia tiek daug laiko klausydamasis, apsvarstydamas galimybes ir ramiai priimantis sprendimus. Prezidentas turi tam tikrų problemų, įskaitant paveldėtas iš savo pirmtakų.
„Sukviestinė arbatėlė“ (Tea party) – tai grupė protestuojančių baltųjų, susierzinusių vyresnių rinkėjų, tvirtinančių, kad jie nori buvusios šalies. Kanalo „Fox News“ laidos vedėjas Glennas Beckas lygina B.Obamą su diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
D’Souza rašo, kad JAV šiandien valdo vaiduoklis. Esą labai daug žmonių mano, kad B.Obama negimė Jungtinėse Valstijose ir yra musulmonas. Žmonės negali su juo tapatintis, nes jis netiki amerikietiška svajone.
Dabar JAV akcentuojami kiti klausimai – homoseksualizmas, meksikiečiai, Demokratų lyderė Nancy Patricia D’Alesandro Pelosi, sveikatos priežiūros reforma ir B.Obama. Dalis šalies net neieško galimų sprendimų į tokius skaudulius kaip skolos, nedarbas ir rimti finansiniai trūkumai. Tai per daug pavojinga.
Politologas iš Vokietijos, dėstytojaujantis Honolulu, (Havajai), Manfredas Henningsenas susidariusią situaciją įvardina „politiniu ir ekonominiu paralyžiumi“. Esą viena iš krizės priežasčių yra tai, kad amerikietiška svajonė, tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu iš tikrųjų tebuvo fikcija. „Ši visuomenė niekada nebuvo stabili. Ji visada buvo nepakankamai socialiai išvystyta, ir visi, kurie pasakoja apie senus gerus laikus. šiandien yra pamiršę rasistines Amerikos skriaudas“. Esą tokie maištininkai kaip Glennas Beckas yra „nacionalistai, rasistai ir proto-fašistai“, kurie pasinaudojo ekonomine padėtimi, beveik kaip dešinieji inteligentai Veimaro Respublikoje.
„Institucinis idiotizmas“ – dar viena JAV problema. Esą tai ypač akivaizdu šalyje, kurioje svarbiausias įstatymų leidybos organas Senatas tapo panašus į karaliaus teismą, kuriame šimtmečiais niekas nevyksta. Kiekviena valstija renka po du senatorius – tiek 540 000 gyventojų turintis Vajomingas, tiek ir Kalifornija su 37 milijonais gyventojų. Jei pakankamai senatorių iš mažesnių valstijų susivienija, jie gali blokuoti viską, o tai jie ir daro. Senatas nėra klubas, kuriame nariai kalbasi vienas su kitu. Obstrukcija, būdas blokuoti įstatymus per nuolatinius debatus, buvo išimtimi praeityje, bet šiandien tai jau taisyklė. Respublikonai jau panaudojo obstrukcijos galimybe atmesdami daugiau nei 100 prezidento B.Obamos pasiūlymų.
Doleris pražūdys pasaulį?
Struktūrinių reformų planai teisingi, tačiau problema esą yra tai, kad esminės reformos užima daug laiko. Vienintelis kelias išeiti iš krizės veda per pinigų politiką. Jungtinėms Valstijoms tai būtų patogi išeitis iš skolų krizės, bet tai rizikinga ir JAV ir viso pasaulio ekonomikai. Tai gali sukelti procesus, kurie taptų nekontroliuojami.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas įspėja apie likvidumo padarinius. Esą JAV ekonomikai neigiamų padarinių tai nesukeltų, tačiau likusiame pasaulyje įsivyrautų chaosas. Daugiau pinigų reikštų sumažėjusią dolerio vertę lyginant su kitomis valiutomis. Tai leistų pigiau eksportuoti ir brangiau importuoti, tad JAV ekonomika taptų konkurencingesnė. Kas atsitiks, jei pasaulis praras pasitikėjimą rezervine valiuta? Atsivers dar viena bedugnė?
2010 m. pradžioje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė centriniams bankams infliaciją padidinti iki 4 proc. Niekas nežino, kaip šis eksperimentas pasibaigs.
Johnas Makinas iš Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) teigia: „Mes turime gražių minčių, bet neturėdami daugiametės patirties, negalime patikrinti ar tai veiksminga“.
R. Reicho teigimu, šiuo metu gerų idėjų būti negali. Esą pinigų padidinimas tik iššauktų kitą akcijų rinkos burbulą, nes kompanijos, bankai ir draudimo fondai jau ieško kitos galimos „aukso gyslos“.
Finansų ekspertas Timas Adamsas nurodo, kad nėra jokios alternatyvos. „Niekam šiuo metu nereikia dar vieno stimulų paketo. Užsienyje to niekas entuziastingai nesutiks. Europiečiams veikiausiai pirmiesiems tektų koreguoti išlaidų dalį, nes eurui sustiprėjus išaugtų eksporto kaštai. Infliacijos plitimas aprėptų visą pasaulį, suduodamas smūgį ir Vokietijos ekomonikai.
Kinija taip pat neapsidžiaugtų, kadangi jų valiuta susieta su doleriu, taip juanį palaikant dirtinai žemame lygyje, dėl ko pasaulyje kiniškos prekės išlieka pigios ir paklausios. Iki šiol veikė savotiškas abiejų valstybių susitarimas: JAV iš Kinijos pirkto pigias prekes. Tuo tarpu kinai investavo į dolerius, uždirbdami iš Amerikos iždo obligacijų. Tai leido amerikiečiams gyventi ne pagal išgales, o Kinijai – palaikyti dirbtinai „pigią“ valiutą. Tačiau JAV prekybos balansas tapo per didelis, o dolerių rezervai Kinijoje išaugo iki 2 trilijonų dolerių. Jei JAV į apyvartą paleistų per daug pinigų, šiems rezervams kiltų rimtas pavojus. Pekinas, kuris Niujorką laiko partneriu, baiminasi, kad gali prarasti pasaulinį konkurencingumą. Dabar JAV norėtų perskaičiuoti juanio kursą, o jei prireiktų, nustatyti importo muitus prekėms iš Kinijos. Tačiau tai privestų prie prekybos karo ir nuosmukio visame pasaulyje.
„Konkurencingumas vyksta tarp kompanijų, o ne užsienio valiutos rinkose“, – nurodo Vokietijos centrinio banko pirmininkas Axelas Weberis. – Valiutų kursas turi atspindėti šalies pagrindinius ekonomikos rodiklius“.
Pajutusi pavojų Europa, Kinija ir Japonija gali atremti dolerio nuvertėjimą dirbtinai nuvertindama savo valiutas, kurios taptų nauju kovos įrankiu.
„Mūsų valiuta – jūsų problema“ – kadaise JAV Finansų ministro Johno Connally ištarta frazė įgyja naują reikšmę. Valiutų karą pralaimėtų visi, o labiausiai europiečiai. Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) liktų nuošalyje, euro vertė labai greitai pakiltų. Vokietijos produktai pabrangtų visame pasaulyje. Jei ECB prezidentas Jeanas-Claude Trichetas ir jo bendražygiai Frankfurto Eurobokšte „sugrotų devalvacijos orkestre“ sumažindami euro vertę, kainų stabilumui Europoje kiltų pavojus. Viena didžiausių pralaimėtojų ir vėl būtų Vokietija, šiuo metu antra pasaulyje pagal eksporto lygį.
Visgi, JAV nėra tokia galinga, kad pasauliui įbruktų pavojingas idėjas. Beveik 45 milijonai amerikiečių laikomi vargšais, 4 milijonai gyvena žemiau skurdo ribos. Žemės ūkio departamentas įspėja apie augantį „maisto pavojų“ (food insecurity). Ketvirtadaliui visų vaikų JAV vyriausybė skiria maisto talonus.