Search Results for: "vakcinos"
Kaip ir kiekvienais metais, šaltėjant orams, vėl susiduriame su kvėpavimo takų infekcijomis, tačiau dažnai paprastą peršalimą prilyginame gripui ir atvirkščiai. Kai sveikatos specialistai sako, kad reikėtų skiepytis artėjant sezoniniam gripui, dažnas susimąsto – ar tikrai verta? Juk praeitais metais persirgau, savaitę pasikankinau su varvančia nosimi, gerklės skausmu, ir nežymia temperatūra, tai kam skiepintis nuo tokių simptomų, be to galima ir nesusirgti… Bet ar tikrai žinome kas yra gripas ir kad mes tikrai juo persirgome? O gal tai buvo tik paprastas peršalinimas nuo kurio skiepų nėra?
Vasara – poilsio ir atostogų metas, kuomet nemažai laiko praleidžiama gamtoje, daug keliaujama. Planuojant pramogas pravartu ne tik kruopščiai suplanuoti atostogas, tačiau būtina pasirūpinti ir skiepais, padėsiančiais ne tik saugiai ir sveikai pailsėti, tačiau ir išvengti nesklandumų renkantis kelionėms egzotiškas šalis.
Išmokti atskirti šias dvi visiškai skirtingas ligas yra itin svarbu. Be recepto parduodami vaistai ir tradiciniai būdai gydytis niekur neinant iš namų bei geriant daug karštų arbatų nepadės, jei susirgote gripu. Dar blogiau, negydomas virusas gali greitai komplikuotis į kur kas sudėtingesnes ligas ar sąlygoti mirtį.
Planuojant keliones, būtina pasirūpinti savo ir artimųjų sauga dėl gresiančių įvairių užkrečiamųjų ligų, kurios gali apkartinti atostogų metu patirtus įspūdžius ar sukelti ilgalaikius negalavimus. Infekcinių ligų rizika yra susijusi su daugybe veiksnių: kokiu transportu keliaujama, kokia šalis lankoma, kokiomis sąlygomis gyvenama, kiek laiko praleidžiama svetur ir kiti kelionės ypatumai.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad, planuojant kelionę, į sveikatos priežiūros įstaigas, rekomenduojama kreiptis iki kelionės pradžios likus ne mažiau 4-6 savaitėms, kadangi imunitetui po skiepijimų susiformuoti reikalingas tam tikras laikotarpis. Tačiau jei kelionę suplanavote vėlai ir iki jos liko mažiau nei 4 sav., patariama vis tiek kreiptis į gydytoją, kadangi kai kuriais atvejais vakcinacija gali būti atliekama ir likus mažiau laiko. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, įvežtiniai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai Europos Sąjungos šalyse registruojami kasmet. Pastaruoju metu padažnėjus tarptautinėms kelionėms, bendradarbiavimui tarp šalių ir susitikimams, gali padidėti užkrečiamųjų ligų įvežimo į Lietuvą rizika.
Poliomielitas
Didžiausia rizika susirgti poliomielitu yra Pakistano, Indijos, Nigerijos ir Afganistano teritorijose.
PSO žiniomis, 2011 metais viename Kinijos regione diagnozuota 18 pirmojo tipo laukinio poliomielito viruso atvejų. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad poliomielito virusas, plintantis Kinijoje, yra susijęs su Pakistane cirkuliuojančiu šios ligos atveju.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad kol poliomielito virusas plinta, vykstantieji į minėtas šalis turėtų pasiskiepyti. Kūdikiai ir vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, o suaugusiems, skiepytiems anksčiau, ir besirengiantiems keliauti į endemines teritorijas, prieš kelionę skiriama viena vakcinos dozė.
Difterija
Difterija paplitusi visame pasaulyje, tačiau dėl ilgalaikio planinio skiepijimo retai nustatoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. XX a. 10-ajame dešimtmetyje difterijos epidemija buvo registruota Rytų Europos šalyse.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2011 metais Švedijoje diagnozuotas pirmas per pastaruosius penkerius metus difterijos atvejis. Šia sunkia infekcine liga susirgo 11 metų mergaitė, kilusi iš Somalio.
Paskutinį kartą difterijos atvejis Lietuvoje buvo nustatytas 2011 metų spalio pradžioje– susirgo Vilniaus rajono gyventojas. Prieš tai ši liga Lietuvoje buvo diagnozuota tik 2008 m. Tuomet buvo užregistruoti du susirgimai, kurių vienas, deja, baigėsi mirtimi. Nors difterija dėl ilgalaikio planinio skiepijimo pastaraisiais metais reta liga Europoje ir mūsų šalyje, Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, vertinama, kaip didelės šios ligos rizikos šalis. Pagrindinės difterijos ir stabligės prevencinės priemonės–profilaktiniai skiepijimai. Vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, suaugusiesiems pakartotiniai skiepijimai rekomenduojami kas 10 metų. Taigi, 26 (paskutinį kartą skiepytam 16 metų) metų asmuo turėtų pasiskiepyti palaikomąja doze, kuri finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kas 10 metų. Norintiems vakcinuotis asmenims, patariama kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Cholera
Didžiausias choleros paplitimas registruojamas Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Šių metų žiemą prancūzui, grįžusiam iš Dominikos Respublikos, Paryžiuje diagnozuota cholera. Viešnagės svečioje šalyje metu ligonis vengė abejonių keliančio maisto ir gėrimų, neturėjo tiesioginio sąlyčio su cholera sirgusiais asmenimis, tačiau viešbutyje valgė austrių, gėrė kokteilius, kurių paruošimo sąlygos nebuvo žinomos. 2011 metais ši liga užregistruota Mariupolio uostamiestyje, esančiame pietryčių Ukrainoje. Nustatytas sukėlėjas – Vibrio cholerae O. Ukrainos sveikatos priežiūros institucijos duomenimis, ligoniai galėjo susirgti cholera valgydami užkrėstą žuvį. Sukėlėjai nustatyti nuotekų vietose, kuriose ir buvo sugautos žuvys, vėliau naudotos maistui.
Pasiutligė
Pasiutligė paplitusi visame pasaulyje, išskyrus Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją. Daugiausia mirties nuo šios ligos atvejų registruojama Afrikoje ir Azijoje (55 tūkst. mirties atvejų per metus). ULAC 2011 m. žiniomis, Portugalijoje buvo diagnozuotas ir laboratoriškai patvirtintas susirgimas pasiutlige. Ligonė viešėjo savo gimtojoje šalyje Bisau Gvinėjoje, kuri yra šios užkrečiamosios ligos endeminė zona. Pasiutligė yra mirtina liga, jeigu laiku nesuleidžiama šios infekcijos vakcina, o kai kuriais atvejais būtinas net pasiutligės imunoglobulinas. Tuo tarpu per pastaruosius dešimt metų mūsų šalyje nuo pasiutligės mirė du žmonės.
Dengė karštligė
Per paskutinius dešimtmečius Dengė karštligė labiausiai paplito Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salyne, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad 2011 m. epidemiologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Dengė karštlige sirgęs vilnietis Brazilijoje buvo sugeltas uodų ir pirmuosius ligos požymius pajuto dar būdamas svečioje šalyje, tačiau medicinos pagalbos į vietinius gydytojus nesikreipė. Grįžęs į Vilnių, apsilankė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filialo Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, kur jam buvo įtarta ir kliniškai nustatyta ši liga. Vokietijos Roberto Kocho institutas, atlikęs kraujo serologinius tyrimus, patvirtino Dengė hemoraginės karštligės infekciją.
Hepatitas A
Hepatitas A yra pasklidęs visame pasaulyje, ir pagal šios ligos paplitimo rodiklius, pasaulio šalys skirstomos į didelio hepatito A endemiškumo šalis (Afrika(Egiptas, Tunisas, Marokas), Pietų Amerika, Azija (Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europa) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Japonija).
Vilniaus mieste 2010-2011 metais užregistruoti 8 virusinio hepatito A atvejai, du iš jų– įvežti iš Egipto ir Tadžikistano. Tačiau infekcijos šaltinis nenustatytas.
Didelę riziką susirgti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgai, o būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos, galimybės vartoti saugų geriamąjį vandenį ir maistą. Užsikrėsti hepatitu A galima ir buitinio kontakto metu, naudojantis tais pačiais indais, rankšluosčiais, kartu su sergančiuoju rūkant vandens pypkę, maudantis baseinuose. Vienintelis šios infekcijos šaltinis–sergantis žmogus. Susirgti šia liga pakanka net mažos užkrato dozės. Pagrindinės hepatito A profilaktikos priemonės yra vakcinacija ir higienos laikymasis.
Geltonasis drugys. Meningokokinė infekcija
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad asmenims, keliaujantiems į egzotiškas užsienio šalis, būtina laikytis vakcinacijos rekomendacijų. Norint išvengti užkrečiamųjų ligų ir jų įvežimo iš kitų kraštų, patariama skiepytis nuo meningokokinės infekcijos, pasiutligės, erkinio encefalito, choleros, gripo, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio. Privalomuosius skiepus (nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos) rekomenduoja Tarptautinės sveikatos taisyklės.
Apsikrėsti geltonuoju drugiu didžiausia rizika kyla kai kuriose Afrikos bei Centrinės ir P. Amerikos šalyse. Vakcinuojant nuo geltonojo drugio, siekiama dviejų tikslų: apsaugoti asmenis nuo susirgimo geltonuoju drugiu ir išvengti šios ligos įvežimo iš svetimų šalių.
Meningokokinės infekcijos vakcina privaloma piligrimams vykstantiems į Meką, keliaujantiems po Saudo Arabiją, taip pat patariama skiepytis vykstantiems į kai kurias pietuose nuo Sacharos esančias Afrikos šalis, priklausančias vadinamajam „meningokokiniam diržui“ (nuo Senegalo iki Etiopijos). Vakcinuojama vieną kartą, po kurio imunitetas susidaro trejiems metams. Apie visus atliktus skiepus turi būti pažymėta Tarptautiniame skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjime. Skiepijimų pažymėjimai reikalingi tiems asmenims, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę teritoriją ir privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą, įrodantį, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos, kitu atveju į tą valstybę gali būti neįleidžiami.
Keliaujant su mažais vaikais, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja juos papildomai vakcinuoti nuo vėjaraupių ir rotavirusinės infekcijos.
Maliarija
Iš parazitinių tropinių ligų lietuviai į gimtinę dažniausiai įveža maliariją, tačiau pasitaiko ir kitų retų ligų.
Gyvybei grėsmingiausios maliarijos formos labiausiai paplitusios Subsacharinėje Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Į Lietuvą maliarija dažniausiai įvežama iš Afrikos.
ULAC duomenimis, per 2001-2010 m. dėl nereguliariai vartojamų chemoprofilaktinių vaistų, nepakankamos apsaugos nuo uodų, įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 41 asmuo, iš jų 3 žmonės mirė. Praėjusių metų pabaigoje į Klaipėdos universitetinę ligoninę paguldytas vyras, kuriam buvo diagnozuota tropinė maliarija. Epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad ligonis metų pradžioje buvo išvykęs į Afriką, tačiau šios ligos profilaktikai vaistų nevartojo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras šiemet užregistravo maliariją jaunam vyrui, grįžusiam iš Gvinėjos. Žmonės, vykdami į didelės maliarijos rizikos šalis, turi žinoti, kad ši liga– grėsminga gyvybei liga.
Leišmaniozė
Leišmaniozė yra tropinis susirgimas, nes labiausiai paplitusi šilto ir karšto klimato regionuose, kur vyrauja moskitai, pernešantys šios ligos sukėlėjus. Leišmaniozė registruojama 88 pasaulio šalyse, iš kurių–72 besivystančios. Daugiau kaip 90 proc. visų vidaus organų leišmaniozės atvejų registruojama Indijoje, Bangladeše, Nepale, Sudane ir Brazilijoje. Susirgimų leišmaniozė pasitaiko ir kai kuriose Europos šalyse–Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Įvežtinių odos leišmaniozės atvejų Lietuvoje nepasitaikė kelis dešimtmečius. Tačiau populiarėjant kelionėms į egzotiškus kraštus, rizika užsikrėsti tropinėmis ligomis–didėja.
2008–2009 metais nustatyti ir laboratoriškai patvirtinti keturi odos leišmaniozės atvejai. Keliautojai užsikrėtė Kosta Rikoje, Peru ir Maroke. 2010 metais laboratoriškai patvirtintas dar vienas, jau penktasis, odos leišmaniozės atvejis.
Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai, todėl apsisaugoti nuo jų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė.
Profilaktinės priemonės
Keliaujant į egzotiškas šalis, derėtų pasidomėti pavojingiausiomis to krašto infekcinėmis ligomis, prisiminti jų keliamą grėsmę, išsiaiškinti vietinį sergamumą ir kaip nuo jų apsisaugoti. Viena efektyviausių apsaugos priemonių nuo kai kurių pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų–vakcinacija. Pasiskiepyti nuo minėtų užkrečiamųjų ligų galima asmens sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, turinčiuose licenciją šiai veiklai, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skiepų kabinete.
Siekiant išvengti infekcinių ligų, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja imtis prevencinių priemonių:
• vykstantiems į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privaloma vartoti vaistus. Juos paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją ar gydytojas infektologas;
• naudoti kraujasiurbius vabzdžius atbaidančias priemones–repelentus. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie jo panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams;
• paplūdimiuose nevaikščioti basomis, negulėti tiesiog ant paplūdimio smėlio/žemės;
• kuo dažniau plauti rankas–prieš valgio gaminimą ir prieš valgymą, pasinaudojus tualetu; turėti su savimi muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių;
• gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, geriausiai fasuotą buteliuose;
• valgyti tik pakankamai gerai termiškai paruoštą maistą;
• prieš valgant daržoves bei vaisius, juos kruopščiai nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti ar nuskusti žievelę;
• nevartoti termiškai neapdorotų jūros gėrybių ir žuvies;
• nepirkti maisto gatvėse;
• grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir pajutus užkrečiamosios ligos pirmuosius požymius (karščiavimą, galvos skausmą, viduriavimą, vėmimą, pageltimą, bėrimą, kraujosruvas ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją ir pasakyti apie buvusią kelionę.
Daugiau kaip 70 proc. Lietuvos mamų rotavirusinę infekciją laiko labai sunkiu ir sunkiu susirgimu mažiems vaikams. Devynios iš dešimties teigia žinančios, kad dėl šios infekcijos sukeltos dehidratacijos kūdikis gali atsidurti reanimacijos skyriuje. Nors kas šeštos respondentės (19 proc.) kūdikis gulėjo ligoninėje, net keturi penktadaliai (81 proc.) apklaustųjų teigia nuo rotavirusinės infekcijos neskiepijusios nė vieno vaiko. Visuomeninės iniciatyvos „Saugok save“ užsakymu tyrimą atliko bendrovė „RAIT“.
Tokį Lietuvos mamų požiūrį į rotavirusinę infekciją ir apsaugą nuo šios ligos atskleidė tyrimas, kurio metu buvo apklausta apie 300 motinų, auginančių vaikus iki 7 metų amžiaus. Visuomeninės iniciatyvos „Saugok save“ vadovė Neringa Mikėnaitė teigia, jog ši apklausa padeda įvertinti, kaip mamos supranta savo atsakomybę už kūdikio sveikatą, rinkdamosi apsaugos priemones nuo užkrečiamųjų ligų. „Rotavirusinės infekcijos pavojus žinoti šiandien nepakanka – būtina prisiimti atsakomybę už pasirinktas prevencijos priemones, nuo kurių priklauso kūdikio sveikata. Juk jis pats to padaryti negali“, – teigia iniciatyvos vadovė.
Bendrovės „RAIT“ atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė respondenčių (58 proc.) abejojo skiepo efektyvumu ar būtinybe skiepytis nuo rotavirusinės infekcijos, nes yra daug panašių virusų. Išvengti rotaviruso dažniau tikisi jaunesnės mamos (19‒24 m.). O vyresnės nei 35 metų motinos labiau pasitiki skiepu nuo rotavirusinės infekcijos.
„Kiekviena mama turi įvertinti, ar pritardamos šiuo metu plintančiai madai atsisakyti skiepų, jos nesukelia pavojaus kūdikio gyvybei, nekalbant apie papildomą ekonominę naštą šeimai. Juk savaitė, praleista ligoninėje, kainuoja brangiau nei paskiepyti vaiką. O baimė, nerimas dėl sergančios atžalos ar net savigrauža dėl anksčiau nesiimtų prevencijos priemonių apskritai neišmatuojami“, – tvirtina N. Mikėnaitė.
Anot VI „Saugok save“ vadovės, vertinant apklausos rezultatus, tėvų pasitikėjimas medikais (85 proc.) nuteikia pozityviai, tačiau stebina, kad vaiko sveikatos klausimais mamos į vaiko tėvo nuomonę atsižvelgia perpus mažiau (6 proc.) nei į savo mamos nuomonę (13 proc.). O kitų motinų patarimais vadovaujasi net 43 proc. respondenčių. „Akivaizdu, kad mamos nesidalina atsakomybe šeimoje su tėvais, pervertina kitų mamų patarimus ir mažai domisi objektyvia moksline informacija. Gal būt todėl savo pasirinkimą skiepyti nuo pavojingos infekcijos jos dažnai grindžia ne medikų rekomendacijomis, bet kitų mamų nuomone,“ – teigia N. Mikėnaitė.
Daugiau nei trečdalis (36 proc.) tyrimo dalyvių nurodė, kad kovai su rotavirusu mieliau renkasi natūralias apsaugos priemones. Tačiau gydytojai įspėja, kad jomis ne visuomet galima pasitikėti.
„Nors nemažai mamų galvoja, kad rotavirusu geriau persirgti natūraliai, būtina pažymėti, kad tokiu būdu įgyjamas imunitetas yra trumpalaikis ir trunka iki pusmečio. Be to, susirgus sunkia forma ilgam sutrikdoma organizmo virškinimo funkcija, kas sudaro sąlygas sirgti ir kitomis ligomis. Todėl pasikliauti vien tik natūraliomis priemonėmis neverta“, ‒ pastebi vaikų ligų gydytoja Liucija Akstinienė.
Pasak gydytojos, rotavirusinė infekcija labai paplitusi tarp mažų vaikų, iki 3 m. amžiaus. Dažniausiai šia liga suserga 6 mėnesių ‒ 2 metų vaikai, kurie dar neturi higieninių įgūdžių ir su aplinka susipažįsta viską liesdami bei ragaudami. „Norint išvengti ligos ir ypač jos komplikacijų, pati veiksmingiausia apsaugos priemonė yra skiepai. Be abejonės, saugantis nuo rotaviruso, ypatingą reikšmę turi šeimos higienos įpročiai. Būtina plauti rankas, tinkamai paruošti maistą ir geriamąjį vandenį, aiškinti mažyliams apie higienos svarbą, nes virusas dažniausiai perduodamas per užterštus daiktus, paviršius, nešvarias rankas“, ‒ teigia L. Akstinienė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per devynis praėjusių metų mėnesius Lietuvoje buvo užregistruota 4490 rotavirusinio gastroenterito atvejų. Tai viena dažniausiai pasitaikančių virusinių žarnyno infekcijų. Sunkiausiomis ligos formomis pirmą kartą serga 3-35 mėnesių kūdikiai ir vaikai. Infekcija pasireiškia vėmimu, karščiavimu, viduriavimu. Pasitaiko ir itin sunkių ligos formų bei komplikacijų.
Rotaviruso vakcina padeda apsisaugoti nuo sunkių rotavirusinės infekcijos formų, kurioms dažnai būtinas intensyvus gydymas. Tokiu būdu išvengiama ir gyvybei grėsmę keliančios dehidratacijos. Ji gali išsivystyti labai greitai: dažnai net pasiekus gydymo įstaigą būna nelengva atstatyti nualinto organizmo skysčių balansą. Skiepijimui naudojamos geriamosios vakcinos. Kadangi infekcija pavojingiausia kūdikiams ir mažiems vaikams, rekomenduojama anksti pradėti vakcinaciją. Pirmąja vakcinos doze galima skiepyti kūdikius jau nuo 6 savaičių amžiaus.
Rugsėjo 26 d. į medikus kreipėsi karščiuojantis Vilniaus rajono gyventojas. Vyrui buvo diagnozuota difterija. Paskutiniai šios užkrečiamos retos ligos atvejai Lietuvoje buvo nustatyti 2008 m.
Tokius kino hitus kaip “Oušeno 11” (ir visus jo tęsinius), “Narkotikų kelias”, “Erina Brokovič”, “Gerasis vokietis” sukūręs režisierius Stevenas Soderberghas, kurio naujausią trilerį “Užkratas” nuo rugsėjo 30 dienos galės pamatyti ir mūsų šalies kino teatrų lankytojai, užsiminė apie neįtikėtiną savo karjeros posūkį. “Man įdomu pasinerti į kitas meno formas, kol aš dar galiu tai padaryti. Šiuo metu tikrai galiu sau leisti gyventi taip, kaip noriu, o ne taip, kaip reikia. Jei matysiu, kad man nesiseka būti dailininku, visada pasilieku galimybę sukurti dar vieną “Oušeno” dalį”, – savo talento gerbėjus, patvirtinęs, jog palieka Holivudą ir pasineria į dailę, nuliūdino režisierius.
Apie tai, kad vyras žada filmų kūrimą iškeisti į dailę, pranešimų buvo pasirodę ir anksčiau. Tačiau tuomet menininkas viską pavertė juokais ir pasakė, kad aktorius Mattas Damonas buvo išgėręs ir kalbėjo visiškas nesąmones. Atrodo, dabar S.Soderberghas ne viename jo filme nusifilmavusiam kolegai skolingas atsiprašymą…
Beje, Mattą Damoną pamatysime ir kriminaliniame trileryje “Užkratas”. Čia šalia jo – ir visa Holivudo grietinėlė: Marion Cotillard („Pradžia”, „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas”), Gwyneth Paltrow („Įsimylėjęs Šekspyras”, „Geležinis žmogus”), Kate Winstlet („Skaitovas”, „Titanikas”), taip pat Jude Law („Šerlokas Holmsas”, „Šaltasis kalnas”) ir Laurence’as Fishburne’as („Matrica”, „Kuo čia dėta meilė?”).
Juosta pasakos istoriją apie žaibišku greičiu prasiveržusį naują, niekam nežinomą virusą, bei visuotinę baimę, kylančią iš nežinios, kaip su juo kovoti. Žmoniją neseniai gąsdinę paukščių bei kiaulių gripai prieš šį naująjį virusą atrodo tarsi juokinga infekcija. Norint išgyventi, rekomenduojama nieko neliesti ir net su niekuo nekalbėti.
Siekdami įveikti šį mirtiną virusą, jėgas suvienija geriausieji pasaulio medikai. Tačiau ir jie šįkart atrodo pasimetę ir bejėgiai: vakcinos nuo šio viruso nėra, ir niekas nežino, kaip gydyti užsikrėtusiuosius. O paprasti žmonės tuo tarpu bando išgyventi griūvančioje visuomenėje, kurioje panika sklinda greičiau nei pats virusas.
Kol laukiame Lietuvos kino teatrus pasieksiančio “Užrato”, siūlome pažiūrėti jau šio mėnesio pabaigoje pasirodysiančio filmo anonsą:
Vasarą daug laiko praleidžiama gamtoje – savaitgalio išvyka su draugais ir šeima, popietė parke ar prie ežero. Kai geras oras – nei vienam nesinori sėdėti namuose! Kad poilsis būtų ne tik smagus, bet ir saugus, Vilniaus visuomenės sveikatos biuras visiems, ketinantiems vykti poilsiauti į gamtą, nori priminti apie joje tykantį pavojų – erkes bei jų sukeliamas ligas ir patarti, kaip nuo jų apsisaugoti.
Meningokokinė infekcija yra ūmi bakterinė infekcija, kuri paplitusi visame pasaulyje. Šios infekcijos sunkiausios klinikinės formos yra žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) ir pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas). Dažnesni meningokokinės infekcijos susirgimai registruojami šaltuoju metų laiku – rudenį, žiemą bei pavasarį.
Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Centro) duomenimis 2009 metais Panevėžio apskrityje sergamumas meningokokine infekcija siekė 0,1 atvejo/10 000 gyventojų (3 atvejai), tuo tarpu Lietuvoje buvo registruoti 65 šios infekcijos atvejai, o sergamumas siekė 0,19 atvejo/10 000 gyventojų. 2010 metais Lietuvoje buvo užregistruota 50 meningokokinės infekcijos atvejų.
Meningokokinė infekcija plinta oro lašeliniu būdu, todėl imlūs asmenys gali užsikrėsti artimo kontakto metu per kvėpavimo takus. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Šią infekciją sukelia Neisseria meningitidis – gramneigiama bakterija. Minėta bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, tačiau labiausiai paplitę A, B, C, Y ir W135. Yra 3 pagrindinės meningokokinės infekcijos klinikinės formos: meningitas, meningokokcemija ir mišri forma. Joms būdingi įvairūs simptomai, tokie kaip karščiavimas, galvos ir raumenų skausmas, kaklo raumenų sustingimas, vėmimas bei odos bėrimas.
Patikimų meningokokinės infekcijos profilaktikos priemonių iki šiol nėra. Naudojamos dviejų tipų meningokokinės vakcinos, kurios apsaugo nuo A ir C arba nuo A, C, Y ir W tipų meningokokinės infekcijos, tačiau skiepyti galima tik vyresnius nei 2 metų amžiaus vaikus. Iki šiol nėra sukurta vakcina prieš meningokoką B. Skiepytis rekomenduojama visiems, keliaujantiems į egzotiškus kraštus, ypač Afriką, kur ši infekcija yra paplitusi. Saugantis nuo meningokokinės infekcijos, labai svarbu vengti artimo kontakto su užsikrėtusiu asmeniu.
2010 metais Lietuvoje diagnozuoti 33 AIDS (įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo) atvejai, iš kurių 27 susirgusieji AIDS buvo vyrai, 6 – moterys. 2009 metais susirgusiųjų paskutine žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) ligos stadija – AIDS, buvo daugiau – 37. Amžiaus vidurkis, kuriems 2010-aisiais diagnozuotas AIDS, siekė 39,3 metus. Pernai nauji susirgimo AIDS atvejai registruoti visose (išskyrus Marijampolės) Lietuvos apskrityse.
Daugiausiai 2010-aisiais susirgusiųjų AIDS buvo Klaipėdos (14) ir Vilniaus apskrityse (6). Pagal galimą užsikrėtimo būdą dauguma (57,6 proc.) 2010-aisiais susirgusiųjų AIDS buvo švirkščiamųjų narkotikų vartotojai. Dažniausias AIDS žymintis susirgimas (indikacinė liga) Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse – plaučių tuberkuliozė. 2010-aisiais ŽIV ligos gydymas (antiretrovirusinė terapija – ART) pradėtas 43 ŽIV užsikrėtusiems asmenims – daugiausiai gyvenantiems Vilniaus apskrityje. Pagal galimą užsikrėtimo būdą dauguma (55,8 proc.) asmenų, kuriems buvo paskirta ART, buvo švirkščiamųjų narkotikų vartotojai.
Skiriant ART iš viso 2010-aisiais metais gydyti 182 ŽIV užsikrėtusieji asmenys. Tačiau 2010-ųjų pabaigoje per 20 pacientų gydymas nebuvo tęsiamas, nes dalis jų nesilankė pas gydytojus, išvyko ar mirė. 39 proc. asmenų (nuo visų 182), kurie 2010 metais gavo ART, ŽIV infekcija užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus, apie 33 proc. – heteroseksualių, apie 21,4 proc. – homoseksualių santykių metu, likusiųjų užsikrėtimo būdas nenustatytas.
Vadovaujantis LR Sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvoje visiems ŽIV užsikrėtusiems asmenims laiduojamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurios apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, vieno ŽIV paciento gydymui per metus antiretrovirusiniams vaistams vidutiniškai valstybė skiria nuo 26 iki 32 tūkst. litų. 2007 metais VLK centralizuotai nupirko ŽIV ligos gydymui reikalingų atiretrovirusinių vaistų už 2 mln. litų, o 2010-aisiais poreikis išaugo – vaistų buvo nupirkta už 4,5 mln. litų.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, iš viso iki šių metų sausio 1-osios dienos Lietuvoje nustatyti 1734 ŽIV infekuoti asmenys. Kaip ir ankstesniais metais, 2010-aisiais dažniausiai ŽIV plito per injekcinių narkotikų vartojimą. Šiuo būdu 2010-aisiais užsikrėtė 68,5 proc. visų naujai registruotų ŽIV atvejų. Kadangi daugumoje Europos šalių augo ART prieinamumas, todėl sergamumas AIDS daugelyje šalių mažėja. Sergamumo AIDS rodiklis Lietuvoje 2009-aisiais siekė 1,1 atvejį 100 tūkst. gyventojų. Šis rodiklis toks pat kaip ir Europos regiono šalių vidurkis.
ŽIV ligos diagnostiką ir gydymą Lietuvoje reglamentuoja LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. V-384 „Dėl žmogaus imunodeficito viruso ligos diagnostikos ir gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, tvarkos aprašo patvirtinimo“.
ŽIV pažeidžia imuninę žmogaus sistemą, nes naikina baltuosius kraujo kūnelius, T limfocitus arba CD4 ląsteles. Šis procesas trunka metų metus ir, dažniausiai, žmogus neturi jokių ligos simptomų, tačiau jis gali užkrėsti kitą žmogų. Tai besimptomė ŽIV ligos stadija. ŽIV infekcija nepradedama gydyti nuo pirmosios užsikrėtimo dienos. ŽIV infekcijos gydymas skiriamas vidutiniškai po 5–8 metų nuo užsikrėtimo šiuo virusu. Visą tą laiką yra stebima ŽIV užsikrėtusiojo imuninė sistema. Pradėjus gydymą (ART), jis trunka visą gyvenimą. Paprastai, prieš skirdami ŽIV ligos gydymą, gydytojai įvertina bendrą paciento sveikatą bei imuniteto būklę – laboratorinių tyrimų duomenis (viruso koncentraciją kraujyje ir CD4 ląstelių skaičių) ir paciento pasirengimą gydytis bei laikytis gydymo režimo. Vaistai (ART) nesunaikina viruso, tačiau sumažina jo koncentraciją žmogaus organizme, stabilizuoja imunitetą. ART ilga laiką leidžia neprogresuoti ŽIV infekcijai. ŽIV liga yra neišgydoma, bet kontroliuojama lėtinė užkrečiamoji liga. Per trisdešimt metų skaičiuojant nuo ŽIV atradimo, vakcinos nuo ŽIV mokslininkams dar nepavyko sukurti.