Amelija Lučinskaitė
Kinokadras.lt
Apie turkų kilmės režisierių Fatihą Akiną kalbu dažnai ir daug. Natūralu – juk tai vienas ryškiausių ir įdomiausių naujosios kartos Vokietijos režisierių, kurio kūryba puikuojasi mano mėgstamiausių filmų sąrašuose.
Originaliomis idėjomis ir drąsa jas įgyvendinti pasižymintis vyras jau pelnė vieno perspektyviausių jaunųjų režisierių vardą. Būdamas dviejų kultūrų (turkų ir vokiečių) vaiku, savo kūryboje F. Akinas visuomet įpina turkišką siūlę, taip nuspalvindamas vokišką audeklą.
Turkų emigrantų – pradinių klasių mokytojos ir kilimų valytojo sūnus buvo auklėjamas pagal griežtas (tačiau ne fanatiškas) islamo normas ir tradicijas. Nuo vaikystės Fatihas žavėjosi menais, o būdamas paaugliu tvirtai nusprendė tapti režisieriumi ir, padedamas bendraklasių entuziastų ėmė kurti trumpo metro filmus bei filmavosi serialuose. Kino meno pagrindus įgijęs kaimynystėje įsikūrusiose video nuomos parduotuvėje, aštuoniolikametis F. Akinas paliko namus ir ėmė krimsti kino režisūros mokslus, o jau 1999-aisiais Lokarno kino festivalyje pelnė vieną pirmųjų prizų už pirmąją savo ilgo metro juostą „Greitai ir neskausmingai“ (orig. „Kurz und schmerzlos“).
1995-aisiais prasidėjusi vyro karjera įgavo pagreitį 2004-aisiais, kuomet, vos 31-erių sulaukęs F. Akinas ant kojų sukėlė visą Vokietiją. Tuomet, po aštuoniolikos metų pertraukos, pagrindinį Berlyno kino festivalio prizą, Auksinį Lokį bei FIPRESCI apdovanojimą iškovojo vokiečių filmas „Galva į sieną“ (orig. „Head-On“, 2004). Vokietijos turkų bendruomenė ūžė didžiuodamasi antros kartos turkų emigrantu, gimusiu Hamburge, o vokiečiai suvokė, jog užgimė nauja šalies kino žvaigždė.
Filmu „Galva į sieną“ F. Akinas Ispanijos Goya apdovanojimuose pelnė geriausio Europos filmo vardą ir užkariavo profesionalų ir publikos simpatijas, papasakojęs Sibilės (akt. Sibel Kekilli) ir Kahito (akt. Birol Ünel) istoriją. Susitikę savižudžių reabilitacijos centre, maištininkė Sibilė, norinti pabėgti nuo griežtų islamo normų besilaikančios šeimos ir buvęs rokeris Kahitas pasiryžta fiktyviai santuokai. Iš pradžių vienas kito gelbėjimo planu turėjusi tapti sąjunga pamažu perauga į tikrą jausmą, turintį atlaikyti (arba ne) likimo išbandymus – pavydą, žmogžudystę, neištikimybę ir išsiskyrimą.
Ironiška, tačiau publikos simpatijas Sibilės vaidmeniu pavergusi aktorė Sibel Kekilli, publikos greitai buvo ir nukryžiuota. Išaiškėjus, jog praeityje moteris filmavosi pornografiniuose filmuose, Sibel, visai kaip jos filmo herojė, turėjo mėtyti pėdas ir slapstytis nuo ją pasmerkusios šeimos ir turkų bendruomenės.
Tuo tarpu režisieriaus bendradarbiavimas su Biroliu Ünelu, prasidėjęs dar 2000 metais, tęsėsi ir toliau. Savo jaunesniuoju išprotėjusiu broliu aktorių vadinantis režisierius teigia, jog jis – pašėlusi bomba su Curto Cobaino ir Marlono Brando energija. Birol Ünel – ne vienintelis aktorius, tapęs artimu režisieriaus draugu ir nuolatiniu bendražygiu. Per ilgametę savo karjerą vyras subūrė puikią specialistų komandą, kuri, kaip ir jo pamėgti aktoriai keliauja iš filmo į filmą, tad nenustebkite kiekvienoje juostoje matydami kelis besikartojančius veidus.
Stambulo žavesio pakerėtas F. Akinas teigia, jog šiame mieste sutiko linksmybes dievinantį jaunimą, tradicijoms spjaunantį į veidą bei neišpasakytai seksualias turkes, tad ant Eurazijos krantų įsikūrusį miestą savo filmuose jis paverčia dar vienu herojumi.
Galima būtų teigti, jog vieniems vokiečių kino lyderiams išėjus anapilin, kitiems emigravus ar tiesiog užmigus, nacionalinis kinas tapo „ežiuku rūke“ – turinčiu potencialą, tačiau nežinančio ką daryti norint jį išlaisvinti. Panašu, kad Fatihas Akinas išsklaidė vokiečių kiną gaubusią miglą ir atvėrė naują jo gyvenimo erą, padedamas Tomo Tykwerio, Wolfgango Beckerio ir Floriano Henckelo von Donnersmarcko, bei tapo vokiečių kino simboliu ir nacionaliniu herojumi.
Nepaisant žaidimo žanrais, vyras lieka ištikimas sau ir kiekviename filme žiūrovams pristato vis kitokius herojus, bandančius rasti gyvenimo tikslą, teisybę, meilę ir prisitaikyti prie gyvenimo diktuojamų sąlygų. Savo filmuose keldamas Rytų ir Vakarų santykių problemas ir klausimus, vyras liečia žmogiškosios vienatvės, „savų“ ir „svetimų“ temas bei kartų konfliktus.
Retas režisierius kuria filmus, kuriuos visus vienytų ta pati ar panaši veiksmo vieta, istorija, garso takelis ar veikėjai. Tuo tarpu visi Fatiho Akino filmai savyje turi tarsi vieną bendrą giją, sielą, kuri juos jungia ir vienija. Kaip bebūtų keista, tačiau net ir turėdami daugiau nei daug bendrų bruožų, visi jo filmai yra skirtingi ir po kiekvienos peržiūros gimsta noras giliau susipažinti su jo kūryba. Visapusiškai talentingas vyras ne tik režisuoja filmus. Fatihas pats rašo scenarijus, savo filmuose atlieka nedidelius vaidmenis ir prodiusuoja juos, karts nuo karto dejuodamas, jog teturi dvi rankas ir kojas bei begalę idėjų, kurias norėtų įgyvendinti.
Dauguma režisieriaus filmų yra dinamiški, labai spalvingi arba atvirkščiai – niūroki, pasakojantys apie turkų kilmės vokiečius ir jungiantys dviejų šalių – Turkijos ir Vokietijos kultūras bei gyventojus. Visuose filmuose išgirsime skambant turkišką muziką, ir, kas labiausiai sužavi ir paperka, visuose nagrinėjami žmonių tarpusavio santykiai, jų vertybės, kapstomasi žmogaus asmeninėje teritorijoje žiūrovui bandant papasakoti žmogaus jausmus bei išreikšti jų vertybes. Fatiho Akino filmų veikėjai – jauni, dažnai kiek kuoktelėję, gyvenimo džiaugsmu trykštantys arba juo nusivylę, mėgstantys subtilų juodąjį humorą, linksmybes ir atsidavę tiems, ką labiausiai brangina. Pats režisierius be galo mėgsta juodąjį humorą, kas aiškiai atsispindi visose jo juostose, taipogi jis nevengia pašiepti tam tikrų vokiečių ir turkų kultūrų bruožų. Įdomu ir tai, kad žiūrėdami jo filmus galime lengvai nuspėti koks yra Fatihas ar ką jis mėgsta. Ne veltui viename savo interviu režisierius prasitarė, kad visi jo filmai yra be galo asmeniški, juose suguldyti jo paties išgyvenimai, mintys ir jausmai.
Priešingai negu šiuolaikinių vokiečių režisierių filmai, sukeliantys spaudimo per jėgą pojūtį ir negalintys sulaužyti tarpkultūrinio barjero bei pavergti energija, F. Akino kūryba atrodo itin natūrali ir tikroviška. Jo filmai pulsuoja energija, čiumpa žiūrovą savo aistra, demonstruoja stiprius charakterius ir apnuogina socialines ir etnines problemas, kamuojančias ne tik emigrantus.
Spalviškai niūrias ir tamsias dramas „Greitai ir neskausmingai“ bei „Galva į sieną“ keitė „Liepą“ (orig. „Im Juli“, 2000) ir „Solino“ (orig. „Solino“, 2002), režisieriui atnešę romantinių komedijų meistro bei šiltai sentimentalių filmų kūrėjo etiketę.
Ankstyvojoje vyro kūryboje juntamas stiprus susižavėjimas gangsteriais, Francio Fordo Coppolos ir jo taip mėgstamo Martino Scorsese įtaka. Vėlesnėje F. Akino kūryboje nepaneigiama didelė serbų šelmio Emiro Kusturicos dvasia ir įtaka turko kūrybai.
Po kelerių metų pertraukos vaidybiniame kine, juostoje „Pasaulio pakrašty“ (orig. „The Edge of Heaven“), 2007-aisiais pasirodžiusioje Kanų kino festivalyje ir pelniusioje apdovanojimą už geriausią scenarijų bei apdovanojimą už „Žmogiškųjų vertybių puoselėjimą“, pinasi trys šešių herojų istorijos, o jų likimai netikėtai susiriša laiko ir erdvės saitais. Iš pirmo žvilgsnio skirtingų herojų likimai susipina, o išgyvenimai supanašėja. Kiekvienas jų atsineša savo skausmą, savo laimę ir savo išgyvenimus. Visi jie ieško artimųjų ir vietos, kurią galėtų pavadinti tikraisiais savo namais. Tik ar visi filmo pabaigoje ras tai, ko ieškoję?
Pats režisierius apie teigia, jog ši ilgai brandinta juosta – „tai viltis, jog pasaulis pasikeis“. Paklaustas apie politinę filmo potekstę vyras išsisuko nuo klausimo, teigdamas, jog tai daugiau filosofinė juosta ir pridūrė, jog šiais laikais politika apraizgė bene visas gyvenimo sritis.
Filmu apie mirtį „Pasaulio pakrašty“ vadinantis režisierius jo kūrybos etape neteko ištikimo draugo ir bendražygio, prodiuserio Andreaso Thielio, pakirsto infarkto, tačiau tapo tėvu, tad šis filmas simbolizuoja lūžius ne tik filmo herojų, tačiau ir paties režisieriaus gyvenime.
Netrukus nebijantis eksperimentuoti ir žaisti žanrais režisierius sukūrė muzikinį – dokumentinį „Crossing the Bridge: The Sound of Istanbul“ (2005), trumpametražę atkarpą filmui „Niujorke, myliu tave“ (orig. „New York, I Love You“, 2009), komedijinę dramą „Virtuvė sielai“ (orig. „Soul Kitchen“, 2009) Venecijos kino festivalyje iškovojusia specialų žiuri prizą bei dokumentinį „Der Müll im Garten Eden“ (2012). Patvirtinęs savo, kaip itin perspektyvaus kūrėjo statusą, kiekvienu savo filmu F. Akinas sulaukia dėmesio ir pelnytų liaupsių, tačiau išlieka šiltu ir paprastu Vokietijos turku, save vadinančiu laimingu vyru. „Dirbu mėgiamą darbą, turiu nuostabią šeimą ir pakvaišėlišką draugų būrį, mielai dirbantį net ir filmavimo aikštelėje“, – prisipažįsta jis.
Žmonių santykiuose įkvėpimo ieškantis režisierius turi visas galimybes tapti kultine XXI amžiaus kino asmenybe ir vedančiuoju naujosios kartos režisieriumi, tačiau, kaip visuomet, išlieka tikimybė, jog po daugybės margaspalvių projektų vyras teliks amžinai perspektyviu kūrėju, užsižaidusiu žanrais ir formomis. Kaip bus iš tiesų – parodys laikas, o F. Akinas intriguojančiai kalba apie ketinimus pažaisti su film noir, vesterno ir siaubo filmų žanrais.
Šiuo metu vyras džiaugiasi tėvyste, vis dažniau užsuka į naktinius klubus ir suka plokšteles, prisimindamas laikus, kuomet pinigus uždirbo būdamas didžėjumi ir ruošia naujus kino projektus, galimai triumfuosiančius kino festivaliuose. Ištikimiausiems jo kūrybos gerbėjams telieka su nekantrumu laukti naujų kino projektų ir viltis, jog F. Akinas juose paliks krislą savęs.