vaikų literatūra
Olandų rašytojo Paulo van Loono knygų serija „Siaubų autobusas“ yra skirta smalsiems skaitytojams, norintiems patirti kažką nepaprasto ir smagiai pasišiurpinti. Daugeliui jaunųjų skaitytojų šis kūrinys tampa viena mėgiamiausių vaikystės knygų. Vaikams pritaria Lietuvos ir kitų šalių bibliotekininkai, P. van Loono knygą įtraukiantys į rekomenduojamos literatūros sąrašus. Sausio pradžioje antrąją serijos dalį „Siaubų autobusas 2“ lietuviškai perleido leidykla „Nieko rimto“.
Tam, kad vaikas susidomėtų skaitymu, dažnai užtenka šiek tiek tėvų pastangų ir vieno linksmo knygos veikėjo. Tokio, koks yra knygos „Daktaras Bambeklis važiuoja traukiniu“ pagrindinis personažas – mielas ir gauruotas meškinas. Nors iš vardo gali pasirodyti kitaip, iš tiesų Daktaras Bambeklis yra be galo draugiškas, linksmas ir smalsus. Šią mažiausiems skaitytojams skirtą istoriją sausio pradžioje išleido vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“.
Kartais, kad būtum laimingas ir širdelė būtų iki viršaus pripildytą gerų jausmų, reikia labai nedaug. Apkabinti artimą, iš visų jėgų bėgti pievomis, prie ko nors prisiglausti, šokti tol, kol kojos kilnojasi, išeiti pasivaikščioti lietui lyjant (su dideliu margu skėčiu ar be be jo), uždainuoti smagią dainą ar pasmaližiauti.
Dėdulė Petsonas ir katinėlis Findusas vėl su mumis. Kad šie geriausi draugai gyvena mažame raudoname namelyje su staliaus dirbtuve, vištide, malkine ir sodu, ko gero žino jau beveik visi. Kaip ir tai, jos jie nuolat patiria nuotykių ir niekada nepritrūksta veiklos.
Donaldo Biseto pasakų pasaulis skaitytojams pristatomas tikrai ne pirmą kartą. Kas gi nėra girdėjęs apie verkiantį ir visų pamirštą gimtadienį? O kas nepažįsta tingios varnos Albertinos ar karvės Anabėlės, išgelbėjusios laivą? Leidykla „Nieko rimto“ jau trečią kartą ir mažus, ir didelius skaitytojus kviečia prisiminti D. Biseto kūrybą ir trumpam pamiršus kasdienius rūpesčius, apversti pasaulį aukštyn kojom.
Surūgėlius, teigiančius, kad pasakos yra skirtos tik vaikams ir jose nėra nieko, kas domintų suaugėlius, kviečiu atidžiau pažvelgti į D. Biseto kūrinius. Jose slypinti išmintis, pašėlęs požiūris į gyvenimą ir neįprastai pateiktos įprastos situacijos, pritaikomos ir kasdienybėje.
„Padaras, valgantis blynus ir uogienę, negali būti baisiai pavojingas. Su juo galima susitarti“, – teigiama knygoje „Burtininko skrybėlė“. Matyt, taip ir yra. Muminuko mamos virtuvėje gera, ten šilta aplinka, o prie valgomojo stalo puikiai jaučiasi ir mažoji Miu, ir Muminukas. Tikiuosi, kad ir tu mielai pasinaudosi šios knygos receptais ir galėsi jaukiai bei skaniai pavaišinti savo šeimą ir draugus.
Ar teko kada girdėti apie vieną škotų bankininką, Kenetą Greihemą (Kenneth Grahame), kuris poilsio minutėmis mintimis nuklydęs į vaikystės prisiminimus sukūrė vieną nuostabiausių istorijų – „Vėjas gluosniuose“? 1908 m. pirmą kartą išspausdinta knyga pavergė mažų ir didelių skaitytojų dėmesį.
Tik pas Petsoną ir Findusą gimtadieniai švenčiami tris kartus per metus, nes taip linksmiau. Dėdulė Petsonas, norėdamas iškepti Findusui gimtadienio tortą, ropščiasi per stogą ir į ganyklą atsineša gramofoną. Visa tai naujai išleistoje Sveno Nordqvisto istorijoje „Petsono tortas“.
Garsios suomių dailininkės ir iliustratorės Mervi Lindman dvi paveikslėlių knygos apie mažą mergaitę Pupulę vaikams padeda pasijusti saugiau ir jaukiau šiame pavojų ir nuobodžių suaugusiųjų reikalų kupiname pasaulyje.
Urtė Maskuliūnaitė, literatūros pasaulyje žinoma Urtės Uliūnės vardu, dievina vasarą, tačiau nevalgo ledų. Ji nuolat klausosi muzikos, mėgsta keliauti ir propoguoja studentišką gyvenimo būdą. Kas dar? Ogi ši jauna, 21 metų, mergina jau yra išleidusi dvi knygeles vaikams.
Dar Urtei mokantis mokykloje parašyta knygelė „Miegančios boružės“ pelnė jaunajai rašytojai reikšmingiausios 2007 metų debiutantės vardą. Praėjusiais metais išleistas antrasis jos pasakų rinkinys – „Kitokia svirplelio diena“ – buvo pripažintas Geriausia 2010 metų pasakų knyga. Kalbamės su Urte apie jos geriausius draugus – knygas, vaikiškas svajones, pievų gyventojus ir kt.
Urte, papasakok, dėl ko tu kas rytą lipi iš lovos? Kas tave kasdien džiugina?
Šiuo metu gyvenu studentų bendrabutyje, kur gyvenimas tiesiog verda. Mane nuolat supa nuostabūs žmonės, su kuriais net pačią niūriausią dieną susigalvojame neįtikėčiausių mažų džiaugsmelių. Dažnai pasvarstome, jog galėtume rašyti romaną apie bendrabučio gyventojų nuotykius. Galbūt jis netgi taptų itin skaitomu (šypsosi).
Be filologijos mokslų, krūvos draugų, mano gyvenime labai svarbūs – J. Harris, F. Dostojevskis, E. M. Remarkas, E.Hemingway’us , M. Proust’as, K. Brooksas, R. Dahlas, A. A. Milne’as, H. Ch. Andersenas, A. Lindgren, J. K. Rowling, Dž. R. R. Tolkinas ir daugybė kitų. Tai mano mėgstamiausi rašytojai.
Pastaruoju metu mane be galo įkvėpia susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nekantriai laukiu kiekvieno pasimatymo su jais.
Kokią save prisimeni vaikystėje?
Vaikystėje buvau keistuolė. Skaičiau be galo, be galo daug. Mano mama sugalvojo visas mano perskaitytas knygas „suregistruoti“. Dar ir dabar namuose turiu sąsiuvinį „Urtės Maskuliūnaitės perskaitytos knygos”. Ten jų paminėta kažkur 300. Labai mėgdavau pasakas. Kol dar nemokėjau skaityti, man jas sekdavo tėtis ir senelis.
Gal pameni knygą, su kuria užaugai?
Taip, tai buvo „Hario Poterio“ knygos. Nuo jų tiesiog negalėdavau atsiplėšti. Atsimenu – mama parnešdavo naują dalį iš knygyno ir Urtė dingdavo, siautėdavo Hogvartse su Vizliais, Akilanda ir Hagridu (šypsosi).
O kada pradėjai rašyti? Juk tau būtant 16-os, pasirodė pirmoji tavo knygelė…
Rašyti pradėjau labai anksti, gal 12 metų. Iš pradžių kurdavau išties grafomaniškus romanus. Prirašydavau storus sąsiuvinus ir, atsimenu, nė nepasidomėdavau, ką rašiau ankstesniame puslapyje. Rašymas vaikystėje man buvo pats nuostabiausias žaidimas. Laikui bėgant, į kūrybą pradėjau žiūrėti daug atsakingiau. Kiekvienais metais dalyvaudavau Šiauliuose organizuojamame konkurse „Laiškas Hansui Christianui Andersenui“. Po truputį tobulėjau. Kartais pati negaliu patikėti, kad esu dviejų knygų autorė.
Tavo pasakų veikėjai – pievų gyventojai, įvairūs vabaliukai… Papasakok mums daugiau apie juos.
Taip, mano abiejų pasakų knygų veikėjai – patys mažiausi padarėliai – vabaliukai, varlės, rupūžės, žuvys ir taip toliau. Jų pasaulėlis labai primena mūsų, žmonių kasdienes aktualijas. Iš tiesų, jie ir yra žmonės, tik kitokie. Mažesni ir sunkiau pastebimi. Juos visus sieja – nelaiminga meilė, draugystė, neprotinga puikybė, užuojauta, ištikimybė ir t. t. Kiekviena pasaka turi mažiau ar daugiau paslėptą moralą ir kalba apie tam tikras vertybes. Manau ir tikiuosi, jog kiekvienas čia gali atrasti sau ką nors artimo.
O kur sutinki savo knygų personažus? Galbūt jie vaikšto su tavimi Vilniaus gatvėmis, sėdi paskaitose, namie, lydi tave sapnuose ir pan.?
Žinoma, jie nuolatos supa mane. Ir ne tik mane, bet ir visus aplinkinius. Tik gal mes neatkreipiame į tai dėmesio.
Mano pasakų personažai dažniausiai atsiranda visai netyčia. Jie turi tiek mano pačios, tiek man artimų žmonių bruožų. O kai kurios istorijos netgi yra paremtos pačiais tikriausiais faktais. Kartą vienas garsus rašytojas pasakė, jog svarbiausios rašytojo savybės yra būti geru melagiu ir vagimi. Išties, taip ir yra. Juk mes nuolatos dairomės aplinkui, ieškodami idėjų. Ir tos idėjos gali ateiti iš bet kur – nugirsto pokalbio, laikraščio antraštės ar sveikinimų koncerto.
Ar pievų gyventojai renkasi vietą, kur gali apie juo rašyti pasakas? Kalbu apie kūrybinę aplinką…
Dažniausiai rašau vasarą, sodyboje. Išsinešu stalą į pievą ir pradedu. Parašau, tada atsigulu ant žolės, pailsiu. Pasiklausau žiogų čirpimo. Kartais viena pasaka susikuria per geras dvi valandas, prie kitos tenka sėdėti ištysą savaitę. Vasara neabejotinai yra tinkamiausias laikas rašyti pasakas apie mažuosius pievų gyventojus.
Tavo parašytos pasakos keliauja pas kalbos redaktorę, kuri tvarko tekstus, o dailininkė, juos skaitydama, kuria iliustracijas tavo būsimai knygai. Koks vaidmuo atitenka vaikų knygos iliustratoriams?
Vaikiškai knygai iliustracijos yra itin svarbios. Jos nuolatos „bendradarbiauja“ su tekstu. Vaikui šimtą kartų įdomiau skaityti pasakas, kai jis mato piešinius. „Miegančioms boružėms“ iliustracijas kūrė Sigutė Ach, o „Kitokiai svirplelio dienai“ Irmina Dūdėnienė. Tai nepakartojamos dailininkės, kurių iliustracijos tiesiog spinduliuoja šviesą ir šilumą.
Žinau, kad kartu su leidykla „Nieko rimto“ dalyvavai kovo pabaigoje vykusioje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokių įspūdžių parsivežei?
Bolonijos knygų mugėje buvau sužavėta Lietuvos dailininkų iliustracijų stendu. Jis atrodė išties profesionaliai, prabangiai ir džiugino akį. Labai džiaugėmės matydami, kad prie iliustracijų nuolatos būriuojasi žmonės ir grožisi išties nuostabiais piešiniais. Esu tikra, kad Lietuva šioje knygų mugėje nė kiek nenusileido kitoms šalims.
Taip pat sužavėjo ir kitų šalių stendai, kurių buvo devynios galybės. Mugė buvo tokia didelė, kad net neužteko laiko jos visos apžiūrėti. Labai smagu, kad skiriamas toks dėmesys vaikų literatūrai. Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų užaugti skaitydamas vaikiškas knygas.
Kalbino Dovilė Raustytė