Now Reading
Justas Tertelis: kaip „susišildyti” personažą

Justas Tertelis: kaip „susišildyti” personažą

Justas Tertelis: kaip „susišildyti” personažą

Atrodytų, aktorius, sukūręs jau apie 14 vaidmenų Keistuolių ir „Atviro rato” teatruose, paliko vadinamąją „komforto zoną”, atėjęs į režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Miego brolis”.

Šiame karščiuojančio grotesko pasaulyje apsigyvenęs Justo Zefas tikrai neprimena nė vieno jo ankstesnio vaidmens. Bet Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtinis tikina visai nesijaučiantis atsidūręs estetiškai svetimame teatre, kur tektų laužyti savo prigimtį.

Kas yra Tavo personažas spektaklyje „Miego brolis”? Kaip manai, kodėl jis teko būtent tau?

Čia vaidinu Zefą, pražuvusio muzikos genijaus Johaneso Elijo Alderio tėvą. Su Agniumi esame pažįstami jau labai seniai ir visąlaik norėjau su juo padirbėti, bet tai vis nenutikdavo. O čia štai pakvietė. Perskaičiau Roberto Schneiderio romaną, jis man patiko ir tik tada sužinojau, kad režisierius sumanė duoti man būtent Zefo vaidmenį. Pasidarė keista… Nesu turėjęs tokio vaidmens: Zefas yra vidutinio amžiaus, be to, dalinai suparalyžiuotas… Ši aplinkybė nuo pat pradžių pasirodė tikras profesinis iššūkis: tikrai labai svarbu surasti būdą jautriai suvaidinti žmogų su negalia, kad tai nebūtų „neskanu”. Reikia pačiam „susišildyti” šį personažą, tik tada įtikinsi žiūrovus tuo, kad čia svarbiau ne kūnas, o pats žmogus, jo istorija, jo pozicija.

Grįžkime truputį prie spektaklio medžiagos. Koks buvo pirmas įspūdis, susitikus su romanu „Miego brolis”?

Perskaičiau labai greitai ir liko jausmas apie gražią istoriją, nors ji ir baigiasi tragiškai. Pamačiau ten šviesą, nepaisant visų galbūt nemalonių detalių. Šios šviesos labai pasigendu šiuolaikinėje literatūroje. O čia – purvo, visokiausių išsigimimų kontekste gimsta žmogus, kuris fizine prasme net ir tame kalnų kaime atrodo išsigimėlis, bet jis yra tikras kūrėjas, kuris sudega, nes negali kitaip.

Tiesa, net neįsivaizdavau, kaip šią medžiagą galima perkelti į sceną. Man tai atrodė sunkiai suvokiama. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad visą spektaklio kūrimo laiką kartu ieškojome sceninės išraiškos. Buvo rašoma romano inscenizacija, kur laisvai improvizuojama Schneiderio romano temomis. Spektaklio išeities taškas yra ten, kur pasibaigia literatūros kūrinys. Praėjus metams po Elijo Alderio mirties visi su juo susiję žmonės dalijasi tuo, kas jiems buvo šis žmogus. Viena iš pagrindinių režisieriaus ir mūsų visų užduočių – sukurti Elijo Alderio paveikslą iš skirtingų požiūrių. Vieniems jis buvo prakeiksmas, kitiems – sąžinė, tretiems – Dievo siųstasis.

Kas Tau pasirodė neįprasta pirmą sykį dirbant su Agniumi Jankevičiumi?

Žinojau, kad bus kitaip! Darsyk įsitikinau, kad tik išėjęs į kitus vandenis geriau suvoki, kur esi ir ką darai. Man pačiam geriau įsivardijo tai, ką darau „Atvirame rate” ar Keistuolių teatre. Ir dar buvo džiugu, kad nuo pat pirmųjų „Miego brolio” repeticijų pasijuto ir esminis bendras bruožas: ir „keistuoliuose”, ir „Atvirame rate” esame pratę prie bendros kūrybos, kartu kuriame spektaklio struktūrą. Ir Agniui sakydavau savo pastebėjimus nuo pat pradžių ir man labai patiko, kad jis į juos tikrai atsižvelgdavo. Be abejo, formą režisierius labiausiai „lipdė”, bet, tarkime, dramaturginiai ir kiti traktuotės pasiūlymai tikrai būdavo mažų mažiausiai išklausomi. Dėl to visas procesas man buvo artimas ir džiugino.

Žodžiu, būtų tikrai pernelyg grubu ir paviršutiniška teigti, kad „Atviro rato”, Keistuolių teatro ir Agniaus Jankevičiaus teatriniai pasauliai yra labai nutolę vieni nuo kitų?

Šiuo atveju reikėtų kalbėti dar apie vieną aspektą: kiek žinau ir „keistuolius”, ir „Atviro rato” žmones, ta perskyra labiausiai matoma iš šalies. O viduje yra tiesiog žmonės, kurie kuria ir tiki, kad jų teatras turi kalbėti būtent apie tai. Nuo kūrybinės komandos ir priklauso, koks gimsta spektaklis.

Šiuo atžvilgiu Agniaus teatro jutimas iš pirmo žvilgsnio lyg ir labai skiriasi nuo kitų, kuriuose man teko dirbti (nors jis yra režisavęs ir Keistuolių teatre). Tačiau kalbant apie kūrybą, repetuojant „Miego brolį” tikrai susikalbėjome tarpusavy. Spektaklis gimė iš bendradarbiavimo, nors Agniaus Jankevičiaus braižas, be abejo, ryškus. Čia taip pat labai svarbi atmosfera, ryški forma. Režisierius pasiūlė žaidimo taisykles (vaidinimas en face, tam tikras groteskas ir t.t.), o mes ieškojome, kaip tose taisyklėse egzistuoti.

Dar tikrai pažįstama ir artima yra tai, kad, kaip ir „Atvirame rate” ar Keistuolių teatre, dramaturginis spektaklio tekstas gimė per repeticijas. Nuo pirminės Agniaus inscenizacijos pagal romaną „Miego brolis” artėjant premjerai neliko praktiškai nieko ir visa tai keitėsi dėl bendro darbo, buvimo scenoje. Ir tas procesas nepasibaigė, mes toliau dirbame, gludiname.

Šiame spektaklyje Tau tenka daug tylėti ir dar mažiau judėti scenoje. Kaip tai pavyksta išgyventi?

Taip, mano personažas Zefas yra vyras, tėvas, kuris labai mažai kalba, bet daug jaučia, supranta, mato… Tylėti scenoje man nėra labai sudėtinga – veiki, klausaisi, viduje reaguoji. Bet man didžiulis iššūkis yra fizinis apribojimas, nejudrumas, mizanscenos tokiu atveju yra labai ribotos. Tai yra išoriškai nejudri, bet viduje labai intensyvi būsena.

See Also
Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Vienu metu vaidini keliuose pakankamai skirtinguose spektakliuose (ir „Miego brolis” Menų spaustuvėje, ir „Atviro rato” spektakliai, repetuoji „Vasarotojus” Keistuolių teatre ir t.t.). Ar atsiranda sąlyčio taškų tarp jų?

Aš stengiuosi, kad jie jaukiai būtų savo grimerinėse ir vienas su kitu nebendrautų, nes man dar juos reikia suvaldyti… Viskas priklauso nuo išeities pozicijos. O šiaip kaskart turiu sau atsakyti į vieną klausimą (ir tai yra mano mokykla, „Atviro rato” principai, nieko negaliu su tuo padaryti): kodėl aš, Justas Tertelis, vaidinu šį vaidmenį. Nežinau, kaip kitiems aktoriams, bet man tai yra svarbu.

O kodėl Justas Tertelis vaidina „Miego brolyje”?

… O galiu neatsakyti į šį klausimą? Aš tikrai žinau, kodėl vaidinu. Bet kai įvardiji, supranti geriau, bet prasčiau jauti…


View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt