Savo apranga jis primena XIX a. dendį, o jo debiutinį poezijos rinkinį „Paraleliniai gyvenimai“ teigiamai įvertino pats lenkų Nobelio premijos lauretas Česlavas Milošas.
Tuomet vos dvidešimt ketverių sulaukusį Jacek Dehnel apibūdinęs, kaip šiais laikais privalomai madai visiškai nepavaldų autorių. Ir nors vasarį vykusioje Vilniaus knygų mugėje rašytojo apsilankymas nesukėlė tokio ažiotažo, kaip kitų svečių vizitai, susitikimą su juo pelnytai būtų galima vadinti vienu įdomiausių mugės renginių.
J. Dehnel rašytojo karjera prasidėjo 1999 metais pasirodžius pirmajai jo prozos knygai „Kolekcija“. Vėliau dienos šviesą išvydo dar trys prozos ir penkios poezijos knygos. Iš pastarųjų verta išskirti romaną „Lialė“, kurį šiais metais išleido leidykla „Kronta“ (vertė Birutė Jonuškaitė). Šis kūrinys rašytojui pelnė prestižinį apdovanojimą „Paszport Polityki“ ir yra vadinamas vienu įdomiausių ir originaliausių reiškinių pastarojo meto lenkų literatūroje.
Visapusiškas eruditas
J. Dehnel veiklos amplitudė išties plati – jis ne tik rašo, bet ir verčia, tapo, yra „Zadutos“ galerijos tarybos narys, kultūrinių televizijos laidų vedėjas. Norėdamas įgyti kuo platesnį išsilavinimą, jis baigė tarpdisciplinines humanitarines studijas Varšuvos universitete. Žinoma, kartais prasitaria, kad su malonumu būtų rinkęsis literatūrologijos arba literatūros istorijos mokslus, tačiau Lenkijoje paprasčiausiai nėra studijų, kurios leistų gilintis tik į šias disciplinas.
Erudicija ir puikiu humoro jausmu pasižymi ne tik rašytojo knygos, bet ir spaudai duodami interviu bei susitikimai su skaitytojais. Pats J. Dehnel mano, kad šios savybės yra ne kas kita, kaip šeimos palikimas. Pasakodamas apie savo vaikystę, jis visada akcentuoja bendravimą su giminėmis iš motinos pusės.
Pasak rašytojo, aplinka, kurioje vaikai buvo laikomi ne pavaldiniais, o lygiavertėmis asmenybėmis, skatino intelektualinį vystymąsi ir formavo plačią pasaulėžiūrą. Yaptingas emocinis ryšys J. Dehnel siejo su močiute, kurią jis apibūdina kaip gyvą, charizmatišką, valdingą ir nuostabiu pasakotojos talentu apdovanotą asmenybę. Tai buvo išsilavinusi moteris iš kilmingos lenkų šeimos, turėjusi puikų humorą jausmą, o vakarais vietoj pasakų anūkui, pasakodavusi senovės graikų mitus.
Prarasto laiko paieškos
Lietuvių skaitytojams pristatytas J. Dehnel romanas „Lialė“ – tai šeimos epas, kurio centre atsiduria rašytojo močiutė. Knygoje susipina pasakojimai apie sudėtingą Lenkijos ir jos inteligentijos istoriją bei gvildenamos tokios universalios temos, kaip meilė, atjauta artimam, senatvė, mirtis. Pats J. Dehnel, „Lialę“ vadinantis pačia asmeniškiausia savo knyga, mano, kad ji atspindi ne tik dramatišką jo šalies, bet ir viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją. Būtent todėl romanas bus kur kas suprantamesnis lietuviui nei, pavyzdžiui, Pietų Europos skaitytojui.
Kalbėdami apie „Lialę“, literatūros kritikai neretai lygina ją su Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. J. Dehnel prisipažįsta, kad jam išties artimas jo, taip pat Gabrielio Garsijos Markezo ir Bruno Schulzo kūryboje plėtojamas atminties fiksavimas.
Skaitant šį romaną, dėmesį patraukia įdomus, gyvas ir turtingas pasakojimas, kupinas įvairiausių detalių. J. Dehnel pasakojimą lygina su žaliuoju žirneliu, kuris, patenka į žemę, sudygsta, o tada pamažu vis sparčiau auga ir raizgosi. Tuomet pateikia kitą, ne mažiau vaizdų palyginimą: „Šnekamoji kalba panaši į paukštį – ji suka lizdą iš to, ką nutveria savo snapu. Pasakojimas man labai svarbus, todėl jame yra visko – ir detalių aprašymų, ir humoro, ir receptų, ir pirkinių sąrašų“. Tuo tarpu atsakydamas į klausimą, iš kur toks dėmesys smulkmenoms, jis juokauja esąs trumparegis ir priduria manantis, kad būtent smulkmenose slypi pasaulio esmė.
Lina Žukauskaitė
