Justas Tertelis
Skubant į interviu su „Atviro rato“ aktoriais, vis sukosi mintis: ar tikrai teatras ir masinis populiariumas gali žygiuoti drauge? Ar šie jauni, talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, kartu su režisieriumi bei jų kurso vadovu Aidu Giniočiu 2006-aisias įkūrę savo teatro laboratoriją, tikrai yra pakeliui į „mainstream‘ą“? O gal priešingai, jiems, nors jau spėjusiems surasti savo žiūrovą ir netgi įtvirtinusiems naują teatro epitetą „atviraratiška“, „mainstream‘as“ skamba beveik kaip keiksmažodis?
„Truputį susinervinome, kai sužinojome, apie ką šnekėsime“, – nors su šypsena, tačiau mano abejones patvirtino trys „atviratiečiai“: Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis ir Benita Vasauskaitė, su kuriais susitikome iš karto po jų spektaklio ne tik vaikams „Senelės pasaka“ (beje, apdovanoto „Auksiniu scenos kryžiumi“).
Užbėgant įvykiams už akių, privalu pastebėti, kad karščiausia diskusija virė būtent tuomet, kai pokalbis pakrypo apie populiarumą, teatro ir masių santykį bei televizijos sukurtas žvaigždes. Taigi, jūsų dėmesiui – įdomiausi interviu momentai su, kaip jie patys pastebėjo, šiek tiek pankuojančiais aktoriais, kurie nėra tiesiog linksma „chebrytė“, o žmonės, siekiantys bendro tikslo – atverti teatro ratą žiūrovui.
Atrodytų, aktorius, sukūręs jau apie 14 vaidmenų Keistuolių ir „Atviro rato” teatruose, paliko vadinamąją „komforto zoną”, atėjęs į režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Miego brolis”. Šiame karščiuojančio grotesko pasaulyje apsigyvenęs Justo Zefas tikrai neprimena nė vieno jo ankstesnio vaidmens. Bet Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtinis tikina visai nesijaučiantis atsidūręs estetiškai svetimame teatre, kur tektų laužyti savo prigimtį.