Mokslininkai nustatė, kad evoliucijos metu, žmonės juokėsi gerokai prieš tai, iki kol išmoko kalbėti. Tačiau, pasirodo, juokiasi ne tik žmonės, kaip buvo iki tol manyta. Gyvūnai juokėsi ir žaidė gerokai anksčiau už žmones.
„Žmogaus juoko šaknys slypi gyvūnų evoliucijoje“, – sakė Jaakas Pankseppas, Ohajo universiteto psichobiologijos profesorius. J. Pankseppas nustatė, kad žaisdamos žiurkės „čiulba“, kas yra labai primityvi juoko forma. Netrukus pasirodysiančiame žurnale „Science“, J. Pankseppas teigia, kad žmonės ėmė juoktis „išmokę“ iš gyvūnų.
Tyrinėdama juoką mokslininkų grupė labiausiai koncentravosi ties humoru, asmenybe, sveikata ir socialinėmis teorijomis. Buvo nustatyta, kad juoko „apytaka“ egzistuoja senuose žmogaus smegenų zonose. Mokslininkų teigimu, žmonių juokas labiausiai pakito tada, kai atsirado kalba – laikui bėgant poreikis juoktis buvo susietas su kitais dalykais.
Daugybė gyvūnų žaisdami leidžia specifinius garsus. Kutenami jie ima sparčiau kvėpuoti. Tokia reakcija yra tarsi žmonių juoko protėvis. Ir, žinoma, dauguma gyvūnų, kaip ir žmonės, turi daug skirtingų emocijų. Toks gyvūnų (ypatingai, žinduolių) bendras panašumas yra labai svarbus mokslui ir ateityje gali pasitarnauti žmonių juoko studijose.
„Juokas, tikrąja to žodžio prasme, yra žaidimo garsas. <...> Juokas nėra sąmoningai kontroliuojamas – mes negalime pasirinkti nuoširdaus juoko kalbos, kaip pasirenkame žodžius bendraudami. Nauji tyrimai gali padėti ieškant geno, kuris kontroliuoja džiaugsmą“, – teigia Baltimorės universiteto psichologijos profesorius Robertas Provine
Jeigu mokslininkams pavyks nustatyti džiaugsmo geną, ateityje bus įmanoma kovoti su tokiomis ligomis kaip depresija ir panašiais sutrikimais.