„Rinkis profesiją“: kelionių vadovo darbas – tik stiprioms asmenybėms (interviu, foto)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Nuotr. iš asmeninio herojės archyvo

Justina Bubulytė, baigusi muzikos, teatro ir pramogų verslo vadybą Polo Makartnio menų institute Liverpulyje, lyg ir turėjo visas galimybes dirbti pagal savo specialybę. Visgi pomėgis keliauti jai nedavė ramybės. Pabaigusi studijas ji išlėkė į savo gyvenimo kelionę, kuri, kaip juokauja pati mergina, nesibaigė iki šiol –  Justina jau antrus metus dirba kelionių vadove Azijos šalyse ir padeda lietuvaičiams pažinti egzotiškus kraštus.

Kaip tapai kelionių vadove?

Pirma, turėčiau patikslinti, kad kelionių vadovė, tai nėra gidė (kaip dažnai manoma). Paprastai dirbti tenka kartu su vietiniais gidais, nes Azijos šalyse vietinis gidas dažnai yra privalomas palydovas kelionės metu. Mano pagrindinės funkcijos – sužiūrėti, kad programa įvyktų kaip ir numatyta, kad nebūtų vėlavimų, spręsti netikėtai iškilusias situacijas, vertėjauti kelionės metu. Kadangi pati nuo mažens mėgau keliauti, pabaigusi studijas, leidausi į kelionę, kuri, juokaudama sakau, nesibaigusi ir šiandien. Kartu su keliautoju Dainiumi Kinderiu išsiruošėme į Filipinus, po mūsų kelionės likau Azijoje ilgesniam laikui, apkeliavau nemažai šalių: Šri Lanką, Tailandą, Laosą, Kiniją, Pietų Ameriką. Susikrovusi tokią patirtį nekantravau, kada ir kaip galėčiau ją panaudoti. Tuomet atradau kelionės vadovo darbą, kai galiu keliauti su kitais žmonėmis ir dalintis savo kelionių patirtimi.

Kokių asmeninių savybių, išsilavinimo tam reikia?

Ypač svarbu išmanyti šalį, į kurią keliauji, būti ryžtingam, drąsiam, komunikabiliam, žingeidžiam, turėti lyderio savybių. Turi gebėti vesti grupelę žmonių per krūvą išbandymų, su kuriais susiduri kiekvieną dieną, kai nesi savo komforto zonoje – biure ar namuose.

Ar nebuvo baisu leistis į pirmą kelionę kaip vadovei?

Pirmą kartą kaip kelionės vadovė iškeliavau į Indiją. Kadangi prieš tai turėjau apmokomąją kelionę, galėjau susipažinti su šalimi iš arčiau, pažinti ją kartu su savo kolege, kuri yra viena geriausių šios
šalies eksperčių. Esu jai dėkinga, kad išmokė mane pirmųjų šios šalies ir mano dabartinės veiklos paslapčių. Žinoma, keliauti su grupe pirmą kartą nėra drąsu, tačiau tai nebuvo nėrimas į ledinį vandenį.

Kaip atrodo tavo darbo diena kelionėse?

Kelionėse būna ne darbo diena, o dvi savaitės darbo 24 valandas per parą. Monotonijos vienoje kelionėje čia nesurasi. Ji nebent kartojasi, kai keliauji tuo pačiu maršrutu antrą, penktą ar dešimtą kartą. Paprasčiau į viską pažvelgus, tai keliauji pagal iš anksto sudarytą maršrutą: ryte keliesi, valgai kartu su grupele, keliauji su vietiniu gidu ir vairuotoju, lankant numatytus objektus, vadovauji grupelei (stebi, kad niekas nepasimestų, kad visi būtų pavalgę ir pan.). Kartais, pasibaigus turams, kartu su grupele sumąstome, ką dar nuveikti, į kokį barą ar kavinę nueiti. Grupelei esu vedlys, kuris pasirūpina visais jų poreikiais jiems nepažįstamoje aplinkoje.

Ar esi iš tų laimingųjų, kurių darbas sutampa su hobi? Ar visgi tai yra alininanti ir sunki veikla?

Negalėčiau pasakyti, kad kelionės vadovo darbas – tai mano hobi. Mano hobi yra keliauti, ir tai prasideda tada, kai užsidedu kuprinę ant pečių ir dviese ar viena sėdu į transporto  priemonę, riedančią nežinoma kryptimi. Tai skiriasi nuo kelionės vadovo darbo.
Daug kas mano, kad dirbu svajonių darbą. Man keliauti – tai skaityti gyvenimo knygą; dirbti kelionės vadovu – tai dirbti su savimi ir išmokti dirbti su begale skirtingų žmonių, padaryti taip, kad jie jaustųsi gerai ir saugiai, kad būtų patenkinti savo kelione ir pasiimtų tai, kas geriausia. Tai be galo sunkus ir alinantis darbas, kai turi išmokti suderinti daugelio skirtingų žmonių, keliaujančių
grupėje, poreikius.

Kokiose šalyse lankaisi dažniausiai? Kiek trunka tavo išvykos ir ar nepabosta keliauti vis po tas pačias vietas?

Pagrindinės kryptys – Indija ir Kinija. Paprastai kelionė su viena grupele trunka 14 dienų, tačiau kartais po vienos grupelės atvyksta kita, todėl namo grįžti nepavyksta. Taip yra tekę grupeles priimti
ištisus tris mėnesius, nesugįžtant namo. Po 2-3 kelionių atsiranda rutina, tos lankomos vietos jau visiškai nestebina, nes gana gerai jas pažįsti. Tačiau mane visad domino ne vietos, o jų žmonės. O jie visada skirtingi. Skirtingos ir mano grupelės, su kuriomis dirbu, tad visad įvyksta vis kažkas naujo ir netikėto.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduri savo darbe?

Sudėtinga dirbti su kitų šalių vietiniais žmonėmis, kurie turi ilgametes nusistovėjusias tradicijas, požiūrius, etiketą ir panašiai. Reikia išmokti prisitaikyti ir susitaikyti su čionykščiais papročiais. Kaip man visad vietiniai primena – Kinijoje daryk, kaip kinai daro.

Kodėl tavo darbas žavus? Kam rekomenduotum tapti kelionių vadovais?

Žavus, nes visad yra iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Turi galimybę susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis, netgi kartu su jais dirbti, artimiau juos pažinti. Nemažai laiko praleidžiu su vietiniais gidais, kurie pasidalina savo pasaulio suvokimu bei patirtimi. Tapti kelionių vadovais rekomenduoju  tiems, kurie gali namus palikti neribotam laikui ir, viską metę, išvažiuoti, taip tiems, kurie gali gyventi be savo draugų, šeimos ir artimųjų. Reikia būti stipriu žmogumi, mokančiu susitvarkyti netikėtose situacijose, turinčiu greitą reakciją ir randančiu sprendimus.

Ar ši profesija yra pelninga?

Priklauso nuo to, kur ir su kuo dirbi.

Pabaigai gal papasakotum kokį linksmą nutikimą iš savo darbo patirties?

Kinijos viešbučiuose vonioje dažnai paliekama seksui skirtų priemonių – aliejukų, apsaugos priemonių ir pan., kurie yra mokami, kainos nurodomos ant tų prekių. Kartą atvyko pagyvenusio amžiaus (60-80 metų) grupelė. Matyt, keliautojai nenugirdo, kai juos apie tai informavau. Keliavę jie irgi nebuvo daug, tad viską, ką rado viešbučio kambaryje, susikrovė į lagaminus (net ir šaukštukus, pelenines). Žinoma, išsiregistruojant iš viešbučio man buvo pasakyta, kad kambariuose trūksta įvairių daiktų, įskaitant ir sekso prekių. Be galo nustebau ne tik aš, bet ir viešbučio darbuotojos, pažvelgusios į keliautojų gimimo metus. Paprašėme susimokėti už panaudotus produktus. Vėliau paaiškėjo, kad senoliai susirinko viską, ką rado, kad galėtų parvežti savo vaikams lauktuvių. Kai kurie net nežinojo, ką jie iš tikrųjų pasiėmė.