juokas
Kartais tokie įprasti dalykai kaip juokas atrodo labai elementarūs ir tikrai gerai pažįstami. Visgi, ar žinote: moterys ar vyrai juokiasi daugiau? Ar mes tikrai juokiamės tik tada, kai kažkas pasirodo juokinga? Ką gi, turime keletą galbūt dar negirdėtų faktų apie šį iš tiesų mūsų sveikatai ir žmonių santykiams naudingą dalyką.
Pagrindinis moters vilioklės bruožas – nuoširdus kvatojimas. Išgirdus tokį juoką iškart kyla asociacijos su nerūpestingumu ir atsipalaidavimu. O kas vyrui gali būti maloniau, nei koketės kompanija? Taigi, jei norite sužinoti su kuo bendraujate, įsiklausykite į juoką.
„Gerai nuotaikai, puikioms emocijoms ir juokui pertraukos nebūtinos ir net nerekomenduojamos“, – tvirtina tarptautinio komedijų festivalio „Vilnius Comedy Fest“ organizatoriai, pradedantys nemokamų vasaros vakarėlių seriją. Kiekvieno „Vilnius Comedy Nights“ renginio metu laukia vis kito svečio iš užsienio stand-up pasirodymas. Jį apšildys improvizacijos teatro „Kitas kampas“ aktoriai, o gerai nuotaikai išsisklaidyti neleis už pulto stosiantis DJ.
„Kas per laikai atėjo…“, – rečiau dažniau išgirstame kartojant aplinkinius, o gal net ir patys save. Jei galvojate, kad dabar aplink vien tik baisybės, pažiūrėkite, kaip viskas atrodė tada, kai nebuvo gimę net jūsų tėvai, ir palyginkite. Ar norėtumėte grįžti štai į tokią praeitį?
Atleidimo priežastimi gali tapti absurdiškas poelgis, dėl kurio tenka susirinkti daiktus ir atsisveikinti su darbo vieta ir kolegomis. Viena kompanija, kuri nenorėjo būti paviešinta, iškapstė kvailiausius žmonių poelgius, dėl kurių jie buvo atleisti.
Juoktis mėgstame visi. Tai labai malonu, tačiau ar žinote, kad juokas gali būti labai naudingas?
Sūnus apgavo tėvą, jog „Twitter“ yra paieškos sistema. Kviečiame pasijuokti iš užklausų, kurių ieškojo 82-ejų metų senukas.
Kodėl ausyse kaupiasi siera? Kodėl oda pašiurpsta? Kodėl morkos gerai akims? Kodėl su amžiumi plonėja lūpos?
Helis – ne tik antras pagal paplitimą visatoje cheminis elementas po vandenilio (nors Žemėje helio – labai nedaug, o mūsų planetoje natūraliai jis susidaro tik kaip mineralų radioaktyvaus skilimo produktas). Helį galima pavadinti ramiausiu, sunkiausiai išmušamu iš vėžių ir labiausiai į chemines reakcijas nelinkusiu periodinės lentelės elementu, kuris buvo atrastas ne Žemėje, o Saulėje, kuris nenuilstamai veržiasi tik aukštyn, ir kurio įkvėpus, žinia, juokingai suplonėja balsas. Kodėl?
Saulėtą popietę su aktoriumi Kirilu Glušajevu susitinkame pačioje sostinės širdyje. Išbėgęs iš naujo statomo spektaklio repeticijos, vyras skuba papietauti ir su „Laikas.lt“ pasidalyti savo požiūriu į humorą. „Mano požiūrį į humorą gali iliustruoti viena garsi frazė: „Juokas – dalykas rimtas“, – nieko nelaukdamas atšauna aktorius ir leidžia suprasti, jog šio pokalbio metu pigių juokelių nebus. Žinoma, mes to ir tikėjomės…
Kirilai, gal gali pagrįsti šį savo teiginį?
Pasirodo, jog šis posakis nėra paradoksalus, nes kai žmogus juokiasi, jo organizme vyksta tikrai labai sudėtingi ir rimti procesai: širdies ritmo pagreitėjimas, širdies stimuliacija, vėdinasi viršutiniai kvėpavimo takai ir t. t. Lygiai taip pat, kalbant apie juoką, kaip apie dalyką rimtą, galima prisiminti tuos pačius viduramžius, praeitį ir pažvelgti į dabartį, kai ne vietoje nuskambėjęs juokelis žmogui gali kainuoti karjerą, bausmę, o kai kada ir gyvybę.
Ar buvai kada nukentėjęs už ne vietoje ištartą pokštą?
Taip, tikrai taip. Tokių atvejų pasitaikydavo bendraujant su moterimis, taip pat kai kuriais atvejais su žmonėmis, kurių humoro jausmas nėra toks jautrus ir atviras, kaip įsivaizduoji.
Kurioje vietoje moterų humoro jausmas prasilenkia su tavuoju?
Šiaip moterims galima sakyti viską, tik reikia atsižvelgti į tai, kokia tai moteris ir kaip tu jai tuos juokus pateiki. Su moterimis iš esmės yra labai smagu juokauti apie tam tikrus akivaizdžius jų trūkumus, paerzinti ir tuoj pat pamyluoti… (šypsosi). Man atrodo, jog kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės „Kitame kampe“ kurdami šmaikščias situacijas?
Turime vieną pagrindinę taisyklę – nejuokinti žiūrovo. Kalbant apie juoką, kaip apie rimtą reikalą, prisiminiau vieną posakį: „Dalykai, kurie mums atrodo rimti, yra juokingi ir visiškai rimta – tai, iš ko mes juokiamės“. Tai va, „Kitame kampe“ mes būtent ir nesistengiame juokinti, o tiesiog kurti situacijas, kurios būtų atpažįstamos, nes tik jos žmonėms kelia juoką. O atpažįstama yra tiesa. Atpažįstama tai, ką mes patys esame patyrę, matę, skaitę ar girdėję. Ir kai yra tas atpažįstamumo momentas, tuomet gimsta arba juokas, arba užuojauta. Šiaip, manau, jog dažnai juokas yra savotiška gynybinė reakcija į tai, ką mes atpažįstame. Atpažįstame save ir juoku bandome nuo to atsiriboti.
Ar kurdami situacijas „Kitam kampui“ stengiatės atsiriboti nuo šių dienų aktualijų, o gal priešingai?
Atsiriboti nuo aktualijų negali, nes tu kvėpuoji šiuo oru ir vaikščioji šia žeme. O „Kito kampo“ situacijos atsiranda paprastai. Tai įdirbio klausimas. Nori nenori, kiekvienas iš mūsų turi didžiausius klodus savo pasąmonėje, tik labai dažnai laikui bėgant ir asmenybei bręstant esame sukultūrinami, dėl to užsidedame daug skydų ir daug ką, kas mumyse yra bjauraus, gražaus, stebinančio ar netikėto, – paslėpta po ta kauke, kurią uždeda visuomenė ir jos taisyklės. Mes daug laiko skiriame treniruotėms ir jokiu būdu jų nevadiname repeticijomis, nes jos yra skirtos lavinti visišką atsipalaidavimą scenoje ir neutralumą tam, kad išliktum atviras situacijoms, kurias siūlo žiūrovai ar scenos partneris. Todėl treniruotės yra labai svarbu.
Ar pasitaiko kurioziškų situacijų scenoje, kai patys negalite nesijuokti?
Žinoma, taip būna, bet stengiamės valdytis. Tam ir yra skirtos treniruotės. Manau, kad visų tragiškiausia yra tada, kai aktoriams scenoje juokinga, o žiūrovams – ne. Tai galima palyginti su tokia situacija, kai žmogus pasakoja anekdotą ir nespėjęs papasakoti jo pabaigos juokiasi, nes jis jam labai juokingas, bet aplinkiniai anekdoto negirdi ir nesupranta pasakotojo.
Kirilai, tu humoristas ne tik scenoje, bet ir gyvenime?
Tai priklauso, kur ir su kuo aš esu. Čia toks paradoksas. Jeigu žmogus humoristas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir gyvenime. Kiekviename iš mūsų gyvena 1 000 žmonių, o koks tu būsi, priklauso nuo to, kada ir kur tas vienas iš tavyje slypinčiųjų žmonių išlįs pirmiau.
Koks tu esi su pačiais artimiausiais žmonėmis?
Galiu būti linksmas, despotiškas, griežtas ir nuobodus. Galiu išvis visą dieną pratylėti. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Ar visada troškai būti aktoriumi?
Taip, visada to norėjau. Tiesa, baigdamas mokyklą, sužinojau, kad tais metais niekas nerenka naujo aktorių kurso. Dėl to man reikėjo kur nors stoti, nes tuomet vyravo toks požiūris, jog būtina žūtbūt kur nors įstoti. Be to, reikėjo ir dėl kariuomenės… Bet kur stoti nenorėjau, o kadangi mokiausi dailės mokykloje ir vaizduojamieji menai tiek tuomet, tiek dabar man labai svarbūs gyvenime, įstojau į dizaino specialybę. Metus lankiau intensyvius parengiamuosius kursus ir vieną kursą prasimokiau ten. Daug buvo darbo, pinigų ir nervų įdėta. Nepaisant to, grįžęs vasarą namo pas tėvus pranešiau jiems, jog vyksta papildomas priėmimas pas režisierių Rimą Tuminą. Man pavyko įstoti ir aš mečiau dizaino studijas. Džiaugiuosi.
Ar mėgsti pasakoti anekdotus draugų kompanijose bei įvairiuose susibūrimuose?
Kalbant apie anekdotus, turiu labai blogą atmintį. Vaikystėje jų perskaitydavau daug, bet niekuomet vėliau neatsimindavau. Tačiau neseniai perskaičiau rusų aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino knygą „Beveik rimtai“. Labai gera knyga. J. Nikulinas beveik kiekvieną jos skyrių pradeda kokiu nors senu anekdotu arba nutikimu iš cirko gyvenimo.
Koks tavo požiūris į juokdarius ar visuomenės klounus?
Labiausiai paplitusi juokdario tradicija buvo Rusijoje. Į juos buvo žiūrima kaip į kvailius. Bet toks santykis leisdavo jiems pasakyti labai daug tiesos. Tiesiog ta tiesa dažnai būdavo suprantama tik tiems, kurie turėjo ir galėjo ją suprasti. Pažvelkime į juokdarį iš Šekspyro pjesės „Karalius Lyras“. Ką jis kalba šioje pjesėje? Tiesą, nors jis yra laikomas kvailiu. Kitas pavyzdys – pasakojimas apie jurodivus (atsiskyrėlius). Į juos visuomenė žiūrėdavo kaip į visiškus bepročius, juokdarius, pajacus. Tai buvo atsiskyrėliai, vaikštantys kur papuola ir pranašaujantys ateitį. Žmonės jų bijodavo, nes jų pranašystės ir įžvalgos labai dažnai išsipildydavo. Kultūrine prasme juos suvokdavo kaip visuomenės atmatas, bet bažnytine prasme jie turėjo tam tikrą šventumo aurą, kadangi jurodivai buvo atsisakę bet kokio socialinio statuso.
Gal atsimeni kokį įdomų faktą apie jurodivus?
Yra apie juos metraščiuose užfiksuota tokių istorijų, į kurias, žinoma, galima žiūrėti su šypsena, tačiau jos yra gana simbolinės ir pamokančios. Vienas pasakojimas, kurį prisimenu, yra apie tai, kaip degė vienas didelis Rusijos miestas. Visi bandė jį gesinti, bet liepsna tik didėjo. Tuomet vienas iš miesto galvos patarėjų pasiūlė nueiti pas vietinį jurodivą ir paklausti, ką daryti. Miesto gyventojų delegacija taip ir padarė, o atsiskyrėlis jiems pasiūlė imti lazdą ir ja gerai padaužyti miesto vadovui per galvą. Delegacijos nariai paklausė jurodivo, grįžo į miestą ir primušė miesto valdovą. Gaisras baigėsi. Nežinau, kiek šiame pasakojime yra faktinės tiesos, bet simboliškai suvokiant gaisrą kaip nelaimę, o primušimą – kaip vaistą nuo nelaimės, viskas atrodo suprantama. Tai per tam tikrą humoro prizmę pateikiamas paradoksalus, simbolinis ir kartu sarkastiškas pasakojimas, kuris turi gilią prasmę.
Ar Lietuvoje matai tokių vadinamųjų jurodivų, kuriuos visuomenė laiko nuošalyje, bet jie kalba tiesą?
Taip. Vilniaus gatvėse galima sutikti tokių žmonių. Vienas iš tokių – kunigaikštis Vilgaudas (Vilniaus senamiesčio pažiba, atributika, be kurios dažnas vilnietis neįsivaizduoja senamiestyje dvelkiančios kosmopolitiškos auros – red. past.). Suprantu, kad žmonėms, kurie rečiau apsilanko sostinės centre, ko gero, keista matyti ir girdėti jį rėkiantį „Amerika!“ ar sėdantį ir kalbinantį nepažįstamus žmones. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kalbos atrodo vieni kliedesiai, tačiau įsiklausius tam tikrą refleksiją į šiandieną galima išgirsti. Jis nekalba formuluotėmis, jo kalboje daugiau abstrakcijų, žodžių žaismo, bet jose visada galima atrasti tam tikrą šiandienos atspindį. Dar studijų laikais kartą man teko užeiti į vieną valgyklą, kur užsuko ir kunigaikštis. Jis išsitraukė iš savo kišenės Šekspyro sonetus ir pradėjo juos garsiai deklamuoti – buvo labai gražu. Tad, man rodos, jog juokdarys – jo vaidmuo. Tiesa, pasitaiko, kad ta kaukė kartais suauga su žmogumi ir jos nuklijuoti nebeįmanoma…
Dažnai atlieki juokingus vaidmenis. Ar nebijai juokdario etiketės, kuri gali trukdyti atlikti rimtus vaidmenis?
Ne, nebijau. Vis tiek yra amplua ir, nori nenori, – jis galioja. Juk sunku įsivaizduoti herojų, kuris yra 160 cm ūgio ir dar apkūnus, na, nebent būtų tokia koncepcija.
Ar niekuomet nebandei laikytis dietų, vaikytis grožio idealų bei stereotipų?
Ne. Aišku, kartais mažiau suvalgai, bet tai tik tam, kad pats jaustumeisi gerai. O jeigu jautiesi gerai, tai tau nereikia jokių dietų. Daug svarbiau, manau, tai, kaip jautiesi.
Citatos:
Rimti dalykai yra juokingi, o rimta – iš ko mes juokiamės
Sunku įsivaizduoti herojų 160 cm ūgio ir apkūnų