Search Results for: "vaikų kaimas"
Rugpjūčio 1-30 dienomis Lietuvoje pirmą kartą vyks world music festivalis – „Pasaulio muzika gyvai ’12“. Festivalyje svečiuosis keturi tarptautinės sėkmės sulaukę world music žanro atstovai – klajojantis mini orkestras iš Portugalijos „OqueStrada”, regio atlikėjas Raymond Wright iš Jamaikos, romų grupė „Romengo“ iš Vengrijos ir energingasis saksafonistas Sax Gordon iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ šiandien spaudos konferencijoje pristatė lietuvių kūrėjų darbus. Šių metų festivalio programoje – net 37 lietuvių filmai, iš kurių 24 dar nė karto nerodyti šalies kino teatrų salėse. Naujiena lietuviško kino gerbėjams – „Lietuviai svetur“ programa, kurioje pristatomi lietuvių, kuriančių Estijoje, D.Britanijoje, Gruzijoje, JAV, Latvijoje, Malaizijoje, Nyderlanduose, darbai.
WWOOF – tai ne sunkus atodūsis, nukasus sniegą kieme. Ši santrumpa išvertus iš anglų kalbos reikštų – „Plačios pasaulinės galimybės ekologiškuose ūkiuose“. Toks savanorių tinklas įkurtas tam, kad būtų populiarinamas ekologiškas gyvenimo būdas, keičiamasi turima patirtimi.
Prieš išsiruošdami į savo 9 mėnesių kelionę po Rytų, Centrinę ir Pietų Afriką, Diana Suneson ir jos sužadėtinis australas Christopheris Lethborgas gyveno ir studijavo Vilniuje. Vieną dieną pora netikėtai nusprendė nusipirkti nebrangius bilietus į Afriką ir iškeliauti metams. Nusprendė, nusipirko ir pernelyg nieko neplanuodami išvyko. Su nedideliu pluošteliu pinigų, entuziazmu ir noro pilnomis kišenėmis…
Interviu su Diana buvo neįprastas ne vien todėl, kad bendravome elektroniniu paštu, bet ir todėl, kad tuo metu keliautojai buvo apsistoję pirmykščiame Afrikos genties kaime, kur interneto ryšys buvo ypač permainingas, o karštis tiesiog nepakeliamas.
Vėl bręsta idėjos sugrįžti prie nacionalinio stadiono statybų projekto. Sostinės valdžia jau artimiausiu metu tikisi rasti lėšų dviejų futbolo aikštynų statyboms prie nacionalinio stadiono griaučių pradėti.
Krepšinis, futbolas, tenisas – sporto šakos, apie kurias paskutiniu metu daugiausiai rašoma žiniasklaidoje. O kitos dažnai lieka didžiųjų šešėlyje, kaip kad tinklinis, kuris Lietuvoje seniau buvęs labai populiarus, mūsų žaidėjai pasiekė nemažai pergalių, tačiau paskutiniu metu jis tikrai neišgyvena savo aukso amžiaus.
Pasirinkome 10000 gyventojų turintį Žemaitijos miestelį Kelmę, kurioje tinklinis tikrai nelaukia savo renesanso, jos žaidėjai nuolat iškovoja daug pergalių ir sulaukia didžiulio gerbėjų palaikymo. „Kelmė turi ne tinklinio žiūrovus, bet tinklinio sirgalius, tai yra didelis jų privalumas. Vilniuje žmonės ateina pasižiūrėti tinklinio, o Kelmėje – pasirgti už savo komandą“, – viename interviu pasakojo vilniečių tinklinio komandos treneris Vasilijus Burakinskis. Ir turbūt ne veltui tinklinio komandos iš mažesnių miestų visada pasiekdavo daug laimėjimų, nes jose nuo seno gilios tinklinio žaidimo tradicijos, dažnai perduodamos iš kartos į kartą, salės tinklinio varžybų salės visada pilnos žiūrovų, vasarą nuolat vyksta pliažo tinklinio varžybos.
Tokiam teniso populiraumui įtakos turi entuziastai, atkakliai siekiantys išugdyti savo rajonų komandas. Kelmėje toks entuziastas ir tinklinio prikėlėjęs naujam gyvenimui yra gydytojas-kardiologas Algimantas Petrovas, kuris 1977 metais atvykęs dirbti į š į miestą suprato, kad čia toliau žaisti tinklini jam bus sunkoka, nes nėra aukšto lygio žaidėjų, todėl pradėjęs nuo nulio A. Petrovas užsibrėžė tikslą suburti tokią tinklinio komandą, kuri galėtų dalyvauti stipriausiame Lietuvos tinklinio federacijos organizuojamajame čempionate. Ir jam tai pavyko.
Sėkmės formulė – ūgis ir užsispyrimas. Kaip A.Petrovas atsirinkdavo vaikus, iš kurių ugdydavo tinklininkus? Atsirinkti vaikus kiekvienais metais jis eidavo į mokyklas, o pagrindiniai kriterijai būdavo ūgis ir sportiškumas. Net jei vaiko ūgis būdavo žemas, tačiau jo tėvai aukšti – treneris pasitikėdavo genais ir kad jis vėliau dar ūgtels.
Kaip Laikas.lt pasakojo A.Petrovo mokinys Darius Barauskis, kuris taip pat dirbo ir tinklinio treneriu, tinkliniui tinkamų duomenų jis neturėjo, tačiau didelių laimėjimų padėjo pasiekti begalinis užsispyrimas „Tinklinio treniruotes pradėjau lankyti būdamas dvylikos metų. Tuomet brolis Ramūnas jau buvo pilnavertis komandos žaidėjas, tad ir mane treneris A. Petrovas „prikabino“ sportuot, nors ir buvau ne tinklininko sudėjimo, bet užsispyrimą siekti tikslo ir norą siekti brolio rezultatų turėjau. Tai mūsų šeimos – giminės sporto šaka Nr. 1. Tai lyg liūnas į kurį įtraukė ir Arnoldą, ir Mantvydą, ir Marių (Ramūno sūnus), manau, jog ir mano sūnus Jogaila nebus abejingas tinkliniui“.
Pagrindinė problema – emigracija. Kelmė – mažas miestas, todėl ir žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, ypač didelė problema – nuolatinė žaidėjų kaita, nes baigę mokykla dauguma vaikinų išvažiuoja studijuoti ir gyventi į kitus miestus ar užsienį ir retas kuris sugrįžta gyventi į Kelmę. Todėl čia nebespėjama suformuoti naujų stiprių komandų. „Seniau žaidėjus, kurie baigdavo aukštasias mokyklas, sugebėdavome pasikviesti atgal i Kelmę, kur jie dirbo mokytojais, gydytojais… Todėl mes visą laiką turėjome turėjome neblogą komandą, nes visada šalia vyresnių žaidėjų turėjome keletą jaunuolių, kurie tobulino savo meistriškumą kartu su vyresniais“, – nostalgiškaiprisiminė treneris.
Mažas miestas sportui tik privalumas. Kaip teigė A.Petrovas, didesnių miestų treneriai pavydėdavo, kad „mes esame iš Kelmės“, nes mažesnio miesto žaidėjams sportas būdavo viskas. Jie neturėjo tiek pagundų kaip didesnių miestų gyventojai, mažiau sukdavo į kairę. Taip pat daug žaidėjų gyveno ūkiuose, tad buvo fiziškai stiprūs, ištvermingi. O ir tėvai kitaip žiūrėdavo į sportą ir vaikus labiau skatindavo sportuoti. „Dabar ir mažesnių miestų vaikai daugiau turi galimybių nuklįsti į šoną, nes išpopuliarėjo kompiuteriai, atsirado internetas, jiems daugiau rūpi draugai ir vakarėliai, nei treniruotės“, – pasakojo treneris.
Pabaigai. Kaip teigė D.Barauskis, pasiekti gerų laimėjimų tinklinyje nėra lengva, nes reikia daug treniruotis. „Treniruotėse treneris iš mūsų laužė viską, kas įmanoma (turbūt matė kad esam verti), jos trukdavo net iki 22,30 val., kartais net ir po 23 val. baigdavome. Mūsų karta – tai 1976-1979m. gimusių vaikinų komanda, kuri įrodė jog kaimas gali parklupdyti ir didmiesčius. Kuomet Lietuvos jaunimo tinklinio varžybų finale įveikėme Vilniaus sporto mokyklos komandą rezultatu 3:2, Kelmės vardas išryškėjo dar labiau. Mus pradėjo vertinti. Ir lig pat šiol Kelmės komandos tiek vaikinų tiek ir vyrų yra prisibijoma bet kokio lygio varžybose“.