Laikas.lt
Kalbino Egidijus Šatas ir Rasa Morkūnaitė
Jeigu Lietuvoje bevažiuodami kelyje pamatysite stovintį pakeleivį su kombinezonu, šalmu ir didele kuprine, sustokite, galbūt tai bus ta diena, kai sutiksite laimingą žmogų – parasparnininką.
Parasparnis – tai sklandytuvas, kuris telpa kuprinėje, o šios sporto šakos entuziastai skersai išilgai perskraidę Lietuvą, po ilgųjų skrydžių kartu su savo orlaiviu neretai namo grįžta tiesiog autostopu. Apie šį, jau ne vienerius metus Lietuvoje gyvuojantį sportą, kalbiname parasparnių mokyklos savininką, instruktorių, pilotą Jevgenijų Blochą.
Iš kur tas noras skraidyti?
Čia veikiau svajonė. Viskas prasideda nuo sapnų, kuriuose skraidai. Taip bent jau man buvo, sapnavau, tada atsirado noras skraidyti. Ir aš tą svajonę įgyvendinau, įgyvendinu ją ir šiandien.
Nuo kada skraidote? Nuo ko viskas prasidėjo?
Kaip ir minėjau, prasidėjo nuo svajonės, nuo sapnų. Vėliau turėjau didelį norą iššokti su parašiutu, tačiau visai atsitiktinai sužinojau apie parasparnį, susidomėjau ir pirmas mano skrydis buvo parasparniu. Gavau kelių metrų šlaitą ir pirmą skrydį, kuris truko kokias 20 sekundžių. Tačiau to visiškai pakako, kad įsitraukčiau į šią veiklą. Aišku, vėliau teko ir su parašiutu iššokti, bet jau buvo per vėlu – buvau per giliai „įklimpęs“ į sklandymą. Nuo 1996 metų mane išmokė skraidyti Ukrainoje, o nuo 2000 metų skraidau ir Lietuvoje.
Kodėl parasparnis?
Jis buvo pasirinktas visai atsitiktinai, tačiau patinka dėl to, kad galima pajausti tikrą skrydį, jausmas labai tikras, tai ne pojūtis sėdint lėktuve, visi išgyvenimai daug labiau jaudinantys.
Ar tai ekstremalu?
Taip, tai ekstremalus sportas, tačiau norint – visko galima išmokti, saugiai bei be traumų sklandyti parasparnį galima ir tai įrodo sėkmingai tą Lietuvoje darantys pilotai.
Kaip manote, ar tai romantiška profesija?
O taip! Tikrai susilaukiu tokių vertinimų ir be abejo skrydis visuomet spinduliuoja romantiką, nesvarbu, kiek metų ar kaip dažnai tai darai. Kartais, kai manęs paklausia, kuo užsiimu, juokais atsakau, jog esu narkotikų prekeivis, tie kas „užsikabina“ išsėdėti nepaskridę nebegali.
Ar galima jus vadinti didžiausią patirtį turinčiu parasparnių pilotu, instruktoriumi?
Galima teigti nebent tai, kad maždaug du trečdaliai šiuo metu aktyviai skraidančių pilotų mokslus baigė būtent pas mane, vieni tapo draugais, kiti – padėjo verslo steigimo pradžioje. Su daugeliu iki šiol nuolat susitinkame ir bendraujame varžybose bei renginiuose.
Kaip kilo idėja įkurti parasparnių mokyklą būtent Lietuvoje?
Atvykus gyventi į Lietuvą, turėjau labai žemišką vadybininko darbą, kurio dėl traumos, patirtos skraidant, netekau ir pradėjus svarstyti, ką toliau nuveikus, pagalvojau, kad daugiau nieko kito nemoku tik skraidyti, Lietuvoje tokios mokyklos nebuvo, sparnų brolių padedamas pamažėle ją ir įkūriau. Taip jau gyvenime atsitinka, jog pats sportas pastumia tapti instruktoriumi bei populiarinti šią sporto šaką.
Ar dar turite vietų Lietuvoje, kur nebūtumėte skridęs?
Lietuva tokia maža, kad pakilus Valkininkuose gali ją visą perskristi per dieną, tad ir vietų matytų yra tikrai daug. Labiau traukia tolimi kraštai, tokie kaip Indija, Nepalas bei Pietų Amerika, ten turėtų būti įspūdinga.
Kurioje šalyje skrendant “užgniaužia kvapą”?
Labai gražu Tenerifėje, Ukrainoje, labiausiai paliko įspūdį Kaukazo kalnai.
Ar skraidote žiemą?
Taip, Lietuvoje ir žiemą galima skraidyti, beje, tai yra pats tinkamiausias metas pradėti mokytis skraidyti, nes oras ramus, tam tinkamas, mažiau skraidančių pilotų, taigi, nedidelė eilė prie išvilktuvų, žemę dengia sniegas, tad nusileidimai tampa dar švelnesni.