Fortepijono sensacija pianistas Miroslavas Kultyševas jau ateinantį savaitgalį sugrįžta į Lietuvą su grandiozinės apimties programa.
Atlikėjas pasirodys trijuose miestuose: Vilniuje Šokio teatre – balandžio 16 d., Kauno Filharmonijoje – balandžio 17 d., Klaipėdos koncertų salėje – balandžio 19 d. Ta proga jis sutiko duoti interviu Lietuvos klausytojams ir pasidalinti savo muzikine patirtimi.
Miroslavai, Jūs Lietuvoje paskutinį kartą grojote “Naujosios muzikų kartos” vasaros festivalyje, papasakokite, kas per tą laiką Jūsų gyvenime įdomaus įvyko?
Kaip ir visuomet, turėjau išties intensyvų koncertinį grafiką, pasirodžiau tiek ir Rusijoje, tiek ir užsienio šalyse. Koncertavau su soline, bei, kas man nėra labai įprasta – ir su kamerine programomis. Lapkričio mėnesį turėjau 15 koncertų turą su nuostabia smuikininke bei P. Čaikovskio konkurso, vykusio Maskvoje 2007 m., pirmosios premijos laimėtoja Majuko Kamio. (Red. pastaba – M. Kultyševas tais pačiais metais tapo šio konkurso laimėtoju pianistų kategorijoje). Tačiau kaip svarbiausią pastarųjų mėnesių įvykį išskirčiau savo pirmąjį koncertinį turą Lenkijoje su soline F. Chopino programa šių metų vasario mėnesį.
Šį kartą Lietuvoje grosite didelės apimties programą, retai viename koncerte atliekamas visas 18 P. Čaikovskio pjesių ir F. Liszto Sonatą h-moll. Papasakokite daugiau apie šią programą.
Aš esu labai laimingas, galėdamas atlikti šią išties nuostabią programą Jūsų šalyje. F. Liszto Sonata, yra vienas įspūdingiausių ir labiausiai “kultinių” fortepijoninio repertuaro kūrinių, todėl jam specialaus pristatymo nereikia. Tuo tarpu, P. Čaikovskio pjesės yra išties retai visas viename koncerte atliekamas ciklas. Šios pjesės – tai tikras rusiškojo romantizmo šedevras. Man bus labai malonu Lietuvos publiką supažindnti su šiomis kiek primirštomis pjesėmis. Visa mano koncerto programa bus labai romantinė ir tiesiog pulsuos emocijomis, tad tikiuosi, jog klausytojai leisis su manim į šią kupiną įvairiausių jausmų ir išgyvenimų kelionę.
Kalbama jog Jūs viename koncerte Lietuvoje atliksite 58000 garsų. Ar reikia būti super žmogumi, kad mintinai, be natų knygos pagalbos, atlikti tokios apimties programą?
58 tūkstančių garsų tai išties gluminantis skaičius! Tačiau apie tai geriau negalvoti nei man, o tuo labiau klausytojams, tai per daug sudėtinga! (Juokiasi, red. pastaba). Aš esu lyg koks šimtakojis, kuris negalvoja, kurią koją kada jam reikia statyti, kitaip jos susipintų. Panašiai yra ir su mano pirštais, negalvoju apie tūkstančius klavišų paspaudimų, nei apie tai, kokiu pirštu, kada turiu paspausti reikiamą natą. Tai tiesiog išeina natūraliai, automatiškai. Man kur kas svarbiau yra klausytojams perteikti meninį turinį ir emocijas, slypinčias už tos lavinos garsų. Svarbiausia juk muzikoje ne natų ar garsų gausa, o tai, kuo tie garsai užpildomi, kokią prasmę jiems suteikia atlikėjas. Savo atliekama muzika visuomet noriu pasiekti žmonių širdis, suteikti jiems galimybę bent trumpam pasinerti į kitą, tyresnį ir gražesnį pasaulį.
Kaip Jūs manote, kokia apskritai yra muzikos prasmė ir, ar klasikinė muzika turi galimybę išlikti ateityje?
Jeigu atsakinėti trumpai, tai, manau, jog muzika pirmiausia turi etinę prasmę: ji paliečia žmogaus širdį, daro žmogų geresniu, ji tarsi “apvalo” žmogaus sielą… O kas liečia klasikinės muzikos likimą, manau, ji turi visus šansus išlikti, tačiau jau kitas dalykas, jog ji tikriausiai niekada nebus populiari tarp “masių”. Kitaip sakant, tuo blogiau toms “masėms”. (Šypsosi atlikėjas, red. pastaba) Aš nemanau, jog reikia naudoti kažkokius specialiuosius efektus (įvairias projekcijas, šviesų instaliacijas, kaip dabar yra populiaru), kad priartinti klasikinę muziką prie publikos. Jeigu muzika atliekama aukščiausiu profesionalumu ir meniniu lygiu, jai nereikia kažkokių specialių šou elementų. Bent jau mano nuomone, įvairios vizualinės priemonės išblaško žmogaus dėmesį ir trukdo įsijausti į šią muziką.
Mums jau yra gerai žinoma, apie Jūsų fenomenalią atmintį. Kiek Jums prireikia laiko, kad paruoštumėte solinę programą, pavyzdžiui tokią, kurią atliksite dabar Vilniuje?
Taip, iš tiesų esu apdovanotas. Toks jau gimiau, be jokių pastangų prisimenu visų mano pažįstamų gimtadienius, visų savo koncertų datas ir valandas, be jokio vargo galiu cituoti knygas, kurias perskaičiau. Ši atmintis man labai padeda, mokantis kūrinius. Taip pat, kuo kūrinys man labiau patinka, tuo greičiau galiu jį išmokti. Nors aš visgi gailiuosi, kad pastaruoju metu kūrinius man tenka mokintis ypatingai greitai, ir tai nutinka “ne visai iš gero gyvenimo” – turiu omenyje tai, jog paskutiniuosius keletą metų aš nuolat intensyviai koncertuoju, ir tarpai tarp koncertų yra labai trumpi, per juos aš ir turiu suspėti padirbėti su naujomis programomis. Tačiau muzikai, žinoma yra geriau, kuomet atlikėjas gali rengtis kur kas ramesnėmis sąlygomis. Deja gyvename tokiais greito bėgimo laikais.
Į Lietuvą atvykstate jau ne pirmą kartą, esate mūsų šalies publikos labai laukiamas atlikėjas. Kas jus traukia į mūsų šalį?
Į jūsų nuostabią šalį atvykstu visada su dideliu malonumu. Pas jus labai šilta ir jautri publika. Be to “Naujojoje muzikų kartoje” dirba mano puikūs draugai, su kuriais mus sieja ypatingas draugiškas ryšys.
Po Jūsų koncertų klausytojai rašo, jog jautėsi tarsi patekę į kitą planetą, jog jūsų muzika palietė jų giliausius jausmus. Ką Jūs galite patarti jauniems atlikėjams, ką jie turėtų daryti, norėdami groti taip, kaip jūs?
Apskritai, norint kažko gyvenime pasiekti, labai svarbu mylėti ir tikėti tuo, ką darai. Jaunieji atlikėjai, norėdami pasiekti aukščiausią profesionalumo lygį, su muzika turi praleisti kuo daugiau laiko, turi labai domėtis viskuo, kas su ja susiję, turi būti atviri, lankytis koncertuose. Dažnai jauni studentai nieko kito neveikia, tik užsidarę repetuoja. Tai yra klaidinga, labai svarbu nueiti, paklausyti kitų atlikėjų, juk viskas gyvenime pažįstama per palyginimą. Tad didžiausias mano patarimas – atsiverkite neišsemiamam muzikos pasauliui ir jos grožiui.
Jūs koncertuojate geriausiose pasaulio koncertų salėse, su žymiausiais dirigentais, ar dar turite kažkokių neišsipildžiusių svajonių?
Nuolatos apie ką nors svajoju. Tai skatina eiti pirmyn. Na, o mano svajonės, žinoma, daugiausiai susijusios su muzika. Noriu išmokti dar daugiau naujų kūrinių, svajoju aplankyti naujas vietas, kuriose dar nesu buvęs, ir apskritai jausti didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ką darau.
Jau supratome, jog jūsų visas gyvenimas sukasi aplink muziką, tačiau, ar veikiate dar kažką, ar atrandate laiko domėtis kitais dalykais?
Muzika, be jokios abejonės užima visą mano laiką, tačiau laisvą minutę aš labai domiuosi politika, stebiu įvykius mūsų šalyje ir apskritai pasaulyje. Na, o kita, dar viena mano aistra – tai knygų skaitymas. Perskaičiau jų visą galybę, su knygomis leidžiu laiką oro uostuose ir lėktuvuose.
Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos klausytojams šio interviu pabaigai?
Linkiu visiems neprarasti pamatinių žmogiškųjų vertybių, linkiu nors kartą savo gyvenime stabtelėti ir išgirsti tikruosius dalykus. Klasikinės muzikos koncertas – tai puiki vieta susidurti su gyvenimo grožiu. Tad nekantriai laukiu susitikimo su visais savo klausytojais Lietuvoje!