Raminta Adomaitytė
Šlovės troškimas – tai pati didžiausia tuštybė. Ir aš pati troškau tos šlovės. Buvau tiesiog pasinėrusi į ją. Tuščiagarbiškumas yra ne kas kita kaip bandymas tapti garsenybe, anksčiau negu to nusipelnome. Bet aš tapau garsenybe. Žmonės verčiau renkasi kančią, nei keitimąsi. Ir aš pati kentėjau daug metų, nes nenorėjau pasikeisti. Norėjau amžiams likti tuo, kuo niekada nenorėjau būti. Labai nusigręžiau nuo savo šeimos. Gal bus sunku, bet aš žmogus ir palūžti negaliu. Viskas bus gerai, esu mačiusi daug baisesnių dalykų.
Išvažiavau prie kalnų, kur atsiveria gražus vakaro vaizdas, sėdėjau ir žiūrėjau į vakaro panoramą ir skardį, žiūrėjau į nebūtį. Pradėjo lyti. Lietus lygino plaukus savo dideliais ilgesingais lašais. Prisiminiau apie laimę, kuri buvo kažkada. Gyvenimas manęs niekada negailėjo. Praeitis kartais atrodo kaip koks nežemiškas stebuklas. Visada turėjau viską, ko tik užsigeisdavo mano širdis. Aš princesė, savo ir kitų gyvenimų šeimininkė. Pinigai tėra daiktai, o daiktai keičiasi. Visas kliūtis nugaliu, jei reikia lipu kitiems per galvą, kad tik pasiekčiau savo tikslą, sugniuždyčiau ir atkeršyčiau.
Nežinau, ką gali meilė, jei gyvenimas pakibęs kažkur tarp žemės ir dangaus. Jei pinigai ir šlovė daug svarbesnė už viską pasauly. Visada meilę galima palyginti su kuo nors. Visada savo gyvenimą bei meilę lyginau su skubančiais automobiliais. Visada rinkdavausi klystkelius, kur manęs laukdavo sunkūs išbandymai. Meilė – tarsi muilo burbulas, pakylantis ir sprogstantis. Tik šįkart važiuodama keliu galiu apraudoti savo netektį. Gedinti sielą kaskart mato jo veidą. Kaip buvo lemtą meilės netekti. Aš ilgiuosi tų saulėtų dienų. Kartais taip sunku, jog nebežinai, kaip gyventi. Tada galėtum atiduoti viską, ką turi, jei tik galėtum bent trumpam pamatyti mylimus ir brangius žmones. Jo mėlynas akis, akių šypseną. Aš jaučiu šalia, nors nieko nėra. Niekaip negaliu suprasti kodėl? Taip ilgiuosi, jog noriu numirti. Jūra pasiglemžė mano mylimąjį, meilę, jausmus ir visą gyvenimą.
Kas naktį ant kranto nerimstanti siela aprauda likimą. Turiu viltį, kad vėjas tau padėtų pakilti virš visų vargų. Padėtų man išskleist sparnus ir nuskristi.
Automagistrale lekiantis automobilis, kur mane tai nuves? Bet tai jau nesvarbu. Iš mano lūpų nesitraukia malda, veidas pilnas skausmo, nevilties ir žinoma ašarų. Aš atvažiavau ten, kur tu nuskendai, kur jūra atėmė mano gyvenimo meilę. Ar kas nors kalbės apie mane ar apie tave. Kam dabar tai rūpi? Tu nebeištarsi man „myliu“, nebeapkabinsi manęs kaip anksčiau. Nepamatysiu daugiau tavęs. Aš tik noriu, kad tu žinotum, kaip myliu tave, mano meile. Nakčia liūdesys mane aplanko ir negaliu suprasti, kodėl tavęs nėra šalia. Negaliu, negaliu pakelti skausmo ir kančios.
Dabar aš stoviu ant uolos, pasiruošusi šokti į jūra ir susitikti su tavimi mano meile. Kodėl? Kodėl? Kodėl, mano meile, kodėl? Kodėl išėjai? Puolu ant keliu melsti dievo atleidimo, kad sugrąžintų man tave. Tiksi sekundės mano gyvenimo praėjusios minutės, tik, deja, tavęs jau nebėra. Balta suknelė plevena nuo audros šėlstančios širdyje, o gal nuo vėjo lauke. Rožes krenta į vandenį, nusinešdamos mano skaudžias ašaras. Mano jūra, mano mylimoji jūra, ar priimsi mane savo vaiką pas save.000 Į savo beribį glėbį.
Milijonierė princesė stovi ant skardžio krašto ir laukia minutės, kada nušokti ir būti su savo mylimuoju. Gražuolė nutarusi užbaigti savo gyvenimą. Juodi plaukai plaikstosi vėjyje lyg degutas, rankos dreba iš sielvarto gilaus. Atleiski man, mama, atleiski man, sese, atleiski man, broli.
Girdžiu tavo balsą, bet atsisukti bijau, žinau, ten tavęs nėra. Ta svajonė, kuri man padėjo gyventi, mylėti tave, jos nebėra, ji išėjo kartu su tavimi. Man taip gaila ir skaudu… Kodėl išėjai? Ką tu sau manei? Kad aš tokia stipri ir galėsiu viską ištverti? Jei taip, tai tu labai suklydai?
Klumpu ant drėgno smėlio, sudrėkusio nuo mano ašarų, nejau aš tokia silpna ir negaliu pasitraukti, jau daug kartų tai mėginau, bet visą laiką ateidavai tu ir apglėbdavai mane savo nuostabiomis rankomis. Sielvartas palaužia mane, rankos nusvyra tik lūpose pasilieka malda, aš šoku į putojančias bangas.