spektaklis
Balandžio 10 d. 19 val. Juozo Miltinio dramos teatras svečiuosis Vilniuje Keistuolių teatre. Panevėžiečiai pristatys daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusį Rolando Augustino A. režisuotą spektaklį „Hanana, KELKIS IR EIK“, pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“.
Režisieriaus Cezario Graužinio vadovaujama „cezario grupė“ turtina vaidinimų archyvą. Grupė nusprendė nuo scenos nukelti 2005 m. sukurtą spektaklį „Pasikėsinimai™“, vieną drąsiausių savo kūrinių, tačiau prieš tai parodys jį dar kartą publikai. Paskutinį kartą išvysti Martin‘o Crimp‘o „Pasikėsinimus™“ galima kovo 10 d. 19 val. Menų spaustuvėje (Juodojoje salėje).
Šių metų kovo 16-ąją Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą Mažojoje salėje. Spektaklį pagal naujausią vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Akmuo“ (2008 m.) pristatys režisierius Agnius Jankevičius. Mažų žmonių lūpomis pasakojamą sudėtingą didelės šalies istoriją scenoje įkūnys aktoriai Vaiva Mainelytė, Nelė Savičenko, Monika Vaičiulytė, Gabrielė Malinauskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Jurga Kalvaitytė ir Paulius Tamolė. Spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, pjesę į lietuvių kalbą vertė Jūratė Pieslytė.
„Spektaklis pirmiausia bus apie žmones – konkrečią šeimą – persekiojantį kaltės jausmą. Dėl vienokių ar kitokių jų poelgių atsiradusi kaltė meta šešėlį ištisoms šeimos kartoms. Pradžioje gimusi kaip išsigelbėti padėjęs melas, istorinė netiesa ilgainiui virsta fikcija, apgaulingai saugia tikrove, kurioje gyvena „Akmens“ veikėjai“, – pasakoja spektaklio režisierius Agnius Jankevičius.
„Tam tikru aspektu „Akmuo“ turi detektyvo bruožų, mistifikacijos, galėčiau sakyti, to ibseniško gylio. Kalbant iš asmeninės mano kaip režisieriaus perspektyvos, tokios pjesės mane „veža“. „Veža“ tas „suskilusios vazos“ efektas, kuomet jauti pjesės turinį, konotacijas, tačiau sudėti šią dėlionę scenoje turi pats. Tokios formos literatūra pati pas mane ateina, matyt ir aš pats žvelgiu į pasaulį per savotišką detektyvo ir mistifikacijos prizmę“, – pasakojo režisierius. Jo teigimu, dideliu kūrybiniu iššūkiu tapo ir savotiško gyvo dialogo su Mayenburgu paieška.
„Statydamas „Akmenį“ naršiau Vokietijos istoriją, nagrinėjau, kokį istorinį kontekstą kuria pjesėje lyg kartotekoje minimos datos: 1935-ieji, 1945-ieji, 1953-ieji, 1978-ieji ir 1993-ieji metai. Ieškojau atsakymų, kiek ir kaip spektaklio herojus veikia istorinis kontekstas, kaip kiekvieno jų likimas spektaklyje atliepia konkrečius istorinius įvykius. Šio spektaklio kūrimo procese vienas didžiausių mano siekių buvo rasti organišką jungtį tarp „Akmens“ dramaturginės minties ir vaizdo scenoje, užmegzti kūrybinį dialogą su autoriumi“, – teigia A. Jankevičius.
Vienas žinomiausių šiuolaikinių Vokietijos dramaturgų Mariusas von Mayenburg (g. 1972) tarptautinį pripažinimą pelnė 1997-aisiais parašytu kūriniu „Ugnies veidas“ („Feuergesicht“). Tuomet pjesė buvo apdovanota Kleisto skatinamąja premija jauniesiems dramaturgams ir Frankfurto autorių fondo premija, tais pačiais metais pastatyta svarbiausiuose Vokietijos teatruose.
2008 m. Mayenburgo parašytos pjesės „Akmuo“ („Der Stein“) veiksmas klaidžioja tarp 1935-ųjų ir 1993-ųjų istorinių riboženklių. Jis pasakojamas šeimos, įsikūrusios žydams prieš karą priklausiusiame name Drezdene, lūpomis. Šio namo istorija pjesėje ima liudyti visos Vokietijos istoriją: kaltės dėl nacizmo naštą, pyktį dėl Drezdeno bombardavimo, sienos atskirtų rytų ir vakarų supriešinimą – visa tai pjesėje pasakoja veikėjai, vienos šeimos nariai. Spektaklio pavadinimo „Akmuo“ yra akmuo, iš gatvės atlėkęs į vieną iš namo langų. Gyventojai sukrunta – ar akmenį kažkas metė, nes galvoja, kad jie prielankūs žydams? Paaiškėja, kad akmenį metė gatvės chuliganai manę, jog name tebegyvena žydai. Taip paprasčiausias akmuo tampa istoriniu akmeniu, kurio reikšmė keičiasi priklausomai nuo to, ką reikia ir ką galima prisiminti.
Primename, jog Agniaus Jankevičiaus režisuojamo „Akmens“ premjera LNDT mažojoje salėje vyks š.m. kovo 16 ir 17 dienomis. Bilietus platina „Tiketa“.
Sukūrusi spektaklius „Baltoji Stirna“, „Kokia čia teisybė“, „Išvažiuoju“, „Mono Sapiens“ bei „Ponas Kolpertas“ linksmai ir liūdnai provokuojanti „Trupė Liūdi“ šiuos metus pradeda su premjera, skirta gyventojams nuo 14 iki 114 metų. Vilniuje, Menų spaustuvėje „Trupė Liūdi“ kviečia pasinerti į rūką, kuriame iš nieko gimsta dideli dalykai.
Dainiaus Kazlausko režisuotas spektaklis „Karo dievas“ vaizduoja dviejų kaimynystėje gyvenančių šeimų santykius, kurie į dienos šviesą išlenda Rejams (Aurelija Tamulytė ir Darius Gumauskas) užsukus į svečius pas Uljė (Viktorija Kuodytė ir Giedrius Savickas). Susitikę ir tik ką susipažinę kaimynai, siekia išsiaiškinti tarp jų vaikų kilusį incidentą – vienas berniukas kitam trenkė lazda ir išmušė porą dantų. Tačiau viešnagei įsibėgint, obuolių pyragą ir kavą pakeičia romas…
Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“. Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.
„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.
Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai – Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai. Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų… Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.
.
Prieš keletą metų pasirodęs spektaklis „Poetė“ kalbėjo apie rašytojos Salomėjos Neries asmenybę. Dabar Birutė Mar spektaklyje „Jis ir ji“ gilinasi į kito lietuvių rašytojo Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės – Biliūnienės meilės ir nerimastingo gyvenimo istoriją, kuri atsiskleidė jautriuose susirašinėjimo laiškuose. Spektaklyje Jono Biliūno vaidmenį atlieka Jaunimo teatro aktorius Aleksas Kazanavičius, rašytojo žmonos – Birutė Mar. Dailininkė – Indrė Pačėsaitė. Dalyvauja smuikininkas Sigitas Rubis.
„Judantys taikiniai“ – spektaklis apie žmonių tarpusavio santykius. „Kam iš tikrųjų užmezgame tarpusavio ryšius, siekiame dėmesio, prielankumo, meilės? O gal vienas kito taikiklyje dažniausiai atsiduriame viso labo tik kaip objektai, įrankiai trokštamam, egoistiniam tikslui pasiekti?“, – klausia spektaklio kūrėjai.
Paskutinė šių metų jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ premjera – spektaklis „Ribos“ pagal jauno aktoriaus Juliaus Paškevičiaus pjesę. Aštrų, provokuojantį tekstą ėmėsi režisuoti jo kurso draugas Tadas Montrimas, vaidins pats autorius, dar vienas jo bendramokslis Dainius Jankauskas ir Jono Vaitkaus magistrantų prisikalbintas vyresnės kartos aktorius, režisierius ir pedagogas Valerijus Jevsejevas.
Gruodžio 14 ir 15 dienomis 19 valandą įvyksiančios spektaklio premjeros bus rodomos netradicinėje erdvėje – antrojo aukšto Stiklinėje salėje. Šios vietos, kur spektakliai dar nėra rodyti, pasirinkimas susijęs su „Ribų“ autorių sumanymu sukurti ypatingą santykį su žiūrovais.
„Skaitydamas pjesę, iškart pamačiau šią erdvę – baltą, švarią, kamerinę. Primenančią operacinę. Juk „Ribos“ iš esmės ir yra tam tikra dvasios operacija. O žiūrovai čia yra tarsi studentai medikai, kurie ją stebi. Viską mato iš arti, įvairiai reaguoja, galbūt alpsta ar nusprendžia nebeturėti nieko bendra su medicina… Bet patys nei operuoja, nei guli ant to stalo… Tik norėtume, kad asmeninius skalpelius jie atsineštų – savo aštrias mintis, patirtis, išgyvenimus“, – teigė spektaklio režisierius. „Ribų“ scenovaizdį sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė ir video menininkas Andrius Paškevičius.
Julius Paškevičiaus pjesės herojus – jaunas žmogus, bandantis keisti nusistovėjusias, pasenusias gyvenimo taisykles. „Kas nustatinėja taisykles? Kas garantuoja jų patikimumą? Kodėl esu priverstas nuo kažko slėptis? Kažko bijoti? Tylėti? Kodėl su kažkuo turiu susitaikyti? Pavargau. Noriu būti teisingas. Visų pirma – pats prieš save. Žinau – yra įstatymai, yra etinės, moralinės normos. Bet tvarkos ten nėra. Privalau ją susirasti pats. Bet kokia kaina“.
Šie maksimalistiniai „karščiuojančio“ jaunuolio siekiai pradžioje įkvėpė novelę, vėliau virto pjese, kuri vystėsi ir transformavosi nuo „Atviros erdvės“ atrankos iki premjeros. „Ribų“ dramaturginė kuratorė buvo šiuo metu Australijoje gyvenanti rašytoja ir aktorė Sandra Bernotaitė, kurios pastabos padėjo Juliui Paškevičiui suteikti pjesei aiškesnę ir veiksmingesnę dramaturginę formą.
Spektaklio autoriai mano, kad „Ribos“ yra skirtos visų pirma jaunam žiūrovui, kurio emocinė „temperatūra“ atitinka pagrindinio spektaklio herojaus įkarštį. „Manome, kad mūsų žiūrovų, kurie išgyvena augimą ir santykių su pasaulio aiškinimo kančias, nereikia vien raminti, glostyti jiems galvučių… Galbūt svarbiau pamatyti, kaip kitas nusvyla, kaip jam skauda ir kokios gali būti ribų peržengimo pasekmės“, – svarsto Tadas Montrimas.
Nepalyginamai daugiau už savo kolegas sceninės ir gyvenimiškos patirties sukaupęs Valerijus Jevsejevas sutinka su tuo, kad geriau yra „supurtyti“ jaunus žmones nei ignoruoti jų problemas: „Ėmiausi šio vaidmens dėl to, kad pjesė man pasirodė be galo tikra, autentiška ir asmeniška. Jau bandėme rodyti spektaklio eskizą mano mokiniams, vyresniųjų klasių moksleiviams, ir paskui aiškiai matėme, kad abejingų tikrai neliko. Turbūt tai ir yra svarbiausia“, – teigė V. Jevsejevas.
Valstybiniame jaunimo teatre – išties dėmesio verta premjera. Tai režisieriaus V.Griško spektaklis „Skrydis virš gegutės lizdo”. Pagrindinis vaidmuo atiteko aktoriui Andriui Bialobžeskiui.
Menų spaustuvės spektaklis MONO SAPIENS iš Kauno parsivežė net du apdovanojimus!
Spektaklis MONO SAPIENS, kurį Menų spaustuvės programai „Atvira erdvė“ sukūrė režisierius Vaidas Kublinskas su aktoriais Aiste Lasyte, Mantu Stončiumi, Šarūnu Banevičiumi, Tuomu Tulikorpi ir Dominyku Vaitiekūnu, pelnė du festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2011“ apdovanojimus.
Ketvirtadienį „Girstučio“ kultūros rūmų scenoje spektaklio kūrybinei grupei buvo įteiktas specialus festivalio žiuri prizas už įspūdingą teatrinę pradžią ir kūrybingumą. Taip pat jie gavo apdovanojimą kaip publikos išrinktas geriausias mažos formos spektaklis.
Vaidas Kublinskas režisavo spektaklį su savo bendrakursiais, po studijų baigimo į teatrą „Trupė liūdi“ (ir muzikinį jo „filialą“, grupę „Liūdni slibinai) susibūrusiais aktoriais.
Spektaklį sudaro penki atskiri monospektakliai. Kiekviename jų – po žmogų, ieškantį tiesaus kelio. Kelio, kuris jungia tą, kas esi, su tuo, kuo nori būti. Dirbdami komandinės dramaturgijos kūrimo principu, jauni aktoriai kalba apie žmogaus, ne protingojo, o tiesiog – mono – situaciją.
Vienam rūpi išsikalbėti – tam, kad nesprogtų nuo minčių, o galbūt tam, kad rastų bendrininkų ir drąsos tokiam sprogimui… Kitai rūpi išsiaiškinti, kodėl vienur – skambesys ir pilnatvė, o kitur – tuštuma. Dar kitam svarbu pasidalyti tuo, kad supratimas vyksta anapus kalbos. Ketvirtas herojus neslepia, kad jis mieliau būtų ne čia ir ne taip. O penktas tvirtai žino, kad jo gyvenimo istorija verta ne tik miuziklo, bet ir didžiulės oratorijos…
Jau įsibėgėjus pavasariui, gegužės 5 ir 11 dienomis, Kauno bei Klaipėdos teatro mylėtojai turės galimybę išgirsti vieną garsiausių komedijos frazių: „Ko jį velnias nešė į tą galerą?“. Režisierė R. Urbonavičiūtė kartu su išradingaja vilniečių Užupio teatro trupe pasileidžia į gastroles po Lietuvą ir pirmą kartą Kauno bei Klaipėdos gyventojams pristatys geriausią visų laikų komediją Lietuvoje pagal Ž. B. Moljerą – „Skapeno klastos“.
Artėjant gražiausioms metų šventėms Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius panirti į stebuklingą Pasakų pasaulį, savomis akimis pamatyti tikrų tikriausius kojūkininkus, pašokti ir pažaisti su Kalėdų Seneliu.
„Vakaras su knyga” gimė spektaklio autoriui Vidui Bareikiui sumanius pažvelgti į Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ įvykius kitaip – vieno mįslingiausių Bulgakovo sukurtų veikėjų– Volando – akimis.