Šiais metais jaunas, tačiau vis tvirčiau ant žemės stovintis Užupio teatras kartu su režisiere Rita Urbonavičiūte pristatė teatro komediją „Skapeno klastos“ pagal Ž. B. Moljerą.
Meistrišką komediją ir garsiąją frazę „Velnias nešė jį į tą galerą?“ į šias dienas atkėlęs Užupio teatras nepalieka abejonių tarp teatro mylėtojų ir sulaukia vis daugiau teigiamų vertinimų. Spektaklio režisierė Rita Urbonavičiūtė ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Linas Barauskas sutiko pasidalinti savo mintimis apie spektaklį ir teatro aktualijas.
Kodėl pasirinkote Ž. B. Moljero komediją „Skapeno klastos“?
R. Urbonavičiūtė: Prodiuseris taip sugalvojo. Kas jis? Tegul kol kas lieka paslaptimi – žymus žmogus. Jis taip nusprendė, kad Užupio teatrui, po gana ilgos pertraukos geriausia statyti tokią pjesę, kuri buvo labai gerai žinoma, bet dabar jau užmiršta, ir kurią reikėtų atgaivinti nauju pastatymu. Tokia ir yra Moljero komedija „Skapeno klastos“ – prieš keliasdešimt metų režisieriaus Vytauto Čibiro buvo pastatytas labai geras spektaklis, o jame vaidina šauni komanda: R. Butkevičius, F. Jakšys. Ir R. Karvelis – nepakartojamas aktorius, visų komedijinio žanro aktorių mokytojas, turintis nuostabų komedijos jausmą. Šį Moljero kūrinį statyti naujai buvo labai didelė rizika ir iššūkis. Rizika, kad gali nepadaryti taip gerai. Žinoma, V. Čibiras ir anuomet vaidinę aktoriai buvo šio mūsų pastatymo mokytojai, kitaip ir būti negalėjo. Maža būdama mačiau šį spektaklį ir labiausiai įstrigo R. Karvelio ir R. Butkevičiaus vaidyba, gyva improvizacija. Vyresnės kartos žmonės tą pjesę žino, yra matę spektaklį teatre ar televizijoje. O jei kas ir nežino, tai labai gerai atsimena frazę – „Ko jį velnias nešė į tą galerą?“. Man buvo iškeltas uždavinys – padaryti geriau ir ar pavyko? Įvertinkit jūs.
Užupio teatras stebina savo universalumu. Jūsų spektakliai pritraukia visų amžiaus grupių žmones. Kaip manote, kuo universalus Moljeras?
Ilgai rinkau medžiagą šiam pastatymui, iš „pašaknų” išstudijavau paties Moljero gyvenimą, anų laikų visuomenę. Supratau jo asmenybės tragizmą, kaip ir kodėl jis kūrė teatrą. Ir priėjau išvadą, kad mūsų ir Moljero laikmečiai – labai panašūs. XVII amžiuje, jau subrendusio renesanso laikais, buvo vertybių devalvacija ir vartotojiškumo pakilimas, ir mūsų laikais ta pati situacija: technikos ir technologijų atgimimas, tarsi renesansas, o visur plyti vartotojiškumas, nykstančios vertybės. Ši tema spektaklyje tik užkabinta, nenagrinėta giliau. Tačiau jei ne ši sąsaja, būtų buvę išties sunku atrasti sprendimą šiam pastatymui, išlįsti iš to klasikinio dekoratyviškumo. Kitas iškeltas uždavinys – kad visgi Moljeras išliktų: scenografijoje, kosti
umuose, dekoracijose, muzikoje, dvasioje. Teko išstudijuoti ir pagauti jo dvasią. Iš pradžių norėjau moderno, bet vėliau, kai pažinau Moljerą, jo nebereikėjo – atsisakiau. Todėl scenoje stovi Moljero laikų teatro kolonos, iki smulkmenų atkurti kostiumai, detalės. Galėtume vaidinti šią komediją ir turgaus aikštėse ar karaliaus rūmuose, ir gatvėje ir kamerinėje erdvėje, ji tam kaip tik pritaikyta – tikra moljeriška komedija.
Moljeras atrodo toks žemiškai žaismingas, spalvingas – gali pagalvoti, kad viskas labai lenvai jam gyvenime ėjosi. Bet jeigu ne Moljero kančia, badas ir nepritekliai, gyvenimas ant ratų gastrolėse – jis nebūtų toks artimas mūsų dienų teatro žmonėms. Kaip ir šiais laikais, taip ir anais, aktorių trupės keliaudavo po visą šalį, kartais neturėdamos ko pavalgyti. Ir pripažinimas ne kiekviename mieste laukdavo, ir Moljerą publika pomidorais apmėtydavo už nepatikusį ar perdaug įžeidų juoką. Tačiau jis buvo geras prodiuseris ir strategas, todėl ir sugebėjo tiek pasiekti.
Interaktyvumas teatro scenoje – kodėl jo prireikė šiame spektaklyje?
R. Urbonavičiūtė: Čia irgi Moljeras. Tai visai ne nauja idėja – ji atsirado kartu su teatro gimimu dar Antikos laikais. Ir Moljeras mėgo mėtyti replikas į publiką, gyvai reaguoti į žmones, sėdinčius salėje. O vaidindamas karaliaus rūmuose, mėgdavo nors ir netiesiogiai, bet ištarti karaliui kokį komplimentą. Ir mes, jeigu ateitų į spektaklį karalius, sugalvotume kaip jį pagerbti komedijos veikėjo ištartais žodžiais. Visa tai ir yra Moljero tetatras. Viskas už to žodžio slepiasi. Pats Moljeras mokė savo aktorius, kaip vaidinti su publika, taip ir rašė pjeses. Taigi nes mes čia tą interaktyvumą sugalvojome, o jis. Šiame kūrinyje tiek daug gyvybės ir visa ji nulemta paties autoriaus. Tad galiu drąsiai sakyti – Moljeras pastatė šį spektaklį, ne aš.
Kai pradėjote režisuoti „Skapeno aistras“, ar buvote iš karto numačiusi aktorius, kurie įkūnys personažus?
R. Urbonavičiūtė: Pagrindinį Skapeno vaidmenį atliekantis Linas Barauskas Užupio teatre yra sukūręs ne vieną personažą. Jis vaidino K. Sajos „Mėšlungyje“, A. Daškaus „Tyloje“, taip pat spektakliuose vaikams. Tai labai talentingas ir charizmatiškas aktorius, tad abejonių nebuvo. Linas atsidavęs teatrui, geras aktorius, nuolat tobulėja. Linas ir yra tas aktorius, kuris visada eina į priekį, kurdamas savo vaidmenį. Ryškus Skapeno personažas yra naujas laiptelis, tačiau jam puikiai pavyksta perteikti reikiamą energiją. O kitus trupės narius nusižiūrėjau pagal tai, ar jie sugeba suprasti Moljerą ir jo komediją. Manau, pavyko surinkti darnią trupę: čia kuria ir jauni aktoriai, ir patyrę scenos profesionalai. Senajame pastatyme vaidinęs aktorius F. Jakšys, matęs Užupio teatro spektaklį, pagyrė aktorius už darbą, gerai įvertino.
Parindinis personažas – vienas charizmatiškiausių ir sudėtingiausių personažų komedijos istorijoje. Kokį Skapeną matote Jūs?
R. Urbonavičiūtė: Tai mūsų laikų herojus. Skapenas nėra išlepintas gyvenimo, tačiau iš jo pasiima viską, ko nori, mėgaujasi tuo ir geba kitus apvynioti aplink pirštą. Tiesiog linksmas gyvenimo artistas, gudruolis, sugebantis pasijuokti iš gobšių turtuolių ar gašlaus jaunimėlio. Kartu jis ir labai žmogiškas – matyt, jautriausias iš visų šios pjesės personažų.
L. Barauskas: Labai įdomus personažas, vis patenkantis į linksmas situacijas. Skapene aš randu savotiško žavesio. Žinoma, pasiruošimas šiam vaidmeniui reikalauja labai daug energijos ir atkaklumo. Tačiau man tai labai brangus vaidmuo.
Linai, ar įžvelgiate savyje panašumų į Skapeno personažą? Ar visgi Jūs – priešingybės?
L. Barauskas: Ne, tikrai ne priešingybės. Skapeną kiti pavadintų apgaviku, tačiau man jis yra teigiamas herojus. Jis apgauna šykštuolius, kuomet jie patys peržengia visas šykštumo ribas. Savo apgavystėmis turtuoliams parodo, kas jie iš tikrųjų yra. Skapenas yra energingas, visur dalyvaujantis, viską žinantis ir randantis išeitį iš bet kokios situacijos. Jis tiesiog mėgaujasi gyvenimu ir tuo, kad būdamas tarnu geba savo ponus priversti šokti pagal jo dūdelę. Skapeno niekas nepagaus, o jei ir pagaus – jis sugalvos, kaip išsisukti.
Užupio teatras įsikūręs Vilniuje, su savo spektakliais keliaujate po Lietuvą. Kokie jūsų artimiausi planai?
Šį mėnesį vyksime į Šilutę bei Jurbarką, o gegužės mėnesį – Klaipėdą bei Kauną. Žinoma, planuojame lankyti ir kitus Lietuvos miestus, kuriuose dar neteko lankytis. Taip pat, planuojame ir užsienio gastroles.
Koks bus Užupio teatras po metų, o gal po dešimties?
Čia didžiųjų Užupio galvų ir kėdžių reikėtų paklausti, koks jis bus. Jeigu kalbėtume apie teatrą Lietuvoje apskritai, tai dabar aiškiai matyti, kad pagrindinė probelma – teatrui trūksta teatrinių erdvių. Užtikrintai galiu pasakyti, jog Lietuvoje yra daug gerų aktorių, gerų režisierių, tik ne visiems pasiseka atverti duris į tokias kalves kaip Nacionalinis dramos teatras ar Mažasis teatras. Užupio teatras yra tas sėkmingesnis atvejis, kai geras prodiuseris subūrė gerą kūrybinių žmonių komandą. Tačau ir mes – benamiai. Daug kultūrinės veiklos pastatų, teatro erdvių buvo perstatytos ar perrašytos: senasis Rusų dramos teatras, buvęs Spalio kino teatras, į privačias rankas atiduotas Vaidilos teatras, kultūros namai Vytenio gatvėje, klubu paverstas dabartinis Pramogų bankas… Teatro kūrybai kitų scenų nebėra, o kūrybingų žmonių, kurie galėtų ir norėtų kurti, ir net sugebėtų išsilaikyti su trupe – turime. Gal todėl mūsų laikais nutrūko ta gyvybės srovelė, vedanti teatro žmones į priekį ir auginanti naująją kartą. Senieji meistrai, aktoriai ar režisieriai, kadaise tvirtomis šaknimis įaugo į teatro dirvą, o jaunimas taip ir tebeklaidžioja: tai be šaknų, tai be tos žemės – teatrinės erdvės – į kurią galėtų įsikabinti ir užaugti. Augti, subręsti ir patiems brandinti.
Ačiū už pokalbį. Daugiau informacijos apie Užupio teatrą rasite čia. O tie, kurie nori pamatyti šį spektaklį, primename:
- Gegužės 11 d. (treč.), 18.00 val. Klaipėdos koncertų salė.
- Gegužės 5 d. (ketv.), 18.00 val. Kauno klubas „Nautilus“
O Laikas.lt dovanoja pakvietimą dviems žmonėms į spektaklį „Skapeno klastos“ Kaune, klube „Nautilus“, kuris vyks gegužės 5 d. 18 val. Konkurse dalyvauti galite Laikas.lt konkursų rubrikoje.
