Krepsinis
Prieš mėnesi Lietuvoje lankėsi Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) televizijos žurnalistai, kurie kūrė filmą apie Vilniaus „Lietuvos ryto“ vidurio puolėją Joną Valančiūną.
Lietuvos moterų krepšinio lygoje tik prie dviejų iš 8 komandų vairo liko patyrusios krepšinio specialistės, ne vienerius metus dirbusios su mergaitėmis. Visas kitas ekipas treniruoja vyrai, dar neseniai darbavęsi su stipriosios lyties komandomis. Mėnesinis žurnalas „Mūsų krepšinis“ pasidomėjo, kas skatina vyrus sukti į moterų ekipas ir kaip jiems sekasi.
Moterys šiuo metu treniruoja tik Marijampolės „Sūduvą“ (Elvyra Šablinskienė) ir „Uteną“ (Sinilga Bartaševičiūtė).
Prie Kauno „VIČI-Aisčių“ vairo jau ne pirmus metus stovi Mantas Šernius, o Klaipėdos „Lemminkainen“ žaidimą strateguoja Dalius Ubartas. Gediminas Maceina prieš sezoną perėmė vadovavimą Kauno „LKKA-Aistėms“, o Linas Šalkus — naujajam Kauno rajono „Sirenų“ kolektyvui. Pastariesiems specialistams tai nebuvo pirmoji pažintis su moterų krepšiniu. G. Maceina dar 2009 metais vadovavo Lietuvos 18-mečių merginų rinktinei (6-oji vieta Europos čempionate), o L. Šalkus 2010-aisiais tapo nacionalinės moterų komandos vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko
asistentu.
Kitų dviejų LMKL ekipų strategams — Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiajam treneriui Tadui Stankevičiui ir Šiaulių „Rūtos“ naujajam vyriausiajam treneriui Arūnui Kačerauskui — moterų krepšinis yra dar tik atrandamas pasaulis.
Kas gi vilioja vyrus stoti prie moterų komandų vairo? Moterų krepšinio lygio kėlimui daug dėmesio skiriančios Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas tvirtina, kad perspektyviems treneriams moterų klubuose yra daugiau galimybių įrodyti savo vertę.
„Ne paslaptis, kad dauguma jaunų, su vaikais dirbančių trenerių svajoja apie galimybę ateityje treniruoti garsius vyrų klubus. Tačiau iki to tikslo yra labai ilgas kelias ir milžiniška konkurencija. Moterų krepšinyje iškilti yra daug lengviau. Be to, pastaraisiais metais šioje srityje daug dirbama, kuriasi nauji, šiuolaikiškai veiklą organizuojantys klubai. Tad ir suteikiamomis darbo sąlygomis moterų klubai gali konkuruoti su vyrų“, — tvirtino vienas šalies krepšinio vadovų.
Taikosi į medalius
T. Stankevičius praeitą sezoną vadovavo vyrų NKL rungtyniaujančiai Vilniaus „Perlo-MRU“ ekipai. Dabar jaunas krepšinio specialistas nesigaili, kad sutiko pereiti pas moteris.
„Gavus pasiūlymą, reikia jį svarstyti ir arba priimti, arba atmesti. Aš nusprendžiau priimti ir dabar tikrai nesigailiu“, — taip savo sprendimą stoti prie naujos LMKL komandos vairo komentavo T. Stankevičius.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ treneris teigė, kad reikėjo laiko prisiderinti prie darbo su moterų krepšinio klubu subtilybių.
„Dabar jau apsipratau, tik pradžioje buvo kiek sunkiau, — pasakojo vilnietis. — Kaip juokauju, moterų krepšinio taisyklės — tos pačios, kamuolys — panašus ir įmesti jį reikia į tą pačią skylę. Tačiau yra daugiau psichologinių, bendravimo niuansų. Aš dirbti su merginomis ir pradėjau ne nuo krepšinio, o nuo psichologijos. Ir manau, kad neprašoviau. Dabar yra puikus kolektyvas, visų geri santykiai ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.“
M. Šernius yra pasakęs, kad moterų krepšinis, lyginant su vyrų, yra labai paprastas. T. Stankevičius su tuo iš dalies sutinka.
„Aišku, moterų krepšinyje yra visai kiti greičiai. Savo komandos taktikoje naudoju supaprastintus, trumpesnius variantus to, ką bandydavome žaisti su vyrais. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad merginos neimlios ar sunkiai priima informaciją. Viskas yra gerai, jos baigė sporto mokyklas, todėl krepšinį supranta. Žaidimo filosofija, supratimas tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje yra beveik tie patys. Manau, moterų krepšinis tam tikra prasme labai panašėja į vyrų“, — svarstė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ strategas.
Tiesa, treneriui kartais tenka apgailestauti, kad dalis merginų atvyksta silpnai parengtos.
„Kaip bebūtų gaila, bet reikėtų kalbėti apie pačių mažiausių mergaičių rengimą. Ten yra padaroma klaidų. Teko susidurti su jaunomis krepšininkėmis, kurios į moterų krepšinį ateina neturėdamos kai kurių pradmenų. Naujame lygyje su jomis turėtum žengti tolyn, o tenka grįžti atgal ir mokyti elementarių dalykų. Taip neturėtų būti. Tačiau negaliu sakyti, kad visos merginos ateina neparengtos. Beje, tokių atvejų pasitaikydavo ir dirbant su vyrais“, — dėstė T. Stankevičius.
Kalbėdamas apie Lietuvos moterų krepšinio lygio kėlimo galimybes treneris pažymėjo, kad reikalingas didesnis masiškumas. Talentingų berniukų surasti daug lengviau, kai į treniruotes jų ateina tūkstančiai. Moterų krepšinyje padėtis visai kitokia, nes jaunos mergaitės turi kitus prioritetus.
„Kibirkštis-Tichė-IKI“ sezoną pradėjo nelabai sėkmingai. Vėlai suburtai ekipai reikėjo laiko įsibėgėti. Tačiau po mėnesio pasipylė pergalės, ir komanda iš LMKL turnyro lentelės dugno pakilo į pirmaujančiųjų gretas.
„Išsikėlėme sau tikslą užsikabinti kokios nors spalvos medalius. Iš pradžių tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau įsibėgėjome, ir dabar tikslas atrodo įgyvendinamas. Pirmam sezonui tokie rezultatai būtų geri, o vėliau žiūrėsime“, — planavo „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiasis treneris.
Nebūti dugne
A. Kačerauskas prie „Rūtos“ vairo stojo gruodžio viduryje. Jis vadovavimą komandai perėmė iš Birutės Dominauskaitės, kuriai suderinti žaidėjos ir trenerės pareigas buvo per sunku.
Naujasis „Rūtos“ strategas pažymėjo, kad prieš keletą metų ir pats galvojo apie darbą su merginomis.
„Buvo kilusi mintis sporto mokykloje surinkti mergaičių grupę, bet jos tada neįgyvendinau. Gal ta mintis vis dėlto nebuvo atsitiktinė? — svarstė A. Kačerauskas. — Daug laiko apmąstymams dėl darbo „Rūtoje“ neturėjau. Paskambino, pakvietė pasikalbėti, pažiūrėti porą rungtynių. Pasikalbėjome ir sutikau.“
Treneris teigė, kad Šiauliuose iki šiol daugiausia dirbo su jaunuoliais, ne su suaugusiųjų ekipomis, todėl prisiderinti prie moterų komandos jam lengviau.
„Berniukų ir moterų krepšinis kažkiek panašus. Ir žaidžiame toje pačioje salėje. Tik kamuolio dydis skiriasi“, — teigė šiaulietis.
A. Kačerausko debiutas naujose pareigose įvyko ekstremaliomis sąlygomis. Šiaulietės tuomet išvykoje susitiko su Eurolygoje rungtyniaujančiomis „VIČI-Aistėmis“.
„Pirmąsias rungtynes teko žaisti su labai stipria komanda. Net nustebau, kad moterys gali taip gerai žaisti“, — prisiminė „Rūtos“ strategas.
Vis dėlto treneris tvirtino, kad dirbti su moterimis jam labai įdomu.
„Čia yra kitokia psichologija, reikia prisitaikyti. Apsižiūrėjimo pradžia jau buvo, bet procesas dar tebevyksta. Krepšinyje dirbu daug metų, žinau, kaip reikia paskirstyti krūvį, tačiau stengiuosi vis tiek pasitarti su B. Dominauskaite, kita asistente Ieva Songailiene. Taip gali greičiau priimti sprendimą“, — dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie moterų krepšinio lygio kėlimą treneris taip pat akcentavo masiškumo didinimą: „Viskas prasideda nuo mažų mergaičių. Nežinau, ar nesugebame privilioti, ar sąlygos netinka. Reikėtų jas labiau sudominti krepšiniu, kad nepabėgtų į šokius, meną.“
„Rūtos“ treneris teigė, kad nuversti kalnų su komanda nesitiki.
„Norisi nebūti paskutinėje vietoje, rimčiau priešintis varžovėms. Ne paslaptis, kad komandų pajėgumas lygoje skiriasi, turime 4–5 profesionalias ekipas. Jei jos sugeba susigrąžinti Gintarę Petronytę, tai ir biudžetai, matyt, žymiai skiriasi. Bandau keisti mūsų komandos gynybą, puolimą, įvesti tam tikrų naujovių, kad nebūtų nukirsta tai, kas jau buvo nuveikta. Matysime, kaip mums seksis“, — užbaigė A. Kačerauskas.
„Žalgiris“ nėra vien Kauno komanda, tai – visos Lietuvos komanda“, – sako užkietėjęs Laikinosios sostinės ekipos fanas Marijus Balkus. Pakalbinome šį aistruolį apie „Žalgirį“ praeityje, šio sezono perspektyvas, galimybes ir kt…
Šiemet daugybės teigiamų atsiliepimų sulaukė mūsų šalyje surengtas Europos vyrų čempionatas, jaunimo rinktinės į Lietuvą parvežė du aukščiausios prabos medalių komplektus, o baigiantis metams LKF komandą sustiprino prezidentu vienbalsiai išrinktas Arvydas Sabonis bei vykdomojo direktoriaus pareigas užėmęs Eurolygoje itin gerai vertinamas krepšinio vadybininkas Paulius Motiejūnas.
Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) ir jos Europinės atšakos („FIBA Europe“) nesutarimai persikėlė į diskusijas dėl „Eurobasket 2015“ organizavimo. Trečiadienį pranešta, kad iš kovos dėl šių pirmenybių organizavimo pasitraukė jungtinį projektą siūliusios Prancūzija, Vokietija, Italija ir Kroatija.
Savaitgalį Paryžiuje vykusiame „FIBA Europe“ valdybos posėdyje nuspręsta, kad Lietuva kartu su Latvija 2012-ųjų vasarą rengs Europos jaunučių (iki 16 metų) ir jaunių (iki 18 metų) vaikinų čempionatus. Be to, Lietuvoje vyks ir pasaulio jaunių (iki 17 metų) vaikinų čempionatas.
16-mečių ir 18-mečių čempionatų pirmųjų etapų kovos vyks ir Lietuvoje, ir Latvijoje. 16-mečių finalinis etapas bus surengtas kaimynų šalyje, o 18-mečių – Lietuvoje.
LKF planavo su Latvijos krepšinio federacija rengti ne 16-mečių vaikinų, o 16-mečių merginų B diviziono čempionatą, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms turnyrus pakeitė.
„Sprendimas priimtas pritariant „FIBA Europe“ ir nacionalinėms federacijoms, – pasakojo LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. – Organizaciniu atžvilgiu mums vaikinų turnyras yra parankesnis dėl prekybos bilietais, televizijos transliacijų. Būsimi 16-mečiai šiemet laimėjo Olimpinį festivalį, Europos čempionate turėtų pretenduoti į medalius, todėl sutikome rengti šį turnyrą.“
LKF generalinis sekretorius pažymėjo, kad kitą vasarą mūsų šalis kunkuliuos krepšiniu, o trys jaunimo turnyrai leis panaudoti visas didžiąsias arenas.
„FIBA Europe“ visiškai pasitiki Lietuva, nes mūsų šalyje rengiami čempionatai kiekvieną kartą leidžia gerokai kilstelti kokybės kartelę visomis prasmėmis. Mūsų federacijos tikslas – padaryti Lietuvą pasauliniu krepšinio centru. Turime gilias tradicijas ir puikias programas: pradedant tarptautinėmis krepšinio trenerių magistro studijomis ir baigiant tarptautiniais turnyrais. Krepšinio turizmas Lietuvai duos daug naudos ne tik komunikacijos, bet ir finansiniu atžvilgiu. Turime nuostabias arenas, džiaugiamės, kad galime jas naudoti“, – tvirtino M. Balčiūnas.
Vienas LKF vadovų vylėsi, kad mūsų šalis kitą vasarą turės progą surengti ir ketvirtąjį tarptautinį turnyrą – Londono olimpinių žaidynių atrankos varžybas.
Jau šio pirmadienio vakarą naujoje Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyks ilgai laukta, principinė dviejų varžovų dvikova. Kauno „Žalgiris“ Eurolygos sezono atidarymo mače susikaus su Jono Kazlausko vadovaujama Maskvos CSKA ekipa. Rungtynių pradžia – 21:45 val.
Europos vyrų krepšinio čempionato („EuroBasket 2011“) Lietuvoje pavyko! Arba bent jau taip teigia Tarptautinės krepšinio federacijos FIBA Europos padalinys. Tad džiaugiamės kartu ir tikimės, kad panašių renginių Lietuvoje dar sulauksime.
Ar žiūrėjote vakar krepšinį? Žinoma, kad taip, tačiau rungtynių pabaiga ne vienam sirgaliui išspaudė ašarą. „Gal pernelyg anksti tikėjomės pergalės”, – klausia Jonas Miklovas, „BasketNews.lt“ korespondentas.
Europos krepšinio čempionatas sukasi link pabaigos, aistros auga, o vakarais prie ekranų sulimpa net sportu nesidomintys. Menų fabrikas „Loftas“, visa čempionatą kvietęs stebėti rungtynių ir švęsti po jų, krepšinio fiestą užbaigs ištisu penkių dienų savaitgaliu.
Trečiadienį, rugsėjo 14 dieną, Lietuvos krepšininkų atvyks pasveikinti muzikantai net iš tolimosios Australijos. Nesvarbu, koks rezultatas laukia varžybose, electro rokeriai „Antarctica“ ir „The Queen’s Head“ po jų žada pasiutimą iki ryto.
„Antarctica“ – tvirto gitarų skambesio, sintezatoriaus ir aštraus vokalo mišinys. Elektro rokeriai susikūrė 2010-ųjų vasarą Ausralijoje.Ir jau po šešių mėnesių įrašę albumą, pradėjo sėkmingą turą po Europą. „The Queen’s Head“ – elektro gitarų, būgnų ir švelnaus vokalo junginys, kuriantis neįprastą skambesį. Abejingų „The Queen’s Head“ nelieka. – būsimą koncertą pristato menų fabriko vadovas Viktoras Diavara.
Ketvirtadienį „Lofte“ savo legendinį anekdotą skaldys „BIX“. Gerai pažįstami, bet kaskart varantys iš proto – šie scenos veteranai žino, ką daro, ir šiam koncertui ruošiasi itin atsakingai.
Penktadienį, rugsėjo 16-ąją čia stogą kilnos „Jager Vibrations” su breaks muzikos genijais STANTON WARRIORS (D. Britanija), prieš kuriuos nesusilaiko nei garsiausių festivalių scenas apspitę reiveriai, nei didžiųjų klubų diskotekininkai, nei tokie atlikėjai kaip Missy Elliot, Fat Boy Slim, Mylo, Freeform Five ir Busta Rhymes.
Šeštadienio naktis – dedikuotas šiaurei ir Norvegijos dienoms. Šių proga – užburiantis šiaurės garsų koncertas su Lucy Swann, DJ Olle Abstract (Norvegija) ir Rasabasa (Norvegija, Lietuva). Vakaro viešnia – Lucy Swann – kylanti Norvegijos muzikos pažiba, pasigėrėtinai derinanti electro, pop, soul ir gospel muzikos niuansus.
O sekmadienį, krepšinio čempionato finalą vainikuos „The Kings” – jau ne vieną jungle ir reggae scenos karalių pristatęs vakarėlių ciklas. Į Lietuvą šį kartą jie atveža dar vienus džiunglių valdovus – tai General Levy (D. Britanija) ir Boij Lucki (MIR Crew, Švedija).
„Ši džiunglių naktis užbaigs mėnesį įtemptų kovų, nevaldomų emocijų ir dėl krepšinio nemiegotų naktų. Paskutinė proga išsikrauti ir užkaitinti kraują – tokiam sekmadieny galbūt dar nedalyvavot. O geriausia žinia ta, kad visi, „Lofte” stebėję krepšinio finalą, koncerte liks nemokamai!”, – jėgas kaupia ir vakaro organizatoriai.
General Levy – tikras D. Britanijos urban muzikos scenos veteranas. Jo daina „Incredible“, patekusi į svarbiausius top‘us, buvo panaudota filmuose „Ali G Indahouse“ ir „Seuls Two“. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs šiame filme Ali G dažnai vartojamą General Levy sugalvotą darinį „booyaka“. O keletos valandų Boj Lucki pasirodyme išgirsite jungle, dub, reggae, drum&bass garsus – jo įgūdžiai prie pulto leidžia mėgautis 50 ar daugiau kūrinių mash-up’ais vos per keliolika pasirodymo minučių.
Dar savaitė krepšinio emocijų priešais didįjį ekraną ir įspūdingi pratęsimai kasdien – nuo trečiadienio menų fabrike „Loftas”.
Lietuvos rinktinės krepšininkų, trenerių ir aistruolių laukimas baigėsi. Šį vakarą 21 val. Panevėžyje Kęstučio Kemzūros auklėtiniai pradės Europos krepšinio čempionatą. Pirmaisiais šeimininkų varžovais bus Didžiosios Britanijos krepšininkai.
Lietuvą vis stipriau glėbyje spaudžianti krepšinio karštinė norom nenorom įtraukia visus. Tačiau pabandykime apie krepšinį kalbėti šiek tiek iš kitos pusės – mados.
Pradžia: sijonai trumpėja
Nors šiandien krepšinis laikomas vyrų „reikalu“, neatskiriama alaus ir draugų kompanijos dalimi, pradžią profesionaliam krepšiniui davė moteriškosios giminės atstovės. Moterų krepšinio pradininke laikoma Senda Berenson Ebot, 1868 m. gimusi Vilniuje, vėliau išvykusi į JAV. Sužinojusi apie koledžo dėstytojo Johno Neismitho sukurtą žaidimą, pati nuvyko į Springfyldą, susipažinti su Johnu, o 1893 m. Northemptono koledže buvo surengtos pirmosios oficialios moterų krepšinio rungtynės. Vyrams žiūrėti rungtynių nebuvo leista dėl to, kad žaidėjos segėjo trumpus sijonėlius (sijonų ilgis – šiek tiek žemiau kelių). Po trisdešimties metų, šiek tiek pasikeitusi, ši sporto šaka atkeliavo į Lietuvą.
Kol krepšinis atkeliavo iki Lietuvos, mados pakito kartu besikeičiant kasdieninių drabužių mados tendencijoms. Sportinių sijonėlių ilgis šiek tiek sutrumpėjo, pradėjo dominuoti šviesios spalvos. Žinoma, visada buvo atsižvelgiama į tai, kad krepšininkės galėtų lengvai judėti, kad medžiaga gerai sugertų prakaitą ir būtų patvari.
1922 metais krepšinio kamuolį perėmė vyrai, kurie žaidė pirmąsias oficialias krepšiasvydžio (taip tuo metu buvo vadinamas krepšinis) rungtynes. Taip ir vyrai, ir moterys Lietuvoje buvo pirmą kartą pažymėti krepšinio karštinės ženklu.
Krepšinio aprangos tendencijos
Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) nariai buvo pirmieji oficialaus krepšinio Lietuvoje žaidėjai. Jų sportinė apranga buvo pažymėta LFLS ženklu. Moterų aprangoje pradeda atsirasti šortai, marškinėliai ilgomis rankovėmis, kojinės iki kelių ir bateliai. Pastarieji gana įvairūs, nebūtinai sportiniai. Akivaizdu, kad tada krepšinio aprangos tendencijas diktavo ir galimybės. Iš pradžių krepšinis labiausiai buvo paplitęs tarp studentų, todėl kaina buvo gana svarbus akcentas. Kaip rašė to meto korespondentė ir sportininkė Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, sportinė apranga ir kiti įrengimai buvo nebrangūs, todėl krepšinis taip greitai plito po visą Lietuvą.
Pirmųjų tarpvalstybinių krepšinio rungtynių metu, žaidėjai dėvėdavo minimalistinius marškinėlius su Lietuvos vyčio simboliu, vėliau buvo pridėtas užrašas „Lietuva“ ir numeriai. Kaskart krepšiniui virstant vis reikšmingesne sporto šaka, tai matydavosi ir žaidėjų uniformose: būdavo daugiau investuojama į medžiagas, bendrą estetinį komandos vaizdą. Lietuvoje krepšininkai atrodė panašiai kaip ir kitapus Atlanto vandenyno kolegos: aptempti berankoviai marškinėliai, trumpi šortai, sportiniai bateliai ir kojinės. JAV krepšininkai mūvėdavo ir kelių apsaugas. Aprangai siūti dažniausiai buvo naudojamas trikotažas, elastanas, laikra bei medvilnė.
Šiandien yra išlikę labai mažai žinių apie senąsias krepšinio aprangos madas Lietuvoje. Apie to meto krepšininkų išvaizdą byloja tik senos nespalvotos fotografijos. Vis tik, lietuvių identitetui visada buvo svarbios spalvos, dažniausiai naudojamos pagrindinės: geltona, žalia, raudona. 1938 metų laikraštyje „Lietuvos sportas“ apie krepšinio paplitimą po pasaulį rašoma: „Žali ir geltoni marškinėliai, išsiskirdami ir susiliedami spalvomis, švaistosi šen ir ten, žaidikams mitriai bebėgiojant kietomis sporto salės grindimis“. Dominuojanti žalia spalva lydėjo Lietuvos krepšininkus iki šių dienų.
Moterų krepšininkių sportinė apranga laikui bėgant vis labiau traukėsi, vyrų – išliko panaši. Žaidėjų apranga išryškindavo sportiškas kojas (nuo šlaunų iki blauzdų) bei rankas. Žinoma, su tokiais drabužiai buvo kur kas lengviau judėti, nei XIX a. pabaigos moterims.
Dar aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje krepšininkai dėvėjo gana minimalistines aprangas: trumpi šortukai, aptempti berankoviai marškinėliai, kojinės iki kelių ir sportiniai batai. Jie ilgą laiką tiek Lietuvoje, tiek užjūrio šalyse buvo ne kedai, o vadinamieji konversai, Lietuvoje – inkariukai.
Baggy šortai ir nauja mada
Didelį perversmą krepšinio aprangos istorijoje padarė NBA žvaigždė Michaelas Jordanas. 1984 metais pradėjęs savo karjerą NBA jis įvedė laisvesnes krepšinio aprangos tendencijas. Vadinamuosius baggy šortus (lietuviškai vadinamus „beformius“) Jordanas dėvėjo dar prieš patekdamas į NBA. Jis manė, kad būtent šortai jam neša sėkmę, todėl nenorėjo jų atsisakyti. Netrukus M. Jordanas tapo „Nike“ firmos veidu ir baggy šortai bei platūs sportiniai marškinėliai sulaukė pripažinimo visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši krepšininkų apranga patogi ne tik sportininkams, bet ir gamintojams, mat jie gali lengviau pritaikyti dydžius, nes nėra smarkiai suvaržytų apimties reikalavimų.
Besikeičiant uniformų madoms, buvo pritaikyta ir geresnė medžiaga, ne tik leidžianti kvėpuoti nuolatos judančiam krepšininko kūnui, bet ir leidžianti prakaitui greičiau išgaruoti.
Suknelės sugrįžo
Moterų krepšiniui atsidūrus antrame plane, jų apranga bei estetinis vaizdas pasikeitė nuo XX a. pradžios. Vyrams pralenkus gražiosios lyties atstoves krepšinio žaidime ir populiarume, jos pradėjo vis dažniau lygiuotis su vyriškojo krepšinio žaidėjais, todėl ir aprangos buvo beveik vienodos. Taip krepšininkės prarado moteriškumą ir suvienodėjo. XXI a. pradžioje pradėta diskutuoti apie moteriškos krepšinio aprangos konservatyvumą, atsirado naujų iniciatyvų keistis ir įvesti patrauklesnes krepšinio aprangos tendencijas moterims. Keičiant uniformas atsigręžiama į moteriškas formas, patrauklumą, išskirtinumą.
2010 metų pasaulio krepšinio čempionate suknelėmis pasipuošusios Baltarusijos krepšininkės parodė, kad moterys ir krepšinio aikštelėje gali būti moteriškos. Apsiginklavusios ne tik sportine galia, bet ir žavesiu, krepšininkės neapleidžia profesionaliojo sporto aikštelių. Lietuvoje krepšininkėms taip pat kuriamos moteriškumą pabrėžiančios uniformos, suknelės bei sijonėliai – grįžtama į tuos laikus, kai krepšininkės segėdavo sijonus krepšinio aikštelėse. Tikriausiai jau praėjo laikas, kai moterims norint prilygti vyriškajai giminei, tekdavo prisitaikyti ir supanašėti su jais. Dabar kiekviena lytis pabrėžia savo išskirtinumus ir privalumus.
Lina Sabaitytė
Krepšinio šalyje Lietuvoje daugeliui jau turbūt į kraują įaugo bruožas nuolat burtis su draugais ir palaikyti šios sporto šakos nacionalinę rinktinę arba mėgiamą klubą. Kai kuriems tai laisvalaikis, kitiems gi – gyvenimo būdas.
Tačiau kaip lietuviai išreiškia savo palaikymą kitose sporto šakose? Ar esame linkę į atvirą agresiją, kaip lenkų ir anglų futbolo chuliganai? Kaip susijęs patriotiškumas ir kietų daiktų svaidymas į aikštelę?
Su triukšmingomis, agresyviomis sporto šakomis ir jų palaikytojais kontrastuoja šalyje šiokį tokį pakilimą išgyvenantis tenisas. Ričardo Berankio, Lauryno Grigelio ir kitų sportininkų sėkmė teniso kortuose lėmė ir šios itin kultūringos sporto šakos populiarėjimą tarp tautiečių. Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas sako, kad specifinis sirgalių palaikymas yra sena tradicija: „Jis pakankamai skiriasi nuo kitų sporto šakų, jau vien reikalavimu žaidimo metu laikytis tylos. Jokiame kitame sporte tokio dalyko nepastebėsi. Tai seniai įsigalėjusios tradicijos, tačiau šiek tiek skiriasi priklausomai nuo turnyro: tarkim, Deviso taurės metu į tai žiūrima kiek liberaliau nei klasika laikomame Vimbldono turnyre“.
Kultūringo sporto kultūringi sirgaliai
Kamuoliukui lakstant iš vienos pusės į kitą, teniso aikštėje privalo stoti mirtina tyla, sirgaliai skatinami gerbti varžovus ir vieni kitus, netriukšmauti, elgtis kultūringai. Lietuvoje, pasak R. Grušo, teniso sirgaliai šių taisyklių paiso, tačiau už teniso kortų tokia kultūra dar nenukeliavo: „Būkim biedni, bet teisingi: didžiojo teniso Lietuvoje turime labai mažai, taigi ir tradicijų. Bet šių taisyklių laikomės, jos globalios, universalios. Tik gal dėl nepatyrimo ar dėl to, kad didžiojo teniso matome retai, dažniau paspygaujam, patriukšmaujam viešose vietose“. Tačiau, nors ir pripratę prie audringo palaikymo stebėdami tenisą draugų būryje kažkur bare, mes dar neprilygstame pietiečiams: „Portugalų teisėjas neseniai pasakojo, kad antai Pietų Amerikoje Deviso taurės susitikimai visai kitokie, čia daugiau pietietiško karščio: prie svečių komandos viešbučio naktį būriuojasi sirgaliai, dainuoja dainas, neleidžia miegoti. Atvirajame Australijos turnyre prieš keletą metų įvyko didelės muštynės, berods tarp serbų ir bosnių. Taigi, emocijų pasitaiko ir tenise, tik už kortų ribų“, – pasakojo Lietuvos teniso sąjungos prezidentas.
Galbūt tai kažkiek lemia ir teniso, kaip pačios sporto šakos, kultūringumas? Juk stebime ne vienas kitą stumdančių ar kitaip fiziškai „skriaudžiančių“ sportininkų minią, o tik du kamuoliuką mušinėjančius žaidėjus. O tai, kad nemaža dalis žaidimo vyksta visiškoje tyloje, turbūt paverčia reginį dar ypatingesniu. Juk neimsi tokioje aplinkoje šokinėti ir rėkauti. Tačiau ir toks palaikymas gali būti šiltas – svetur titulus skinantys šalies tenisininkai sirgalių dėmesio nestokoja: „Kiek teko girdėti, bent didžiųjų turnyru metu žaidžiant R. Berankiui, pavyzdžiui pernai Vimbldone ir šįmet atvirajame Australijos čempionate, palaikymas buvo juntamas, buvo ir vėliavos spalvomis išsidažiusių žmonių. Remigijus Balžekas (Lietuvos rinktinės vyr. treneris ir R. Berankio mokytojas, – aut. past.) man sakydavo, kad tie dalykai jiems visada svarbūs ir labai padeda“, – sakė R. Grušas. Pasiektus rezultatus žinome – taigi, gal Lietuvos sirgaliai jau kažkiek pasitarnauja ir tenisininkams. Aišku, iki tikrai ištikimo palaikymo čia mums dar toli.
Oranžinio kamuolio mėgėjai – Lietuvos talismanas
Artėjant Europos čempionatui Lietuvoje, krepšinio sirgaliai dabar pastebimiausi. Kamuolio varymas per visą Lietuvą, krepšinio aitvaro laidymas ir kitos akcijos rodo, kad žmonės domisi ir laukia įspūdingų kovų arenose. Nors pavienių smurto protrūkių tarp aršių krepšinio sirgalių pasitaiko, lietuviai šioje sporto šakoje negarsėja agresyvumu: „Sirgalius sirgaliui nelygu, bet nemanau, kad Europos kontekste Lietuvos sirgaliai aršūs ar agresyvūs. Mūsų mentalitetas ramesnis nei pietiečių, pavyzdžiui, graikų, kurių „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ fanai kariauja tiesiogine to žodžio prasme“, – dėstė savo nuomonę ištikimas krepšinio gerbėjas Vytautas Alminas.
Tie žmonės, kurie ateina į rungtynes kelti muštynių, nelaikomi tikrais sirgaliais. „Jie ateina ne komandos palaikyti, o ieškoti konfliktų su kitos komandos gerbėjais. Toks elgesys nepuošia nei sporto renginio, nei kelia komandos, kurią jie neva palaiko, prestižą“, – pasakojo V. Alminas. Kaip bebūtų, džiugu pripažinti, jog krepšinio fanai iš Lietuvos geriau pažįstami dėl įspūdingų būgnų, žymiojo Sėklos barzdos ir aistringo palaikymo, o ne dėl noro laidyti raketas į aikštę ar smogti varžovų atributika pasidabinusiam žmogui. Džiugu, kad geltonai žaliai raudona armija tribūnose užsieniečiams dažniausiai kelia pavydą, o ne pasibjaurėjimą – ištikimai rinktinę lydintys sirgaliai yra savotiškas mūsų šalies talismanas ar prekinis ženklas: „Lietuvos krepšinio sirgaliai yra vieni geriausių pasaulyje, tokiais save laikome ne tik mes, bet ir kitos valstybės, kuriose krepšinis nėra paskutinėje vietoje“, – sakė aistruolis.
Futbolo tribūnose – chuliganų mūšio laukas
Atsigręžkime į futbolą, kurio vadinamieji chuliganai yra it atskira subkultūra su savais džiunglių įstatymais, garsėjanti žvėriškais susirėmimais. Be galo arši Lenkijos klubo „Legia“ gerbėjų armija, stadionuose kelianti neregėtas smurto bangas, prisidėjo prie besiformuojančios nuomonės, jog jų tautiečiai jau lenkia tokių fanų agresyvumo tradicijomis garsėjančią futbolo tėvynę Angliją.
Lietuvoje gi sportinis chuliganizmas, paskanintas rasizmu ir fanatišku nacionalizmu, dar nėra tiek pažengęs: „Palyginus su Vakarų Europa ar Rytų Europos bei Balkanų šalimis, Lietuvos fanai yra labai ramūs“, – sakė vienas tinklapio Patriotai.lt lankytojas. Išties, pas mus tokių masinių muštynių, kokios nieko nestebina Serbijoje, Anglijoje ar kitose šalyse, stadionuose pasitaiko nedažnai.
Paklaustas apie minėtame tinklapyje besiburiančių skinų (skustagalvių) vaidmenį smurto protrūkiuose tribūnose, anonimu panorėjęs likti Patriotai.lt lankytojas ėmėsi juos ginti: „Tai stereotipas, sumaišantis į vieną eilinius treninginius chuliganus, futbolo ultras ir skinus. Kadangi Lietuvos visuomenėje labiau žinomas skinų judėjimas, negu futbolo ultrų, dažniausiai visi neigiami dalykai surašomi jiems“. Futbolo ultros – visame pasaulyje paplitęs fenomenas, fanatiškų sirgalių judėjimai, žinomi dėl savo agresyvumo, politinių ar rasistinių polinkių. Išties, perdėm patogu suversti kaltę konkrečiai žmonių grupei, nors iš tiesų nebūna aišku, ar prasikaltusieji išvis priklauso kokiam nors judėjimui. Kaip bebūtų, incidentų būta įvairiausių – rasistiniai plakatai, užgaulus elgesys jau pelnė Lietuvos futbolo federacijai nemenkas baudas.
Peršasi paprasta išvada: sirgaliai, kaip ir visi žmonės, paklūsta įvairiausiai įtakai – tiek bendram savo aplinkos (šalies, miesto, šeimos) kultūriniam klimatui, tiek sporto šakos palaikyme įsigalėjusioms, dažnai ir nerašytoms, taisyklėms. Ne paskutinis čia ir bandos sindromas arba bent noras nelikti balta varna. Žinoma, viskam yra ribos, ir, jei jau nusprendėte mesti plytą, tai Jūsų pačių, o ne visų sirgalių, kultūros lygio atspindys.
Martynas Gedvila
Artėjant Europos krepšinio čempionatui sirgaliai ne tik perka įvairią atributiką, bet ir kitais originaliais būdais bando parodyti savo susidomėjimą krepšiniu.