Visuomenės apklausos rodo: lietuviai kaimynystėje labiausiai nenorėtų gyventi su romais. Mokytis su jais vienoje klasėje irgi niekas nepageidauja. Vilniečiai savanoriai daro viską, kad čigonų vaikai baigtų bent pradinę mokyklą.
„Ką dar?! Ką dar?!”
„Jei ne Irmantas, nežinočiau, kaip skaityti”, – mokytis padedančiam savanoriui liaupsių negailėjo Romų visuomenės centre sutiktas Išvanas. Berniukui vienuolika, tačiau jis – dar tik antrokas.
Iš lentynos Išvanas ištraukia plonytę knygą geltonu viršeliu „Kelionė į pasakas”. Atverčia pirmą pasitaikiusį puslapį ir ima demonstruoti skaitymo įgūdžius. Deda raidę prie raidės. Skiemenuodamas perskaito visą pastraipą ir triumfuodamas pakelia akis. Jose – pasididžiavimas. „Skaitau kur kas geriau nei kiti, – pareiškia ir energingai šūkteli: – Ką dar?! Ką dar?!” Taip jis bando išgauti naują užduotį, kurią atlikdamas parodytų, ką sugeba.
Tačiau prie lentos su kreida rankoje jau stovi dešimtmetis Lovaris. Jis irgi nori pasireikšti. „Ką man užrašyti?” – paklausia nenustygdamas vietoje. Sakinį „Atėjo pavasaris” jis raito itin susikaupęs.
Išvanas nenusileidžia. „Parašysiu žodį „ačiū”, – taria ir kone išplėšia kreidą iš Lovario pirštų. „Ačiū su „ū” ilgąja”, – sufleruoja Lovaris. „Neaiškink, lochas, pats žinau!” – pykteli Išvanas.
Berniukai pusbroliai, tačiau riejasi kaip šuo su kate. Kodėl pykstasi? „Nes aš paskundžiau, kad jis rūko”, – išpyškina Lovaris. „Taip, rūkau, – net nebando gintis Išvanas. – Nes noriu. Aš jau didelis.”
Nurašo kaip nevykėlius
Kad Lovaris ir Išvanas vis dar lanko mokyklą – svarus pasiekimas. Didžiuma jų bendraamžių taip ir nesugebėjo baigti pirmos klasės. Apstu suaugusių bendruomenės narių, kurie lietuviškai neperskaitytų nė žodžio.
Romai iš mokyklos iškrenta gana anksti. Vaikų motyvacija mokytis tolydžio blėsta dėl įvairių kasdienių priežasčių. Jiems tenka mokytis ne gimtąja kalba. Mokymosi procese tėvai vaikų negali palaikyti, nes patys yra neraštingi. Problemų sukelia ir skurdas. Žiemą vaikai praleidžia pamokas, nes neturi žieminių batų ar šiltų drabužių. Tėvams susirgus, vaikai lieka namuose prižiūrėti mažesniųjų brolių ir sesių. Eiti į mokyklą gali sukliudyti ir, pavyzdžiui, užsitęsęs danties skausmas, kai nėra kam vaiką nuvesti pas odontologą.
Praleistos pamokos palieka spragų ir joms užkaišioti reikia daug pastangų: ne tik vaiko, bet ir mokytojo. Neretu atveju pedagogams stinga supratingumo ir noro padėti. Dėl išankstinių nuostatų čigonus jie nurašo kaip nevykėlius, iš kurių nieko gero vis tiek nebus.
Tarp atšiaurumo ir supratimo
Susipažinę su romų bendruomenės problemomis dvi dešimtys pilietiškai nusiteikusių vilniečių užsimojo sulaužyti stereotipus ir padėti romų vaikams kuo ilgiau išlikti mokykloje. Savanoriai nusprendė su mažamečiais dirbti individualiai ir kartą per savaitę skiria kelias valandas padėti jiems ruošti namų darbus.
„Norime, kad kiekvienas vaikas turėtų po vyresnį draugą – savanorį, kuris jį palaikytų, pasidomėtų, kas nesiseka, padėtų mokytis. Be to, siekiame ugdyti romukų socialinius įgūdžius. Tos taisyklės, kurios mums atrodo savaime suprantamos, jiems svetimos. Pavyzdžiui, vaikams neaišku, kodėl negalima pamokoje nusiauti batų, jei jiems taip patogiau. Jiems tai natūralu, jie kitaip auginti. Tai – ne piktybiškas elgesys, o įpročiai”, – kalbėjo viena iš pagalbos romų vaikams projekto „Padėk pritapti: pirmi žingsniai mokykloje” iniciatorių Birutė Sabatauskaitė.
Savanoriai palaiko ryšį su globotinių tėvais, pedagogais, Romų visuomenės centru. Tiesa, su mokyklomis, kurias lanko čigonai, bendradarbiauti sekasi nevienodai. Sutarti su Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos administracija ir mokytojais pavyko iškart. O „Saulėtekio” vidurinė mokykla savanorių iniciatyvas iškart atmetė.
„Su pastarosios mokyklos vaikais dirbsime ne individualiai, bet per bendrus užsiėmimus, kuriuose ugdysime vaikų socialinius įgūdžius. Nepavykus užmegzti ryšio su mokykla, negalime sekti vaikų mokymosi proceso, todėl individualus darbas vargiai įmanomas”, – atsiduso B.Sabatauskaitė.
3Č klasė
Nesutarimai su „Saulėtekio” vidurinės mokyklos vadovybe kilo dar rugsėjo 1-ąją. Savanoriai buvo šokiruoti, kaip mokykla diskriminuoja čigonus.
„Įsivaizduokite, rugsėjo 1-oji. Vaikams euforija, akys dega. Nuėjome į mokyklą, o jų sąrašuose nėra. Mamos sutrikusios: laksto koridoriais nežinodamos, į kurią klasę eiti. Nors teigiama, kad mūsų šalyje segregacijos nėra, paaiškėjo, kad romukus, nepaisant jų skirtingo amžiaus, norėta suvaryti į vieną klasę. Savanoriai ir mamos pareikalavo, kad vaikai būtų išskirstyti. Pirmokėlius išskirstė, o likusiems suformavo 3Č klasę”, – atsistebėti diskriminacija negalėjo B.Sabatauskaitė.
Pasitaikė ir daugiau kuriozų. „Vienos mergaitės paklausiau, ar gavo pirmoko pasą. O ji sako, gal juokauji, Birute, aš – jau trečiokė. Vaikas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti, nei skaityti, o jau trečiokas!” – liūdnai šypsodamasi pasakojo savanorė.
Dialogas su Naujininkų vidurinės mokyklos personalu kur kas sėkmingesnis. Mokytojai savanoriams praneša, kaip auklėtiniams sekasi, ar vaikas atėjo į pamokas, galbūt pasirodė, bet be kuprinės ar pratybų sąsiuvinio.
„Esame nusprendę socialines romų problemas spręsti tik tada, kai jos užkerta kelią mokytis. Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje vaikams surengėme pratybas. Žiemą organizavome akciją – prašėme žmonių nupirkti vaikams žieminių batų ir pan.”, – sakė B.Sabatauskaitė.
Įsivaizdavo 300 raidžių
Šiuo metu pradinę mokyklą lankantiems romų vaikams mokymo procese padeda 17-a savanorių. Po kartą per savaitę jiems patogiu metu savanoriai važiuoja į Kirtimų gyvenvietę. Vieni su vaikais individualiai dirba Romų visuomenės centre, kiti – romų namuose.
„Ten viskas labai kuklu, tačiau be galo švaru. Teisybę sakant, netgi buvau nustebinta tos nepriekaištingos tvarkos”, – prisipažino 29 metų savanorė Rima Janužytė.
31 metų Margarita Gedvilaitė-Kordušienė prisipažino nesitikėjusi, kad vaikų noras mokytis ir smalsumas bus toks didelis.
„Tai labai gabūs, kūrybiški, besidomintys vaikai. Be galo aktyvūs. Zuja aplink ir reikalauja dėmesio: „Mokytoja, užduotį man!” Klausiu savo berniuko, ar nenori padaryti pertraukos, pailsėti, paspalvinti. O jis ne, sako, noriu dar paspręsti matematiką. Buvo įsitikinęs, kad niekada neišmoks skaityti. Jam atrodė, kad yra net 300 raidžių. Kai mama sirgo ir negalėjo jo palydėti į mokyklą, vaikas praleido nemažai pamokų. Dabar jau vejasi, pažanga akivaizdi. Supratau, kad noro mokytis netrūksta, tereikia pašalinti išorines priežastis. Dabar vaikas į mokyklą eina su kaimynų mergaitėmis”, – kalbėjo M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Socialiniame tinkle „Facebook” profilis „Padėk pritapti” turi 4 tūkst. draugų. Romų vaikus į nemokamus spektaklius jau pakvietė Rusų dramos teatras, jaunieji aktoriai „Trupė liūdi”, Nacionalinis dramos teatras. „Siemens” arenoje vaikai už dyką stebėjo krepšinio varžybas.
.jpg){kind=small}