Search Results for: "sunkus darbas"
Justina Bubulytė, baigusi muzikos, teatro ir pramogų verslo vadybą Polo Makartnio menų institute Liverpulyje, lyg ir turėjo visas galimybes dirbti pagal savo specialybę. Visgi pomėgis keliauti jai nedavė ramybės. Pabaigusi studijas ji išlėkė į savo gyvenimo kelionę, kuri, kaip juokauja pati mergina, nesibaigė iki šiol – Justina jau antrus metus dirba kelionių vadove Azijos šalyse ir padeda lietuvaičiams pažinti egzotiškus kraštus.
WWOOF – tai ne sunkus atodūsis, nukasus sniegą kieme. Ši santrumpa išvertus iš anglų kalbos reikštų – „Plačios pasaulinės galimybės ekologiškuose ūkiuose“. Toks savanorių tinklas įkurtas tam, kad būtų populiarinamas ekologiškas gyvenimo būdas, keičiamasi turima patirtimi.
Gabija Grušaitė – debiutuojanti rašytoja, kurios pirmoji knyga „Neišsipildymas“ buvo pristatyta Vilniaus knygų mugės metu. Šiuo metu 24 metų mergina gyvena Malaizijoje, prieš tai baigė mokslus Kultūros istorijos ir antropologijos mokslus Londone.
Pitbulterjerų tipo šunų veislių yra ne viena, ir Lietuvoje dalis jų netgi yra uždrausta įvežti, veisti ir pardavinėti. Iš kitų šunų jie išsiskiria stipriu fiziniu sudėjimu, dėl ko žmonės neretai juos yra linkę laikyti tinkamais apsaugos funkcijai atlikti. Tačiau jų auginimą ribojantys draudimai nėra iš piršto laužti, o bandymai skatinti šių šunų agresiją neretai baigiasi tragedijomis.
Pitbulterjerų tipo šunų istorija
Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai ir kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai (Amerikos bully). Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, bandogus ir amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, veisti bei pardavinėti.
Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai Didžiojoje Britanijoje naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovas valdžia, aišku, uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šios tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis britų naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemažai jų buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai, iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.
Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, – turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe greta jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo smalsuolių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai būdavo stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami prie krūtinės. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.
Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Pitbulterjerai buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.
Pitbulterjerų tipo šunų savybės
Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi fizinė bei protinė veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.
Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad būtų stiprūs ir agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Šuo privalėjo būti strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.
Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys, laikomi „geriečiais“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra greičiausiais būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.
„Kovinė“ praeitis paliko žymę kai kurių pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.
Šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Deja, pitbulterjeras, net jei būdamas jaunas su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis.
Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintis šuo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas…
„Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.
Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis – tačiau apsaugai skirtos veislės atstovas su šia užduotimi susitvarkys žymiai geriau ir patikimiau. Neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno.
Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga. Iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti, tinkamai augtini (namie būtinos taisyklės, kad nebūtų problemų u dominavimu). Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.
Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.
Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai dobermanai, amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t…
Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą kurios nors iš šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima:
Amerikiečių Stafordšyro terjerai (FCI): Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami
Amerikiečių pitbulterjerai (UKC): Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas.
Amerikiečių pitbulterjerai (ADBA): Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…)
Amerikiečių pitbulterjerai (AADR): AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.
Stafordšyro bulterjerai (FCI): Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.
Bulterjerai (FCI): Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.
Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – asmenys, juos laikantys statuso simboliu ir mokantys netinkamo elgesio. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale daug šunų, kuriuos veislių nežinantys augintojai vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai (juokinga situacija – dauguma tų „pitbulistų“ tikrą amerikiečių pitbulterjerą dažnai apšaukia mišrūnu).
Nesusivaldantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir atkaklumas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius.
Pitbulterjerų tipo šuns energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Jie neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei tokio šuns socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga.
Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks fokshaundas – lapę), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.
Augintojų bei dresuotojų nuomonės
G. Stewart (JAV kinologė):
Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas – draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių“, tačiau tai daro dauguma šunų.
Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).
Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti? Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami ir kąsdami, jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys.
Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Labai paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodus.
Geras dalykas kalbant apie šunis yra tai, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.
Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais.
Ugnė:
Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:
A. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą – desertui.
B. Realaus: šie šunys tiesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.
Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas – monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą – šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs – ir pavedžioti šunį.
Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemės kyšančią medžio šaknį ir liepiau atnešti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai – jei įtikinsit, jį, kad kiekvieno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog stengsis kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.
Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo – su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydavo įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia.
Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir viso labo iššauks agresiją, o nuolaidžiavimas tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai – „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei komandų, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, jog maisto ieškoti lipant ant stalo negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas – geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę nepargriauna net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunimis, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.
S. Mulokaitė:
Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams – šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo“ pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.
Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo“ ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę – atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti“ kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.
J. Valančius (dresūros mokykla „Reksas“):
Prieš dešimt – penkiolika metų Kaune ruošti šunį-sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, tarp kurių buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui“ arba „parduodami nedokumentiniai stafai“.
Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitų tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.
Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis – IPO variantas, turint tikslą – fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.
A. Popovas (Klaipėdos šunų mokykla):
Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns – iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.
Ilma:
Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas – keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.
Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).
Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).
Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.
Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai ne apsauginis šuo.
Mantas:
Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui – su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks – gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis – retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.
Artėjant gimtadieniui, kaip įprastai, galvoje ima suktis mintys kaip ir kur švęsti šią šventę. Organizaciniai klausimai kartais verčia mus abejoti ar tai džiaugsmingas įvykis, ar sunkus darbas, nuo kurio norisi pabėgti ir pasislėpti.
Edvinas Misiukevičius yra puikus pavyzdys, jog ilgas ir sunkus darbas atneša saldžių vaisių. Vaikinas gali pasigirti ne vienu apdovanojimu, tarp kurių ir Europos jaunųjų mokslininkų konkurso specialusis prizas. Pripažintas selekcininkas nesustoja – vesdamas naujas augalų veisles atranda laiko ir stažuotėms bei konferencijoms užsienyje, tačiau tikina, jog savo darbus skirs tik Lietuvai.
Rokas Bernatonis – jaunas iliuzionistas iš Lentvario. Galėtų tokiu ir likti, tačiau sunkus darbas ir krislelis sėkmės priartino jį prie svajonės – stovėti scenoje kartu su garsiausiais pasaulio iliuzionistais. Jis – vienintelis lietuvis, pakviestas dalyvauti iliuzijos meno festivalyje „The Weekend of Wonder“, JAV.
Valentinas Masalkskis – režisierius ir pedagogas, įmynęs gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Pokalbis apie pedagogiką, teatrą ir įdomų gyvenimą. Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Valentinu Masalskiu neprailgo, atvirkščiai, atrodo, kad jo vis negana. Jis įtraukia, užkariauja dėmesį ne tik stovėdamas ant scenos.
Vis tik teatras V. Masalskio gyvenime yra specifinė sąvoka, neliečima, tarytum jo sukurta porcelianinė skulptūra – šiems laikams tokia trapi ir, tuo pačiu, galinga savo vertybėmis. Teatrologė Daiva Šabasevičiūtė jo talentą įvardija taip: „Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį”, – teigia Daiva Šabasevičiūtė savo knygoje „Valentinas Masalskis: ieškant teatro”. Šiam kartui aš taip pat renkuosi Valentiną ir siūlau jums.
Valentinas Masalskis dabar
Prisimindamas savo kelią, Valentinas pasakoja, kaip jis atsidūrė būtent ten, kur yra dabar: „Iki 2000 metų gyvenau Kaune, dirbau Kauno valstybiniame dramos teatre, o 2000 metais nusipirkau mažą namelį Vievyje. Tuo metu galvojau, kad nebegrįšiu į teatrą, nes galvojau, kad žmonėms teatro nereikėjo. Du metus net negalvojau apie teatrą, vis tik sumąsčiau pastatyti spektaklį sau, kad neprarasčiau profesinių įgūdžių. Nacionaliniame dramos teratre pastačiau F. Dostojevskio „Nuolankiąją“. Tada atsirado jaunų žmonių, kurie ragino mane daryti ką nors kartu, prašė, kad padėčiau jiems. Taip pradėjau kurti Nacionaliniame dramos teatre. Vėliau, aplink mane besiburiant vis daugiau žmonių, nuo režisūros „mečiausi“ į pedagogiką.
Pradėjęs pedagogo darbą Valentinas ėmėsi kitos, jam paskirtos gyvenimo misijos: „Taip aš supratau, kad per dvidešimt metų, mes paprasčiausiai simuliavome aktorinį mokymą. Pradėjau domėtis pedagogika ir kitose srityse. Supratau, kad mokytojas žiūri į studentą, kaip į konkurentą. Priėjau įvairiausių kazusų. Tuo metu man pasiūlė dėstyti Vilniaus kolegijoje. Dabar ten turiu studentų trupę, pavadinimu „Trupė P.S.“, su kuria mes keliaujame, vaidiname spektaklius Lietuvoje ir užsienyje. Tai nauja karta. Vaidina jie, manęs ant scenos nėra, visą save stengiuosi įdėti į juos. Kiekviena karta pasidaro savo stabą. Aš, savo laiku, buvau kažkieno bendražygis, tuo metu, mes kartu užaugome, keliavome kartu. Kai mūsų kartos žmonės sako, kad reikia keisti gyvenimą, jie nesureaguoja, o kai jaunoji karta ant scenos sako, kad reikia pataisyti šitą gyvenimą, jie uždega vienas kitą, bet mūsų pareiga juos užauginti, įkvėpti. Dirbdamas su studentais kolegijoje turėjau per mažai laiko, darbo valandų, nemanau, kad galima taip ko nors išmokyti, juk iš žmogaus turi padaryti „muzikos instrumentą“, kuris grotų žmonėms, žiūrovams. Jis turi dirbti nuo ryto iki vakaro, visi turime dirbti ta pačia linkme. Vėliau aš suradau Klaipėdos universitetą, kur iš Vilniaus su visa grupe studentų išvykome į išlyginamąsias studijas.“
Valentinas laikosi nuostatos, kad svarbiausia reaguoti į blogumus gyvenime ir pradėti keisti situacijas: „Noriu pasidalinti savo pastebėjimu, kas šiandien yra blogai teatre. Savo studentams sakau: „Jei jums patinka teatras, toks koks yra dabar, tai net neikite studijuoti, jūs turite surasti, kas jums blogai teatre. Suraskite tą vietą ir eikite pataisyti. Jūs turite keisti pasaulį, o ne jame būti. Jūs turite veikti, dirbti ir taisyti“.
Šiandienos meno pedagogikoje režisierius pastebi daugybę trūkumų: „Viena didžiausių klaidų mūsų pedagogikoje, aktoriniame mene ir muzikoje, kad mes mokiname, gaminame solistus. Reikia suprasti tai, kad jei žmogus išmoko dainuoti chore, jis gali dainuoti ir solo, o jei jis išmoksta dainuoti vienas, jis niekada negalės dainuoti kartu. Jis girdi tik save, mato tik save. Teatras yra kolektyvinis energetinis menas. Savo studentus pradėjau mokyti ne po vieną, mes visi mokomės kartu. Pradėjau naudoti visai kitą sistemą, perėjau į savotišką kolektyvinį auginimą. Kai solistas ateina į teatrą, jis iš karto nusivilia, kad netampa solistu. Toks žmogus pradeda netikėti, kad menu galima sušildyti žiūrovo širdį. Jis nori pademonstruoti save, dėl to „lenda“ į televizijas. Aktoriai ateina ant scenos pateikinėti savęs, jie nesąveikauja tarpusavyje. Atsirado savęs narcicizmas, savęs išstatymas. Todėl aš pradėjau auklėti ir kurti kitokį teatrą. Visą gyvenimą neigiau solistus, aš sakiau, kad teatras yra ir darbininkas, ir budintis, ir apšvietėjas – visi pas mane yra teatras“.
Kiekvienas gali būti aktoriumi
Daugybę metų praleidęs teatre, dabar, mokydamas jaunuosius aktorius, Valentinas teigia: „Šiandien aš galiu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų gali būti aktoriumi. Tas, kuris moka verkti, kuris moka palaidoti žmogų, apraudoti, moka juoktis, šypsotis, kuris moka pykti, pasišlykštėti, niekinti ar džiaugtis – tas gali būti aktorius. Aš visada sakau – belskis ir tau bus atidaryta, bet negalima atidaryti tam, kuris nesibeldžia.
Kitas kaulsimas yra, kiek jis gali padaryti toje aktorystėje. Jau pirmame kurse studentams stengiuosi duoti labai didelį krūvį, kad jie suprastu – aktorystė yra labai sunkus darbas. Ne tingėjimas, ne koketavimas, o darbas, kad būtų pavaldus kūnas, siela ir emocija.“
Paklaustas apie jaunus žmonės, kurie labai nori tapti aktoriais, bet yra „nugesinami“, neva tai prastai apmokama specialybė, nevertinama, Valentinas atsakė pasiremdamas savo pavyzdžiu: „Kai pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre, jau trečią dieną norėjau iš ten išeiti. Tada atėjau į teatrą pilnas idėjų, o išeiti norėjau dėl paprasto dalyko – pokalbiai teatre vyko apie labai buitiškus dalykus: apie džinsus, pinigus, mėsas, valgį. Vis tik, pasilikau, aš turėjau viziją, kad galima kurti visai kitaip… Man atrodo, kad visur dabar vyksta kažkoks dvasinis lūžis. Matau mūsų visuomenėje tokią tendenciją, kad su socializmų mes kovojome kolektyviai, dabar gi, su kapitalizmu, su savanaudiškumu, bukumu, godumu, su visom ydom mes pradėjome kovoti po vieną. Ir mes po viena pralaimėsim. Mes pasidarėme savanaudžiai. Visa mūsų nelaimė, kad per tą dvidešimt metų mes viską pradėjome nešti į namus.“
Apie menininko vertybes
Apie šiandienos teatrą aktorius kalba gana pesimistiškai: „Šiandien mes neturime režisierių kartos. Turime suvokti, kad be jūsų (žiūrovų), aš esu ir jūs be manęs esate niekas. Jums reikalinga ir bandelių pardavėja – mes esame reikalingi vienas kitam. Galų gale, mūsų sąmonė po truputį pradeda pabusti, jau pradedame įvairiausiais būdais burtis. Pastaruosius dvidešimt metų buvo begalinis rūpestis kūnu, sveikata, bet buvo pamiršti dvasiniai dalykai. Ko aš galiu reikalauti iš žmonių, kai mano kolegos, kurie turėtų nešti pačią didžiausią šviesą, išnešė į televiziją purvus. Televizijoje galime stebėti vaikų teatrą, kur viskas pervaidinama, net kaime taip seniau nevaidindavo. Aktoriai vaidina humorą, kurio metu vyksta viešas moters, kultūros išniekinimas ir jis palieką šį įrašą sau visam gyvenimui. Taip yra sujaukta jaunų žmonių sąmonė“.
Kaip bebūtų, viskas dažnai nėra taip, kaip mums pateikiama, tuo įsitikinęs ir Valentinas: „Šiais laikais mes daug kalbam apie tai, kaip mes blogai gyvenam, kaip visi vagia, kad pinigai viską valdo, mums kalbama, kad nėra grožio, kiekvieną dieną mes tai galime girdėti žiniasklaidoje. Nuo ryto iki vakaro esame koduojami. Vis tik šitą pasaulį valdo visai kiti dalykai, tai – dora, punktualumas, pareiga, nes kitaip mes nenuvažiuotume net iki Vilniaus, neatvyktų autobusas. Mums kalama į galvas, koduojama, mes patys save koduojame blogais dalykais, bet ne ant to laikosi pasaulis ir kas tuo patiki – pralošia. Kai aš atėjau į Valstybinį Kauno dramos teatrą man sakydavo, „ką tu ten naktimis repetuoji, vargsti, juk alga tai ta pati”… Jeigu aš tuo būčiau patikėjęs, ar aš dabar būčiau čia, kur esu? Aš patikėjau tais, kurie man davė begalinį postūmį nuoširdumu, dora, atsidavimu darbui. Reikia suprasti, kad nebūtina girdėti viską kas yra kalbama, reikia mokėti atsirinkti.
Teatras tai – šeima
Apie teatrą, kaip šeimą V. Masalskis kalba labai daug ir jis savęs nelaiko pagrindinių tos šeimos „vinimi”: „Dabar, kai į akademiją įstoja vaikai jiems iš karto sakoma, kad „jūs esate konkurentai”. Kaip taip gali būti? Juk visi mes, aktoriai, ant scenos esame suokalbininkai prieš žiūrovus. Reikia suvokti, kad teatras yra magijos seansas, kuris turi įtraukti žiūrovą. Jie čia ateina su įvairiausiais rūpesčiais, problemomis, o aš turiu jiems visa tai iškratyti ir apkrėsti tik vienu dalyku, spektaklio tema. Energetika turi plūsti, tam yra kuriamas šeimos teatras”.
Aktorius sako, kad konkurencija žmogui primetama jau nuo mažų dienų: „Tik savo pavyzdžiu galiu jiems parodyti, kad aš jais rūpinuosi. Turiu ateiti blaivus, visa laiką pasitempęs, kvepiantis, punktualus, turi neskambėti mano telefonas, jei aš juos mokau apie tarnavimą publikai, tai aš turiu parodyti, kad aš jiems tarnauju. Todėl aš keliuosi anksti ryte, darau jiems sumuštinius, gal atrodau juokingai, bet aš žinau, kad jų skrandžiai yra tušti. Pasakysiu Brodskio žodžiais: „Jei tauta normalius reiškinius vadina žygdarbiais, tai ji pasmerkta žūti”. Po to, tie vaikai daro stebuklus, atiduoda savo energiją, jaunystę, tikėjimą, viltį”.
Noras būti aktoriumi – jau nuo vaikystės
Paklaustas, ar jau nuo vaikystės norėjo būti aktoriumi, V. Masalskis net neabejodamas atsake: „Taip. Mano tėvai buvo biedni. Tėvas buvo šaltkalvis, mama – audėja. Pirmą kartą apsilankiau teatre būdamas 18 metų. Žiūrėjome Miltinio atvežtus spektaklius ir jau tada galvodavau, kur ir ką daryčiau kitaip. Teatre man trūko emocionalumo, todėl kai ėjau dirbti į teatrą, norėjau atnešti – emocionalumą. Teatre žiūrovui turi nereikėti mąstyti, jį reikia apkrėsti empatija, o tai apmąstyti jis galės namuose“.
Daugelis žavisi aktoriaus atsidavimu menui, bet pats Valentinas mąsto šiek tiek kitaip: „Būtų kvaila, jei aš sakyčiau, kad visą savo gyvenimą atidaviau teatrui, nes mes nei vienas nežinome, kokią misiją ir kaip atliekame savo gyvenime. Kalbant apie talentą, tai mes turėtume galvoti apie tai, kaip tą talentą panaudoti atliekant tam tikrus uždavinius, o negalvoti apie patį talentą. Kiekvienas mes turime atkreipti dėmesį į savo pašaukimą – kai turiu išgirsti užduotį iš išorės. Mes dažnai sakome „ką aš jaučiu“, bet reikia žiūrėti ir kaip gyvena kiti, aplinkinis pasaulis. Dabar mano užduotis nulipti nuo scenos, o vietoj manęs turi ateiti kiti. Aš turiu uždegti juos, perduoti jiems tai ką aš žinau, taip vyks tąsa. Tada bus ne mirties kultūra, o ateities“.
Pedagogika yra nuolatinis mokymasis
Apie šiuolaikinę televiziją Masalskis turi savo tvirtą, šiek tiek nostalgišką nuomonę: „Televizijoje neliko profesionalų, neliko branduolio, atėjo nauji veidai, kurie pradėjo „daryti pinigus“. Jie iš karto įpylė nuodus į labai gražią taurę ir pradėjo šerti mus. Be to, aktorius, kuris nusifilmuoja reklamoje, jau įgyja tam tikrą brendą, savotiškai susitapatina su preke, kurią reklamuoja, kaip po to jis gali vaidinti Hamletą. Televizija yra naminis dalykas, ją žiūrit su tapkėmis, chalatu, o teatras ne. Aktoriai vaidindami šou televizijoje, iškreipia aktorinę rinką, nes televizijoje už trumpą epizodą gauna didesnius pinigus nei teatro aktorius už visą spektaklį bei ilgas repeticijas. Turime suprasti, kad teatras neegzistuos ant tų žmonių, kurie jį sugriaus. Mes esame labai maža tauta, mes negalime sau leisti įsileisti purvo, nes išnyksime.“
Dabar gyvenimas yra įdomus
pie savo dabartinę veiklą, gyvenimą beveik nevaidinant spektakliuose aktorius pateikė netikėtą atsakymą: „Aš tikrai netikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus, gyvenimas bus toks įdomus. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera ir įdomu dirbti su vaikais, įdomu, matyti, kaip jie užsidega, matyti jų veidus. Tikrai netikėjau, kad būsiu toks laimingas. Aš žinau, kad manęs laukia. Žmogus ir būna laimingas, kai jo kas nors laukia. Juk esi laimingas ne pats sau, o per kito akis. Reikia išsivaduoti nuo egoizmo, nuo noro sublizgėti žiniasklaidoje, nuo noro gauti premiją, nebijoti suklysti, nusišnekėti ar kvailai atrodyti. Žmonės mėgsta demonstruoti antpečius, nacionalines premijas. Reikia jausti žmones, su kuriais būname.“
Parengė Lina Sabaitytė
Panašu, jog po pakankamai įtempto rugsėjo spalis jus apdovanos. Šis mėnuo gali būti palankiausias metas ryžtis pokyčiams ir atverti naują puslapį tiek asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje. Mėnulis bus jūsų pusėje, todėl jausitės itin energingi ir gerai nusiteikę, o svarbiausia – sunkus darbas atneš rezultatų.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) rodomas itin daug atsiliepimų sulaukęs – „Geriausiai parduotas filmas“ (angl. „The Greatest Movie Ever Sold“), kuriame pasakoja apie reklaminių produktų vietą kino industrijoje.
Laikas.lt Jums siūlo paskaityti interviu su režisieriumi Morganu Spurlocku, kuris geriausiai pažįstamas iš filmo „Super size me“.
Kai pradėjai kurti filma, ar tikėjaisi…
(pertraukia) Kad kas nors mums duos tiek pinigų?
… Kad kada nors pavyks sukurti šį filmą?
Aha, niekas nė nenumanė. Kai pradėjome, idėja atrodė puiki, bet neįsivaizdavome, ar tai įmanoma. Ypač kai beveik visos reklamos kompanijos pasakė: „Ne, tikrai, ne. Nenorime su tuo nieko bendra“. <...> Mūsų prodiuserė netgi apskambino visas didžiąsias kompanijas ir beveik visos jos atsakė griežtą ne. Sakė, kad mumis nepasitiki, kad matė, ką padarėm kitiems ir panašiai.
Girdėjome pačių baisiausių dalykų ir kartais tiesiog pamąstydavau savyje: „Kam tai daryti, jeigu vis vien visi sako NE?“. <...>.
Galiausiai, perskambinome maždaug 600 kompanijų… Kaip tai padarėme? Turėjome keletą kategorijų, kurias privalėjome užpildyti. Pavyzdžiui, batai. Skambinom visoms batų kompanijoms. Pradėjome nuo NIKE, REEBOK, PUMA, CONVERSE ir „varėm“ mažėjančia tvarka. Ir taip toliau.
Iš 600 kompanijų, 580 pasakė griežtą NE. Bet sunkus darbas atsipirko, turėjome 20 kompanijų, kuriuos „pasirašė“. Dirbome 9 mėnesius, kol išgirdome pirmąjį TAIP. O po to, po tų sunkių mėnesių, prisijungė ir kitos kompanijos. Sukrovėme biudžetą. Juk niekas nenori būti pirmas, bet kartu nenori būti ir paskutinis.
Viena geriausių scenų buvo, kai jūs nuvykote į San Paulą (Brazilija), o ten – uždrausta lauko reklama. Ar manote, kad įmanoma uždrausti reklamą kuriame nors didžiajame Amerikos miestų?
Niujorke to niekada nebus, tikrai niekada. Manau, atkrenta Los Andželas. Bet tai būtų visai įmanoma padaryti, pavyzdžiui, San Franciske? Portlande? Seatle? Teksase? Jau dabar reklaminių iškabų nėra Vermonte, Havajuose… Tai juk pirmasis žingsnis. Būtų smagu, jeigu koks tikrai progresuojantis ir besirūpinantis aplinka miestas atsisakytų reklamos. Tam niekada netiktų Čikaga.
Ar San Paule lauko reklama vis dar uždrausta?
Taip! Jau 7 metus. Manau, maždaug nuo 2004 arba 2005 metų. Pradžioje visos reklamos firmos šėlo: „Tai sunaikins miestą! Tragedija!“. Ir žinote, ką? Nieko tokio neatsitiko. Net išjungus visus reklaminius ekranus, nuėmus visus plakatus, žmonės vis vien perka batus, vis vien eina į kino teatrus, lankosi muziejuose. Nes, kad ir kaip ten bebūtų – internetas niekur nedingo. <...>
Kiek žinau, esi atsakingas už visą kūrybinį darbą. Ar buvo kažkas, ką norėjai padaryti, bet buvai priverstas atsisakyti?
Manau, kad viena priežasčių, kodėl filmas buvo pabaigtas, yra tai, kad rėmėjai mus plėšė ir draskė tam, kad mūsų kūryba atitiktų jų norus… Dabar tikrai suprantu, kokią didelę įtaką jie daro kūrybai. <...> Ir iš esmės pakeitė mano suoratimą apie Holivudo filmus. Po šio filmo pakeisite požiūrį į Holivudą. Bet čia yra geras dalykas.
Buvo gana juokinga stebėti, kaip kalbėjai su tokiais žmonėmis kaip Brettu Ratneriu apie parsidavinėjimą ir panašiai. Juk tai ir yra būtent tie režisieriai, kurie daugiausiai ir parsiduoda.
Man labiausiai patinka, kai Brettas sako: „Klausyk, aš režisuoju didelius ir peliningus filmus“. Kai iš filmas uždirba virš 100 mln. dolerių, tai yra kaina, kurią tau reikės sumokėti rėmėjams, kompanijoms ir panašiai.
Bet mane žavi žmonių atvirumas. Jie pripažįsta, kad tokia yra kino industrija ir nieko čia nepakeisi. Peteris Bergas pasakė vieną mėgstamiausių frazių filme: „Verslininkams nusispjaut ant meno“. Tai yra verslas. Ir būtent dabar jis kuria 200 mln. vertės filmą. Visi rėmėjai, kurie sukrovė 200 mln. biudžetą be abejonės norės iš tų pinigų naudos, jie nori susigrąžinti tai, ką investavo. Ar žinote, kad filmas turi žudirbi 500 mln. dolerių tam, kad atneštų tikrą pelną? Tik 40 procentų pelno priklauso kino studijai…
Turbūt todėl Holivudo nelaikome meno dirbtuvėmis?
<...> Gerų filmų tikrai yra. Pavyzdžiui, „True Grit“ (brolių Koenų). Holivude tikrai yra meno kūrinių, kurie neturi įsidėję nei vienos produkto reklamos. Ir žinote, ką? Tie filmai vis vien uždirbo krūvas pinigų.
Laikas.lt
Paremta pagal Filmstage.com