Search Results for: "vaikiška literatūra"
Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjime apdovanoti geriausių 2010 metų knygų kūrėjai. „Pažiūrėkite, dovanoja gėles konkurentų autoriams, štai ką gali vaikiška literatūra“, – juokavo vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, kai Šiaulių dramos teatre vykusiame renginyje leidyklos sveikino vienos kitų autorius.
Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) apdovanojo net tris leidyklos „Nieko rimto“ autorius: už Geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, už Geriausią pasakų knygą, už Reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams!
Geriausia 2010 metų knyga vaikams ir paaugliams išrinkta Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“. „Jei manęs kas nors paklaustų, kas buvo reikšmingiausias XXI a. pradžios rašytojas, aš visai neabejodamas atsakyčiau, kad tai – Gendrutis Morkūnas“, – kalbėjo K. Urba. Šio išskirtinio autoriaus netekome daugiau nei prieš metus. Jau trečią kartą skirtą geriausio knygų kūrėjo vaikams ir paaugliams apdovanojimą šį kartą atsiėmė rašytojo žmona Regina Morkūnienė. 2007 ir 2008 metais buvo apdovanotos apysakos „Grįžimo istorija“ ir „Blusyno pasakojimai“ (IBBY). Paskutinė Gendručio Morkūno istorija pasakoja apie nuomšiko, arba vaiko, kurį galima išsinuomoti, gyvenimą Namuose. Kaip yra sakęs pats autorius, jo kūryba skirta tiems, „kurie nebijo skaityti knygos, kai kiti spardo kamuolį“.
Rašytoja Urtė Uliūnė, dar būdama moksleivė, su pirmąja knygele „Miegančios boružės“ į vaikų literatūrą atėjo kaip reikšmingiausia metų debiutantė (IBBY). 2010 metais ji išleido antrąjį pasakų rinkinį – „Kitokia svirplelio diena“. Jaunoji menininkė, kaip ir jos herojai, mažais žingsneliais, ramiai ir užtikrintai kopia į viršų. Pastarasis jos kūrinys pripažintas du kartus: Lietuvių kalbos komisija „Kitokią svirplelio dieną“ įvertino už 2010 metais taisyklinga kalba parašytą kūrinį vaikams, o IBBY įsteigė specialią premiją už Geriausią 2010 metų pasakų knygą. „Šią literatūrinę premiją galima vadinti sidabriniu apdovanojimu arba alternatyviąja, specialiąja premija“, – komentavo K. Urba.
Vertėja Dalia Saukaitytė pelnė nominaciją už Reikšmingiausią ir meniškiausią 2010 metų vertimą vaikams. Sergėjaus Kozlovo knygą „Ežiukas rūke“ (jei neturėjote beveik prieš 40 metų išleistos vienos knygelės) iki šiol buvo galima rasti tik rusų kalba. Dabar skaitant pasakas atrodo, kad pats autorius prabilo lietuviškai. Į klausimą, kokiu būdu taip sėkmingai sekėsi prakalbinti pasakų herojus, D. Saukaitytė atsakė: „Apie šią knygą aš svajojau! Užaugau kartu su filmuku „Ežiukas rūke“. Rankų pirštais galima suskaičiuoti, kiek yra tokių gilių tekstų, kurie tinka visiems: nuo vaiko iki suvaikėjusio.“ Pasakomis žavisi ir knygos iliustruotoja Sigutė Ach: „Tikiu, kad „Ežiukas rūke“ padės skaitytojams sugrįžti į save ir pasisemti paprastumo momentų… Viskas, kas genialu, yra paprasta… Tokia man atrodo ir ši knyga – geniali, todėl paprasta, visiems suprantama!“
Knygą „Ežiukas rūke“ redagavusi Danutė Ulčinskaitė įvertinta už Gražiausiai 2010 metais suredaguotas knygas. Ji yra ir kitų dviejų leidyklos „Nieko rimto“ apdovanotų knygų redaktorė.
Literatūrinių apdovanojimų šventę baigė Antano Gluskino vaikams skirtas spektaklis „Blusyno pasakojimai“, pastatytas pagal geriausio 2010 metų rašytojo vaikams ir paaugliams Gendručio Morkūno to paties pavadinimo knygą.
Pradžiai – jokio „Disnėjaus“. Sovietai mums paliko ne tik tokį iškraipytą pavadinimą kaip „Centrinė žvalgybos valdyba“, bet ir suvulgarintą Walto Disney pavardę, kuris dar prieškario laikais Lietuvoje buvo vadinamas taip, kaip ir priklauso – „Voltas Diznis“, nors pagal sovietinės transliteracijos tradicijas paversta pavardė „Disnėjus“ yra neišdildomai įsirėžusi mūsų sąmonėje.
Tarp knygų vaikams vertimų vieni populiariausių yra Šiaurės šalių literatūros kūriniai. Tai lemia ne tik Skandinavijos šalių aktyviai dalinama parama vertimams, bet ir artimas mentalitetas, vertybės, lietuviams lengvai atpažįstamas kūriniuose perteikiamas pasaulis. Vaikų knygas leidžiančios leidyklos stengiasi pagriebti pačius geriausius rašytojus, o lapkričio pradžioje pasirodžiusios knygos „Elė ir draugai“ autorius Timo Parvela neabejotinai priklauso Skandinavijos literatūros elitui.
Suaugusįjį galima atpažinti pagal tai, ar informacija jam svarbesnė už pateikimą: vaikystėje atsisakydavome skaityti knygą be paveikslėlių, šiandien gi iliustracijų mums gali ir nebūti. Kita vertus, jos veikia mus net mums nežinant: žvelgia į mus iš plakatų, žurnalų puslapių, knygų viršelių, sukeldamos estetinę euforiją, o kartais net prašydamos priglausti už simbolinę sumą. Iškalbingomis iliustracijos tampa profesionalų dėka, o šie, transliuodami idėjas per darbus dažniau pasako daigiau, nei pokalbio metu. Štai ir iliustratorės Kotrynos Žukauskaitės darbai kalba patys – už save ir už autorę.
Urtė Maskuliūnaitė, literatūros pasaulyje žinoma Urtės Uliūnės vardu, dievina vasarą, tačiau nevalgo ledų. Ji nuolat klausosi muzikos, mėgsta keliauti ir propoguoja studentišką gyvenimo būdą. Kas dar? Ogi ši jauna, 21 metų, mergina jau yra išleidusi dvi knygeles vaikams.
Dar Urtei mokantis mokykloje parašyta knygelė „Miegančios boružės“ pelnė jaunajai rašytojai reikšmingiausios 2007 metų debiutantės vardą. Praėjusiais metais išleistas antrasis jos pasakų rinkinys – „Kitokia svirplelio diena“ – buvo pripažintas Geriausia 2010 metų pasakų knyga. Kalbamės su Urte apie jos geriausius draugus – knygas, vaikiškas svajones, pievų gyventojus ir kt.
Urte, papasakok, dėl ko tu kas rytą lipi iš lovos? Kas tave kasdien džiugina?
Šiuo metu gyvenu studentų bendrabutyje, kur gyvenimas tiesiog verda. Mane nuolat supa nuostabūs žmonės, su kuriais net pačią niūriausią dieną susigalvojame neįtikėčiausių mažų džiaugsmelių. Dažnai pasvarstome, jog galėtume rašyti romaną apie bendrabučio gyventojų nuotykius. Galbūt jis netgi taptų itin skaitomu (šypsosi).
Be filologijos mokslų, krūvos draugų, mano gyvenime labai svarbūs – J. Harris, F. Dostojevskis, E. M. Remarkas, E.Hemingway’us , M. Proust’as, K. Brooksas, R. Dahlas, A. A. Milne’as, H. Ch. Andersenas, A. Lindgren, J. K. Rowling, Dž. R. R. Tolkinas ir daugybė kitų. Tai mano mėgstamiausi rašytojai.
Pastaruoju metu mane be galo įkvėpia susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nekantriai laukiu kiekvieno pasimatymo su jais.
Kokią save prisimeni vaikystėje?
Vaikystėje buvau keistuolė. Skaičiau be galo, be galo daug. Mano mama sugalvojo visas mano perskaitytas knygas „suregistruoti“. Dar ir dabar namuose turiu sąsiuvinį „Urtės Maskuliūnaitės perskaitytos knygos”. Ten jų paminėta kažkur 300. Labai mėgdavau pasakas. Kol dar nemokėjau skaityti, man jas sekdavo tėtis ir senelis.
Gal pameni knygą, su kuria užaugai?
Taip, tai buvo „Hario Poterio“ knygos. Nuo jų tiesiog negalėdavau atsiplėšti. Atsimenu – mama parnešdavo naują dalį iš knygyno ir Urtė dingdavo, siautėdavo Hogvartse su Vizliais, Akilanda ir Hagridu (šypsosi).
O kada pradėjai rašyti? Juk tau būtant 16-os, pasirodė pirmoji tavo knygelė…
Rašyti pradėjau labai anksti, gal 12 metų. Iš pradžių kurdavau išties grafomaniškus romanus. Prirašydavau storus sąsiuvinus ir, atsimenu, nė nepasidomėdavau, ką rašiau ankstesniame puslapyje. Rašymas vaikystėje man buvo pats nuostabiausias žaidimas. Laikui bėgant, į kūrybą pradėjau žiūrėti daug atsakingiau. Kiekvienais metais dalyvaudavau Šiauliuose organizuojamame konkurse „Laiškas Hansui Christianui Andersenui“. Po truputį tobulėjau. Kartais pati negaliu patikėti, kad esu dviejų knygų autorė.
Tavo pasakų veikėjai – pievų gyventojai, įvairūs vabaliukai… Papasakok mums daugiau apie juos.
Taip, mano abiejų pasakų knygų veikėjai – patys mažiausi padarėliai – vabaliukai, varlės, rupūžės, žuvys ir taip toliau. Jų pasaulėlis labai primena mūsų, žmonių kasdienes aktualijas. Iš tiesų, jie ir yra žmonės, tik kitokie. Mažesni ir sunkiau pastebimi. Juos visus sieja – nelaiminga meilė, draugystė, neprotinga puikybė, užuojauta, ištikimybė ir t. t. Kiekviena pasaka turi mažiau ar daugiau paslėptą moralą ir kalba apie tam tikras vertybes. Manau ir tikiuosi, jog kiekvienas čia gali atrasti sau ką nors artimo.
O kur sutinki savo knygų personažus? Galbūt jie vaikšto su tavimi Vilniaus gatvėmis, sėdi paskaitose, namie, lydi tave sapnuose ir pan.?
Žinoma, jie nuolatos supa mane. Ir ne tik mane, bet ir visus aplinkinius. Tik gal mes neatkreipiame į tai dėmesio.
Mano pasakų personažai dažniausiai atsiranda visai netyčia. Jie turi tiek mano pačios, tiek man artimų žmonių bruožų. O kai kurios istorijos netgi yra paremtos pačiais tikriausiais faktais. Kartą vienas garsus rašytojas pasakė, jog svarbiausios rašytojo savybės yra būti geru melagiu ir vagimi. Išties, taip ir yra. Juk mes nuolatos dairomės aplinkui, ieškodami idėjų. Ir tos idėjos gali ateiti iš bet kur – nugirsto pokalbio, laikraščio antraštės ar sveikinimų koncerto.
Ar pievų gyventojai renkasi vietą, kur gali apie juo rašyti pasakas? Kalbu apie kūrybinę aplinką…
Dažniausiai rašau vasarą, sodyboje. Išsinešu stalą į pievą ir pradedu. Parašau, tada atsigulu ant žolės, pailsiu. Pasiklausau žiogų čirpimo. Kartais viena pasaka susikuria per geras dvi valandas, prie kitos tenka sėdėti ištysą savaitę. Vasara neabejotinai yra tinkamiausias laikas rašyti pasakas apie mažuosius pievų gyventojus.
Tavo parašytos pasakos keliauja pas kalbos redaktorę, kuri tvarko tekstus, o dailininkė, juos skaitydama, kuria iliustracijas tavo būsimai knygai. Koks vaidmuo atitenka vaikų knygos iliustratoriams?
Vaikiškai knygai iliustracijos yra itin svarbios. Jos nuolatos „bendradarbiauja“ su tekstu. Vaikui šimtą kartų įdomiau skaityti pasakas, kai jis mato piešinius. „Miegančioms boružėms“ iliustracijas kūrė Sigutė Ach, o „Kitokiai svirplelio dienai“ Irmina Dūdėnienė. Tai nepakartojamos dailininkės, kurių iliustracijos tiesiog spinduliuoja šviesą ir šilumą.
Žinau, kad kartu su leidykla „Nieko rimto“ dalyvavai kovo pabaigoje vykusioje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokių įspūdžių parsivežei?
Bolonijos knygų mugėje buvau sužavėta Lietuvos dailininkų iliustracijų stendu. Jis atrodė išties profesionaliai, prabangiai ir džiugino akį. Labai džiaugėmės matydami, kad prie iliustracijų nuolatos būriuojasi žmonės ir grožisi išties nuostabiais piešiniais. Esu tikra, kad Lietuva šioje knygų mugėje nė kiek nenusileido kitoms šalims.
Taip pat sužavėjo ir kitų šalių stendai, kurių buvo devynios galybės. Mugė buvo tokia didelė, kad net neužteko laiko jos visos apžiūrėti. Labai smagu, kad skiriamas toks dėmesys vaikų literatūrai. Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų užaugti skaitydamas vaikiškas knygas.
Kalbino Dovilė Raustytė
Nepaprastos Šiaurės pasakos ir fantastika bei mistikos kupina šių šalių istorija galbūt labiau nei bet kas visais požiūriais paveikė būtent fantastikos žanrą.
Šiaurės magijos ištakos slypi gamtoje. Antgamtiniai, magiški pasakojimai buvo tarsi gamtos paslapčių aiškinimas, pamokančios istorijos apie joje tykančius pavojus ir rūstybę: ”Vandenis pagaus tave, jei eisi per arti upės!” Taip tikrovė buvo aiškinama netikroviškais dalykais, šią tendenciją galima atsekti viso pasaulio kultūrose.
Šiaurės magija yra akivaizdi ir užburianti. Pelkėse slepiasi raganos su garuojančiais burtų puodais. Tas garas tarsi ūkas apgaubia gūdžius Šiaurės miškus, šaltus kalnus, vėjo gairinamas salas ir niūrius krantus, lyg kokia laukinės mistikos ir klastos skraistė, tokia būdinga Šiaurės šalių magiškajai literatūrai.
Ypatingoji mistika glūdi nepastebima kažkur ir tuo pat metu visur. Ten, kur gyvena vandenis, kur skraido kalbančios lakštingalos, pačiose giliausiose požemio kertėse po Igdrasilo medžiu. Tačiau visų pirma mums visiems atitekusiame lobyne – mituose ir literatūroje, kur galime tęsti Beovulfo kūrėjų pradėtą darbą ir rašyti nuotykių kupinas istorijas ateities ”knygų graužikams”.
Šių metų skaitymo balsu tekstai padovanos klausytojams kaip niekad daug apmąstymų apie tiltų, jungiančių Šiaurės literatūros ištakas su savita šiuolaikine Šiaurės šalių fantastine literatūra, svarbą. Tiltų tarp Šiaurės mitų ir tikrovės, dabarties ir praeities.
Šių metų autoriai:
Andri Snær Magnason
Andri Snær Magnason yra islandų rašytojas, kuriantis tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, išleidęs prozos, poezijos, esė ir dramos kūrinių. Jo kūriniai buvo publikuoti arba statyti daugiau nei 16 šalių. Jis laimėjo ne vieną prizą, pvz., jo knyga „Mėlynosios planetos istorija“ buvo pirmoji vaikų literatūros knyga, apdovanota Islandų literatūros premija. Ji taip pat laimėjo Janušo Korčako premiją 2000 m. (Janusz Korczak Honorary Award 2000) ir Vakarų Skandinavijos vaikų knygų prizą 2002 m. (West Nordic Children’s Book Prize 2002).
Andri gimė 1973 metais, gyvena Reikjavike ir turi du vaikus.
Lene Kaaberbøl
Lene Kaaberbøl, gim. 1960 Kopenhagoje, yra danų autorė, rašanti taip pat ir fantastinius romanus vaikams bei jaunimui. Visų pirma Kaaberbøl išgarsino knygų apie Gėdytoją serija. Ji debiutavo dar 1975 metais su knygų apie mergaitę Diną ir žirgus serija. Taip pat parašė W.I.T.C.H. knygų seriją.
Kaaberbøl studijavo Orhuso universitete anglų kalbą ir dramą, dirbo redaktore, reklaminių skelbimų sudarytoja, vertėja ir jojimo mokytoja.
2006 metais „Dina, Gėdytojos duktė“ buvo skaitoma per Švedijos radiją kaip vasaros atostogų feljetonas.
John Ajvide Lindqvist
John Ajvide Lindqvist, gim. 1968, užaugo Blakeberge, kur vyksta ir jo pirmojo romano „Įsileisk mane“ (2004) veiksmas. Buvęs fokusininkas ir komikas galiausiai tapo siaubo istorijų rašytoju. Pastaruoju metu jis taip pat rašė scenarijų televizijos serialams „Reuter & Skoog“, „Komisija“ („Kommissionen“) bei būsimam filmui „Įsileisk mane“. Jo antrasis romanas „Nemirusiųjų priežiūra“ („Hanteringen av odöda“) pasirodė 2005 m. birželį. Novelių rinkinyje „Popierinės sienos“ („Pappersväggar“, 2006) sužinoma, kas atsitiko nemirusiems. 2008 m. pasirodė romanas „Žmonių uostas“ („Människohamn“), kur veiksmas vyksta šcheruose, o jūra yra didžioji bauginanti grėsmė. 2010 m. gegužę pasirodys naujas romanas „Žvaigždutė“ („Lilla stjärna“), taip pat ir kompaktinės plokštelės pavidalu. Tai istorija apie meilę ir maniją, balsus iš kitų pasaulių ir kraštutinį idealų garbinimą.
Už savo kūrybą John Ajvide Lindqvist buvo apdovanotas GP ir Selmos Lagerliof literatūros premijomis. Jo knygos išleistos 29 šalyse: Australijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Danijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.
Šių metų tekstai vaikams ir jaunimui
Pradinių klasių moksleiviams:
„Mėlynosios planetos istorija“
Ištrauka skaitymams: 5-14 psl.
Rašytojas: Andri Snær Magnason (Islandija)
Dailininkė: Áslaug Jónsdóttir
Lietuviškas leidimas: Žara, 2009 m.
Vertė: Jurgita Marija Abraitytė
Vaikai mėlynojoje planetoje žaidžia, valgo ir miega kada panorėję ir niekas jiems nenurodinėja, ką daryti. Paplūdimiuose, kalnuose ir miškuos netrūksta nuotykių, o kasmetinis Drugelio skrydis mėlynojoje planetoje yra nuostabi, džiaugsmo kupina diena. Tačiau kartą į salą, kurioje gyvena Brimiras, Huda ir dar daugiau nei šimtas vaikų, nusileidžia į seną dulkių siurblį panašus kerėpla. Iš jo išlipa kosmoso siurblių pardavėjas, svajonių pildytojas ir džiaugsmo skleidėjas. Taip prasideda pats didžiausias ir pavojingiausias nuotykis, kokį tik kas nors galėjo įsivaizduoti mėlynojoje planetoje.
„Mėlynosios planetos istorija“ laimėjo daug apdovanojimų, tai pirmoji vaikų literatūros knyga, laimėjusi Islandų literatūros prizą.
Bibliotekoms, kurios šią knygą buvo pasirinkusios praėjusiais metais (Lietuvoje ši knyga buvo siūloma skaitymams 2009 m.) ir šiemet rinktųsi kitą kūrinį, artimiausiu metu pasiūlysime alternatyvą.
9-13 m. vaikams:
„Dina, Gėdytojos duktė“
Ištrauka skaitymams: 9-20 psl.
Rašytoja: Lene Kaaberbøl (Danija)
Lietuviškas leidimas: Alma littera, 2003 m.
Vertė: Zita Marienė
Danų rašytojos Lene Kaaberbøls knygos „Dina, Gėdytojos duktė“ ištraukoje randame šiaurietišką liaudiškos romantikos ir magijos bei psichologinio realizmo mišinį. Magija nėra perdėm didinga, triukšminga, holivudinė, kas būdinga amerikinei fantastikos tradicijai. Ji nekrentanti į akis, tačiau intensyvi, asmeniška ir apgaulinga, atitinkanti geriausias Šiaurės tradicijas. Čia ir „piktoji akis“, magiška atmosfera, runos, užkeikimai, nykštukai, burtininkai, vaiduokliai ir daugybė kitų fenomenų. Kitaip tariant, šis skyrius primena Šiaurės tautų liaudies pasaką, tačiau pasektą moderniu tonu ir technika. Būtent realizmo, romantikos ir magijos sandūroje randama tikroji Šiaurės dvasia mūsų šiuolaikinėje literatūroje.