Nieko nebestebina tango, šokamas aistringųjų pietiečių, tačiau ar šaltojoje šiaurėje užtenka ugnies šiam šokiui? Ekspresyvi, dinamiška melodija – tai, ko reikia aistrai išlaisvinti, o santūrūs ir rimti šiauriečiai, atrodo, su tokia muzika neturi nieko bendro.
Tačiau Islandija – šalis, apie kurią dažniausiai žinoma tik tiek, kad ten yra geizerių ir neištariamo pavadinimo ugnikalnis – pasiruošusi nustebinti net ir visko mačiusius; iš karštu temperamentu nepasižyminčios šiaurės atkeliausiančios viešnios ketina sugroti tokį tango, kuris gėdos nepadarytų tikram argentiniečiui.
Liepos 13 dieną Šv. Kotrynos bažnyčios skliautus sudrebins Reykholto fortepijoninio trio atliekama kamerinė muzika, sužavėsianti ne vieną klausytoją – atliekamos muzikos paletė bus labai spalvinga, sudaryta iš skirtingų epochų kūrinių, todėl kiekvienas tikrai atras kažką mielo savo širdžiai. „200 metų iki Piazzollos” programa atrodo lyg šokinėjimas per laikmečius, rodančius, ką jie turi geriausio.
Reykholto fortepijoninį trio, dažnai pavadinamą islandų kultūros ambasadoriumi, sudaro trys žavios mūzos, kurių atliekamos melodijos, nors ir parašytos vyrų, įgyja moteriško subtilumo ir jausmingumo. Gurmanams nesvetimi praeities genijai – Reinholdas Gliere, Dmitrijus Šostakovičius ir Liudvikas van Bethovenas – moteriškose rankose atsiskleidžia kiek netikėtu rakursu, galinčiu nustebinti ilgam. O trio narių istorijos tokios pat skirtingos, kaip ir jų melodijos.
Smuikininkė Auður Hafsteinsdóttir mokytis griežti pradėjo Reikjaviko muzikos koledže, o magistro laipsnį įgijo po studijų Almitos ir Rolando Vamosų smuiko klasėje Oberlino koledže Ohajuje. Kaip perspektyviai atlikėjai, Auður Islandijos vyriausybė skyrė menininko stipendiją koncertinei veiklai vystyti. Auður Hafsteinsdóttir – ne tik puiki solistė, laukiama koncertų salėse nuo JAV iki Japonijos, ji žinoma ir kaip nepaprastai jautri ansamblistė.
Violončelininkė Bryndis Halla Gylfadottir dirbo Islandijos simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeistere, šiuo metu dažnai griežia solo su šiuo orkestru. 1992 metais tapo Islandijos nacionalinio radijo muzikos konkurso „Tónvakinn” nugalėtoja, o kiek vėliau jai buvo paskirta Islandijos vyriausybės stipendija. 2005 metais ji išrinkta Islandijos „metų atlikėja” ir tai yra svarbus brandžios muzikės talento pripažinimo ženklas.
Steinunn Ragnarsdóttir muzikinio kurį laiką gyveno Ispanijoje, ten pradėjo koncertuojančios pianistės karjerą. Atlikėja pasirodo ir kaip solistė, ir kaip įvairiausių kamerinių ansamblių dalyvė. Pažymėtini pianistės pasirodymai su nacionaliniu Islandijos okestru, su kuriuo ji atliko bei įrašė ne vieną sudėtingą koncertą fortepijonui, tarp kurių – islandų kompozitorių šio žanro opusai. Savo kūrybiniame kelyje Steinunn laimėjo ne vieną tarptautinį konkursą, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose.
Vakarą vainikuos argentiniečio kompozitoriaus Astoro Piazzollos sukurti tango. Vaikystę muzikas praleido Niujorke, šiame mieste jį auklėjo bei įkvėpė džiazas ir Bacho muzika, jau subrendus įtakoję jo kūrybą. Vėliau jis grįžo į Argentiną, čia pasinėrė į muziką ir sukūrė melodijas, gyvenančias žmonių širdyse iki šiol. Itališko kraujo turintis A. Piazzolla sugebėjo natomis išreikšti jausmus, aistrą, visą savo patyrimą, sukaupta įvairiuose pasaulio kraštuose ir Argentinos dvasią, mums tokią tolimą bei egzotišką. Savo tėvynėje gavęs pravardę „El Gran Astor” (Didysis Astoras), kompozitorius laikomas tradicinės tango muzikos revoliucionieriumi, savo kūryboje sujungęs pašėlusio džiazo ir klasikinės muzikos elementus bei tokiu būdu sukūręs „naująjį tango”. Metams bėgant, A. Piazzolla vis labiau manė, kad tango muzika skirta ne šokti, o klausytis, todėl klausytojams, turintiems tvirtą nuomonę apie tango, jo kūryba gali pasirodyti labai netikėta ir novatoriška.
Kaip šios muzikos energiją perteiks šalčio ir ledo krašto gyventojos? Ar jausmingasis moteriškas pradas nugalės įgimtą santūrumą? Vien tam, kad sužinotum atsakymus į šiuos klausimus, būtina apsilankyti šiame koncerte – „200 metų iki Piazzollos”.