Search Results for: "sirgaliai"

Bene didžiausią indėlį į sporto šakų gyvavimą tarpukariu suteikė sportu besidomintys ir jį rėmę mecenatai. Varžybų metu savo komandą ar šalies rinktinę palaikydavo minios susirinkusių.

Varžybų stebėti atvykdavo diplomatinių tarnybų atstovai, prezidentas ir mecenatai. Sirgaliai per tą atrodytų trumpą valstybės gyvavimo laikotarpį taip pat keitėsi. Juos keitė pergalės!

Vilniaus krašto lietuvių, atvykusių į Tautinę lietuvių olimpiadą,
vadovas Pranas Žižmaras. Kuntaplis 1938 07 24.
Sirgaliai šviesti ir tramdyti

3-ame dešimtmetyje išleistose specialiose sporto knygelėse mokyta ne tik žaidimo subtilybių, bet ir kaip sirgaliai turėtų elgtis varžybų metu.

„Per daug netriukšmauti, ramiai sėdėti ir netrukdyti sportininkams. Tačiau tokie „paliepimai“ neprigijo. Jau 4-ame dešimtmetyje vykusiose krepšinio varžybose visi ir džiaugėsi, ir plojo. Jų jau niekas nebetramdė“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.

Vargu ar tarpukariu į Lietuvą savo komandų palaikyti atvykdavo kitų šalių sirgalių, tačiau su delegacija tikrai vykdavo tą sporto šaką kuruojančios sąjungos ar organizacijos atstovai. Rungtynes stebėdavo ir užsienyje įkurtų pasiuntinybių bei konsulatų darbuotojai. Čia jie organizuodavo priėmimus ir vietinių lietuvių palaikymą.

Lietuvos krepšinio rinktinė – 1939 m. Europos čempionas.
Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubinas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Mindaugas Šliūpas.

4-ame dešimtmetyje sirgalius turėjo žavėti gana dažnai spaudoje atsirasdavę sportininkų šaržai ir karikatūros.

„Atvažiuodavo į Lietuvą sulošti futbolo klubas iš Prancūzijos, tai visą rinktinę ir nušaržuodavo. Keista, tačiau rungtynių nuotraukų būdavo ne visada, tad vietoj jų spaudoje atsirasdavo šaržas. Sportininkai, kiekvienas atskirai, taip publikuoti specializuotoje, sporto entuziastams skirtoje literatūroje, leidiniuose sportininkams ir nacionalinėje spaudoje“, – aiškino ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Įdomu tai, kad tokie įvykiai kaip problematiški Lietuvos – Lenkijos nesutarimai, Lietuvos – Tautų Sąjungos santykiai, įvairūs nesutarimai dėl Klaipėdos ir Vilniaus eiliniam žmogui aiškinti karikatūromis – dažniausiai įvykiais futbolo aikštelėje arba bokso ringe.

„3-ame dešimtmetyje tokių karikatūrų dar reikėtų paieškoti, o 4-ame dešimtmetyje tai tapo ypač populiaru. Daug karikatūrų sporto tema, nemažai ir šaržuotų sportininkų. To priežastimi gali būti pačių karikatūristų įgudimas vėlesniu tarpukario laikotarpiu. Už sportines labiau populiarios buvo politinės karikatūros. Taip nuo socialinės kritikos pereita prie laisvalaikio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Kauno moterų krepšinio rinktinė. Atvirukas. 1939 m.
Futbolo žiūrovai – aršūs

Dažnai to meto spaudoje rašyta, kad sirgaliai priešų stovyklai nebuvo nedraugiški tačiau patys labai greitai susibičiuliaudavo. Jau tuomet jie buvo kiek išprotėję, kartais net ir susimušdavo, tačiau šiandieniniams futbolo sirgaliams neprilygtų. Daugiausia jų palaikymo susilaukdavo komandinės varžybos. Tad ir patys žaidėjai įpildavo alyvos į ugnį, nepalaikydavo sportinės dvasios, žaisdavo per daug agresyviai ir šiurkščiai.

„Nemandagiais epitetais iš aikštės būdavo išlydimi sužeisti futbolininkai, tačiau spaudoje tai nebuvo „pakartojama“. Tikriausiai veikė sava cenzūra. Būdavo visko, juk sportas – tai emocijos“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad futbolą ateidavo žiūrėti ir darbininkai, taigi publika buvo įvairi.

Pradžioje futbolas mūsų šalyje pritraukdavo labai mažai žiūrovų – nebuvo rezultatų, kuriais vertėtų džiaugtis. Jei jau atvykdavo futbolo žvaigždės iš užsienio ar tolimos šalies komanda, tai patiems žaidėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie vedžioti po Kauną, apylinkes, kviesti į ekskursijas, jiems rengti susitikimai. Į sporto aikštes žmonės vykdavo likus kelioms valandoms iki varžybų, kad užsiimtų vietas ir juos pamatytų. Dažniausiai į varžybas atvykdavo ir tų šalių pasiuntiniai Kaune. Varžybas taip pat stebėdavo mūsų valdžios, vyriausybės atstovai, vėliau ir prezidentas. Apranga rungtynes stebėdavę lietuviai neišsiskirdavo. Tarpvalstybinių susitikimų metu jau tada skambėjo nacionaliniai himnai.

V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, rūpintis sirgaliais tuo metu jau buvo pradėję didieji Vakarų Europos futbolo klubai. Esą ir iš archyvinių Vasaros olimpinių žaidynių Berlyne (1936 m.) vaizdų matyti, kad čia susirinkę įvairių šalių sirgaliai. Jie buvo labai organizuoti, tvarkingi, žinojo kaip skanduoti, buvo skirtingai apsirengę ir bandė kuo labiau išsiskirti.

Prasidėjus tiesioginėms futbolo varžybų radijo transliacijoms, pirmasis susitikimų kėlinys transliuojamas nebuvo, tik antrasis. 4-ame dešimtmetyje į Lietuvą specialiai atvyko estų spaudos atstovai ir technikai, kad į Estiją tiesiogiai perduotų radijo bangomis varžybų komentarus. Tai buvo daroma specialiai dėl sirgalių.

„Dar vienas iš stebinančių dalykų – tai „masinė migracija“ į futbolo stadionus. Į Panemunėje buvusį Valstybės stadioną, Karo mokyklos stadioną dažnai bandydavo pakliūti „nelegalai“. Spaudoje rašyta, kad jie tai ant pakalnių, tai medžiuose įsilipę stebi varžybas. Pusė žiūrovų būdavo stadione, pusė – už jo ribų“, – apie to meto sirgalių sumanumą teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Būta ir kitokių futbolo sirgalius žavinčių užmojų. Parodos kuratorė prisiminė tarpvalstybines futbolo rungtynes Klaipėdoje, kur susitiko lietuviai su kitos Baltijos šalies komanda. Tuomet į aikštę išėjo komandos, sugroti abiejų šalių himnai. Aikštėje pasirodė teisėjas iš trečiosios šalies. Atrodytų nieko neįprasto neįvyko… Tačiau tąkart labai įdomiai į aikštę pateko kamuolys – jis išmestas iš praskrendančio lėktuvo, buvo papuoštas tautinėmis abiejų šalių juostomis.
Krepšininkus sutiko griausmingai

Nebūtų buvę pergalių, nebūtų ir krepšininkų sutikimo, iš kurio dar ir šiandien galime pasisemti naujų idėjų.

„Krepšinio lygis tarpukariu nebuvo aukštas, tekdavo nuolat pralaimėti kaimyninių Baltijos valstybių komandoms. Ypač skaudžios buvo 1935 m. sausį žaistos draugiškos rungtynės Rygoje, kai latviams pralaimėta itin dideliu skirtumu – 10:123“, – apie vingiuotą krepšinio kelią į šlovės Olimpą pasakojo ILRP muziejininkė J. Minelgaitė.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Rygoje vykusios 1937 m. krepšinio čempionato lemiamos rungtynės su Latvija specialiai telegrafuotos arba telefonu pranešinėti varžybų rezultatai. Kauno Laisvės alėjoje buriavosi minios žmonių, sėdėjo ir klausėsi, o išgirdę naujienas pranešinėdavo kitiems. Tuo metu kauniečiai jautėsi tarsi patys būtų varžybose.

J. Minelgaitės teigimu, krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai. Nugalėtojai tada vežti atvirais automobiliais. Rinktinės sutikimas vyko nuo pat Šiaulių. Visi teikė krepšininkams ne tik gėles, bet ir dovanas. Sveikino kas tik galėjo – ir Šiaulių berniukų gimnazija, ir sporto klubai. Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinis teatras) jiems suruoštas specialus sveikinimo vakaras, kuriame dalyvavusios organizacijos krepšininkus taip pat apdovanojo.

1939 m. III Europos krepšinio čempionatas ir visų mylimas rinktinės aukštaūgis Pranas Lubinas. Kuntaplis 1939 05 28.

„Tuomet Laivės alėjoje visi barai buvo sausakimši, gatvė tiesiog ūžė. Pats miestas atrodė kitaip nei visada. Ir dabar, kai vyksta rungtynės, gatvės ištuštėja, tik girdi eidamas nuo vieno baro iki kito sirgalių šūksnius ir garsiai įjungtą televizorių bei rungtynių rezultatus. Panašu“, – šiandieną ir praeitį lygino V. Akmenytė-Ruzgienė.

Europos čempionų sutikimui Kaune buvo suruošta visa jų sutikimo programa – kaip važiuos – atviru ar uždaru transportu, kur žmonės turi jų laukti, kokiu maršrutu vyks – Vytauto prospektu, per Parodos kalną iki Kūno kultūros rūmų.

1939 m. dar kartą, tada jau tėvynėje, Europos pirmenybių taurę pelniusi rinktinė vėl sveikinta. Krepšininkai traukiniu lankė kitus rajonus ir stojo visose šalies geležinkelio stotyse, tarp jų Joniškyje ir Šiauliuose. Čia susirinkę sirgaliai teikė padėkos dovanas.

Specialiai III Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo išleisti ne tik pašto ženklai, bet ir simbolinis ženklelis, kurį galėjo įsigyti visi norintys. Jo autorius – grafikas Jonas Juozas Burba.

Tąkart čempionato metu čempionato šeimininkai saugoti nuo sirgalių. Krepšininkai lietuviai pirmenybių metu buvo apgyvendinti Kauno pašonėje buvusioje Galvydžių viloje, tuometiniame priemiestyje Aukštojoje Panemunėje.

„Para šioje šioje viloje kainavo 50 litų. Tuo metu tai buvo mėnesio alga. Tai buvo geriausia vila, šalia pušyno. Gyveno čia tik lietuviai krepšininkai, komandos administratorius Karolis Dineika, gydytoja, treneriai. Kiekvienam buvo skirtas nuolatinis bilietas atvykti į miestą. Kad nesugestų produktai laikyti rūsiuose, apdengti žiemą iš Nemuno atvežtu ledu, kuris dar buvo apdengiamas pjuvenomis ir taip išsilaikydavo. Kitos komandos glaudėsi karo mokyklose“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.

„Juokiamės, kad ir dabar krepšininkai bus atskirti nuo visuomenės – nuomosis kaimo turizmo sodybą šalia Panevėžio“, – šias dienas ir praeitį lygino J. Minelgaitė. Deja, anuomet buvusį pušyno kvapą šiemet pakeitė ne žadėtas mėtų, bet „kaimiškas“ kvapas iš „Aukštaitijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginių dumblo kaupimo aikštelės…