Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Pamažu iš kino teatrų besitraukiantis filmas „Didis grožis“ (angl. The Great Beauty / it. La grande bellezza, 2013) įsimintinu tapo visiems, kokiu nors būdu prie jo prisilietusiems: nuo kino platintojų iki bilietų pardavėjų. Itin didelio populiarumo ir mūsų šalyje sulaukusiai juostai likti abejingu žiūrovas šansų neturi – „Didis grožis“ arba labai patinka arba nepatinka. Nepažiūrėti šio filmo taip pat, galima sakyti, neįmanoma, aplinkiniams skanduojant jo pavadinimą. Kuo šis filmas parklupdo ne tik neišrankius žiūrovus, bet ir visko mačiusius kino kritikus? Arba atvirkščiai – dar neįpusėjus filmui priverčia žmones palikti kino salę?
Italų režisieriaus Paolo Sorrentino darbai puikiai pažįstami Kanų kino festivalio žiuri, net du kartus skyrusiai jiems apdovanojimus. Šių metų Kanuose filmas taip pat buvo parodytas ir, žinoma, sakoma, kad susilaukė didžiulio dėmesio. Juosta taip pat laikoma viena rimčiausių pretendenčių į šių metų Oskarą. „Didis grožis“ pasakoja apie 65 metų Džepą Gambardelą ir jo dvasines kančias klajojant po Italijos elito vakarėlius, geriant vyną su intelektualais žvaigždžių apšviestose terasose, grožintis išties užburiančiais Italijos vaizdais ar flirtuojant su kažkodėl jam atsiduoti norinčiomis moterimis. „Kodėl tu neparašei antros knygos?“ – klausimas, kurį jam nuolat užduoda aplinkiniai, kurį jis vis dažniau užduoda sau. Na, ir visos šios įkvėpimo paieškos baigiasi tuo, kad rukšlėtasis donžuanas atranda „didįjį grožį“, iš kurio ta antroji knyga ir turi vilties gimti. Galiausiai po beveik 2,5 valandos žiūrovas paliekamas su šia viltimi-atradimu arba ramybėje – čia priklauso nuo to, ar filmas užbūrė, ar buvo gaila už bilietą išleistų pinigų, kad išeitum iš salės.
Nesinori satyrai rašyti satyros, tad stengiausi akcentuoti pliusus. Vienas jų – operatoriaus darbas, dovanojantis žiūrovui išties nepaprastas scenas, tiksliau jų foną. Vaizdai tokie stiprūs, kad jų nesugebėjo užgožti scenarijaus lėkštumas, siutinantys režisūriniai sprendimai. Labai knieti pridėti ir pagrindinio aktoriaus Tonio Servillo vaidybą, bet norisi išsaugoti sveikus langus. Juk šalta. O Italijoje šilta, žmonės, kaip jau minėta, erdviose terasose geria vyną, po žvaigždėtu dangumi rengia vakarėlius, kuriuose visi pamiršta, kiek jam metų. Linksma lygiai taip pat, kaip tada prieš 20, 30 ar 40 metų, kai buvai 25-erių… Tik tos scenos kelia liūdesį ir ne dėl pačio fakto, o dėl jo pateikimo. Nori nenori bet tos linksmybių scenos natūraliai gretinasi su „Didžiuoju Getsbiu“, kur ir be 3D akinių stingo kraujas žiūrint šiek tiek netgi mistifikuotas pašėlusių pobūvių akimirkas. Ir linksminosi ten ne paaugliai, ir darė tai sausojo įstatymo metu, tačiau tai lieka „už kadro“, scena priverčia būti čia ir dabar, o nesukelia noro bijoti pasenti, kaip kad „Didžiame grožyje“… Nesupraskite klaidingai: kino kūrėjai sugeba ir kokainą uostančią pagyvenusią, viršsvorio turinčią moterį pavaizduoti įsimintinai, taip, kad neimi ja bjaurėtis. Bet ne „Didžio grožio“ kūrėjai. Beje, „Didžiame grožyje“ nuo kokaino prie heroino, pavadinkime, senatvėje perėjęs veikėjas jaučiasi labai žvalus, šiek sutrikusia psichika, bet gyvybingas, nes šis narkotikas jam suteikia jėgų vadovauti naktiniam striptizo klubui. Taip, tai buvo pasakyta kaip juokelis, bet ir pokštai paklūsta tam tikrai logikai. Na, bet tai tik inkliuzas, kurio nereikėtų sureikšminti.
Taigi žiūrovai mato Romos architektūrinio paveldo griuvėsius, pasipuošusius laisvus, protingus, turtingus žmones ir trokšte trokšta ištrūkti iš kino salės ir atsidurti šiltą naktį draugų bei vyno pilnoje terasoje. Toks ir turi būti kinas – verčiantis svajoti, užsimiršti, susimąstyti, kažką išmokti… Pagrindinė šio filmo pamoka – po blizgia išore ne tik auksas arba laimė slypi paprastuose dalykuose. Tai triukšmingai atšventęs savo gimtadienį ir suvokia Džepas Gambardela. Prieš tai jis dar spėja užmegzti santykius su keturias dešimtis perkopusia striptizo šokėja, kuri, pasirodo, yra nuostabi, didelę širdį turinti moteris. Nepaisant to, scenarijaus autorius ir režisierius ją ne tik kvailai aprengia, bet ir susargdina mirtina liga. Sutrikęs Džepas Gambardela užsuka pas vidutinybes, kurios po vakarienės, prieš miegą, išgeria taurę vyno, pažiūri televizorių – ir tai yra jų laimė. Burtu lazdele pamojus žiūrovas padeda nugertą taurę vyno ir iš terasos grįžta į tikrovę, o pagrindinis filmo herojus dar vienu žingsniu priartėja prie savo būsimos knygos. Bendrai, tiek Džepą Gambardelą, tiek žiūrovą veikiančių triukų filme yra ir daugiau – milžiniška žirafa griuvėsių fone, balkoną aptūpę rožiniai fazanai, juos pailsėti pakvietęs subjauroto veido Motinos Terezės prototipas (jo reikšmės filmui – teigiamos, o neneigiamos – iki šiol negaliu suprasti)… Na, ir žinoma, minėtosios linksmybės, laisvės pojūtis, gyvenimą trumpinantys egzistenciniai klausimai, kamuojantys esančiuosius už vidutinybių masės ribų. Magija veikia – žiūrovas apkerėtas, nes kai kas jam labai artima, o kai kas, jis norėtų, kad būtų artima. Arba neveikia – žiūrovas pavargsta nuo lėkštų dialogų, galima sakyti, apie nieką arba apie tai, kas ir šiaip savaime aišku, nuo lėto veiksmo rutuliojimosi link niekur, nuo poveikio neturinčių „atviručių“ (jei nepatiko „Baraka“ (1992) arba „Samsara“ (2011), yra nemaža tikimybė, kad šis filmas taip pat prailgs).
Jei jau „Didį grožį“ ir jo režisierių kai kurie kino kritikai lygina su Federiku Feliniu ir jo kūrybą, tai leisiu Džepą Gambardelą palyginti su Akio Kaurismäkio filmo „Le Havre“ (2011) personažu. Žiūrint į Džepą Gambardelą kažkodėl pradėjau ilgėtis Marcelio Marxo. Šie du veikėjai išties turi kažką bendro ir ne tik tai, kad yra daugmaž vienodo amžiaus, raukšlėti ir panašiai nešioja plaukus. Savęs paieškos, mylimų moterų ligų reikšmė tolimesniam gyvenimui – panašumų galima rasti ir daugiau, bet turi jie ir vieną skirtumą – vieną jų norisi atstumti, o su kitu pasilikti. Džepo Gambardelo paveiksle pritrūko žmogiškumo, visas jo vaidmuo pasirodė statiškas, nelankstus, netgi cigaretė jo rankoje ir iš burnos besiveržiantys dūmai atrodė netikri kaip tie fazanai balkone.
„Didis grožis“ yra išties kitoks filmas mūsų kino teatrų repertuaruose ir, visa laimė, jis tikrai žiūrimas. Abiem dalykais tikrai verta pasidžiaugti. Deja, pavojus, kad šis filmas gali tapti įsimintiniausiu 2013 metų reginiu, daugeliui vis tiek išlieka. Tad ankstyvas naujametinis palinkėjimas būtų – daugiau žiūrėti, skaityti ir keliauti, kad taip neatsitiktų.