Asmeninio ugdymo konsultantė: „Gyventi trukdantys elgesio modeliai arba kam mes priešinamės“ (tęsinys)

Šiandien tęsiame straipsnį apie mūsų pasikartojančius elgesio modelius ir pasipriešinimus. Pamenate, minėjau tokį keistą dalyką – kiekvienas žmogus suranda tūkstančius būdų, kaip pačiam sau gadinti gyvenimą ar trukdyti pasiekti tai, ko norisi. Netikite? Stebėkite save kasdien, tai ką jūs darote, kad tik nepasiektumėte savo tikslų? Ar pavyko savyje pažinti projekcijas ir introjektus? Jeigu ne – bandykite dar kartą. Visi mes tai turime, ir kasdien – tiek aš, tiek tu, tiek tavo artimi draugai ar pažįstami. Minėjau, kad šie mechanizmai gali būti ir geri, ir blogi, tačiau svarbu atpažinti šiuos mechanizmus ir sau atsakyti į klausimą: „Ar tai man yra naudinga gyvenime ar trukdo?“ Dalis pasikartojančių elgesio modelių mums padeda gyventi, o dalis, deja, trukdo.

Priminsiu, kalbėjau apie introjektus. „Iki 30 metų reikia vesti“ – tai introjektas. Kas taip sakė? Kodėl aš turiu taip elgtis? Jeigu man tai patinka, tai aš iki 30 metų ir sukuriu šeimą. O jeigu ne – gyvenu, kaip noriu, ir nekvaršinu sau galvos. O jeigu aš nuolat kankinuosi, kad reikia vesti, o nenoriu, vedu gražią merginą ir vis tiek esu nelaimingas. Va čia ir yra ta situacija, kai introjektas man trukdo gyventi. Svarbu atpažinti pasipriešinimo mechanizmą, jį įsivardinti ir įvertinti, ar tai man trukdo gyventi ar padeda.

Bet kam įdomu apie introjektus ir projekcijas, skaitykite pirmąją šio straipsnio dalį. Šiandien kalbėsime apie mažiau jums girdėtus pasipriešinimo mechanizmus: konfluenciją, defleksiją, retrofleksiją ir profleksiją. Skamba grėsmingai, tačiau perskaitę šitą straipsnį jau sugebėsite tai atpažinti savo kasdieniame gyvenime.

Turbūt ne vienas iš jūsų turi draugus, kurie „Facebook‘e“ ar „Skype“ atsinaujina profilį ne vien tik savo nuotrauka, bet ir mylimo žmogaus ar vaiko atvaizdu. Nėra aišku, ar tai yra mano draugo ar poros profilis. Kai kas netgi poroje naudojasi vienu elektroninio pašto adresu. Arba gal teko girdėti pasakojant ką nors (o gal ir pats taip darote), kai kas nors apie save ir savo mylimąjį dažnai sako „mes buvome, mes padarėme, mes mėgstame valgyti sušius, mes keliamės ryte 9 val., mes einame į universitetą“ ir pan.
Kyla klausimas kas tie mes? Ar tai mano draugas, ar jo mergina keliasi 9 val. ryto? Ar jie nuolat viską daro kartu? Ar jiems abiem labai patinka sušiai? Dažnai tenka girdėti, kaip jaunos mamos sako apie savo kūdikius: „Mes išmokome kalbėti, mes pavalgėme, mes išėjome į lauką…“ Kur mama, o kur vaikas? Nėra aiškių ribų, neaišku, kur baigiasi vieno žmogaus ribos, o kur jau yra kito. Tai yra konfluencija, arba paprasčiau tariant susiliejimas. Susiliejimas ištrina ribas tarp žmonių ir aplinkos. Yra žmonių, kuriems būna sunku atsiriboti nuo kitų žmonių emocijų, jie greitai perima kitų mintis ir jausmus, pasimeta ir nesupranta, kur yra jis pats, o kur yra kitas. Tai irgi yra susiliejimas.

Vėlgi, yra geras ir blogas susiliejimas. Tikrai nereiškia, kad bet kuris susiliejimas yra blogai. Tarkim, jeigu jūsų vaikinas nuolat reikalauja, kad jūs darytumėte viską taip pat kaip jis, nėra aiškių ribų, kur yra jis, ir kur esi tu, ir tave tai erzina – tada tai blogai. Jeigu mama kalba apie savo kūdikį vartodama žodį „mes“, tai yra viskas gerai. Tačiau jeigu mama pasakoja apie savo 20 metų sūnų ir sako „mes studijuojame, mes mėgstame žaisti krepšinį, mes sapnuojame“, skamba įtartinai. Jeigu tau patinka ir tinka tam tikras susiliejimas su draugu ar artimu žmogumi ir netrukdo augti bei tobulėti – tai yra geras susiliejimas. Dažnai, beje, poroje kyla nesutarimas, kai vienas į porą žiūri kaip į vieną vienetą, t. y. viskas visada turi būti daroma bendrai, o kitas ilgisi autonomijos ir daugiau laiko sau.

Labai dažnas ir paplitęs pasipriešinimo mechanizmas yra defleksija. Turbūt teko sutikti žmonių, kai jūs jiems pasakojate apie jausmus, o jie reaguoja humoru ar anekdotu. Bandote paklausti vaikino ar jis jus myli, o jis nukreipia pokalbį į kitą pusę. Tai yra bėgimas nuo tiesioginio patyrimo, emocijų ir kontakto. Kai kuriems žmonėms sunku suvokti savo jausmus, skaudu susidurti su mintimis apie mirtį ar nemalonu kalbėti apie meilę. Pažiūrėjus giliau tai nėra šiaip bėgimas. Tokiu būdu dažniausiai žmogus bando apsaugoti save nuo neigiamų emocijų ir minčių. O pažiūrėjus dar giliau galima atrasti, kad taip žmogus pradėjo elgtis kažkada vaikystėje ar paauglystėje, nes tik tokiu būdu galėjo apsaugoti save nuo smurtaujančio tėčio, agresyvių klasiokių ar išdidžios, kažkada mylėtos merginos. Kaip ir minėjau, šie mechanizmai žmogui neatsiranda netyčia. Kažkada toks elgesio būdas buvo naudingas ir reikalingas, kad išgyventum ar prisitaikytum prie gyvenimo sąlygų. Vėliau situacija gali keistis, o įprasti elgesio modeliai išlieka. Jeigu pirma mergina, kurią mylėjau, pasišaipė iš mano prisipažinimo meilėje, to aš jau tikiuosi ir iš kitos. Vietoj to, kad antrai sutiktai merginai prisipažinčiau mylįs, skeliu linksmą anekdotą… Nesvarbu, kad mergina ne ta pati, situacija kita, ir aš kitas.

O pabaigai pakalbėsime apie retrofleksiją ir profleksiją, nes abu mechanizmai panašūs, tačiau šiek tiek skirtingi. Pradėsime nuo retrofleksijos. Tai toks elgesio modelis, kai norime kažką padaryti kitam, o darome sau. Nukreipiame visą energiją į save. Tarkim supykau ant dėstytojo, o vietoj to, kad jį aprėkčiau, pradedu barti viduje save, kad esu nevėkšla. Draugas aprėkė mane, o aš žiūriu į jį ir visą pyktį laikau savyje, vėliau pradedu pykti ne ant jo, o ant savęs. Dažniausiai daug savyje sulaikant ir sukaupiant pykčio, atsiranda pilvo ar galvos skausmai. Jeigu kas domisi psichosomatika, tai manoma, kad dalis ligų prasideda būtent tiems žmonėms, kurie nuolat neišsako tai, ką galvoja ar jaučia kitiems. Čia irgi galioja tas pats principas, yra sveika ir nesveika retroflesija. Juk tikrai nebūtų saugu ir protinga išsakyti viską, ką galvoji dėstytojui. Geriau kartais pasilaikyti tas mintis sau. Tačiau kalbant apie nesveiką retrofleksiją, reikėtų atkreipti dėmesį į dažnai pasikartojantį elgesį. Tarkim, jeigu ant tavęs dažnai rėkia mama ar vadovas ir tu niekada neatsakai nieko atgal, galbūt tikrai reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra ir kas po tuo slypi. Kada tau pasireiškė toks elgesys ir su kuo jis susijęs? Svarbu, ar toks elgesio modelis tau padeda ar trukdo.

Retrofleksija dar gali pasireikšti ir tuo, kad mes nukreipiame sulaikytus jausmus į kitus žmones. Tarkim, labai gerai žinoma situacija, kai jus aprėkė vadovas, o jūs grįžtate namo ir aprėkiate savo sūnų. Taip saugiau, ramiau, patogiau. O gal taip jūs elgiatės nesąmoningai. Kartais būna sunku suvokti, kodėl nėra nuotaikos ir kankina nemiga. Pradedate pykti ant artimų žmonių. Ir tik vėliau išanalizavus paaiškėja, kad tas pyktis buvo skirtas ne artimiems žmonėms, o tarkim kavinėje sutiktam pažįstamui, kuris jus įžeidė, o jūs jam nieko neatsakėte. Labai dažnai vietoj to, kad sulaikytus jausmus ir emocijas išreikštume tiesiogiai žmonėms, kam jie ir yra skirti, mes juos išliejame ne ten, kur reikėtų.

Dar yra profleksija. Apie ją labai trumpai. Tai yra toks elgesys, kada darote kitam žmogui tai, ko pats norėtumėte. Tarkim norite dėmesio iš draugės, kviečiate ją kartais į teatrą, o taip norite ir laukiate kad ji jus kada nors pasiviestų į spektaklį. Norite meilės iš merginos, kasdien jai kartojate kad mylite, o ji vis tyli. Kartais teigiama, kad žmonės tampa psichologais ir rūpinasi kitais žmonėms, nes jiems patiems trūksta dėmesio ir rūpesčio iš kitų.

Nuo to laiko, kai aš susipažinau su šiais mechanizmais ir pradėjau atidžiai stebėti savo elgesį, labai nustebau, kiek daug keistų dalykų vyksta mano gyvenime – valgiau kavinėje iki paskutinio kąsnio neskanų patiekalą, nes taip reikia; maniau, kad mano vyras mato iš mano akių, kad noriu gėlių ir nesulaukdavau, tada galvodavau, kad jis manęs nemyli; pas mane ateidavo draugė išsipasakoti ir paverkti, o aš ją linksmindavau ir stengdavausi išvengti jos ašarų; pykdavau ant savo kolegės, tačiau jai nieko nesakydavau o vakare kęsdavau didžiulius pilvo skausmus; bandžiau su draugu viską visada nuo ryto iki vakaro daryti kartu, o jis stengėsi pabėgti; susipykdavau su mama, o grįžusi namo aprėkdavau savo vaiką… Pabandykite įvardinti, kokius pasipriešinimo mechanizmus aš čia išvardinau. Kai kurių iš jų pavyko atsikratyti, kai kurių dar ne arba ne visada. Kai kurie dabar atrodo juokingi. Kavinėje jau nebevalgau visko, ką užsisakiau. Kai noriu gėlių, tai taip vyrui ir pasakau. Ir tikrai jų gaunu. Tačiau ne visada pasakau kiekvienam kolegai ar draugei, kai supykstu. Kartais todėl, kad daug geriau nutylėti, o kartais todėl, kad ir vėl elgiuosi įprastai ir naudoju man trukdančius pasipriešinimo mechanizmus. Pasikartosiu, kad yra labai svarbu šiuos mechanizmus pastebėti, įvardinti ir nuspręsti, ar jie man naudingi gyvenime ar ne. Tai galima padaryti pačiam, arba galima iš pradžių kreiptis į psichoterapeutą, kuris padės išmokti kaip atpažinti šiuos mechanizmus savyje, o vėliau tai tęstumėte pats. Pasipriešinimo mechanizmų atsikratyti neįmanoma, jie mus lydi iki pat mirties. Tačiau atpažinus juos ir įvardinus, keisti jums nepriimtinus ar trukdančius augti ir tobulėti mechanizmus – tikrai įmanoma.

Užduotis:

Įvardinkite, kokie pasipriešinimo mechanizmai yra mano pavyzdžiuose paskutinėje straipsnio pastraipoje. Jų yra iš viso 6.

„Nuo to laiko kai aš susipažinau su šiais mechanizmais ir pradėjau atidžiai stebėti savo elgesį, labai nustebau, kiek daug keistų dalykų vyksta mano gyvenime :
valgau kavinėje iki paskutinio kąsnio neskanų ar pridegintą patiekalą, nes taip reikia (1)
manau kad mano vyras mato iš mano akių kad noriu gėlių, tačiau aš jų nesulaukiu ir pradedu galvoti, kad jis manęs nemyli (2)
pas mane ateina draugė išsipasakoti ir paverkti, o aš ją linksminu ir stengiuosi išvengti jos ašarų (3)
pykstu ant savo kolegės, tačiau jai nieko nesakau, o vakare kenčiu didžiulius pilvo skausmus (4)
bandau su draugu viską visada nuo ryto iki vakaro daryti kartu, o jis stengėsi pabėgti (5)
susipykstu su mama, o grįžusi namo aprėkiu savo vaiką (6)