Reta mergaitė vaikystėje nėra svajojusi apie balerinos karjerą. Tačiau paaugusios suprantame, kad Edgaro Dega mūzų duona nėra lengva: nuo puantų maudžia pėdas, o baleto sijonai puošia tik tas, kurios renkasi špinatų lapus, bet ne pyragaitį. Norui šokti nedingstant, balerinos svajonę iškeičiame į šiuolaikinių ar pramoginių šokių būrelį.
Choreografė Christina Batian, jau aštuonerius metus mokanti šokių suaugusiuosius ir vaikus, nuogąstauja, kad šiandien baletas daugeliui atrodo per sudėtingas.
Kodėl baletas nesulaukia tokio dėmesio kaip šiuolaikiniai šokiai?
Baletas, arba klasikinis šokis, yra pats akademiškiausias. Jo tradicijos buvo formuojamos šimtmečiais. Kiekvienas baleto judesys išgyveno tiek evoliucijos etapų, kad tapo tobulas, bet kuris judesys daromas tikslingai. Šiuolaikiniai šokiai suteikia daugiau laisvės, tobulindamas judesius dar ir pasilinksmini. Žinoma, žmogui, nesiveržiančiam į didžiąją sceną, įdomiau yra mėgautis mokymosi procesu, o klasika yra sunkus darbas, reikalaujantis motyvacijos. Baletas – užsispyrusiųjų šokis, tačiau darbo rezultatai pateisina visus lūkesčius.
Taigi, baletas nėra pramoga. Kodėl jį vis dėlto renkasi eiliniai žmonės?
Didžioji dalis mano mokinių – moterys. Vyrai dažniausiai ateina į baletą nuo vaikystės, turėdami profesinių ambicijų. Moteris gi nepriklausomai nuo amžiaus į baleto mokyklą atveda grožio troškimas.
Kai kurios nori pagerinti laikyseną, grakštesnės eisenos. Manoma, kad šias problemas padeda spręsti modelių mokyklų užsiėmimai ar kalanetikos pratimai, tačiau geros modelių mokyklos įprastai turi baleto choreografą, o kalanetikos ištakos – taip pat baletas.
Darbo rezultatus, priklausomai nuo užsibrėžtų tikslų, galima pastebėti jau po mėnesio. Tačiau jei siekiate ne tik pagerinti laikyseną, bet ir išlaikyti ją tokią visą gyvenimą, reikės paplušėti.
Klasikinis šokis lavina kūną nuo galvos iki pirštų galiukų. Įvaldę kokį nors judesį ne tik pramokstate šokti, bet ir tampate lankstesnis, plastiškesnis, mokotės jausti muziką. Po repeticijos žmonės išeina atradę pusiausvyrą.
Ar suaugusiesiems lengva lavinti lankstumą? O gal špagatas – nepasiekiama svajonė?
Tai labai individualu. Priklauso nuo raumenų ir raiščių tipo, tonuso, taip pat nuo užsispyrimo. Kai kurie špagatą padaro po 2 mėnesių treniruočių, kitiems kiekvienas tempimo milimetras – kruvinas darbas. Svarbiausia, kad tempimas nebūtų tikslas: klasikinis šokis įpareigoja tempimą derinti su raumenų stiprinimu, taip pasiekiama kūno harmonija. Žinoma, tai turi teigiamos įtakos tiek šokio meistriškumui, tiek kūno linijoms.
Baleto šokėjai dažnai skundžiasi, kad turi milžiniškas raumeningas kojas. Galbūt jos atrodo neproporcingos kūnui, tačiau klasikinis šokis suformuoja figūrą, kuria galima džiaugtis ir po dešimties metų.
Ar sunku lietuvius mokyti šokio?
Į Lietuvą atvykau iš Baltarusijos, tad iš pradžių buvo sunkumų – mentalitetai labai skiriasi. Baltarusijos šokėjai, nepriklausomai nuo to, ar jie pradedantieji, ar profesionalai, įsitikinę, kad „jei tu tai gali padaryti, tai ir aš galiu“. Jiems nereikėdavo papildomos motyvacijos, kiekviena pergalė sukeldavo emocijų audrą. Lietuviai santūresni bei reikalauja nuolatinės motyvacijos: atlik tą ar aną, gausi šitą. Tuo pat metu Lietuvoje žmonės susitelkia ties emociniais šokio komponentais, bando įsijausti į šokį, o ne tik techniškai kartoti judesius.
Lietuviai linkę sau nuolaidžiauti: šiandien sunku, gal padarysiu rytoj. Todėl mokymo programą būtina suskirstyti, kad galėtume grįžti prie nepavykusių dalykų.
Dirbate ne tik su mėgėjais, bet ir su profesionaliais šokėjais bei dailiojo čiuožimo sportininkais. Ar užsiėmimai skiriasi?
Klasikinis šokis yra kiekvieno šokio pagrindas, jo mokosi visi profesionalai. Vis dėlto labai svarbu atskirti, kokį profesionalą rengiame, nuo to priklauso pamokos planavimas bei akcentai. Pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo sportininkės šoks ant ledo, ne ant parketo, tad kojų verstumas gali būti kitoks. O štai norintiems lavinti eiseną nebūtina visą pamoką leisti prie atramos. Tai niuansai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį.
Kodėl filmuojate mokinių repeticijas?
Visų pirma, tai puiki medžiaga progreso analizei: šokėjas gali pamatyti, kiek jis pažengė per pastarąjį mėnesį ar nuo kurso pradžios, stebėti savo klaidas.
Tačiau mane taip pat domina galutinis produktas, t.y. išmoktas šokis, užfiksuotas vaizdo kameros. Atvažiavusi į Lietuvą dirbau choreografe, tačiau ilgainiui mane ėmė traukti galimybė vizualizuoti šokį, įamžinti ir pateikti kaip vaizdo medžiagą. Noriu tobulėti šioje srityje ir mano įkurta modernaus baleto studija „Exercice“ suteikia man tokią galimybę, nes dirbu ne tik su naujokais, esu muzikos atlikėjų choreografė, taip pat įkūriau šokio teatrą. Tai skirtingų profesijų žmonės – nuo akrobatikos sporto meistro iki šiuolaikinio šokio atlikėjų, puikiai papildantys vieni kitus.
Kokius skirtumus tarp Lietuvos ir Baltarusijos baleto mokyklų pastebite?
Baltarusijos baleto mokykla remiasi rusų baleto tradicijomis, pedagogai taiko rusų baleto mokyklos praktiką. Mokydamasi Baltarusijoje pasigedau dėmesio šiuolaikiniam šokiui. Juk judesio išraiškingumas pasiekiamas ne vien klasikos pagalba.
Lietuvos baleto mokykla yra įvairiapusiška ir labiau pažengusi šioje srityje. Lietuvai rūpi ne tiek akademiškumas, kiek asmeninis tobulėjimas.
Net jei lygintume baleto teatrų repertuarus, baltarusiams siūlomi klasikiniai spektakliai, tuo tarpu Lietuvoje galima pamatyti daug interpretacijų, šiuolaikinių kūrinių, kitų meno formų taikymą.
Džiaugiuosi, kad likimas mane nubloškė į Lietuvą: šokiui čia labai palanki terpė.