VDFF
Vertinantys susitikimus su išskirtiniais kino kūrėjais, savo kalendoriuje turėtų ryškiai pasižymėti rugsėjo 20-22 dienas. Šiomis dienomis Vilniuje viešės Viktoras Kosakovskis, vienas savičiausių ir įdomiausių dokumentinio kino kūrėjų. Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai ilgus metus kalbino režisierių atvykti į Vilnių ir pristatyti savo filmų retrospektyvą. Galiausiai jiems pavyko.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) rodomas itin daug atsiliepimų sulaukęs – „Geriausiai parduotas filmas“ (angl. „The Greatest Movie Ever Sold“), kuriame pasakoja apie reklaminių produktų vietą kino industrijoje.
Laikas.lt Jums siūlo paskaityti interviu su režisieriumi Morganu Spurlocku, kuris geriausiai pažįstamas iš filmo „Super size me“.
Kai pradėjai kurti filma, ar tikėjaisi…
(pertraukia) Kad kas nors mums duos tiek pinigų?
… Kad kada nors pavyks sukurti šį filmą?
Aha, niekas nė nenumanė. Kai pradėjome, idėja atrodė puiki, bet neįsivaizdavome, ar tai įmanoma. Ypač kai beveik visos reklamos kompanijos pasakė: „Ne, tikrai, ne. Nenorime su tuo nieko bendra“. <...> Mūsų prodiuserė netgi apskambino visas didžiąsias kompanijas ir beveik visos jos atsakė griežtą ne. Sakė, kad mumis nepasitiki, kad matė, ką padarėm kitiems ir panašiai.
Girdėjome pačių baisiausių dalykų ir kartais tiesiog pamąstydavau savyje: „Kam tai daryti, jeigu vis vien visi sako NE?“. <...>.
Galiausiai, perskambinome maždaug 600 kompanijų… Kaip tai padarėme? Turėjome keletą kategorijų, kurias privalėjome užpildyti. Pavyzdžiui, batai. Skambinom visoms batų kompanijoms. Pradėjome nuo NIKE, REEBOK, PUMA, CONVERSE ir „varėm“ mažėjančia tvarka. Ir taip toliau.
Iš 600 kompanijų, 580 pasakė griežtą NE. Bet sunkus darbas atsipirko, turėjome 20 kompanijų, kuriuos „pasirašė“. Dirbome 9 mėnesius, kol išgirdome pirmąjį TAIP. O po to, po tų sunkių mėnesių, prisijungė ir kitos kompanijos. Sukrovėme biudžetą. Juk niekas nenori būti pirmas, bet kartu nenori būti ir paskutinis.
Viena geriausių scenų buvo, kai jūs nuvykote į San Paulą (Brazilija), o ten – uždrausta lauko reklama. Ar manote, kad įmanoma uždrausti reklamą kuriame nors didžiajame Amerikos miestų?
Niujorke to niekada nebus, tikrai niekada. Manau, atkrenta Los Andželas. Bet tai būtų visai įmanoma padaryti, pavyzdžiui, San Franciske? Portlande? Seatle? Teksase? Jau dabar reklaminių iškabų nėra Vermonte, Havajuose… Tai juk pirmasis žingsnis. Būtų smagu, jeigu koks tikrai progresuojantis ir besirūpinantis aplinka miestas atsisakytų reklamos. Tam niekada netiktų Čikaga.
Ar San Paule lauko reklama vis dar uždrausta?
Taip! Jau 7 metus. Manau, maždaug nuo 2004 arba 2005 metų. Pradžioje visos reklamos firmos šėlo: „Tai sunaikins miestą! Tragedija!“. Ir žinote, ką? Nieko tokio neatsitiko. Net išjungus visus reklaminius ekranus, nuėmus visus plakatus, žmonės vis vien perka batus, vis vien eina į kino teatrus, lankosi muziejuose. Nes, kad ir kaip ten bebūtų – internetas niekur nedingo. <...>
Kiek žinau, esi atsakingas už visą kūrybinį darbą. Ar buvo kažkas, ką norėjai padaryti, bet buvai priverstas atsisakyti?
Manau, kad viena priežasčių, kodėl filmas buvo pabaigtas, yra tai, kad rėmėjai mus plėšė ir draskė tam, kad mūsų kūryba atitiktų jų norus… Dabar tikrai suprantu, kokią didelę įtaką jie daro kūrybai. <...> Ir iš esmės pakeitė mano suoratimą apie Holivudo filmus. Po šio filmo pakeisite požiūrį į Holivudą. Bet čia yra geras dalykas.
Buvo gana juokinga stebėti, kaip kalbėjai su tokiais žmonėmis kaip Brettu Ratneriu apie parsidavinėjimą ir panašiai. Juk tai ir yra būtent tie režisieriai, kurie daugiausiai ir parsiduoda.
Man labiausiai patinka, kai Brettas sako: „Klausyk, aš režisuoju didelius ir peliningus filmus“. Kai iš filmas uždirba virš 100 mln. dolerių, tai yra kaina, kurią tau reikės sumokėti rėmėjams, kompanijoms ir panašiai.
Bet mane žavi žmonių atvirumas. Jie pripažįsta, kad tokia yra kino industrija ir nieko čia nepakeisi. Peteris Bergas pasakė vieną mėgstamiausių frazių filme: „Verslininkams nusispjaut ant meno“. Tai yra verslas. Ir būtent dabar jis kuria 200 mln. vertės filmą. Visi rėmėjai, kurie sukrovė 200 mln. biudžetą be abejonės norės iš tų pinigų naudos, jie nori susigrąžinti tai, ką investavo. Ar žinote, kad filmas turi žudirbi 500 mln. dolerių tam, kad atneštų tikrą pelną? Tik 40 procentų pelno priklauso kino studijai…
Turbūt todėl Holivudo nelaikome meno dirbtuvėmis?
<...> Gerų filmų tikrai yra. Pavyzdžiui, „True Grit“ (brolių Koenų). Holivude tikrai yra meno kūrinių, kurie neturi įsidėję nei vienos produkto reklamos. Ir žinote, ką? Tie filmai vis vien uždirbo krūvas pinigų.
Laikas.lt
Paremta pagal Filmstage.com
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vėl visus kviečia į kino teatrų sales pažiūrėti vertų dėmesio dokumentinių filmų. Per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams. Tokia beveik dvi savaites truksianti vakarienė siūloma visiems dokumentinio kino gurmanams. Vakarienės pavadinimas – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis(VDFF), kuris sostinę džiugins kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
8 kartą vyksiantis VDFF šiemet jau turi ištikimų gerbėjų ratą, kuris dar neprasidėjus festivaliui jau perka išankstinius bilietus ar abonentus. „Susidomėjimą dokumentiniu kinu rodo ir pirmą kartą „skavijoje“ matomas toks gausus žurnalistų būrys“, – džiaugėsi kino teatro direktorė ir viena iš festivalio programos sudarytoja Vilma Levickaitė.
Tad kas vyks festivalyje ir kaip nepasimesti filmų gausoje? Kaip ir kiekvienais metais, festivalis sudarytas iš pagrindinės programos, specialiosios programų, vieno autoriaus kūrybos pristatymo, konkursinės programos darbų ir meistriškumo dirbtuvių.
Visus festivalio filmus jungs bendras apsektas – Žmogus ir šūkis „Mes esame dokumentika“, kuris ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai. Pradedam nuo pradžių:
Pagrindinėje festivalio programoje bus pasakojamos 9 kino istorijos, taip pat istorija apie vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Pasak V.Levickaitės, programos temą jai padiktavo Amsterdamo dokumentinių filmų festivaluje pamatytas : Bente Milton filmas apie virtualų pasaulį „Mano avataras ir aš“, 2010. „Iš pradžių galvojau atrinkti tik filmus, susijusius su virtualia relybe, bet vėliau visgi šias ribas praplėčiau“, – teigė V.Levickaitė. Programą sudarys 5 filmai, iš kurių turbūt daugelį intriguoja JAV režisieriaus Morgano Spurlocko filmas, kurio pavadinimas pasako viską už save – „Geriausiai parduotas filmas“.
Konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos. Lietuvai atstovaus Evaldo Janso ir Audriaus Kuprevičiaus filmas „Laisvė kurti“, Aloyzo Jančoro sukurtas profesoriaus Sauliaus Sondeckio kino portretas „Mocarto obuoliai“, jauno režisieriaus Mindaugo Survilos premjerinis dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ ir A. Stonio praėjusių metų filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“. Tad lietuvių darbus pamatyti išties įdomu, nors keletą iš jų turbūt dauguma jau matė, o kad A.Stonys yra vienas iš VDFF programos sudarytojų nereiškia, kad kvepia korupcija, nes kam atiteks prizai už geriausią darbą, nuspręs tarptautinė žiuri, vadovaujama danų kino kritiko ir eksperto Tue Steen Muellerio.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, žiūrovams bus parodyti visi jo sukurti filmai. Šį jauną režisierių pasiūle vienas iš A.Stonys, kuris išsigynė, kad nors ir labai norėjo, kad A.Paunovo darbai būtų rodomi VDFF, tai buvo kolektyvinis organizatorių sprendimas.
Meistriškumo kursai surengti bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.
Žinoma, bus neapsieta be prizų, nes 13 tūkst. litų prizinį fondą konkurso laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas, ištikimai mecenuojantis VDFF konkursą. Kaip teigė festivakio organizatoriai, Kazickai dar neik karto nebuvo apsilankę festivalyje, tačiau jiems nuolat siunčiami nugalėtojų flmai ir informacija. Tad tereikia džiaugtis, kad dokumentinis kinas sulaukia ir privačių rėmėjų lėšų.
Norėtume išskirti VDFF atidarymo ir uždarymo filmus: tai A. Stonio režisuotas pirmasis Latvijos ir Gruzijos finansuotas bendros gamybos filmas, sukurtas Gruzijoje „Raminas“. „Šiam filmui reikalingos lėšos buvo gautas iš Latvijos ir Gruzijos. Lietuvos net neprašėme, nes gautų pinigų ir taip pakako“, – teigė A. Stonys. Kitas verta dėmesio darbas – režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“, pasakojantis apie daugiau nei 20 metų Budos miške netoli buvusio Karijotiškių sąvartyno gyvenančius žmones.
O pabaigai, reikia pasidžiaugti, kad dokumentinis kinas vis daliau pripažįstmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Štai šių metų Venecijos kino festivalį atidarė ne tik vaidybinė, bet ir dokumentinė kino juosta, o Maskvos kino festivalyje atsirado dokumentinių filmų programa“, – teigė Stonys. O VDFF organizatorė Sonata Žalneravičiūtė pasidžiaugė, kad mūsų žiūrovų nebereikia įtikinėti, kad dokumentinis kinas – tai ne vien apie miškuose bėgiojančius žvėriukus.
Tad tikrai, kada paskutinį kartą žiūrėjote dokumentinį filma? Jei atsakymas – seniai, subėkit pirkti bilietų į VDFF ir susimatysime tenai.
pabaigą einantis Vilniaus dokumentinių filmų šiandien pasitinka paskutinį savo svečią – iš Norvegijos atvykstantis režisierius David Kinsella penktadienio vakarą pristatys jautrią dokumentinę juostą „Žudančios merginos“ („Klling girls“). Apie vėlyvų abortų kliniką paauglėms Sankt Peterburge pasakojantis filmas atskleidžia šokiruojančius faktus –abortus Rusijoje patyrė per 80 proc. moterų.
„Norėjau parodyti absoliutaus seksualinio švietimo trūkumo Rusijoje vaisius. Aš manau visi sutiks, kad vėlyvas nėštumo nutraukimas yra negerai, ir kad pasitelkus mokymo programas daugumos filme rodytų atvejų buvo galima išvengti. Manau filmas priverčia susimąstyti, apie tai, kas gali nutikti, kai nesiimama atsargos priemonių“, – pasakė filmo režisierius.
Filmo anonsas
Pristatant filmą dalyvaus ir Vadimas Grebinskis, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atstovas, kuris plačiau papasakos apie abortų situaciją Lietuvoje. Pasak jo, daugeliui gali atrodyti neįtikima, tačiau Lietuvoje atliekamų abortų statistika nedaug skiriasi. „Lietuvoje, skirtingai nuo Rusijos, yra mažesnis abortus atliekančių moterų mirčių skaičius, ir nors oficialiai teigiama, kad kriminalinių abortų Lietuvoje nėra, tačiau jie egzistuoja. Todėl labai svarbu yra stiprinti lytinį paauglių švietimą“, – įsitikinęs V. Grebinskis.
Tuo tarpu šeštadienio vakarą VDFF kviečia žiūrovus į dar vieną lietuvišką premjerą – festivalį uždarys naujausia režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinė juosta „Aš perėjau ugnį”. Filmas pasakoja apie jauną daugiavaikę šeimą, kurios namas sudegė vieną šaltą rudens naktį. Kuriam laikui tuščiame kaimyno name prisiglaudusi šeima verčia pasvarstyti, kaip gyventi, kai netenkama namų, ir kaip rasti jėgų viską pradėti nuo pradžių.
Lietuvos kino pasaulyje gerai žinomas režisierius Audrius Stonys jau yra įvertintas ne vienu pripažintų festivalių prizu. 10 dokumentinių ir vieną vaidybinį kino filmą sukūręs menininkas už geriausią metų dokumentinį filmą „Neregių žemė“ 1992 m. pelnė garsiausią Europos kino apdovanojimą – Europos kino akademijos prizą „Felix“. Jo filmų retrospektyvos ir kino vakarai rengti Šveicarijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje ir kituose šalyse.
„Lietuvoje sukuriamus filmus galima skaičiuoti ant rankos pirštų, todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet festivalyje – net dvi lietuvių dokumentinio kino premjeros. Festivalį pradėjome Rimanto ir Julijos Gruodžių filmu „Lieknas“, o uždarome naujausiu A. Stonio filmu. Abiejų filmų režisieriai jau ne kartą buvo pastebėti ir aukštai įvertinti“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.
Šeštadienį per festivalio uždarymą tarptautinė žiuri taip pat paskelbs 3 geriausius VDFF konkursinės programos filmus, kurie bus apdovanoti Kazickų šeimos fondo įsteigtomis piniginėmis premijomis. Konkursinėje programoje šiemet varžosi po 4 Estijos, Latvijos bei Lietuvos juostas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodomas grafičių meistro Bansky filmas „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ sukėlė išties daug diskusijų ir klausimų. Kas yra Bansky? Ar filmas – tikra dokumentika o gal tik fikcija?